Apie Barselonos benamį, skaitantį knygą

Pastebėjau, kad jeigu esi pavargęs psichiškai, taip  nutinka, kad atsidūrus situacijoje, kur turėtum ilsėtis, imi reaguoti į kažkokius dalykus, kurie tik didina vidinę įtampą. Taip man nutiko Barselonoje. Turėjo būti dvi dienos saulės, šilumos, ryškių spalvų, o aš kažkaip labai įdėmiai fiksavau benamius žmones, gyvenančius ant šaligatvio, centrinėse aikštėse, ant suoliukų, po medžiais. Mes juos vadiname bomžais, jei versti iš rusų – asmenys be konkrečios gyvenamosios vietos. Kaip atrodo lietuviški benamiai? Na, pirma, tai jie nemiega ant šaligatvių. Klimatas ne tas, nors vasaros metu gal ir galėtų, bet jiems, matyt, neleidžia. Taip jau pas mus yra: nuo bomžų saugomas asfaltas ir namų kampai, tačiau ne kavinėse sėdintys žmonės, kuriuos jie įkyriai prievartauja duoti jiems pinigų. Antra, lietuviški bomžai man atrodo vyresni, labiau pragertais veidais. Todėl mes kažkaip, matyt, mąstome, kad gėrė žmogus gėrė ir prasigėrė iki tokio lygio, kad turi gyventi su kitais bomžais kažkur rūsiuose, apleistuose sandėliukuose ar kur jie ten gyvena. Lietuvoje jaunesnių veidų benamiams, manau, sekasi prastai, nes čia kiekvienas gali piktai išrėžti „eik dirbti!“.

Lietuviai niekada nesupras (ar bent jau bus labai sunku suprasti), kad būti bomžu – tai gali būti žmogaus pasirinkimas. Barselonos benamiai mane privertė susimąstyti apie kitokius motyvus gyventi gatvėje. Aš mačiau ten mažiausiai 4-5 jaunus vyrukus, kurie su šunimis gulėjo ant asfalto, pasitiesę kartoną, užsikloję paklotėliais save ir savo šunis. Vieną teko matyti skirtingu paros metu, nes jis įsikūręs centrinėje aikštėje: ryte (apie 10 val.) jis kartu su šuneliais ramiai sau miegojo po tais apklotėliais, dienos metu laimingas markstėsi prieš saulutę ir kalbėjosi bei glėbesčiavosi su savo keturkoju draugu, po pietų jo keturkojis draugas miegojo, o jis skaitė knygą, vakare „namuose“ jų nebuvo.

Taip pažiūrėjus, tvirtas, sveikas vaikinas, virš 20 metų, rankos padengtos tatuiruotėmis. Jis vienareikšmiškai pasirinko būti benamiu, galiu tik spėti kokie buvo jo motyvai. Tikėtina, jis idealizuoja gyvenimą ne sistemoje, kai gyveni be paskolų, banko kortelių, komunalinių mokesčių, nesivadovauji visuomenės primestomis elgesio normomis (ištekėti/vesti, susilaukti vaikų, daryti karjerą, atostogauti kur šilta, slidinėti, turėti hobį, sveikai gyventi). Manau, valgo jis bet ką, gal net yra priklausomas nuo narkotikų. Labai įdomu, iš kur gauna pinigų tatuiruotėms, nes Lietuvoje tatuiruotes be infekcinių ligų gali sau leisti pasiturintys asmenys, o su infekcinėmis ligomis gali padaryti kalėjime.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „homeless“

