Paciento karma

Žinote, karma – tai kažkas, kas nutinka šiame žmogaus gyvenime (dažniausiai blogo, jo vertinimu) už tai, kad praeituose gyvenimuose jis nebuvo labai geras kitų žmonių, gyvūnų ar dar kažkieno atžvilgiu. Aš manau, kad Lietuvos pacientai, nusprendę būti aktyvūs, turi kažkokią atskirą karmos formą.

Jie, matyt, praeituose gyvenimuose prisidirbo gerokai daugiau nei visi kiti pacientai, todėl šiame gyvenime susimoka už savo nuodėmes. Mokestis būna labai įvairus – dažniausiai tenka kentėti tai, kad esi nepaisomas, tavęs tiesiog negirdi, laiko kvailiu, isteriku, prie diagnozės prikabina dar visokių simptomų. Sako, kad čia dėl vartojamų vaistų pasidarei nestabilus, kad jie paveikė tavo psichiką, todėl nenuostabu, kad taip drąsiai sakai tiesą į akis, įvardiji savo oponentų ydas – čia dėl ligos ar dėl vaistų.

Tik dėl ligos ar vartojamų vaistų tu elgiesi taip drąsiai – nebijai ministrams, farmacininkams ir kitiems prie riebaus pyrago gabalo prisėdusiems pasakyti, kad jie elgiasi neteisingai, nederamai, neetiškai, kad taip negalima, nežmogiška, nepadoru. „Ne ta liga ar tie vaistai – būtų žmogus kaip žmogus, o dabar tik keistuolis, išsišokėlis…“ – šnibždasi tie geradariai.

Labai greitai į pacientų judėjimą įsitraukusiam žmogui tampa aišku, kad juo naudojasi kaip skydu, kai reikia apsiginti nuo kritikų, jo graudžia susitaikymo su liga istorija naudojasi kaip priemone sukelti gailestį, išsiprašyti kokio vaisto kompensavimo ar tiesiog nuspalvinti eilinę konferenciją, už kurios suorganizavimą bus įsisavinti stambių kupiūrų pinigai.

Mano a.a. Draugas Jurgis Andriuška buvo tipiškas karmos naštą nešantis pacientas. Jis aiškiai suvokė, kad jo diagnozė daugeliui žmonių labai sėkmingai padeda pamatyti pasaulį, pakeliauti, pasimėgauti pietų kraštų saule, susimokėti mokesčius Lietuvoje, pirkti neprastus daiktus, mėgautis kava ir pyragėliais „Neringos“ restorane, išleisti vaikus į mokslus ir pan. Jis netylėjo, visuomet garsiai, aistringai reiškė savo nuomonę ir buvo laikomas keistuoliu, išsišokėliu, prasčioku, netaktišku žmogiuku, kurį visi priversti kentėti tik dėl to, kad jis pacientas, suprask, jų target grupė, su kuria jie dirba leisdami tuos projektinius pinigus lengvai taip padūsaudami ir nepamiršdami kasdien pietų laiko, per kurį niekam nevalia jų trukdyti. Jurgis kalbėjo apie ŽIV verslą, kai prisidengus pacientais puikiai lobstama ir gyvenama iš popierinių projektų. Kaip skaudu man buvo, kai suvokiau, kad absoliučiai kiekviena diagnozė palanki sukurti tokią verslo salelę, kurioje yra lobstantys ir yra renkantys karmos taškus.

Pacientams karmos taškai byra, kai jie kantriai tyli matydami, kad daroma visai ne tai, ko reikia pacientams, kad visai tiems darantiems nerūpi, ko reikia pacientams, kad pacientai dedami ant ambrazūros kas kartą, kai ko nors reikia dėl „aukštesnių tikslų“ – naujo vaisto įvedimas, naujos paslaugos įvedimas, didesnis įkainis už medicininę paslaugą, netgi ligoninės skyriaus tualeto remontas. Pacientas stovi nuleidęs galvą ir kenčia, kad visų kitų tikslai, aišku, vardan žmonių, suprask, ir jo gerovės, būtų pasiekti.

Tik mane vis labiau ima kamuoti abejonė – ar nėra čia, mūsų šalyje, kažkokia išskirtinė pacientų karmos koregavimo vieta? Nes kitų šalių patirtis man rodo, jog niekur taip pacientas nekenčia, kaip Lietuvoje. Aš niekaip negaliu pamiršti trijų ŽIV pacientų organizacijų Estijoje. Jos veikia kartu, net toje pačioje gatvėje dvi įsikūrusios. Sugeba rašyti bendrus projektus, kartu organizuoja stovyklas pacientų šeimoms, kartu rengia edukacinius seminarus, gaudami finansavimus iš skirtingų šaltinių. Pacientų organizacijos veikia be svetimo įsikišimo, be tų keistųjų geradarių, kurie geriau už pačius pacientus žino, ko jiems reikia. Jie nejaučia spaudimo iš šalies, iš kitų suinteresuotų grupių ir dar sugeba būti vieningi, nes kai reikia pasiekti kažkokį jiems svarbų tikslą, jie susėda ir visi kartu rašo raštą valdžios institucijoms. Estijoje, matyt, gyvena išskirtinai geri žmonės, kurie praeituose gyvenimuose neprisidirbo, todėl šiame jiems nereikia atidirbinėti kančiose karmos. Jų karma susiveda į tai, kad jie turi ligą, mokosi ją įveikti, su ja gyventi ir pašvenčia savo gyvenimą informuojant visuomenę, kaip nuo tokios ligos apsisaugoti. Tokia jų karma.

O lietuviško paciento karma didesnė – jis dar turi suktis keistame trikampyje suinteresuotų pusių: gydytojų (jie nori gauti farmacininkų, fondų, privačių rėmėjų pinigų), visokių veikėjų, vadinančių save visuomenininkais (jie mėgsta užimti vadovaujančius postus nevyriausybinėse organizacijose, nors patys nei serga, nei kas jų giminėje ta liga sirgo, jie tiesiog serga noru gauti daug lengvai gaunamų pinigų), farmacininkų (jiems reikia paskleisti kuo plačiau savo vaistus, kurie gal ne visuomet ir verti to paskleidimo). Žodžiu, makaluojasi lietuvis pacientas kaip šūdas eketėje tarp tų šūdinų suinteresuotų pusių. Labi norisi tikėti, kad jo kančia yra prasminga, jeigu ji nepadės čia, šiuo metu gyvenantiems pacientams, tai gal padės bent jau tam nabagui pagerinti karmą ir atgimti kitame gyvenime… pacientu Estijoje.

Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Daugiau nei pusę gyvenimo žurnalistauju. Ir didesnę dalį laiko praleidau filmuodama/kalbėdama/ rašydama apie sveikatą, sveiką gyvenseną, ligas, vaistus, maisto papildus, ekologiją ir t.t.

Informacijos mano galvoje prikaupta gerokai daugiau nei reikia vienam žmogui. Todėl neišvengiamai įvyksta pasvarstymai dėstant kartais kategorišką, kartais išmintingą, kartais tolerantišką nuomonę.

Patinka vienai iš pirmųjų sužinoti apie naujoves, todėl nuolat eksperimentuoju su kosmetika, maistu, taupymu, knygų pasirinkimu, tvarkymusi, darbu namų ofise, pomėgiais.

p.s. kodėl Ieva? Nes tai mano antras vardas. Jis man simbolizuoja moterišką išmintį, stiprybę ir, be abejo, išskirtinai moterišką smalsumą.

Norėsit susisiekti, rašykite daiva@ievosnuomone.lt
Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Parašykite komentarą