Linos Ever Berlyno romanas?

 

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „lina ever berlyno romanas“

Pradėjau skaityti Linos Ever knygą „Berlyno romanas“ ir niekaip negalėjau suprasti, kas čia vyksta? Lina nusprendė atvirai visiems viską papasakoti apie savo asmeninį gyvenimą? Skaitau ir nežinau, ar čia stebėtis, ar piktintis, ar žavėtis rašytojos drąsa? Minčių tai buvo visokių, tikrai užfiksavau, kad pagalvojau, jog jos vyras jau tikrai galėjo kažkur trečią ar ketvirtą skyrių paskaitęs pareikalauti skyrybų. Gražiai rašo, lengvas pasakojimo stilius, skaitai kaip sviestu slysta, na, bet tokie atvirumai… Ir nors mano pažintis su Lina buvo pusdienio ir dar kelių valandų trukmės, negalėjau patikėti, kad ji tokia…

Knygą skaičiau šeštadienį, sodyboje, tad skaitymas vyko tarp obuolių rinkimo, malkų krovimo, bulvių tarkavimo. Renku tuos obuolius per baisingą vėją, užpakalis šąla, o aš vis galvoju apie Linos romaną: kokį neįprastą rašymą ji pasirinko, ji pasakoja mums, kaip ieško personažo savo romanui. Painialybė kokia! Na, bet po kažkiek laiko „imu pagauti kampą“, priimu žaidimo taisykles ir jau įprantu bei susitaikau su mintimi, kad tai jos pasakojimas apie tai, kaip ji rašė romaną ir ieškojo jam personažo. Ir gal net nusprendė atvirai papasakoti apie savo pačios romaną?..

Prisėdau po pietų kavos puodelio išgerti, kad tas užpakalis atitirptų ir beskaitant, kažkur septintame skyriuje mane aplanko suvokimas – taigi čia apgaulė! Lina rašo romaną apie lietuvę, kuri yra rašytoja ir kas jai nutiko berašant tą romaną. O jėtau kokia painialybė! Ir dar Lina tą savo heroję na taip priartino prie savo asmenybės, kad ir ilgai negalėjau suvokti, kas čia vyksta. Gal man ilgiau reikia susivokti, bet turiu pasakyti, kad dabar, kai jau suprantu, kas vyksta šitame romane, man iš tikrųjų buvo smagiausia, kad mane taip ilgai maustė 🙂

Ir tada kažkoks džiaugsmas apėmė, tipo „aa gerai čia tu mane prigavai“, „čia viskas per tą pasakojimą pirmu asmeniu“.

Neseniai pabaigiau skaityti Elizabeth Gilbert knygą „Didi magija“. Ji man paliko didį įspūdį, nes rašytoja rašo apie kūrybinį procesą, apie tai, kad geriau pradėti ir parašyti bile kokią knygą negu neparašyti jokios, nes esi išsikėlęs sau per didelius reikalavimus, tokius didelius, kad net bijai pradėti. Bet sėdi ir kankiniesi, nes viduje gi jautiesi esąs rašytojas. Gilbert pasakojo, kad ji yra parašiusi romaną, kur žinojo, kad nieko ten gero, bet ji norėjo patikrinti save, todėl vis tiek rašė. Be to, ji yra parašiusi kulinarinę knygą ir dar kažkokią visai neįprasto žanro.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „elizabeth gilbert didi magija“

Tad po šitos knygos žiūrėjau į šitą Linos Ever eksperimentą galvodama, kad moteris nusprendė parašyti tokį labai asmenišką romaną, vos ne Berlyno dienoraštį, kaip kad jos tinklaraštis vadinasi. Šiaip jei atvirai, tai vienu metu spėjau pasipiktinti, nes pagalvojau, kam čia reikia taip viską dėti ant lėkštutės? Kuo jau paskui ji sužibės, jeigu dabar taip išsirengė? Dabar belieka atsiprašyti autorės ir pasakyti, kad ji pati kalta dėl visų šitų mano minčių, jų kaltininkė yra ji pati, nes taip ilgai laikė nežinioje ir painialybėje 🙂

