Gina Viliūnė „Imperatoriaus meilužė“ – tiesiog tobula knyga

 

Jeigu būtų rengiami kokie geriausio istorinio romano rinkimai, Gina Viliūtė, manau, smarkiai duotų į kaulus K. Sabaliauskaitei. Nes Sabaliauskaitė užknisa su savo pastraipos ilgio sakiniais, kažkokius išvedžiotus aprašymus, kurie vis tiek kuria pilką ir niūrių Lietuvos paveikslą, pradedant eiliniais bėdžiais ir baigiant labai pasiturinčiais žmonėmis. O skaitant Viliūnę, aš visuomet pasijuntu pakylėta.

 

Man labai patinka, kaip G. Viliūnė elgiasi su istorinėmis spragomis – ji užpildo jas tuo „kaip aš įsivaizduoju tai galėjo būti“. Ir tas jos įsivaizdavimas 100 proc. atitinka mano įsivaizdavimą. Ji perskaitė Sofijos Tyzenhauzaitės knygą, perskaitė, ką apie rašo istoriniai šaltiniai ir gimė meilė! Nuostabiai įdomiai moteriai, gan progresyviai mąsčiusiai, labai smarkiai mylėjusiai. Manau, kad be žavėjimosi ta asmenybe negalėtų gimti toks puikus romanas.

 

Mane užvežė ir to sudėtingo laikmečio didikų gyvenimas: žiemos mietu mieste, nes čia vyko spektakliai, pobūviai, koncertai, atvažiuodavo visokių įžymių žmonių. Vasaros metu, per karščius visi į dvarus ir sodybas. Beje, Viliūnė net kelis kartus mini Taujėnų dvarą, kuriame Tyzenhauzaitė praleido meilės naktį su savo mylimuoju. O aš į savo sodybą važiuoju pro tą dvarą ir lėtai važiuojant keliuku atsiveria visas dvaro parko vaizdas, suoliukai, mažas tiltelis ir dvaro šoninis fligelis, kuriame buvo įsikūrusi Sofija.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „sofija tyzenhauzaitė“

O ko vertas Sofijos vyras, prancūzas, labai pamilęs vieną lietuvišką kaimą. Puikus veikėjas, kuriam iš karto imi jausti simpatiją. Ir tada net tampa aišku, iš kur lietuviškame genofonde atsirado masyvios, napoleoniško tipo nosys.

 

Per trumpą laiką per Lietuvą pražingsniuoja kelios armijos, keičiasi carai ir valdovai, miestuose daug išmirusių kareivių, o kiek nuo Rusijos šalčių bėgusių prancūzų kareivių prisiglaudė mažuose Lietuvos kaimeliuse, rūpestingų lietuvių moterų glėbiuose?.. Būtent ši mintis ir keletas nepatikrintų šeimos faktų verčia mano galvoje irgi suktis kažkokiai siužetinei linijai. Tik dar nepagaunu siūlo galo, matau tik viziją, bet neabejotinai pagausiu 🙂

 

O Viliūnė ne tik suteikia progą smagiai praleisti savaitgalį su jos knyga, tačiau įkvepia mąstyti apie kitus siužetus, apie tai, kas vyko dabar apleistuose palivarkuose ir dvareliuose, griūvančiose bažnyčiose. Pavyzdžiui, aš negaliu pamiršti vienos istorijos, kuriame dalyvavo drąsi mergina. Netoli mano sodybos yra plynas laukas, kuriame kažkada miškuose besislapstantys lietuviai nusprendė susirinkti pasikalbėti, žodžiu, toks tipo susirinkimas aptarti kovos ir pasipriešinimo strategijas. Neapgalvojo vyrai, kad tarp jų gali būti išdavikų. Na ir tuos lietuviukus ėmė pyškinti į susirinkimą atėję priešai. Jie spruko į visas puses. Ir staiga iš kažkur atsiranda mergiotė su arkliu ir vežimu. Nebodama kulkų, ji skrieja tuo lauku ir į vežimą spėja šokti lietuviukai. Ji tą naktį išgelbėjo kelių vyrų gyvybes. Kaip ji ten atsirado? Kaip išdrįso važiuoti pasiimti savo vyrų? O gal ten buvo koks jos vyras, jos mylimasis? Kokios drąsos ir stiprumo buvo ta mergina! Ir, tikriausiai, kokia nereali tai buvo meilė, kad ji ryžosi tokiam beprotiškam poelgiui. Aš jau myliu tą mergaitę su botagu rankoje. Argi ji neverta tapti romano heroje?

