Vis svarstau, ar galėčiau gyventi kaime

Vis svarstau, ar galėčiau gyventi kaime. Bent jau vienas parametras man čia labai patinka. Čia visai kitokia darbinė nuotaika.

Mieste sėdėdama prie savo rašomojo stalo, net visiškoje tyloje aš vis tiek jaučiu visu kūnu miesto šurmulį, tempą, bėgimą. Tolumoje girdisi kaukiančių greitosios pagalbos automobilio garsas, kažkur į bėdą skubančių policijos mašinų kaukimas, paskui vis ateinantys į paštą laiškai, vis apie kažką nenurimstančiai kalbantys Facebook‘e mirkstantys lietuviai, jis vis diskutuoja, piktinasi, barasi, vienas kitą kolioja. Net kai išeini iš to Facebook‘o ir jį išjungi, vis tiek jauti tą bendrą šurmulį, kuris kažkokiu bendru susitarimu nurimsta vakare, apie septintą aštuntą valandą vakaro. O iki to laiko visuomet gali kažkas paskambinti, pasakyti, kad kažkur įvyko pravalas, kad kažkas negerai, reikės kažką taisyti, koreguoti, o gal net kažkur bėgti.

Net po darbų mieste tas tempas ir įtampa tavęs nepaleidžia. Kokia įtampa, kai važiuoji į parduotuvę nusipirkti ko nors pavalgyti. Arba jeigu eini kur nors į kavinę, tai ten toks turgus balsų, dar foninė muzika, kuri kartais dubliuojasi; kavinės plius prekybos centro, plius šiek tiek kitos kavinės. Su tuo krepšeliu stumdaisi prie lentynų, klausaisi svetimų pokalbių, stebi, ką ima kiti, o gal ir tau to reikia?.. Tada dar kas nors nesuspėjęs tavęs prigriebti dienos metu rašo tau į mesendžerį, viena ranka su juo kalbiesi, kita dedi duoną į krepšį. Jeigu kas paskambina, tai apsipirkimas praeina kažkokioje kominėje būsenoje. Tik namuose jau blaiviai įvertini, ką paėmei ir kiek už tai sumokėjai.

O čia ryte įsijungiu kompą ir word‘ą su tuščiu lapu, kartais prirašytu. Kompe interneto nėra, jis jungiamas tik kai reikia dokumentą išsiųsti gavėjui. Nes čia gi kaimas ir ryšys ne toks stiprus kaip mieste. Mano ausų nepasiekia joks kaukiančių, žviegiančių nuo skubėjimo mašinų garsas, tik kartą per pusvalandį pravažiuoja koks automobilis. Bet net ir jie demonstruoja neskubėjimą, nes tokio automobilio vairuotojas, greičiausiai, yra žmogus iš gretimo kaimo, jis nežiūri į kelią, jis įdėmiai stebi tavo kiemą ir automobilį. Jam smalsu – a čia tie vilniečiai atvažiavo? O gal kokie neprašyti valkatos ant kiemo užėjo? Tokiu neskubriu, bet labai dėmesingu žvilgsniu viską nuskanuoja ir lėtai toliau sau važiuoja. Jis per tą laiką priėmė kažkokį sprendimą. Jeigu būtų šilčiau ir kas nors iš mūsų būtų ant kiemo, matyt, net pakeltume ranką pasisveikindami ar mums pyptelėtų. Nesuvokiamai nuoširdus kaimo žmonių ryšio palaikymas…

O dar pro langą aš matau ne kaimyninio namo sieną ir sandariai užuolaidomis užmaskuotus langus ir to namo gyventojų gyvenimus, o mūsų berželį, šulinį ir suoliuką, tada ūkininko dirbamas pievas, kaimyninę trobą, tolumoje matosi miško siena. Ir žvilgsnis įsiremia tik į tą miško sieną, kuri yra už kokių poros kilometrų. Mieste nėra tokių erdvių, nėra tokių atstumų akiai. Tik namai, už jų dar namai, tada namai ir vėl namai.

Todėl man ir smagu, ir šiek tiek sunku dirbti kaime, kai mes čia išsiruošiame ketvirtadieniais, o penktadienio rytą aš turiu pradėti va taip. Šiek tiek keista dėl tylos, akys kaip pašėlusios nenori žiūrėti į kompiuterio ekraną, jos nori bėgti ir atsitrenkti į miško sieną… Nes jeigu prabundi šiek tiek anksčiau, kol dar neišsisklaidė rytinis rūkas gali būti apdovanotas. Akys užfiksuos judėjimą, neskubėdama per pievą eis stirnų kaimenė. Vieną kartą net teko pakėlus akis nuo rašomų žodžių pamatyti per pievą labai dalykiškai kažkur varančią lapę. Devintą ryto, o pas ją kažkokie reikalai. Nosis priekyje, eisena tokia dalykiška.

