Šio teksto nelabai norėjau rašyti, bes vis dažniau žmonės užklausia, kaip ten aš toliau su ta išsėtine gyvenu, o kai neseniai jau ir laišką gavau, nusprendžiau, kad gal tikrai seniai jau kažką šiuo klausimu rašiau.

Po diagnozės praėjo beveik du metai. Sakyčiau, kad terminas ir ilgas, ir trumpas. Žiūrint, kaip pažiūrėsi Kelios dienos po diagnozės atrodė, kad “tik duok, Dieve, kokius metus dar kokybiškai pagyventi”. Po metų jau derėjausi su Juo dėl penkių; neseniai pagavau save galvojant apie laiką, kai man bus keturiasdešimt Neseniai vienas buvęs priklausomas nuo narkotikų žmogus parašė, kad jis nevartoja jau pusantrų metų. Ir šiame sakinyje aš pamačiau jo didžiavimąsi pačiu savimi. Tikrai, yra ko didžiuotis. Priklausomybei tai ilgas terminas.

O man – tie du metai? Tai buvo mano gyvenimo metai. Kaip visiems gyvenasi gyvenimas be ligos, taip man jis gyvenosi su liga. Buvo keli mėnesiai, kai gyvenau sraigės tempu, kai tik mankštinausi, gėriau vitaminus ir žiūrėjau komedijas. Paskui nedrąsiai ėmiau galvoti apie ateities planus. Paskui leidau sau įgyvendinti senus, beprotiškus (nepraktiškus ir idealistiškus) sumanymus, kuriems vis nebuvo laiko.

Dabar, kai sutinku seniau matytus žmones, fiksuoju jų žvilgsnius – jie nustemba pamatę, kad mano išvaizdoje nėra nei lašelio ligos. Paskui jie nedrąsiai klausia, kaip jaučiuosi ir tada su palengvėjimu ima šypsotis, kai sakau, kad gerai.

Ir kol jie nespėja, ko nors paklausti (jei tik jie turi laiko), imu jiems pasakoti savo “sveikatos paslaptį” Ir jums įdomu?

Rašau kabutėse sveikatos paslaptį, nes prieš kurį laiką kažkaip pamąsčiau, kad praėjus vos dviems metams gal per anksti čia samprotauti, kaip man puikiai sekasi. Čia kitą dieną gali pasidaryti blogai ir paskui bus gėda dėl tokios savimi pasitikinčios intonacijos, iš serijos “kaip aš suvaldžiau išsėtinę sklerozę”.

Juolab, kad per tuos du metus nebuvo viskas taip sklandžiai, kaip gali atrodyti. Buvo man visokių simptomų, buvo panikos priepuolių ir nevilties periodų. Labiausiai, aišku, palūždavau dėl kokio nors simptomo. Imdavo tirpti rankų pirštų galiukai (taip buvo ir paskutinės atakos metu) – jau man vaidenasi ligoninė ir kalnai prednezolono Dabar juokinga, bet tada tai nebūdavo. Per tuos du metus labai mokiausi tvardytis.

Kadangi mėgstu veikti, skaitydavau apie tuos simptomus atskirai nuo išsėtinės sklerozės. Nusprendžiau, kad negalima visko suversti lėtinei ligai. Juk neturime tokios prabangos sirgti viena liga. Rankų pirštų tirpimui radau net medicininį paaiškinimą – kaklo srityje turiu jau matomą osteochondrozę. Čia, pasirodo, daugelio stresuojančių, atsakingų žmonių liga, kai dažnai susitraukia kaklo raumenys ir ten “suplaukia ir sustoja” visokios šiukšlės.

Supratau, kad išsėtinė turi ne visuomet fiziologinį paaiškinimą. Kad tuos visus paūmėjimus gali pats sau sukelti. Taip praėjus pusmečiui po diagnozės ėmiau konsultuotis su kūno psichoterapeute Rasa Mažioniene. Su ja daug kalbėjausi apie savo nesuvoktus ir užgniaužtus jausmus, apie persekiojančias mintis. Apie tai, kad gan dažnai mane sukrėtusiose situacijose sakau ar mąstau ”tai mane išmušė iš pusiausvyros”, o paskui stebiuosi, kodėl toje situacijoje man dar ir galva šiek tiek ima svaigti…

Per tuos du metus ne kartą galvojau, kad jau viską supratau apie savo diagnozę ir žinau, kaip gyventi, kad ji man netrukdytų. Paskui net pamiršdavau apie ligą, nustodavau gilintis į save, daryti mankštą ir ji maloniai apie save primindavo. Gal ne tiek apie save, bet apie tai, kad reikia save mylėti

Štai ir myliu jau kurį laiką – vaikštau į masažus, kad tos druskos ten taip aktyviai nesikauptų, kad ilgalaikis stresas neįsitvirtintų raumenyse. Kartais nueinu į garso masažą, Sveikatos garsų studija. Skaitau visokias knygas apie minčių ir kūno ryšį. Nustojau būti kategoriška, nustojau būti pernelyg rimta  Ir pasakiau sau, kad nesiimsiu darbų, kurie man nepatinka. Nedirbsiu to, kas neteikia džiaugsmo. Ir kad gyvenime turi būti kuo daugiau džiugių dalykų.

