Kita

Žinau, žinau, viešai kalbėti apie pinigus, jų trūkumą ar perteklių kažkaip netaktiška, nepadoru, žemas lygis, bet mane jau kuris laikas kamuoja ši problema ir, rodos, aš radau sprendimą. Sprendimą, ką daryti, kad eurinio kainų pakilimo fone nereikėtų važiuoti apsipirkti pas lenkus ir išlipti iš žemesnio socialinio sluoksnio, į kurį neišvengiamai daugelis buvome numesti dėka lietuviško valiutų konvertavimo 1:1, t.y., buvo 10 litų – dabar 10 eurų. Tapau varguoliu ir dabar net turiu varguoliško pirkėjo atmintinę.

Skaityti toliau…Ir vėl apie pinigus

Vasario 18 dieną iš šio pasaulio, tikiuosi, į geresnį, išėjo Jurgis Andriuška. Jis labai mėgo skaityti mano parašytus tekstus, todėl paskutinis dalyką, ką galiu padaryti dėl jo – tai parašyti tekstą apie jį. Su Jurgiu susipažinau prieš 16 metų, jis tai atsirasdavo, tai dingdavo iš mano gyvenimo, bet jo dėka mano gyvenime buvo įvykių, už kuriuos esu dėkinga Jurgiui. Jis buvo keisčiausias mano draugas. Keisčiausias, nes ne toks kaip visi: jis buvo karštakošis, sakydavo tai, ką reikėjo sakyti ir ko nereikėjo, jis nuolat ko nors prisigalvodavo ir buvo aktyviausias ŽIV aktyvistas. Tarptautinėje ŽIV, hepatito C veikiančių žmonių ir organizacijų susirašinėjimo grupėje, paskelbus apie Jurgio mirtį, žmonės puolė rašyti ir visi minėjo jo aistringumą ginant ŽIV žmonių teises. Kažin, ar mūsų šalyje dar bus toks pacientų organizacijos vadovas kaip buvo Jurgis. Jis buvo unikalus žmogus. Kartais labai sunkiai pakeliamas, sunkiai sukalbamas, sunkiai pakenčiamas, nes jo gan greitai pasidarydavo „per daug“, bet tuo ir unikalus, nes niekada nebuvo pilkas, blankus, niūrus ar nuobodus.

Skaityti toliau…Jurgis Andriuška. In memoriam

Kelionės – nuostabus dalykas. Keliaujant ir būnant kitoje šalyje apima labai įdomūs jausmai, patyrimai, aplanko stiprios mintys. Prieš 5 dienas su verslių mamų būreliu dar vaikščiojau po Berlyną, aplankyti šį miestą buvo svajonė, kuri gimė dar, matyt, mokykloje gūdžiais tarybiniais laikais. Mokiausi vokiečių kalbos ir natūralu, kad iš vadovėlių gaudavom daug žinių apie Vokietiją, jos miestus, suskirstymą žemėmis, apie Berlyno lankytinas vietas. Viena iš jų buvo dažnai minima Unter den Linden (po liepomis) alėja. Svajingai įsivaizdavai gražią gatvę, kuria visi eina vakarais pasivaikščioti… Teko nusivilti 🙂 Nors sėdau rašyti šio teksto ne dėl geografinių atradimų, kuriuos patyriau, labiau dėl tų minčių ir jausmų, kurie vis dar nepaleidžia.

Apie tris valandas lakstėm po Berlyną kartu su lietuve, ten 9 metus gyvenančia rašytoja Lina Ever. Berlynas jos akimis buvo įdomus, įdomiausia buvo klausytis jos susižavėjusių kalbų apie šį nuostabų miestą. Estetinio žavesio jam tikrai trūksta, nors gal taip pasirodė dėl to, kad buvom ne pavasarį ar vasarą, kai kiekvienas miestas apsivelka žaliais rūbais, gal dėl to, kad vis lyginau Berlyną su Praha (niekada to nedarykite) ar Londonu. Vis bandžiau suvokti, kur tas jo žavesys, kaip jis priverčia žmonės jame likti. Lina vis kalbėjo apie nuostabius žmones ir apie laisvės jausmą, kuris apima šiame mieste. Tik apsilankius Berlyno priemiesčio maisto prekių parduotuvėje, keliaujant atgal autobusu ir perskaičius Linos knygą „Ruduo Berlyne“, pasiklausius kitos Vokietijoje gyvenančios rašytojos Jolitos Herlyn kalbų apie rašymo džiaugsmą, atradus dar kelias lietuviškas rašytojų, gyvenančių užsieniuose pavardes bei grįžus ir pavaikščiojus po Vilnių, man tapo lyg ir aišku.

Skaityti toliau…Vieną kartą Berlyne