
Kelionės – nuostabus dalykas. Keliaujant ir būnant kitoje šalyje apima labai įdomūs jausmai, patyrimai, aplanko stiprios mintys. Prieš 5 dienas su verslių mamų būreliu dar vaikščiojau po Berlyną, aplankyti šį miestą buvo svajonė, kuri gimė dar, matyt, mokykloje gūdžiais tarybiniais laikais. Mokiausi vokiečių kalbos ir natūralu, kad iš vadovėlių gaudavom daug žinių apie Vokietiją, jos miestus, suskirstymą žemėmis, apie Berlyno lankytinas vietas. Viena iš jų buvo dažnai minima Unter den Linden (po liepomis) alėja. Svajingai įsivaizdavai gražią gatvę, kuria visi eina vakarais pasivaikščioti… Teko nusivilti 🙂 Nors sėdau rašyti šio teksto ne dėl geografinių atradimų, kuriuos patyriau, labiau dėl tų minčių ir jausmų, kurie vis dar nepaleidžia.
Apie tris valandas lakstėm po Berlyną kartu su lietuve, ten 9 metus gyvenančia rašytoja Lina Ever. Berlynas jos akimis buvo įdomus, įdomiausia buvo klausytis jos susižavėjusių kalbų apie šį nuostabų miestą. Estetinio žavesio jam tikrai trūksta, nors gal taip pasirodė dėl to, kad buvom ne pavasarį ar vasarą, kai kiekvienas miestas apsivelka žaliais rūbais, gal dėl to, kad vis lyginau Berlyną su Praha (niekada to nedarykite) ar Londonu. Vis bandžiau suvokti, kur tas jo žavesys, kaip jis priverčia žmonės jame likti. Lina vis kalbėjo apie nuostabius žmones ir apie laisvės jausmą, kuris apima šiame mieste. Tik apsilankius Berlyno priemiesčio maisto prekių parduotuvėje, keliaujant atgal autobusu ir perskaičius Linos knygą „Ruduo Berlyne“, pasiklausius kitos Vokietijoje gyvenančios rašytojos Jolitos Herlyn kalbų apie rašymo džiaugsmą, atradus dar kelias lietuviškas rašytojų, gyvenančių užsieniuose pavardes bei grįžus ir pavaikščiojus po Vilnių, man tapo lyg ir aišku.
Skaityti toliau…Vieną kartą Berlyne