Per šiuos metus aplankiau Vieną, Briuselį, Taliną, Maskvą, Kopenhagą. Vykdau projektą, apie kurį seniai svajojau, įkūriau Sveikatos žurnalistų asociaciją, čia per kelis mėnesius spėjau net Sveikatos šventę Klaipėdoj padaryti ir dar galybę seminarų žurnalistams. Su projektu “Išsaugokim vyrus” apkeliavom jau keturias Lietuvos apskritis ir patikrinom kelis tūkstančius vyrų.

Tiek daug visko nuveikiau per du metus. Kai vedu derybas, sakau, kad jei tiek daug padariau per du metus, kiek visko galėčiau nuveikti per dešimt

O kartais galvoju, kad gal užtenka tik labai labai didelio noro gyventi. Šypsotis rytui. Užuosti kavos kvapą. Skambinti telefonu žmonėms, esantiems už tūkstančio kilometrų. Nesureikšminti pokalbių su ”rimtais žmonėmis”. Klausytis žmonių gyvenimo istorijų. Sugalvoti kokį sumanymą ir jį įgyvendinti. Matyti bendraminčius. Gulėti visą dieną lovoj ir žiūrėti komedijas. Išmokyti šunį naujos komandos. Pasidaryti gražią vazelę iš konservų dėžutės. Ir kristi į lovą su maloniu jausmu “kad diena buvo faina”.

Labanakt

Ieva

p.s. Tai yra mano receptuko sudėtinės dalys. Kol kas šie “vaistai” man padeda

Foto  

Keletą dienų nešiojuosi savyje nemažą pasipiktinimo ir pykčio kamuoliuką. Jau tas kamuolys darosi vis didesnis. Kad jis nevirstų kokia opele skrandyje, manau, reikia apie tai pasikalbėti

Pastaruoju metu nemažai laiko skyriu įvairių seminarų žurnalistams organizavimui. Čia Sveikatos žurnalistų asociacijos ir mano kuruojamo projekto apie ŽIV veikla. Misija lyg ir visai gera – kelti žinių lygį žurnalistų tarpe, informuoti juos, jų galvose griauti visokius stereotipus, kuriais jie irgi vadovausi. Nuo to, kad jie tūpi ir turi išankstinę nuomonę, tai niekam nėra gerai. Čia jau gal aiškinti nereikia. Toks nemąstantis žurnalistas – tai kažkoks prakeiksmas. Jei jis nėra nors šiek tiek platesnių pažiūrų, gan greitai supranti, kad šito medžio nepramuši. Štai todėl jų žinių didinimas yra labai naudingas visai visuomenei.

Tačiau greitai nuo mano veido entuziazmo šypsena ėmė slinkti žemyn. Aš klausiausi jų klausimų, replikų, prašymų ir supratau, kad, dieve mano, kokie jie tūūūpi! Labiausiai, aišku, sužavėjo vienas egzempliorius. Net su kai kurioms kolegėm paskui prie kavos puodelio pasikalbėjau – ar čia normalu taip mąstyti?

Kuo aš piktinuosi? Pozicija – padaryk tokį seminarą, kad per valandą (jei įmanoma dar trumpiau) aš viską suprasčiau, gaučiau visų lektorių skaidres ir jų nuotraukas. Ir jeigu man kyla kokių tai klausimų – tai konferencija ar seminaras buvo levas. Paskui po renginio patikslinti informacija internete, kažką dar papildomai pasiskaityti ar pateikti kokį klausimą lektoriui – tai čia jau alinantis darbas! Kaip taip galima? Apie kokią tekstų kokybę tada mes kalbame?

Sveikatos temoje daugybė ligų nėra tokios paprastos, daugybė situacijų nėra lengvai suvokiamos, reikia domėtis, gilintis ir pan. Tik tada gimsta rimti ir įdomūs straipsniai. Straipsniai, verti žurnalistinių konkursų apdovanojimų; straipsniai, kurie ugdo skaitytoją, atneša suvokimą ir naikina stereotipį mąstymą. Kol bus taip, kaip yra, tol žurnalistai, rašantys sveikatos temomis, išliks tais, kurie “visada parašo ką nors ne taip”, “visada nieko nesuprato”, “nusišnekėjo” ir pan. Sakyčiau, kad šalies žurnalistai, kurie turi tokį požiūrį, labai smarkiai serga. Gal tai net diagnozė – tūpumas?

Liūdna ir skaudu, kad tokia mūsų šalyje yra žurnalistika. Joje dirba skubantys, bėgantys, protingiausiais pasaulyje besijaučiantys, į nieką per daug gilintis nenorintys žurnalistai. Ir jie dar kartoja “nekiškit man čia tų savo nesuprantamų temų, mano skaitytojas/klausytojas/žiūrovas to nesupras, jam to nereikia, jam neįdomu”. Tai čia jiems nereikia ir neįdomu ar žurnalistui?