Kiti Barselonos bomžai buvo tokie labiau atitinkantys stereotipinius lūkesčius benamiams – girti, apskurę, vyresnio amžiaus, negražūs, be dantų, be galūnių ar su kokiais akivaizdžiais fiziniais defektais. Buvo ir vienas su kostiumu, jis kažkam skambino mobiliu telefonu, o prieš jį buvo kortelė, kurioje jis surašė, kad kažkur dingo jo visi daiktai, kai jis skrido darbo reikalais. Neperskaičiau iki galo, nes atrodė negražu spoksoti į tokį užsiėmusį žmogų. Tada dar buvo miegančių ant suoliukų, vienas miegojo prie banko durų, toks „bankininkas“ 😀 Ispaniški bomžai man pasirodė, kaip ir visa šalis, atsipalaidavę ir dėl nieko nepergyvenantys. Prisimenu du bomžus, kuriuos mačiau Peterburge, jie sėdėjo ant vieno iš tų gražiųjų miesto tiltelių, šnekėjosi tarpusavyje apie kažką svarbaus, visai nežiūrėdami į praeivius, nesistengdami sugraudinti jų gailiais žvilgsniais. Jie turėjo savų reikalų ir labai nuoširdžiai, neslėpė savo pinigų rinkimo motyvų, ant kartono gabaliuko buvo parašyta „на бухло“ (pragėrimui).

Būti bomžu Ispanijoje, aišku, kažkiek patogiau nei Lietuvoje. Vien dėl to, kad praktiškai visus metus gali miegoti ant asfalto po paklotėliu. Klimatas leidžia. Jūra šalia, yra kur išsiprausti. Žmonių gausybė, tad ir išmaldos gauti didesnė tikimybė. Vasarą išvažiavus iš miesto gali ir kokių vaisių nuo laukinių medžių pasiskinti. Ir mane dabar kamuoja klausimas, kodėl tas vaikinas nusprendė tapti benamiu? Nenorėjo eiti į kariuomenę? nenorėjo dirbti, vesti, turėti vaikų? nenorėjo būti piliečiu, iš kurio reikalaujama balsuoti? piktintis visais visuomenėje vykstančiais įvykiais? nenorėti uždirbti pinigų ir juos leisti? nenorėjo tapti mokslininku ir išrasti naują vaistą? nenorėjo važinėti kokia raudona, prabangia mašina?..

Kiek daug visko jis nenorėjo, kad nusprendė to visko atsisakyti ir tapti tuo, kuris nieko neturi ir jam nieko nereikia. Tik dviejų šunų draugų, kelių apklotų ir knygos.

Jeigu kada grįšiu į Barseloną, reikėtų padaryti interviu su vietiniais bomžais, kurie po pietų mėgsta skaityti knygas. Ką jis veikia dienos metu aš jau žinau, labai įdomu, kur jis traukia vakarais. Kas jam daro tatuiruotes? Kokie jo šunų vardai? Iš kur jis jiems ima maisto? Gal net gimtų knyga apie Barselonos bomžą…

Visgi, nusprendžiau aš, kai esi pavargęs, geriau ilsėtis ten, kur nėra žmonių 🙂

Ieva

foto iš interneto platybių

Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Daugiau nei pusę gyvenimo žurnalistauju. Ir didesnę dalį laiko praleidau filmuodama/kalbėdama/ rašydama apie sveikatą, sveiką gyvenseną, ligas, vaistus, maisto papildus, ekologiją ir t.t.

Informacijos mano galvoje prikaupta gerokai daugiau nei reikia vienam žmogui. Todėl neišvengiamai įvyksta pasvarstymai dėstant kartais kategorišką, kartais išmintingą, kartais tolerantišką nuomonę.

Patinka vienai iš pirmųjų sužinoti apie naujoves, todėl nuolat eksperimentuoju su kosmetika, maistu, taupymu, knygų pasirinkimu, tvarkymusi, darbu namų ofise, pomėgiais.

p.s. kodėl Ieva? Nes tai mano antras vardas. Jis man simbolizuoja moterišką išmintį, stiprybę ir, be abejo, išskirtinai moterišką smalsumą.

Norėsit susisiekti, rašykite daiva@ievosnuomone.lt
Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Parašykite komentarą