Treniruoti rašymo raumenį

 

Neseniai man teko sudalyvauti Kregždyno arba Viktorijos Urbonaitės kūrybiškumo ugdymo mokymuose. Iš jų išsinešiau daug įspūdžių, minčių ir net kelių naujų pažįstamų kontaktus.

 Tai ne pirmi rašymo mokymai, kuriuose man teko dalyvauti. Tad jau lyg ir galiu daryti palyginamąją analizę. Tuos, kuriuose buvau anksčiau, vedė rašytoja, kelių knygų autorė. Ji davė daug praktinių užduočių, kaip paleisti patį rašymo procesą, akcentavo, kad rašyti reikia kasdien. Iš jų išėjau gerokai užsiparinusi, nes vienos užduoties metu supratau, kad kažkas negerai su manim ar mano kasdiene buitimi 🙂 Reikėjo prie „baltas kaip…“ sugalvoti bet kokią asociaciją. Aš užrašinėjau tokius žodžius kaip šaldytuvas, popierius, miltai, cukrus. Kiti gi sakė „Himalajų kalnų viršūnės, kokainas, pavydas“…

 Man tie mokymai iš esmės nelabai patiko dėl pačios mokytojos. Grįžusi perskaičiau jos vieną knygą ir beskaitydama ją prisiminiau, kad jau esu ją skaičiusi. Aš net prisiminiau tuos jausmus, kuriuos ji man sukėlė kai skaičiau ją prieš dešimt metų. Ir po daugybės metų mano jausmai knygos herojei ir ją sukūrusiai autorei nepasikeitė: jos abi mane erzino, nervino ir pykdė. Negalima sukurti tokio durno personažo jeigu pats nesi šiek tiek analogiškai durnas. Ir romano atomazga, kuri jau yra grynai rašytojos sprendimas padėjo galutinį tašką mano požiūryje – man nepatinka ta moteris ir aš negalėsiu dalyvauti kituose jos mokymuose. Be to, aš girdėjau gan arogantišką poziciją – jeigu galite nerašyti, nerašykite. Šiek tiek ne to tikiesi iš tokių mokymų.

 Todėl į Kregždyno mokymus aš ėjau viltingai nusiteikusi, paveikta tobulos, įtaigios mokymų reklamos. Be to, iš feisbuko įrašų susidariau įspūdį, kad Viktorija nėra arogantiška, savo asmenyje susireikšminusi, gebėjimą rašyti savo karūna pavertusi. Ji tokia kaip visi, tik gal labiau charizmatiška ir gerokai linksmesnė.

 Informaciją dėstė puikiai, pateikė daug pavyzdžių apie kūrybines krizes, apie drąsą eiti paskui svajonę, kartais apie rašymą, kai nieko romantiško ten nėra. Irgi buvo užduočių, skirtų suvokti, kad blemba kokie mes esame kūrybiški. Iš visai nieko bendro neturinčių trijų žodžių rašėme skelbimą, paskui tris žodžius, kuriais apibūdinome turimą daiktą turėjome integruoti į skelbimą apie kaimyno daiktą. Man labai greitai tapo aišku, kad visi ten susirinkę buvo kūrybiški žmonės.

 Iš tų mokymų išsinešiau vieną svarbią žinutę – rašyti reikia kasdien. Kasdien nutinka kažkas tavo aplinkoje ar tavo galvoje, kas gali virsti sprindžio dydžio tekstu. Tai rašymo tricepso „kačalinimas“ ir jis yra būtinas, nes jeigu metus laiko nieko nerašysi, aišku, dar metus gali mindžiukuoti kol sėsi parašyti tą sprindį.

 Vienu metu mintys buvo mane kažkur nunešusios ir aš pagalvojau, kad ten susirinkę kelios dešimtys žmonių drąsiai galėtų rinktis kartą per mėnesį, kokį antrą mėnesio antradienį į Nerašančių rašytojų savipagalbos grupę. Nes daugmaž visi ten buvo tokie, kuriems reikia palaikymo, padrąsinimo. Po užduočių mes garsiai skaitėme, ką parašėme ir keliems žmonėms susirinkusieji net plojo. Manau, tos moterys dar pusmetį prisimins tų plojimų garsą ir tai bus joms geriausias įkvėpimas sėsti ir rašyti.

 Man patiko, kad čia nebuvo keliamas sakinys „jeigu gali nerašyti – nerašyk“. Ten buvo kalbama tik apie tai, kodėl tu nerašai jei gali? Realizuoti savo kūrybiškumą reikia ir būtina, nes o kas žino, kas čia šiam gyvenime yra svarbiausia ir turi prasmę? Aš matau prasmę rašyti, kurti istorijas, kad jas skaitantys patirtų gerų emocijų, matau prasmę užrašyti kitų žmonių istorijas, kad jų mintis išgirstų kuo daugiau žmonių, nes aš moku rašyti ir galiu tam žmogui padėti jas ištransliuoti.

 Pabaigai apie tai, kas gali suteikti įkvėpimo. Muzika, gražios nuotraukos, kažkokie filmai ar knygos – visa tai atradau ir taikau. Man tik patiko Viktorijos pasakymas, kad visai normalu valandą žiūrėti filmą, kuris tave įkvepia, kad paskui parašytum per penkiolika minučių kažkokį šedevrą. Nereikia savęs kaltinti, kad veltui leidai laiką filmą žiūrėdamas – tu kvietei ateiti įkvėpimą.

Pasidalinau su visai savo pastarojo metu atradimu, kaip sukurti tokią labiau „rašytojišką“ nuotaiką prie kompiuterio ekrano. Aš nerašau times new roman šriftu, jis nuobodus. Susiradau bookman old style šriftą, jis mane įkvepia, nes žiūrėdama į juo parašytus žodžius aš matau biblioteką, knygų nugarėles, užuodžiu knygų kvapą, matau žalsvą mažų stalinių lempų šviesą ir matau virš atverstos knygos palinkusio žmogaus veidą, susidomėjusį, laukiantį, jo akis bėgančias per raides. Matau Skaitytoją ir tai mane įkvepia jam rašyti…

 

nerašanti rašytoja Ieva

Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Daugiau nei pusę gyvenimo žurnalistauju. Ir didesnę dalį laiko praleidau filmuodama/kalbėdama/ rašydama apie sveikatą, sveiką gyvenseną, ligas, vaistus, maisto papildus, ekologiją ir t.t.

Informacijos mano galvoje prikaupta gerokai daugiau nei reikia vienam žmogui. Todėl neišvengiamai įvyksta pasvarstymai dėstant kartais kategorišką, kartais išmintingą, kartais tolerantišką nuomonę.

Patinka vienai iš pirmųjų sužinoti apie naujoves, todėl nuolat eksperimentuoju su kosmetika, maistu, taupymu, knygų pasirinkimu, tvarkymusi, darbu namų ofise, pomėgiais.

p.s. kodėl Ieva? Nes tai mano antras vardas. Jis man simbolizuoja moterišką išmintį, stiprybę ir, be abejo, išskirtinai moterišką smalsumą.

Norėsit susisiekti, rašykite daiva@ievosnuomone.lt
Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Latest posts by Daiva Ausėnaitė (Ieva) (see all)

Parašykite komentarą