Ieva

foto

Praeitą savaitę lankiausi pas dantų gydytoją. Laiko turėjau nedaug, tad man buvo pasiūlyta ne taisyti dantį (tai užtruktų ilgiau), o atlikti burnos higieną, nes paskutinį kartą buvau daugiau nei prieš pusmetį. Ir gyvenime neprisiminčiau šio vizito, jei ne pasekmė, kuri tęsiasi jau penktą dieną. Situacija ir komiška, ir labai pamokanti

Dantų higiena – tai toks procesas, kurio metu dantys yra valomi nuo akmenų ir apnašų, taip pat išvalomos vadinamos kišenės (dantenų nusileidimo pasekmė). Tuo tikslu odontologai naudoja lazerį, mechaniniu būdu krapšto, paskui nupurškia dantis sodasrove ir dar poliruoja. Aš pasišnekėjusi su kita odontologe labai nenorėjau, kad man darytų tą sodasrovę. Ji sakė, kad tai labai netausojantis dantų emalį reiškinys. Bet mane įtikino, kad reikia. Blemba, reikėjo atkakliau ginti savo nenorą…

Kitą rytą atsikėlus jaučiu, kad peršti lūpų kampučiai, lūpos kažkokios lyg patinusios. Niekada gyvenime man nebuvo herpeso, bet kažkodėl tą rytą į galvą atėjo tik toks atsakymas tiems pokyčiams, kuriuos mačiau veidrodyje. Man herpesas! Išgyvenau visą paletę emocijų – stebėjausi, kad mano imuninė sistema po 33 metų kovos pasidavė tam virusui; bjaurėjausi savo vaizdeliu; panikavau, kad po kelių dienų renginys, o tas virusas nusprendė užkariauti kiek įmanomą didesnį plotą.

Aišku, guglinau. Sužinojau labai įdomių dalykų apie tą virusą – kad jie būna dviejų rūšių, kad apsilanko labai jau reguliariai, kad negydant jie sugeba net paralyžiuoti veidą, kad žmonės iš nevilties gydosi ir ausų siera!  Dar spėjau net mintyse nusistebėti, kokioje siaubingoje virusų apsuptyje mes gyvename. Ir kaip mes iš viso čia išgyvename… Aš tepliojausi labai sąžiningai ir net viršydama anotacijoje leidžiamą 5 kartus per dieną normą visokiais tepaliukais iš aciclovir serijos, išbandžiau ir mamos receptą – su dantų pasta (perštėjo žiauriai). Jie balti, tad dar visą savaitgalį linksminau aplinkinius savo vaizdeliu Bet man nei kiek negerėjo, netgi priešingai – išryškėjo lūpų patinimas ir susiformavo toks taisyklingas raudonas brūknys aplink lūpas – toks, kaip buvo tepama vaistais.

Ir po dviejų dienų kančių, atėjo nušvitimo akimirka – aš ėmiau galvoti, kad gal man ne herpesas, o alergija. Tačiau į ką alergiją? Taigi į sodasrovę. Iš karto prisiminiau, kaip buvo nemalonu, kai ta sodasrovė degino lūpas. Va į ką buvo alergija! Kurią aš su tais acic tepalais ir dantų pasta dar labiau išryškinau ir suteikiau jai ryškesnę išvaizdą… 

Dabar geriu antialerginius vaistus ir tepu lūpas storu aliejaus ir vazelino sluoksniu.  Ir svarstau, ką kaltinta - čia buvo dantistų chaltūra ar mano pačios savigydos pasekmė?

Ieva

foto iš čia

Mano sveikatos paieškos masažo kabinetuose tęsiasi. Šį kartą norėčiau pasidalinti įspūdžiais iš Tibeto masažo. Su šiuo masažu susipažinau taip pat atsitiktinai, kaip ir su kitais – pirkau kuponą grupiniame apsipirkime.

Tibeto masažas po truputį man atskleidė visą savo žavesį. Pirmasis buvo įdomus naujų pojūčių prasme – masažas prasidėjo nuo galvos. Dažniausiai masažas prasideda nuo kojų ar nugaros. Tibetiečiai šia prasme man atrodo išmintingesni, nes pradeda masažą nuo galvos, todėl iš karto įvyko atsipalaidavimas. Visuomet maniau, kad pradėti reikia nuo galvos. Bent jau man tai organas, kuris duoda atsipalaidavimo pojūtį visam kūnui.

Nepažinodau specialistės, gal todėl iš pradžių buvo šioks toks varžymasis ir nejaukumas. Manau, kad reikėtų rasti ryšį su žmogumi, kuris jums daro masažą. Nuo to kontakto buvimo ar nebuvimo labai priklauso masažo kokybė. Antrojo masažo metu jau daugiau pasišnekėjom, paskui įvyko mano interviu su ja, tada trečiasis masažas. Trečiasis buvo kaip mažos atostogos. Aš taip atsipalaidavau, kad kelis kartus užmigau ir tas užmigimas buvo kažoks keistas, labiau sakyčiau „smigimas“, nes atrodė, kad kažkur taip maloniai krentu, o kai prabusdavau, buvo pojūtis lyg iš kažkur labai labai toli sugrįžau. Po masažo buvau visa kaip pašildytas plastilinas. Kūne neliko jokios įtampos, mano įprasti pojūčiai – rankų pirštų galiukų tirpimai grįžo tik kitos dienos vakare. Vis dar nėra galvos svaigimo, niūrios nuotaikos.

