Ramus gyvenimas su išsėtine skleroze

 

Manau, kad tai įmanoma. Jeigu ne visą likusį gyvenimą, tai bent kažkokius ilgesnius periodus. Kitų ligų gydytojai tai vadina gera ligos kontrole. Išsėtinę sklerozę, esu įsitikinusi, irgi galima sukontroliuoti taip, kad ji nekeltų rūpesčių, kad liga nedidintų įtampos, o gyvenimas atrodytų ramus. Ramus, nes liga nerodo dantų ir ramus, nes liga privertė nurimti.

 

Facebook’e yra grupė, kur sergantys išsėtine skleroze vis pasišneka. Kažkas kasdien ko nors paklausia, tada visi puola dalintis savo išgyvenimais, pergyvenimais, pamąstymais, patirtimis ir nuomonėmis. Aš pradžioje irgi aktyviai dalinausi, o paskui lioviausi. Nes pastebėjau, kad tai griauna mano vidinę ramybę.

 

Ten matau kitaip mąstančius, kritikuoti mėgstančius, mėgstančius dejuoti, skųstis, kažką kaltinti, kategoriškus ir net fanatiškus. Ir nors tai mano diagnozės draugai, bet šitoje vietoje noriu pasakyti “aš šitame projekte nedalyvausiu”.

 

Man tenka įdėti nemažai pastangų, kad išsaugočiau vidinę ramybę. Jos, kaip žinia, šios ligos atveju labai reikia. Visokios stiprios emocinės perturbacijos išbalansuoja, jau matai, kad kažkoks naujas simptomas atsirado, ar nuovargis begalinis ateina. Todėl aš stengiuosi išlaikyti tokią beveik rožinę ramybę savo aplinkoje. Matau, kad, kaip sakoma, nervai jau silpnesni ir labai lengva užsidegti. O aš nenoriu ir man to visai nereikia, kad būčiau kokia sukaitusi, kumščiu visiems grūmojanti, pasipiktinusi žmonėmis, santvarka, politika, žmonių morale tetutė. Matau, kad jeigu tik savęs nestabdyčiau, ištaškyčiau kasdien tas negausias energijos atsargas ir tada jausčiausi vis prasčiau ir prasčiau.

 

Todėl aš gyvenu ramiai. Keliuosi ir guluosi tuo pačiu metu, geriu daug visokių vitaminų. Žiūriu linksmus kino filmus ir skaitau geras knygas. Lepinu save pokalbiais su įdomiais žmonėmis, dalyvauju seminaruose, kurie suteikia peno sielai ir gerų emocijų. Daug planuoju, svajoju, leidžiu sau ilsėtis, kai jaučiuosi pavargusi. Aš manau, kad man pavyko susikurti savo tobulą komforto zoną. Ir, žinot, man visai nepatinka, kai žmonės, ragindami imtis kokių pokyčių vis kartoja frazę “išdrįskite išeiti iš savo komforto zonos”. O kam iš ten eiti? Aš į tą zoną taip ilgai ėjau, aš taip ilgai ją kūriau, aš pagaliau jaučiuosi gerai. Kodėl turėčiau to atsisakyti?

 

Todėl kai mano ramybę ima drumsti kokie išlendantys nauji ar seni simptomai, aš sušaukiu imuninių ląstelių susirinkimą. Nesijuokite. Tiesiog man labai gerai sekasi vizualizuoti. Užsimerkiu ir matau tokį vaizdą: imuninės ląstelės su smailais dantukais meta iš rankyčių savo mažus kirvukus bei kuokas ir eina į susirinkimų kabinetą. Toms, kurios labai įsitraukusios į neuronų dangalo graužimą, tenka kaip kačiukams švelniai patrankyti per nosytę, kad atsipeikėtų. Kai visos tos įsikarščiavusios nuo kovos su įsibrovėliais ląstelės būna susodintos, aš rėžiu kalbą. Nes aš gi viršininkė, vienintelė ir svarbiausia jų viršininkė.

 

Aš jiems primenu, kad kūno, kuriame mes visi gyvename žaloti negalima, nes čia mūsų namai. Neliks namų – neliks ir mūsų.  Tad jie turi prisiminti, kad čia visų mūsų namai ir reikia rūpintis jų sveikata, o ne karštligiškai viską niokoti nesiaiškinant, kas priešas, kas draugas. Jeigu būna ūpas, leidžiuosi ir į fiziologinius niuansus, primindama, kad jos turi kovoti su priešais, o ne graužti nervinių ląstelių paviršių.

