Knygos

Tikriausiai, mano pažįstamų tarpe mažai, o gal ir visai nėra žmonių, kurie eina į biblioteką. Man buvo 6 ar 7 metai, kai mama nuvedė į A. Mickevičiaus bibliotekos vaikų skyrių. Taip aš jau 30 metų esu bibliotekos lankytoja, nuo 16 metų – suaugusio skyriaus :). Manau, kad tai ilgiausiai trunkantis mano gerasis įprotis 🙂 Niekur kitur taip ilgai neišsilaikau 🙂 Ir man labai įdomu stebėti, kaip keičiasi biblioteka. Kai draugėms pasakojau, kad dabar pasiimant knygas jos yra skanuojamos, o ne rašomas jų pavadinimas į tokią mažą knygelę, daugelis aikčiojo, o mano mama nusprendė, kad tos „prakeiktos technologijos“ įsibrovė ir ten, todėl ji į biblioteką neis, nes nesupras, ką ten daryti 🙂 O dar aš bibliotekoje lankiau anglų kursus, dabar galima mokytis kompiuterinio raštingumo  (keikiuosi, nes pražiopsojau Excel kursus), visada nueinu „pasikultūrinti“ – į parodą ir, svarbiausia, kas mėnesį parsinešu 5 knygas. O kas dabar mane džiugina labiausiai – naujas knygas!

Skaityti toliau…Kaip man patinka biblioteka

Skaitau labai įtraukiančią knygą „Kaip atpažinti psichopatą“, ją parašė žurnalistas Jon Ronson. Pastaruoju metu psichopatų tema yra labai pamėgta žiniasklaidoje ir filmų pramonėje. Daugybė detektyvinių romanų analizuoja nusikaltimus, padarytus psichopatų. Pavyzdžiui, garsusis Jo Nesbo tam skyrė visą knygą „Pentagrama“. Aš jau nežinau kelintą sezoną žiūriu serialą „Kriminaliniai protai“,  ten kiekvienoje serijoje vis po naują psichopato istoriją, jo motyvai žudyti. Teko šnekėtis su mūsų psichoterapeutu Eugenijum Laurinaičiu apie psichopatus, jis kalbėjosi su lietuviškuoju psichopatu „pakelės maniaku“, kuris žudė merginas ir jas valgė. Tai va Laurinaitis sako, kad jei pažiūrėtume atidžiau į kiekvieną dieną rodoma kriminalų suvestinę, mes ten rastume daugybę psichopatų veiklos požymių. Ir dar jis pridūrė, kad tapti psichopatu ne taip jau sunku, tereikia, kad tavo vaikystėje būtų smurtas, palaidas tėvų seksualinis gyvenimas, žodžiu, gimę asocialiuose šeimose vaikai turi daug šansų tapti psichopatais.

Tokius psichopatus mes dar lyg ir galime „suprasti“, na, bent jau paaiškinti jų baisų elgesį fraze „jo vaikystė buvo tokia sunki, nenuostabu, kad jam kažkur varžtai atsisuko“. O štai žurnalisto Jon Ronson kalbinti psichoterapeutai sako, jog psichopatu gimstama. Jis buvo susitikęs su Marta Staut, kuri parašė knygą „Sociopatas, gyvenantis kaimynystėje“, kuri jam atskleidė, jog iš 100 000 žmonių apie 1000 yra psichopatai. Vadinasi, vien Vilniuje jų turime 6000?

Skaityti toliau…Gyvenimas tarp psichopatų

Man visai smagu skaityti prieš 5 metus ir dar vėliau išleistas knygas. Tuo metu, kai jos būna naujos, vis kyla noras kuo skubiau įsigyti ir paskaityti, nes juk kokiam žurnale aprašymas buvo, kažkur reklamą matei, iš knygyno vitrinos įkyriai į tave žiūrėjo.

Tačiau aš porą mėnesių bandau vykdyti asmeninę akciją „Neperku nieko“, todėl knygas dabar tik imu iš bibliotekos (ten kartais gaunu ir visai naujų) ar skaitančių draugių. Taip man buvo duota paskaityti Muriel Barbery „Ežio elegancija“, išleista 2010 m. Tuo metu, kai ją skaičiau, dar lyg tyčia akis užkliuvo už kolegės įrašo apie šią knygą. Ji mane suintrigavo, o ne nuliūdino, kad bus kokia tai silpna pabaiga.

Skaityti toliau…Ežio elegancija

Iš bibliotekos pasiėmiau jau antrą Sandros Brown knygą „Aklavietė“, praeitą savaitgalį perskaičiau „Išskirtinis interviu“. Šiais laikais, tikriausiai, visi paskaitę popierinę knygą eina paguglinti autoriaus. Taip viską perskaičiau internete apie Marukami, taip dabar nusprendžiau pasidomėti Brown. Mane ne tai kad sužavėjo, o tiesiog sukrėtė jos produktyvumas – ji parašo po kokias 5-6 knygas per metus. Ar tai realu? Jeigu visas tas knygas nuo pradžios iki galo parašė ji pati, o ne kokie nors asistentai-studentai, tuomet reikia nulenkti galvą prieš pasakojimo meistrę. Tačiau vis tiek kažkoks nepasitikėjimo šešėlis manęs nepalieka.

Skaityti toliau…Produktyvus rašytojas