Tas masažas tarsi ištrynė viską, kas mane kankino kelias savaites. Atrodo, kad dabar aš esu naujas žmogus. Aišku, gavau iš specialistės tam tikrų patarimų dėl gyvenimo būdo. Atėjau pas ją su visiškai išsausėjusia kūno oda. Net verkti norėjosi, kaip viskas buvo apgailėtina, ji buvo nuvytusi, jokio stangrumo, sakyčiau, pasenusi dešimčia metų oda. Anastasija, Tibeto masažuotoja, naudojo sezamo aliejų, kuris puikiai tinka tokiai odai atgaivinti, ir dar jis šildo. Išėjau dar ir su visiškai nauja oda. Negalėjau atsidžiaugti tuo pokyčiu. Todėl nubėgau ir nusipirkau sezamo aliejaus, dabar tepu rankas ir visą kūną po kiekvieno išsimaudymo. Jokio tempimo jausmo, oda elastinga. Anastasija patikino, kad pradėjus teptis visą kūną, ims atsigauti ir veido oda, kuri šiuo metu, aišku, atrodo prasčiausiai.

Taip pat ji rekomendavo pakeisti mano įpročius. Gerti daugiau vandens, tačiau ne šalto, o šilto. Negerti kavos ant tuščio skrandžio. Pradėti rytą šiltu maistu, puodeliu šiltos arbatos, o kavą gerti ne anksčiau vienuoliktos valandos. Nes, pasak jos, būtent kava duoda tą mano emocinį nestabilumą, kai kyla „lygioj vietoj“ panika. Ji dažniausiai užklumpa vakarais, pasak Anastasijos, tada kūnas jau būna pavargęs nuo dienos įtampos, nuo tų kavos gėrimų ir todėl į galvą lenda tokios mintys. Kavą dar patarė pabarstyti kardamonu.

Nieko sudėtingo, jokių tablečių ar nemalonių intervencijų. Tereikia pakeisti savo įpročius. Kavą gerti nuo 11 val. priprasiu, tačiau rytais valgyti šiltą maistą bus sunkiau. Nors reikia apmąstyti šią situaciją ir pafantazuoti. Gal tai ir nebus taip jau sunku. Labai noriu kuo ilgiau išsaugoti tą gerą savijautą, kurią parsinešiau iš masažo.

Maloniausia ir tai, kad Anastasija pasakė, jog dienos metu jos masažas kainuoja vos 60 lt. Sakyčiau, kad du kartus per mėnesį šį masažą aš sau galėsiu leisti

Ieva

foto iš čia

Taip vadinu kasmetinį, jau tradicija tampantį, lankymąsį pas gydytojus. Šiemet prisikaupė visokių skundų, tad vizitas turėjo labai aiškias kryptis – skydliaukės veikla, įtarimai dėl osteochondrozės, nes tirpsta rankų pirštų galiukai ir svaigsta galva, virškinimojo trakto veikla, nes būna visokie pykinimo epizodai pavalgius, nevirškinimas, padidėjęs rūgštingumas ir t.t.

Lankausi sostinės Centro poliklinikoje, tad vos per gatvę perėjus pridaviau visus kraujo tyrimus. Vizito laikas pas šeimos gydytoją, pirminiu mano vertinimu, buvo visiškai nenormalus – 7 val. ryto! Tačiau vėliau tik pasidžiaugiau – žmonių poliklinikoje buvo nedaug, eilės pradėdavo formuotis man išėjus iš kabinetų. Šeimos gydytoja labai parekomendavo pasidaryti vadinamąjį žarnos ryjimą, medicininis pavadinimas šios procedūros ilgesnis. Spyriojausi, bandžiau ieškoti alternatyvų, po penkių minučių pasidaviau su paskutiniu argumentu “3 minutės ir žinosi”. Be to, tyrimą galėjau pasidaryti arba po pusvalandžio arba po mėnesio. Tad pirmasis vizitas buvo įspūdingas – kraujo pridavimas, žarnos ryjimas ir dvi konsultacijos pas šeimos gydytoją. Užtrukau apie dvi su pusę valandos.