Kai tik supratau, kas kaip, man iš karto pasidarė šiek tiek neįdomu. Dingo intriga 🙂 bet skaičiau toliau, nes buvo likę daugiau nei pusė knygos. Ir turiu pasakyti, kad Lina puikiai susitvarkė su užduotimi, nes jaučiau, kad man labai labai smalsu, kas bus toliau, paskui mane ima užknisti ir nervinti tas herojės neryžtingumas, aš jau taip įsijaučiau į tą istoriją, kad paskutinius skyrius skaičiau visur 🙂 Bet, žinote, kai man būna labai smalsu, kai kurias knygas aš kartais skaitau taip bėgdama, kai akys kimba tik už dialogų, kai tuos išplėstinius paaiškinimus po herojaus ištarto sakinio jau neskaitai, nes tas tave stabdo, nes tau reikia greitai greitai sužinoti, tai kas toliau. Gal čia koks komplimentas Linai, bet aš net paskutinių skyrių perskaičiau visus žodžius, nei vieno nepraskriejau.

Šiek tiek glumina, kad pažįstu autorę ir lyg ir kažkaip tada nepatogu kažką čia kritikuoti, bet manau, tie visi saldūs pagyrimo žodžiai galiausiai tampa negirdimi, bet jie tokie vienodi. O aš noriu parašyti ne saldžiai. Man herojė Rūta vietomis buvo nelabai įtikinama, tas toks neva nemokėjimas būti mama, tas užsispyrimas atsikratyti vaiko. Ir kam iš jos reikėjo daryti tokią saldutę – liekna blondinė ilgais plaukais? Na jau per saldu; suprantu, kad meilės romano žanre saldumo norma yra didesnė ir pageidautina daugiau, tačiau kažkaip ji ten su ta savo išvaizda tokiame bohemiškame Berlyne su tokiu neįprastos išvaizdos meilužiu labai kontrastavo. O nepamirškime, kad ji dar tokia rašytoja, kūrybinga asmenybė. Šiek tiek situaciją gelbėjo ilgi sijonai 🙂 Ir Rūtos vyras toks netikras, tik su vieninteliu minusu, kurio negaliu išduoti, nes atskleisiu visą intrigą. O išskyrus tą minusą jis tobulas. Tokių nebūna. Net meilės romanuose reikia šiek tiek realybės, nes kai pernelyg nueinama į tą išgalvojimą ir tobulumą, jau peržengiama į kitą žanrą, į tų tokių labai meilės romanų.

Žodžiu, puiki knyga laisvalaikiui. Perskaičiau per savaitgalį, ne obuoliai ir malkos, būtų užtekę ir vieno vakaro. Vis prisimenu, tikriausiai, Gilbert žodžius, kad skaitytojai perskaito taip greitai, o parašyti knygą kartais užtrunka metus ir ilgiau. Kadangi toks geras yra suvartojimas, pasiūla irgi galėtų būti didesnė. Tad knygas reikia rašyti, visokias, nes kiekviena knyga suranda savo skaitytoją. Man kol kas labiau patinka Linos „Ruduo Berlyne“, nes siužetas mane labiau įtikino, nes ten buvo daugiau Berlyno ir to meilės romanams reikalingos saldumo buvo tiek, kad man nebuvo per saldu.

Skaitanti Ieva

 

Knygų viršeliai iš www.15min.lt

Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Daugiau nei pusę gyvenimo žurnalistauju. Ir didesnę dalį laiko praleidau filmuodama/kalbėdama/ rašydama apie sveikatą, sveiką gyvenseną, ligas, vaistus, maisto papildus, ekologiją ir t.t.

Informacijos mano galvoje prikaupta gerokai daugiau nei reikia vienam žmogui. Todėl neišvengiamai įvyksta pasvarstymai dėstant kartais kategorišką, kartais išmintingą, kartais tolerantišką nuomonę.

Patinka vienai iš pirmųjų sužinoti apie naujoves, todėl nuolat eksperimentuoju su kosmetika, maistu, taupymu, knygų pasirinkimu, tvarkymusi, darbu namų ofise, pomėgiais.

p.s. kodėl Ieva? Nes tai mano antras vardas. Jis man simbolizuoja moterišką išmintį, stiprybę ir, be abejo, išskirtinai moterišką smalsumą.

Norėsit susisiekti, rašykite daiva@ievosnuomone.lt
Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Latest posts by Daiva Ausėnaitė (Ieva) (see all)

1 komentaras apie “Linos Ever Berlyno romanas?”

  1. „ Berlyno romanas “ – pikantiskas Linos Ever sukurtas meiles romanas . Per interviu su autore netruks ir eteryje aptariamos erotikos.

Parašykite komentarą