Kitoks požiūris į išsėtinę sklerozę

 

Šią vasarą nutiko nutikimas, kuris mane privertė gerokai peržiūrėti daugybę dalykų: kaip mąstau, kaip gyvenu, kaip vertinu save, koks mano požiūris į ligas, konkrečiai į išsėtinės sklerozės diagnozę ir į pasveikimą bei gerą savijautą. Vasarai prasidėjus, pačiame darbų įkarštyje ėmiau jausti, kad jaučiuosi vis blogiau. Dar horizonte pasirodė nauji užsakymai, kab0jo dideli nebaigti projektai ir aš lyg ir ryžausi praleisti šią vasarą be atostogų, nes reikia dirbti, užsidirbti, įvykdyti priimtus įsipareigojimus. Ir vieną dieną toliau kažkaip bėgant man su vėliava „aš varau be atostogų“ mano kūnas pasipriešino. Atrodo, kad aš ėmiau byrėti kaip koks savo jau atitarnavęs automobilis, viskas buvo blogai: pažadindavo mane ne žadintuvas, o galvos skausmas, tada galvos svaigimas, paskui toks pykinimas, visą kūną apimantis silpnumas, paskui „pasijungė“ kitos kūno dalys – ėmė skaudėti kojas, tada atrodė, kad net neturiu jėgų eiti… Kurį laiką kartojau sau, kad nuovargis, vasarą gi, o aš dirbu ir dar esu mieste, kai visi ten gamtoje, saulėje, ant žolės… Tada pasidarė labai savęs gaila, nuliūdau kažkaip ir įkritau į tokią nevilties duobę, kad norėjosi verkti nuo ryto iki vakaro ir viskas atrodė dar blogiau.

Kažkokiu būdu galvoje šmestelėjo mintis, kad čia gal man išsėtinės sklerozės ataka. Tas nedžiugino, bet aš patikėjau ir įsikabinau į šią mintį. Jau ėmiau įsivaizduoti, kaip mane uždaro į ligoninę, leidžia prednezoloną. Susiplanavau, kad po savaitės kreipsiuosi į gydytoją, o dabar dar reikia kažką užbaigti. Dar iki šio suvokimo puoliau gerti visus įmanomus vitaminus: B grupės, D terapinėmis dozėmis, žuvų taukus, magnį, dar visokius indiškus ženšenius, balansuojančius nervų sistemos veiklą, Šustlerio druskas ir t.t. Kadangi tuo metu buvau sodyboje, tai dar puoliau basomis vaikščioti po žolę, valgiau medų, uogų visokių ir gulėjau skaičiau. Kai tik pasakiau sau, kad „nuo pirmadienio“ gydysiuosi ligoninėje, man kažkaip pastebimai ėmė gerėti.

Dar vienas stebuklas įvyko, nes užsisakiau kalną gerų knygų, jos atvėrė man akis ir taip pakoregavo mano mintis, kad drąsiai galiu pasakyti, kad šią vasarą įvyko naujas mano gyvenimo etapas. Pirma knyga, kur viską sudėliojo – tai dr. Joe Dispenza „Atsikratykite įpročio būti savimi“. Jo idėja, atrodo,  visai ne nauja ir paprasta – savo mintimis kuriame savo realybę. Tačiau daktaras pasitelkė fizikos mokslą, žinias apie pasąmonės veiklą ir visokius psichologinius tyrimus bei realių žmonių patirtis. Galbūt prieš du mėnesiu aš nebūčiau išgirdusi ir net ėmusi į galvą, ką jis rašo, bet tokiame savijautos kontekste aš jį labai aiškiai išgirdau:

„Geroji naujiena ta, kad pats sukūręs uždarą ratą, vien savo pastangomis galite jį sunaikinti. Kvantinis tikrovės modelis sako, kad norint pakeisti gyvenimą, reikia iš pagrindų keisti mąstyseną, elgseną ir jauseną. Turime pakeisti savo būties būvį. Kadangi mąstysena, elgsena ir jausena yra esminiai mūsų asmenybės dėmenys, būtent asmenybė kuria asmeninę tikrovę. Taigi naują asmeninę tikrovę, naują gyvenimą sukursite, susikurdami naują asmenybę. Turite tapti kitu žmogumi, nei dabar esate“.

Taip, jis teisus! – nusprendžiau aš paanalizavusi savo mintis. Aš juk galvojau, kad „man vis blogiau ir blogiau, liga progresuoja, aš silpstu, noriu dirbti, bet jau nepajėgiu, kokia aš vargšė, nelaiminga“ – ir tai žaibo greičiu tapo mano realybe, taip ir buvo. Kol aš nesuvokiau, kad galiu taip negalvoti, nes kaip galvosi – taip ir bus. Štai pagrindinė žinutė.

Ir stebuklai po šio suvokimo tęsėsi toliau. Prisiskambinti į ligoninę man nepavyko, nes vasarą gi, o važiuoti ten ir prašyti „uždarykite mane – aš gydytis noriu“ aš kažkaip supasavau, palaukiau dar kelias savaites, nes buvo numatytas vizitas pas šeimos gydytoją. Per tas savaites aš tęsiau vitaminizaciją, taikiau visas liaudies priemones, nustojau dirbti ir toliau skaičiau visas protingas mintis. Ir nors dar prieš kelias savaites Vilniuje gulėjau ant sofos kaip mirštantis ligonis dabar kasdien ėjau į daržą ir ten po porą valandų be pirštinių ravėjau piktžoles, grįždavau juodom panagėm ir griūdavau be jėgų, bet vis labiau ramesnė ir kas rytą atsikeldavau su vis didesniu pojūčiu „turiu jėgų“.