Žarnos ryjimas, turiu pasakyti, labai jau prastą įvaizdį turintis tyrimas. Teko girdėti tokių atsiliepimų, kad buvau nusprendusi, jog šio tyrimo jau geriau niekada nesidaryti. Ir šiaip kažkaip nefiziologiška – sukiša tau gyvam esant į skrandį žarną Kadangi laukiamajame yra televizoriukas ir ten vis kažką rodė, tai tas dešimt minučių kol laukiau prie tyrimo kabineto durų pavyko užsimiršti. Net sužinojau, kad poliklinikoj yra naujas toks aparatas, kuriuo galima greitai pasitikrinti apgamus dėl jų pyktybiškumo (reikės pasitikrinti – sutaupysiu kokius 150 lt). Užėjus į kabinetą man buvo užšaldyta gerklė, paskui tas šaldiklio skonis dar gerą pusdienį buvo burnoje. Atsiguliau ant šono ir per tas kelias minutes visko įvyko labai daug – pamačiau žarną su video kamera, įsikandau laikyklį, porą kartų supykino, apsiverkiau, išgirdau, kad procedūra baigėsi. Atsikėliau ir pagalvojau, kad mano baimė buvo gal kokį tūkstantį kartų didesnė nei čia buvo pagrindas bijoti. Nesmagu ir tiek, bet taip trumpai trunka, kad nespėji net įsijausti ir pradėti galvoti “kada tai baigsis?” Vėliau viena draugė sakė, kad šio tyrimo įvaizdis prastas, nes anksčiau tos žarnos nebuvo lanksčios ir todėl ten visko nutikdavo – ir sudrąskydavo žmogui gerklę ir nuo to žarnos nelankstumo ir storumo likdavo ilgam įspūdis, kad dar kažką turi gerklėje.

Tyrimo rezultatas – žinojimas, kad mano skrandyje jokių žaizdelių nėra, tik yra nedidelis stemplės uždegimas. Gavau vaistų dviems savaitėms ir rekomendacijas nevalgyti rūkytų, gazuotų ir aštrių patiekalų. Taip pat valgyti mažiau ir dažniau, bei ilgai kramtyti.

Kaklo dalies rentgenas parodė, kad mano įtarimai dėl osteoporozės buvo teisingi. Ir nors kurį laiką kankinausi galvodama, kad tie galvos svaigimai ir pirštų tirpimai tikrai susiję su mano lėtine liga – išsėtine skleroze, savotiškai apsidžiaugiau, kai sužinojau, kad šių skundų priežastis kita. Rekomendacija - reguliarūs masažai, mankštelės. Ką jau ir taip darau.

Liko endokrinologas, skydliaukės tyrimai, paskui tulžies, kasos tyrimas echoskopu. Pilnai techapžiūrai dar reikia okulisto, ginekologo ir mamologo patikrinimų – čia be skundų, bet kasmet privalus vizitas.

Bent jau kol kas laiko prasme nejaučiu, kad tie apsilankymai iš manęs jo labai daug atimtų. Tas jausmas, kai sužinai, kas tau darosi, kompensuoja tuos nepatogumus poliklinikoje. Nors pasiėmus kokį žurnalą ar knygą ir susitaikius su mintimi, kad čia greitai nebus, visai gerai tas laikas prabėga. Be to, mane labai šildo mintis, kad aš labai daug pinigų sutaupau, kai einu ir darausi tyrimus poliklinikoje, o ne privačiuose kabinetuose. Prieš kelis mėnesius apsilankymas pas kardiologą privačiam kabinete man kainavo virš 200 litų.

Dar šių metų apsilankymas pas šeimos gydytoją man parodė, kad esant lėtinei ligai negalima visų sveikatos skundų “nurašyti” tai ligai. Šis tikrųjų priežasčių žinojimas mane labai teigiamai veikia, nes galvoje nustoja suktis mintys apie naują išsėtinės sklerozės ataką ar ten kažkokį ligos paūmėjimą. Visi turime teisę turėti ne vieną ligą Kaip keistai tai beskambėtų, bet kartais tai yra gerai.

Ieva

paveiksliukas

Kadangi pastaruoju metu užderėjo visokių pigesnių lašišų ir upėtakių akcijų, reikėtų duoti atkirtį tai pigumo psichozei. Ne viskas, kas pigu yra teisinga.  Domiuosi žuvų tema, nes pernai teko susipažinti su Lietuvos gamtos fondo specialistais. Pamenu, jie tada man pasakojo apie tam tikrą darnią žuvininkystę apibrėžiantį ženkliuką, kurio Lietuvoje niekur nebūtum pamatęs. Visai neseniai Vokiečių gatvės ekologiškų prekių parduotuvėje pasirodė tokios žuvys. Bėda tik, kad jų kaina labai jau kandžiojasi. Galima pasidžiaugti, kad žuvies valgytojams sostinėje padidėjo pasirinkimas, nes atsidarė dvi lietuviškos žuvies parduotuvės – viena jau kurį laiką veikia Antakalnyje, o kita neseniai atidaryta Užupyje. Dar ten neteko būti, bet pažįstami sakė, kad jau spėjo pamėgti malonų aptarnavimą, galimybę užsisakyti individualiai ir žuvies šviežumą.

Neseniai Lietuvos gamtos fondas išplatino informaciją apie žuvies valgymą. Noriu ją perspausdinti:

Jau metai, kaip Lietuvos gamtos fondas bendradarbiaudamas su WWF (Pasaulio gamtos fondu) lietuvių kalba išleido žuvies ir jūros produktų vadovą sąmoningam vartotojui „Ar žinote, kokią žuvį šiandien valgysite?”, kuriame žuvys suskirstytos į tris kategorijas: „Valgykite į sveikatą!”, „Atsargiai – pasidomėkite ir pagalvokite!” ir „Nepirkite!”. Kategorijoms žuvys priskiriamos pagal jų išteklių gausumą ir intensyvios žvejybos keliamą grėsmę.

