Šuo darbe. Ne visada tai gera mintis

Sakyčiau, kad tai jau tendencija – dažnoje darbovietėje galima išvysti kurio nors ten dirbančio žmogaus šunį ar katę. Man visuomet smagu juos paglostyti, aptarti, kaip jie jaučiasi kolektyve. Šunys ir katės „dirba“ įvairiose įstaigose, man teko matyti ir anglų kalbos mokykloje, ir net vienos gydymo įstaigos administracijos skyriuje. Pakeičiau savo nuomonę po vieno nutikimo. Ne visi į darbą vedasi mielus mažučius šunelius, kurie veterinarijos klinikose klasifikuojami skyriuje „maži“ arba „vidutinio“ sudėjimo šuniukai. Kai kurie atsiveda vilkšunio ūgio ar dar didesnius. Toks šuo vien dėl savo gabaritų sukelia nemažai nepatogumų. Pavyzdžiui, kai važiuoja liftu arba bėga link durų siauresniu koridorium. O dar tas jų noras žaisti… Man asmeniškai labai sunku atskirti, ar čia mane jau puola, ar jis žaismingai nusprendė ant manęs užšokti. Nes kai toks šuo pakyla ant galinių kojų, tai aš stovėdama esu visa galva už jį mažesnė, realiai „po pažastim“. Man tai nepatinka. Mane vieną kartą yra užpuolę gatvėje du šunys, kurie buvo vilkšunio ūgio, ir snukiai jų buvo dideli, ir kai jie pakylo ant galinių kojų, tai… Iš manęs ta akistata su tais dviem šunim pareikalavo daug drąsos ir energijos. Po šiai dienai išgyvenu kažkokius potraumimius simptomus susidūrusi su didesniais šunimis. Ir manęs nei lašeliu nenuramina šeimininkės mesta frazė „nebijokit, jis tikrai nesikandžioja“. Na jeigu jis dar ir kandžiotųsi, tai gal jau aš turėčiau teisę kviesti kokias nors tarnybas? Tas šuo yra įstaigoje, kurioje dažnai keičiasi žmonės, ateina kai kurie kartą per savaitę. Ar jis gali visus įsiminti? Juk šuo kažkur pabuvęs kurį laiką ima erdvę suvokti kaip savo teritoriją, kurią jis saugo. O jeigu jis nuspręs, kad esi įsibrovėlis? Ar jį mokė kas nors, gal šeimininkė, kaip elgtis viešoje vietoje? Ar jis turi ten tą praeitos socializacijos dokumentėlį? Tokio dydžio šuo lauke gal net galėtų eiti su antsnukiu. Žodžiu, niekas to šuns šeimininkei kol kas jokių pastabų nepasakė. Nenorėčiau būti ta, kuri turės tą pasakyti, nes nepatenkintų ir tyliai burbančių nemažai, bet visi kažkaip tyli ir nieko nesako. Kodėl? Nes tipo šuniuukas. Bet čia ne šuniuukas, o didžiausias šuo. Dėl tokio dydžio šuns buvimo darbovietėje, manau, jau reikėtų pasitarti ir pasiderinti su bendradarbiais. Mažas špicas, visą dieną snaudžiantis ant šeimininkes kelių ar linksmuolis taksas, uodegos vizginimu pasitinkantis kolegas – tai miela ir faina. Tai terapiniai gyvūnai, kurie visiems skaidrina nuotaiką. Daugiau nei 50 kg sveriantis vikšunio tipo šuo – tai rimtas augintinis, kuris veikia terapiškai tik jo šeimininkę. Jos nekamuoja sąžinės graužimas, kad šuo visą dieną namie uždarytas. Bet gal reikėjo apie tai pagalvoti prieš įsigyjant tokį augintinį… Žodžiu, jeigu apie namų augintinius reikia informuoti net kaimynus (keistoka nuostata), tai, manau, bendradarbius tuo labiau reikėtų. Ir gal net surinkti 99 proc. pritariančiųjų parašų. Ir tik tada vestis jį į darbovietę. Prieš tai dar išmokius nešokinėti ant žmonių, o džiaugsmą reikšti santūriu uodegos vizginimu. Mano subjektyvia nuomone, didelis šuo darbe ne visada gera mintis. foto iš čia
Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Latest posts by Daiva Ausėnaitė (Ieva) (see all)

1 komentaras apie “Šuo darbe. Ne visada tai gera mintis”

  1. Vakar ėjau savo rajone pasivaikščioti. Už gyvatvorės pradėjo aršiai loti ir bėgioti vilkšunis. Tvorelė gal 60 cm, gyvatvorė peršviečiami krūmeliai. Tiesą pasakius staigiai apsisukau ir grįžau. Ir ką aš padariau – viso labo ėjau šaligatviu prie gatvės. Šuniui prasirauti pas mane būtų buvę vieni niekai. Jau nekalbu apie tai kiek šalia esančiame Panemunės Šile sutinku palaidų šunų. Arba kai pro pat mane praeina šeimyna su nedideliu šuneliu – ir praėjus mama sako dukrai-tu jo neleisk arti žmonių-svetimus jis puola. Tai kodėl tas nepasakyta dukrai šuniui dar nepriėjus iki manęs ? Kolegė pasakojo apie savo šunį, kuris 12 metų niekam neįkandęs ir jau rišamas prie pavadėlio ištrūko iš rankų ir įkando bėgikui. Šuo visgi ne pliušinis žaisliukas – turi dantis ir jo elgesys neprognozuojamas. Nors visumoje tendencija gerėja – esu dėkinga visiems savininkams, kurie patraukia šunį prie savęs einant pro šalį.

Parašykite komentarą