Pavasarinis darbų perteklius

Mane jau ne pirmą pavasarį apima suvokimas, kad „per daug darbų!”. Suvokimas apima po to, kai pastebi, kad jau kelintą savaitgalį dirbi, nors dar rugsėjo mėnesį žadėjai sau, kad „jau šį sezoną tai savaitgaliais aš nedirbsiu!”. Kad kiekvieną dieną apima mažytis panikos jausmas, kad „aš niekada visko nepadarysiu”, „greičiausiai nepateisinsiu užsakovų lūkesčių“, „gal kurio nors darbo reikėtų atsisakyti? Bet kaip gi jie be manęs? Ir aš be jų pinigų?..“. O ryte, pramerkus akis, tik porą sekundžių palaimingai šypsaisi, nes po to kažkas grubiai nušluoja sapno likučius ir užmeta tau ant galvos visas tavo atsakomybes, pareigas, neužbaigtus darbus ir į nugarą kvėpuojančius deadline‘us. Ir tada su virpančiomis rankomis, per greitu pulsu eini prie kompo ir dienos bėga, o kai užmeti akį į kalendorių aplanko mintis „prabėgo kovas, balandis, o kur mano gyvenimas? Kas per tą laiką įvyko mano gyvenime be darbo?“.

 

Žodžiu, akivaizdu, kad tai yra kažkokia tendencija, laiko kilpa, į kurią aš įkrentu kiekvieną pavasarį. Man pasidarė smalsu, ar čia tik man taip nutinka? Pasiklausinėjau žmonių. Ne tik man. Į tą darbų pertekliaus kilpą patenka 90 proc. mano draugių ir pažįstamų. Vadinasi, kažkoks globalus reiškinys – nusprendžiau aš.

 

Ir tada susimąsčiau apie tą subjektyvią kategoriją „per daug“. Va ir išryškėjo dar vienas namie dirbančio freelancer‘io darbinės kasdienybės trūkumas – nėra su kuo pasilyginti. Sėdėtų prie kito stalo, per kokį metrą analogišką darbą dirbantis žmogus ir matytum, kiek vienetų straipsnių jis parašo per dieną, kokios apimties tie straipsniai, kaip jis organizuoja interviu šifravimus, ar turi, pavyzdžiui, šifravimų dienas (dirbant namuose tomis dienomis aš padarau nuodugniausius susitvarkymus ir maisto prigaminu vos ne savaitei, nes man tai žiauriai nuobodus darbas), kiek susitikimų jis atlaiko per savaitę, kaip juos suderina su rašymu, ar jam dar lieka laiko dienos metu paskaityti kokį straipsnį ar nueiti manikiūrą pasidaryti? Įvykdžius tokią analizę, bent jau paskui galėtum save kažkaip argumentuotai graužti. Pavyzdžiui, Antanina tai va šiandien straipsnį parašė, intervą dviejų valandų iššifravo ir dar visokių užduotėlių smulkių penkiolika padarė, o tu ką?

 

Taip, dabar tenka tą subjektyvų „per daug“ vartyti kiekvieną dieną, skęsti tose pačiose dilemose ir leisti viduje skleistis vienam dideliam jausmui, kuris vadinasi „laukiu atostogų!“. Todėl kai tik deadline‘as susikibęs už rankučių su panikos jausmu per daug grėsmingai priartėja, aš jiems kad užvožiu per jų snukius „pasiimsiu atostogų nuo birželio!”. Ir tam kartui pagerėja 🙂

paveiksliukas 1

paveiksliukas 2

Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Daugiau nei pusę gyvenimo žurnalistauju. Ir didesnę dalį laiko praleidau filmuodama/kalbėdama/ rašydama apie sveikatą, sveiką gyvenseną, ligas, vaistus, maisto papildus, ekologiją ir t.t.

Informacijos mano galvoje prikaupta gerokai daugiau nei reikia vienam žmogui. Todėl neišvengiamai įvyksta pasvarstymai dėstant kartais kategorišką, kartais išmintingą, kartais tolerantišką nuomonę.

Patinka vienai iš pirmųjų sužinoti apie naujoves, todėl nuolat eksperimentuoju su kosmetika, maistu, taupymu, knygų pasirinkimu, tvarkymusi, darbu namų ofise, pomėgiais.

p.s. kodėl Ieva? Nes tai mano antras vardas. Jis man simbolizuoja moterišką išmintį, stiprybę ir, be abejo, išskirtinai moterišką smalsumą.

Norėsit susisiekti, rašykite daiva@ievosnuomone.lt
Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Parašykite komentarą