Mieste pro langą tu gali pamatyti tik šiek tiek valkatauti pamėgusį ir asocialų gyvenimo būdą propaguojantį kaimynų katiną.

Kaime tylu. Tavo darbo diena kupina tylos. Ir gal tas esantis atstumas nuo miesto, o gal čia užgimstanti vidinė nuostata verčia galvoti, kad tai, kas mieste atrodė svarbu, čia visai nesvarbu; kas mieste žiauriai kaip reikalinga padaryti – čia palauks, nes nedega; kas mieste atrodo kaip katastrofa – čia kaip eilinis nutikimas, kuris jau po kelių valandų nuguls ir virs atminties dulkių sluoksniu.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „relax in nature“

Čia kitaip.

Ir man tas kitaip labai patinka. Nes ne vien tik akys džiaugiasi galimybe sulakstyti iki miško ir atgal. Atrodo, kad visas kūnas išsitiesia, į priekį palinkę pečiai išsitiesia, mintys pajunta tą nesuvokiamą erdvę. Jos mėgaujasi tyla, šurmulio ir įtampos nebuvimo ramybe. Ir tada, tikriausiai, prasideda ta tikroji, tokia visų pageidaujama ir laukiama kūrybiška darbo diena.

Taip, dėl tokių kūrybiškų darbo dienų aš galėčiau gyventi kaime.

Ieva

Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Daugiau nei pusę gyvenimo žurnalistauju. Ir didesnę dalį laiko praleidau filmuodama/kalbėdama/ rašydama apie sveikatą, sveiką gyvenseną, ligas, vaistus, maisto papildus, ekologiją ir t.t.

Informacijos mano galvoje prikaupta gerokai daugiau nei reikia vienam žmogui. Todėl neišvengiamai įvyksta pasvarstymai dėstant kartais kategorišką, kartais išmintingą, kartais tolerantišką nuomonę.

Patinka vienai iš pirmųjų sužinoti apie naujoves, todėl nuolat eksperimentuoju su kosmetika, maistu, taupymu, knygų pasirinkimu, tvarkymusi, darbu namų ofise, pomėgiais.

p.s. kodėl Ieva? Nes tai mano antras vardas. Jis man simbolizuoja moterišką išmintį, stiprybę ir, be abejo, išskirtinai moterišką smalsumą.

Norėsit susisiekti, rašykite daiva@ievosnuomone.lt
Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Latest posts by Daiva Ausėnaitė (Ieva) (see all)

5 komentarai apie “Vis svarstau, ar galėčiau gyventi kaime”

  1. O aš galvoju, kodėl man laisvuoju šauliu mieste būti nepatinka? Aplinkos triukšmo nėra daug, bet tas sukimasis namuose yra kažkas tokio… Privalumas tik vienas – su pižama ryte prie kompo ir jau esi darbe. Deja, deja, darbo-laisvalaikio balansas yra žiauriai pasisukęs į darbo pusę, nes gi dirbi bet kada, nes bet kada yra internetas.
    šaldytuvas irgi arti. Jei iš namų neišeinai – lašiniai dauginasi visose kūno vietose neįtikėtinais tempais.
    Reik ieškoti kažkokių alternatyvų.
    Ir rašymai kažkaip sustoję 🙁

  2. Pati esu iš sostinės, tai kartais tas šurmulys labai vargina ir kartais norisi pabėgti ten kur tylu. Vyras gimtadienio proga padovanojo dovanų kuponą į kaimo turizmo sodybą: //www.laisvalaikiodovanos.lt/dovana/poilsis-dviem-kaimo-turizmo-sodyboje. Iš tiesų pailsėjome, vakarą praleidome prie laužo. Viskas buvo labai romantiška.. 🙂 Tačiau supratau, kad visą laiką negalėčiau gyventi ten, kur nėra nė gyvos dvasios. Geriausias variantas būtų turėti kokią mažą sodybėlę už miesto, kur savaitgaliais ar paprastomis dienomis galėtum nuvažiuoti ir atsipūsti po sunkios darbo savaitės.

  3. Aš tai niekaip.. Labai mėgstu važinėtis automobiliu gatvėse, ypač naktį, tiesiog sėsti ir miestu važiuoti,o kaime.. kur nuvažiuočiau. Ir šiaip miestų žmonės ilgai kaime nepagyvena, pasiilgsta šurmuliuko

  4. Nuostabu, skaičiau taip lyg būčiau pati parašiusi, sutinku su Jumis ir jaučiu lygiai tą patį, ačiū už puikų tekstą. Malonu jaustis ne vienam:)

Parašykite komentarą