Tada dar perskaičiau to paties autoriaus kitą knygą „Jūs esate placebas“, paskui tiesiog per pusdienį prarijau „O jei dangus yra čia?“ – ši knyga įnešė pozityvo ir tokio filosofinio požiūrio, paskui viską užtvirtino knyga apie Silvos metodą. Žinias ir nuostatas užsitvirtinau su V. Sinelnikov knyga „Pamilk ligą savo“ bei A. Danilin „Tabletė nuo mirties“. Ir atėjo laikas pasirodyti gydytojams. Nors jaučiausi jau visai gerai, papasakojau gydytojai, kaip man buvo. Ji nusiuntė mane darytis MRT ir visokių kraujo tyrimų. Absoliučiai visi tyrimai, net dėl erkinio encefalito rodė, kad viskas man gerai, organizmas funkcionuoja puikiai.

Praėjo trys mėnesiai po šio nutikimo ir aš vis dar nešioju tą suvokimą ir visų mano perskaitytų autorių išdėstytus argumentus bei pavyzdžius, kad jeigu žmogui pasako, kad jam mirtina liga, jis patiki ir miršta, o po mirties išaiškėja, kad diagnozė buvo klaidinga. Žmogus mirė, nes jį įtikino, kad jis turi mirti! Jis patikėjo ir įtikino savo kūną. Mane ir visus, kuriems diagnozuoja išsėtinę sklerozę įtikinėja daugeliu dalyku: kad autoimuninis susinaikinimo procesas yra nevaldomas, kad tik blogės, kad gydymas šiek tiek padeda, bet nevisai, kad vis tiek po 10 metų nuo pirmų simptomų blogės ir t.t., ir pan. Tie argumentai lenda ir skverbiasi į pasąmonę, jie virsta ne klausimais, hipotezėmis, o tezėmis, tavo paties asmenine tiesa. Nes lyg ir „suvedi galus“: man jau 20 metų nuo pirmųjų simptomų praėjo – kaip ir turi pradėti blogėti, visos atakos „vadovėlinės“ – jaučiu tą, kaip gydytojai sako, kad turėčiau jausti. Žodžiu, mane įtikino, kaip bus, aš dar pati savo nepailsėjusiomis mintimis variau toliau save į kampą, nors kūnas tik prašė atostogų.

Kai man ėmė „ant akių“ gerėti, kai ėmiau suvokti, kas vyksta, kai pradėjau rengti mintyse susirinkimus imuninėms ląstelėms, prašiau jų nežaloti kūno, kartojau, kad jaučiuosi vis geriau ir geriau, dariau visus visose knygose siūlomus pratimus ir vyko stebuklai. Gydytojai yra, beje, sugalvoję kontrargumentą mano šitoms mintims – neva, buvo ataka, kuri per mėnesį laiko ir taip praeina, paskui būna remisija, kai jautiesi gerai. O paskui kada nors vėl bus ataka. Bet dabar aš jais netikiu, nes tai jų tiesa, jie turi savų argumentų, kodėl tą transliuoja. O aš dabar tikiu savo kūnu, tikiu savo pasąmonės galia, tikiu savo minčių galia išlaikyti šį kūną sveiku ir gerai funkcionuojančiu. Tik turiu girdėti, kai jis pavargsta, nori pailsėti, kai stresas ima užvaldyti – turiu nurimti, išvaryti visas paniką keliančias mintis, nes suvokiau ir tai, kad stresuojame tiek, kiek patys to streso prisigalvojame. Ir turiu sau leisti daugiau džiaugtis gyvenimu, gyventi, o ne vykdyti darbines užduotis.

Susivokimas gal buvo skausmingas ir nelengvas, bet džiaugiuosi, kad jis įvyko, kad aš pagaliau suvokiau, supratau, kad dabar turiu kitą gyvenimo kokybę, kad pagaliau neprivalau vykdyti kitų man primestus lūkesčius ir gyvenimo scenarijus. Aš pati rašau savo gyvenimo istoriją ir čia nėra vietos ligoms bei blogai savijautai. Tiesiog man jų nereikia.

paveiksliukas 1

paveiksliukas 2

 

Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Daugiau nei pusę gyvenimo žurnalistauju. Ir didesnę dalį laiko praleidau filmuodama/kalbėdama/ rašydama apie sveikatą, sveiką gyvenseną, ligas, vaistus, maisto papildus, ekologiją ir t.t.

Informacijos mano galvoje prikaupta gerokai daugiau nei reikia vienam žmogui. Todėl neišvengiamai įvyksta pasvarstymai dėstant kartais kategorišką, kartais išmintingą, kartais tolerantišką nuomonę.

Patinka vienai iš pirmųjų sužinoti apie naujoves, todėl nuolat eksperimentuoju su kosmetika, maistu, taupymu, knygų pasirinkimu, tvarkymusi, darbu namų ofise, pomėgiais.

p.s. kodėl Ieva? Nes tai mano antras vardas. Jis man simbolizuoja moterišką išmintį, stiprybę ir, be abejo, išskirtinai moterišką smalsumą.

Norėsit susisiekti, rašykite daiva@ievosnuomone.lt
Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Latest posts by Daiva Ausėnaitė (Ieva) (see all)

Parašykite komentarą