 

Štai tokios yra geros knygos, kurios sugeba skaitytojo fantaziją nunešti į Napoleono balių, pavedžioti Paryžiaus gatvėmis ir užsukti į vietinę leidyklą, tada grąžinti į lietuvišką kaimą ar kokį dvaro kiemą ant balto suoliuko po dideliu medžiu. Ir nunešti dar toliau nei siekia ši istorija, kad imtų gimti nauji siužetai, pasakojimai ir herojai…

 

Mano verdiktas – tai tiesiog tobula knyga.

Skaitanti Ieva

knygos viršelis iš čia

Sofijos vaizdas iš čia 

Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Daugiau nei pusę gyvenimo žurnalistauju. Ir didesnę dalį laiko praleidau filmuodama/kalbėdama/ rašydama apie sveikatą, sveiką gyvenseną, ligas, vaistus, maisto papildus, ekologiją ir t.t.

Informacijos mano galvoje prikaupta gerokai daugiau nei reikia vienam žmogui. Todėl neišvengiamai įvyksta pasvarstymai dėstant kartais kategorišką, kartais išmintingą, kartais tolerantišką nuomonę.

Patinka vienai iš pirmųjų sužinoti apie naujoves, todėl nuolat eksperimentuoju su kosmetika, maistu, taupymu, knygų pasirinkimu, tvarkymusi, darbu namų ofise, pomėgiais.

p.s. kodėl Ieva? Nes tai mano antras vardas. Jis man simbolizuoja moterišką išmintį, stiprybę ir, be abejo, išskirtinai moterišką smalsumą.

Norėsit susisiekti, rašykite daiva@ievosnuomone.lt
Daiva Ausėnaitė (Ieva)

2 komentarai apie “Gina Viliūnė „Imperatoriaus meilužė“ – tiesiog tobula knyga

  1. Jeigu jums ši knyga tobula, tada manyčiau nesate skaičiusi jokios istorinės knygos ir nesidomite Lietuvos istorija. Apie XIX a. lietuvių-lenkų diduomenės gyvenimą yra išversta nemažai memuarų, kurių daugelis labai lengvai skaitosi. Be to publikuota daug mokslo populiarinimo straipsnių. Švelniai tariant, ši knyga yra niekalas, nes joje nėra teisingai interpretuoti istoriniai šaltiniai, visa surinkta informacija yra prieinama lietuviškai, autorė skaitytojams neatskleidžia nieko naujo, o be to jos personažai yra plokšti ir banalūs. Tekste daugybė klišių ir pan. Įdomus pastebėjimas, jog autorė, kuri dirba gide apie Tyzenhauzaitę sužinojo tik neseniai….tai parodo, kad ji yra labai prasta gidė šiuo atveju.

  2. Mokslo populiarinimo straipsnis ir romanas, sakyčiau, labai jau skirtingi žanrai 🙂 kiek jau žmonių šeštadieniais skaito mokslo populiarinimo knygas? Memuarai – čia irgi, manau, tik mėgėjams ir labai besidomintiems. Na, jeigu žodį niekalas naudojate po žodžių junginio „švelniai sakant“, tai kažkaip visai nesinorėtų susitikti su jumis akis į akį, nes kaip tada jūs viską gyvenime vertinate ne „švelniai sakant“? 🙂

Parašykite komentarą