„Valgykite į sveikatą” žuvų grupėje esančioms žuvims net ir intensyvi žvejyba nekelia grėsmės išnykti. Ramia sąžine galima pirkti ir valgyti šias žuvis: ešerius, karpius, karšius, lydekas, ledjūrio menkes, upines plekšnes, silkes, kuojas, midijas, Baltijos šprotus ir kupres.

„Atsargiai – pasidomėkite ir pagalvokite” grupės žuvims intensyvi žvejyba kol kas dar nekelia grėsmės išnykti, tačiau rekomenduojama mažinti jų pirkimą ir vartojimą dėl to, kad vis dar neturima pakankamai duomenų apie šių žuvų rūšių paplitimą (jų gali būti daug mažiau, negu jūs manote) arba jų žvejybos/auginimo būdai kenkia aplinkai. Prie šios grupės priskiriamos: juodadėmė menkė, uotas, pangasija, jūrinė plekšnė, seliava, eršketai, vaivorykštiniai upėtakiai, lynai ir perpelės.

„Nepirkite!” kategorijoje esančių žuvų rūšių rekomenduojama visai nepirkti, tokiu būdu neprisidėti prie intensyvios jų žvejybos, nes žuvų pagaunama kur kas daugiau nei iš tiesų leidžiama. Minėtoms žuvų rūšims gresia išnykimas, o jų žvejyba kelia didelį pavojų aplinkai.

Jei turite galimybę pasistenkite nepirkti: jūros ešerio, lašišos, paltuso, juodojo paltuso, ryklių mėsos, tropinių krevečių, ungurio, jūrų velnio, tilapijos, upinės nėgės, riebžuvės, geltondryžės riebžuvės.

Pasidomėti reikėtų ir apie tokias žuvis, kaip jūros lydeka, Atlanto, Baltijos, Aliaskinę,  rudagalvę menkę, strimelę, skumbrę, starkį, krevetes, paprastąjį vilkešerį, vėžius, tuną, stintas. Šių žuvų populiacija skiriasi skirtinguose vandenyse taip pat nuo auginimo būdų, tad perkant šias žuvis reikia pasidomėti iš kur jos atkeliavusios, kokiu būdu gaudytos ir kaip augintos.

Įdomūs faktai  Žuvininkystės ūkiuose užaugintų lašišų pašarui sunaudojama daug kitos rūšies žuvų. Pašarų gamyba tampa vienu iš aplinkos taršos šaltinių. Laisvėje gyvenančioms lašišoms pagautoms tiek Šiaurės rytų Atlante, tiek Lietuvos vandenyse, kur šių žuvų ištekliai negausūs, gresia išnykimas.  Venkite pirkti menkes sugautas Šiaurės Atlante. Jų ištekliai yra išeikvoti.  Pirkite tik didesnius nei 42 cm starkius, kurie jau yra spėję bent kartą išneršti.  Šiaurinės krevetės vienu metu yra ir patelės, ir patinėliai. Kol krevetės būna jaunos, jos būna patinėliai, o vėliau jų lytinė sistema persitvarko ir patinėliai virsta patelėmis.  Pirkite ir gaudykite žymėtuosius ir rainuotuosius vėžius. Taip prisidėsite prie svetimžemių rūšių plitimo stabdymo Lietuvoje. Pamąstykite prieš pirkdami nuo seno Lietuvoje gyvenančius plačiažnyplį ir siauražnyplį vėžius, jų mūsų šalies vandenyse yra sumažėję.  Jei tunas neturi MSC (angl. Marine Stewardship Council) emblemos, vadinasi, jo ištekliai yra pergaudyti ir jam gresia išnykimas.

Robertas Staponkus, Lietuvos gamtos fondas

foto iš čia

Ieva

Vaikiška “kas būtų jeigu” situacija – skrendi, krenta lėktuvas ir tu su kažkokiais žmonėmis atsiduri negyvenamoj saloj. Visi, aišku, norėtų, kad tarp jų būtų nors vienas medikas. Leidau sau pafantazuoti toliau – jeigu tai krūva medikų, kurie skrenda į kokią nors konferenciją ir gali rinktis net pagal profesijas.

Aš pasirinkčiau minimalios invazijos odontologę, chirurgą ir fitoterapeutą ar homeopatą. Kodėl?