 

Žinoma, padėkoju joms už puikų darbą, už jų iniciatyvumą, pasiaukojimą ir nepailstantį triūsą. Tada jau imu matyti šypsenas jų veidukuose. Visi po truputį rimstam. Aš kviečiu visus prisiminti kvėpavimo pratimus, visi sustojam, keliam rankytes į viršų, įkvepiam, iškvėpdami rankytes nuleidžiam. Tada visi ploja patys sau, nes jie tokie puikūs sargai, gyvena tokiame puikiame kūne. Po susirinkimo visi smagiai čiauškėdami ir besidalindami įspūdžiais apie tai, kokia “pas juos faina viršininkė”, varo į savo darbo vietą. Bet jau visi nurimę, nepraradę būdrumo, bet be fanatizmo stebi situaciją. O aš duodu komandą kitiems “veikėjams”, kurie greitai atbėga ir ima “remontuoti” apgraužtus plotus…

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „life is wonderful“

Kai atmerkiu akis aš jaučiu, kad kažkas pasikeitė. Grįžo mano ramybė, aš savo komforto zonoje, simptomų beveik nejaučiu, o jeigu jaučiu žinau, kad ryte prabudus jų nebus.

 

Iš tikrųjų, yra milijonai būdų, kaip galima išsaugoti ramybę savo gyvenime. Ir net jeigu ją drumsčia grėsmingai skambanti diagnozė, besikeičianti situacija santykiuose, darbe, moksle, viskas gali nurimti. Nes tai juk jūsų kūnas. Jūs čia esate svarbiausias viršininkas. Kaip pasakysite, taip ir bus. Kaip sugalvosite, taip ir bus. Kaip galvosite, taip ir bus.

 

Tai ir sakykite sau/galvokite kasdien tai, kas padės jums ramiai gyventi nežiūrint to, kad jums diagnozavo išsėtinę sklerozę.

Ieva

Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Daugiau nei pusę gyvenimo žurnalistauju. Ir didesnę dalį laiko praleidau filmuodama/kalbėdama/ rašydama apie sveikatą, sveiką gyvenseną, ligas, vaistus, maisto papildus, ekologiją ir t.t.

Informacijos mano galvoje prikaupta gerokai daugiau nei reikia vienam žmogui. Todėl neišvengiamai įvyksta pasvarstymai dėstant kartais kategorišką, kartais išmintingą, kartais tolerantišką nuomonę.

Patinka vienai iš pirmųjų sužinoti apie naujoves, todėl nuolat eksperimentuoju su kosmetika, maistu, taupymu, knygų pasirinkimu, tvarkymusi, darbu namų ofise, pomėgiais.

p.s. kodėl Ieva? Nes tai mano antras vardas. Jis man simbolizuoja moterišką išmintį, stiprybę ir, be abejo, išskirtinai moterišką smalsumą.

Norėsit susisiekti, rašykite daiva@ievosnuomone.lt
Daiva Ausėnaitė (Ieva)

2 komentarai apie “Ramus gyvenimas su išsėtine skleroze

  1. Laba,
    Sveikinu tamstos pasiekimus ir teisingo kelio pasirinkimą.
    Galima sakyt, kad „baltai supavydėjau“, mat asmeniškai, jau keletą metų, ir bandau pasiekti tokį savikontrolės, draugavimo/bendravimo su savo kūno dedamosiomis dalimis ir dalelėmis.
    Nelabai pavyksta galutinai nukirpti tą „virkštelę“, kuri mane laiko prijungta prie „Matricos“ 😉 ir stipriai trūksta galimybės/laiko pabūti vienam, pačiam su savimi. Kaskart vis stiprėja noras tapti tipo „downshifteringer’iu“ ir pabėgti i negyvenamą salą ar namelį miške..
    Dėkui už šviesią žinute iš tamstos ir einu toliau pjauti tos savo „virkštelės“ 😉

  2. Gamtoje tikrai apima geras jausmas, kad pabėgai iš matricos 🙂 jei pavyktų kiekvieną savaitgalį išvažiuoti iš miesto, jau būtų nuostabi terapija 🙂 o ten laikas eina kažkaip kitaip, viskas lėtėja ir laiko sau atsiranda pakankamai 🙂

Parašykite komentarą