Mane jau ne pirmą pavasarį apima suvokimas, kad „per daug darbų!”. Suvokimas apima po to, kai pastebi, kad jau kelintą savaitgalį dirbi, nors dar rugsėjo mėnesį žadėjai sau, kad „jau šį sezoną tai savaitgaliais aš nedirbsiu!”. Kad kiekvieną dieną apima mažytis panikos jausmas, kad „aš niekada visko nepadarysiu”, „greičiausiai nepateisinsiu užsakovų lūkesčių“, „gal kurio nors … Skaityti toliau…
Jeigu būtų rengiami kokie geriausio istorinio romano rinkimai, Gina Viliūtė, manau, smarkiai duotų į kaulus K. Sabaliauskaitei. Nes Sabaliauskaitė užknisa su savo pastraipos ilgio sakiniais, kažkokius išvedžiotus aprašymus, kurie vis tiek kuria pilką ir niūrių Lietuvos paveikslą, pradedant eiliniais bėdžiais ir baigiant labai pasiturinčiais žmonėmis. O skaitant Viliūnę, aš visuomet pasijuntu pakylėta. Man … Skaityti toliau…
Apsilankiau įdomiame LiMA renginyje apie blogus ir bloginimą „Blogai. Nuo įrašo ant sienos iki naudos prekiniam ženklui“. Aš turiu blogą nuo 2009 metų. Atstovauju tam senajam tinklaraštininkų frontui, kurie dabar jau, matyt, yra visai ne jaunikliai ir kai pradėjo tą daryti, jų motyvai mažai kada buvo susiję su finansine nauda. Mane gal vedė motyvas „o tu … Skaityti toliau…
Manau, kad tai įmanoma. Jeigu ne visą likusį gyvenimą, tai bent kažkokius ilgesnius periodus. Kitų ligų gydytojai tai vadina gera ligos kontrole. Išsėtinę sklerozę, esu įsitikinusi, irgi galima sukontroliuoti taip, kad ji nekeltų rūpesčių, kad liga nedidintų įtampos, o gyvenimas atrodytų ramus. Ramus, nes liga nerodo dantų ir ramus, nes liga privertė nurimti. … Skaityti toliau…
Pastebėjau, kad jeigu esi pavargęs psichiškai, taip nutinka, kad atsidūrus situacijoje, kur turėtum ilsėtis, imi reaguoti į kažkokius dalykus, kurie tik didina vidinę įtampą. Taip man nutiko Barselonoje. Turėjo būti dvi dienos saulės, šilumos, ryškių spalvų, o aš kažkaip labai įdėmiai fiksavau benamius žmones, gyvenančius ant šaligatvio, centrinėse aikštėse, ant suoliukų, po medžiais. Mes juos … Skaityti toliau…
Vis svarstau, ar galėčiau gyventi kaime. Bent jau vienas parametras man čia labai patinka. Čia visai kitokia darbinė nuotaika. Mieste sėdėdama prie savo rašomojo stalo, net visiškoje tyloje aš vis tiek jaučiu visu kūnu miesto šurmulį, tempą, bėgimą. Tolumoje girdisi kaukiančių greitosios pagalbos automobilio garsas, kažkur į bėdą skubančių policijos mašinų kaukimas, paskui vis ateinantys … Skaityti toliau…
Visokie ten sveikos gyvensenos mylėtojai facebook‘e demonstruoja, o pokalbiuose akcentuoja, kaip svarbu aktyviai leisti savaitgalį: kažkur eiti, važinėti dviračiu, gal net prasibėgti, tada kur nors madingai ir prabangiai pavalgyti, sudalyvauti dar niekada neišbandytoje pramogoje, trumpam išlėkti į kokį artimą užsienį ir tada prikrauti į facebook‘ą iš viso to kalną fotkių. O aš jau ketvirtadienio vakarą … Skaityti toliau…
Kažkada dalyvavau vienoje moterų organizacijos veikloje, ji po šiai dienai gyvuoja, tik ten jau nėra tų žmonių, su kuriais buvo sugalvotas projektas, skirtas atkreipti dėmesį į smurtą prieš moteris. Greičiausiai, tai buvo 2004 m. Tada buvo sugalvota tokia meniška forma skaudžiai realybei parodyti – kad dėl vyrų smurto kasmet mūsų šalyje miršta labai daug moterų. Aš … Skaityti toliau…