Jei suges dantis ir dar negyvenamoj saloj – tai baisiau nesugalvosi Kadangi dauguma dantistų šiais laikais labai jau instrumentiniai, geriau, kad tokiose ekstremalioj situacijoj būtų platesnio požiūrio dantistas. Toks, kuris greitai džiunglėse ras tinkamą instrumentą dantų valymui, išmokys visus tinkamai valyti dantis, seks, kad juos valytum tris kartus per dieną (negyvena gi sala, veikt nėr ką), po visokių rūgščių vaisių atsigertum vandens ir pan. It tokiu būdu sėdėtume visi toj negyvenamoj saloj su sveikais, baltais dantimis. Saldainių, kavos ir cigarečių gi ten nebūtų

Chirurgas būtų reikalingas ekstra atvejams – jeigu kam nors apendicitas, gimdyti, koja gangrenuoja ir pan. Čia be jų sadizmo išsiversti nepavyktų. Jis dar galėtų turėti papildomą veiklą – skrostų sugautus gyvūnus

O štai gydytojas homeopatas ar fitoterapeutas tam pačiam miškelyje-džiunglėse rastų augaliukų, vabaliukų ir dar kažko, kas išsaugotų gyvybę po invazinių operacijų; padėtų atsistatyti, greičiau gyti ir pan.

Fitoterapeutas ten, džiunglėse, turėtų daugiausia darbo, nes jam reikėtų sugalvoti visokių užpiltinių ir “tablečių” visokiems smulkiems sveikatos sutrikimams ir negalavimams. Jeigu jis dar būtų išklausęs kursus apie minties ir kūno ryšį, galėtų visus išmokyti tinkamai mąstyti, kad savo mintimis negyvenamos salos gyventojai neprisišauktų ligų.

Žodžiu, aš jau turiu apie ką mastyti skrendant lėktuvu, kai pradės purtyti O jus kokių turite pageidavimų dėl negyvenamos salos?

Ieva

vaizdelis

Vakaras – poilsio ir nusiraminimo metas. Didesnė dauguma lietuvių jau nuo 18 val. pradeda žiūrėti TV žinias, per visus kanalus. Nors visą dieną skaitė delfius, bet TV žinias vis tiek pažiūrėti reikia. Iš vienos pusės suprantu. Ryte susitinka du suaugę žmonės lifte, prieš svarbų susitikimą, kur nors koridoriuje, prie pietų stalo ir apie ką šneka – na apie tai ką pamatė per teliką. Kad būtum tuo normaliu piliečiu, informuotu, politiškai išprususiu ir visokiu kitokiu reikėtų tas žinias žiūrėti… O aš nežiūriu!

Va tik ką pažiūrėjau. Netyčia. Ir daugiau tikrai nežiūrėsiu. Kodėl? Rodė vėl kažką iš “Kediados”, sėdi vargšas, naujas liudininkas, kuris, kiek supratau, norėjo išsukti savo užpakalį iš tikrai šūdinos situacijos, į kurią pateko ir kurioje jį mūsų valdžios institucijos neapgynė. Žiūrėjau kaip jis po paskutinio žurnalistės klausimo “tai kaip gyvensit toliau?” apsiverkė ir labai labai jį supratau. Kaip jam toliau gyventi? Jį gi kas nors iš jau žudyti ruošiasi, nes toje istorijoje nėra aukso vidurio, ten tu būtinai kieno nors priešas.

Rusai internete rašo, kad labiausiai psichiškai nestabilūs yra italai. Aš tai manau, kad lietuviai. Mūsų ta visa “Kediada” tam puikus įrodymas. Minios žmonių sudievino vyriškį, kuris apgynė tik savo dukros interesus. Jis taip ėmė ir tyliai visus iššaudė. O dabar tie psichiškai nestabilūs pasiskirstė į dvi barikadų puses, vieni nori būti teisesni už kitūs, meldžiasi prie mamos namų, gina mergaitę ir pan. Šizofrenija kažkokia, paūmėjimo laikotarpiu.

Kodėl taip ėmė tauta ir sudievino Kedį? Jis ėmė daryti tvarką, pirmas po Tados Blindos ėmėsi ryžtingų veiksmų teisybei apginti? Tai ką daugiau nėra ką ginti? Aš tą pačią akimirką sudievinčiau žmogų, kuris nueitų ir nušauti sveikatos ministrą, ligonių kasų direktorių, dar ten visą gaują seime, kurie tipo sveikatos komitetas vadinasi. Už tai, kad vykdo valstybinio masto genocidą, kad laisto ir augina korupciją, kad jiems visiems nusispjauti į eilinį pacientą. Kur tos minios žmonių, kai dingo vaistai onkologiniams ligoniams? Kur minios, kai pas antro lygio gydytoją reikia du mėnesius eilėje laukti? Kur tos minios dievinti pasiryžusių, kai slepiama reali situacija tuberkuliozės, hepatito, ŽIV sergamumo? Kai nieko nedaroma, kad šios ligos neplistų? Kai nei lito nenori duoti paskutinės stadijos onkologinio ligonio vaistams, kurie jam dar kokius metus-du gyvenimo padovanotų. Kai negali skirti per metus kelių šimtų litų paprasčiausioms sauskelnėms sergančiajam Alzheimeriu, nes jis pamiršta viską, tame tarpe, ir kad šlapintis reikia tualete.

Kur kedis, kuris su šautuvu rankoje gintų Lietuvos pacientą? Aš jį sudievinčiau ir net pradėčiau rinkti pinigus jo paminklui. Dar gyvam jam esant.

Štai todėl ir nežiūriu vakaro žinių. Nes pasidaro pykta, o paskui liūdna, kai tau per pusvalandį pateikia tavo šalies realijų koncentratą. Baisiai šlykštu. Dingsta ramybė ir išgaruoja gera nuotaika.

Geriau kokią knygą paskaityti.

Ramių jums sapnų, psichiškai nestabilios šalies gyventojai

Ieva

foto

  Lietuvoje vyksta, mano nuomone, viena geriausių akcijų – po šalies provinciją važinėja autobusiukas-laboratorija ir tikrina vyrus dėl prostatos vėžio. Daugelis jau, tikriausiai, žino, kad PSA tyrimas – tai pats humaniškiausias tyrimas  Imamas kraujas iš venos. Jautruoliams vyrams geresnio tyrimo nesugalvosi

Gerai ir tai, kad šiuo atveju kalnas pats ateina pas Mahometą. Provincijos vyrai iš viso eina pas gydytoją tik tada, kai jau kažkas nukrenta, nulūžta. O čia reikia tik išeiti iš savo trobos ir nukulniuoti šiek tiek iki autobusiuko.

Prie šios akcijos prisidedu ir aš kviesdama visus vyresnius nei 50 m. vyrus priduoti kraują. Kodėl tą reikia daryti? Pasakysiu paprastai – kad nenumirtumėt nuo vėžio. Ypač nuo tokio, kuris lengvai gydosi ankstyvose stadijose, yra žinių, kad ir vėlesnės stadijos – dar ne mirties nuosprendis.

Jei jau vyrai apkerpėję, tai tada, mielos moterys, imkit juos už čiuprynos ir tempkit prie to autobuso

Daugiau informacijos apie akciją, apie autobusiuko-laboratorijos maršrutus rasite www.issaugokimevyrus.lt

Ieva

Su eiliniu akcijiniu masažo kuponu išsiruošiau Vilniuje įsikūrusią “Grožio studiją” (Teatro g. 11-16). Atėjau anksčiau, sėdžiu vartau žurnalą, klausausi kerpamos klientės ir kirpėjos pokalbio apie kažkokį vakarėlį. Telefonu šnekėjau su moterimi, todėl laukiu masažuotojos moters.

Kokia aš buvau suglumusi, kai suvokiau, kad masažuotojas bus vyras! Ir dar užsienietis, prastai šnekėjo lietuviškai. Jei telefonu man būtų pasakę, kad masažuotojas vyras, aišku, sakyčiau “ne, nereikia, užrašykit pas moterį”. Bet apsižioplinau ir telefonu to neišsiaiškinau. Per kelias sekundes spėjau save normaliai iškeikti

Masažuotojas Baryšas, pasirodo, iš Turkijos. Jis vedė lietuvę ir atvažiavo čia, nes jo žmona gyventi Turkijoje atsisakė. Turkijoj jis dirbo sporto instruktoriumi, yra baigęs šios srities mokslus, tačiau, pasak jo, Lietuvoje šis darbas prastai apmokamas. Turkijoje jis dirbo įvairiuose SPA centruose ir jam ten neblogai sekėsi. Su masažuotoju kalbėjom angliškai, kai jau mano žodžių atsargos išsekdavo, įterpdavau vieną kitą lietuvišką žodį ir puikiai susišnekėjom.

Aš iš principo apie turkus nesu geros nuomonės ir tuo labiau apie masažuotojus. Todėl mintyse jau surezgiau planą, kaip elgsiuos, jei jis ką nors ne taip darys. Pastaruoju metu jau ne pirmą kartą į miltus sumalami mano išankstiniai, stereotipiniai įsitikinimai. Keliaudama į Rusiją tikėjausi būti apvogta, apspjaudyta ir gal net pamatyti kokią mešką gatvėje. Teko iš tokių savo įsitikinimų pasijuokti. Taip ir dabar turėjau mintyse atsiprašyti gal net visos turkų tautos už savo negerus įsitikinimus.

Masažiniai judesiai buvo gerokai kitokie negu lietuvių, tibetietiško, kiniško, ajurvedinio ar mano pamėgto tailandietiško masažo. Aliejaus buvo tiek pat daug kaip ajurvediniam masaže. Prisiminiau, kad kažkaip panašiai masažas buvo daromas Egipte, kai ten ilsėjausi, išbandžiau vietinį masažą. Judesiai tvirti, jokių švelnių paglostymų, tačiau tuo pačiu nėra skausmo.

Paprašiau, kad smarkiau pamasažuotų kairės rankos pusę, nes kelias dienas vis tirpsta pirštai, riešas kažkoks nelankstus, lyg būčiau jį išsisukusi. Tad ten jau paspaudė stipriau. Buvo keisti siūbavimai, tokie kaip tailandietiškam masaže rankų kojų užlenkimai. Man buvo atliekamas viso kūno masažas, todėl buvo masažuojamas ir veidas, buvo žymiai aktyvesni judesiai.

Žodžiu, masažas man patiko Siūlau išbandyti

Ieva