Aš nebalsuosiu

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „don't want vote“

 

Kažkur mėnesį laiko kenčiau tą priešrinkiminę psichozę: per teliką, internete, facebook‘e. Viskas, užkniso. Visą mėnesį kvaršinau sau galvą galvodama, už ką atiduoti savo balsą. Tada aiškinausi, kaip ten reikia balsuoti. Taip ir liko neaišku, kaip čia galima demokratiniais rinkimais vadinti rinkimus Kavarsko kaime, kur savo kandidatūrą kelia keturi kandidatai: vienas miesto seniūnas, kuris nepatinka kokiems 80-90 proc. miestelio ir apylinkių gyventojų; kita irgi iš tos pačios paraudonintos partijos, paskui dar du nematyti žmonės iš partijų, kurios ir taip šiemet atsipjaus nemažus gabalus pyrago. O kandidatas iš tos partijos, kuriai simpatizuoju? Partija maža, pritrūko kandidatų. Bet tai tada aš ir neturiu už ką balsuoti… Ar kaip čia? Tipo stoji į lietuvių kalbą, bet nepriėmė, tai vienus metus praleisiu kokioj aukštesniojoj, nes ten tikrai priims? Bet aš manau, kad jeigu nori studijuoti lietuvių ir tavęs nepriėmė, tai geriau eik dirbti į kavinę, semkis gyvenimo patirties ir lik ištikimas savo pasirinkimui.

Man žiauriai nepatiko visa ta priešrinkiminė agitacija, tiksliau tie debatai ir raginimai eiti balsuoti. Apie debatus geriausiai pasisakė pati tuos debatus vedusi laidos vedėja – kalbino 229 kandidatus, balsuotų tik už tris iš jų. Gal palyginimas bus labai grubus, bet toks gimė mano galvoje. Buvo mano vaikystėje kažkoks keistas žaidimas, kai vienas septynmetis klausia kito „ką tu rinktumeisi, kad tavo mamą išprievartautų ar iš karto nužudytų?“. Tada mano galvoje buvo vienintelis klausimas „kas per figne?“, nors sumaištį vaiko galvoje ta tokių keistų pasirinkimų situacija sukeldavo nemažą. Gal net prisidėjo prie kokios vienos naujos neurozės įsitvirtinimo. Dabar kai žiūriu į tuos kelis kaimelio kandidatus ir, bendrai, į visą lietuviškų politinių partijų paveikslą mane kamuoja jausmas, kad man kažkas vėl užduota tą vaikišką klausimą. Ir aš vėl mintyse klausiu savęs „kas per figne? Kodėl aš turiu iš viso tokį keistą pasirinkimą vykdyti?“

Tie, kurie likus pusmečiui iki rinkimų ėmė prognozuoti, kad žmonės neis balsuoti aiškiai suvokė, kad anksčiau ar vėliau, žiūrėdama į tuos debatuotojus visi ims suvokti, kad turi tą daugiau nei keistą pasirinkimą: išprievartaus arba nužudys (vėliau, kai bus išrinktis). Tada kiti greitai sustrategavo, kad reikia imti mases, užkurti patriotizmą, pajungti žvaigždutes ir jaunimas, kuriam dar nesvetimas bandos jausmas (čia psichologinis terminas paauglystės periodui apibūdinti) stovės eilėje, nes jiems iš visų modernių žiniasklaidos priemonių rėkė ir įtikinėjo, kad jie turi taip elgtis.
Labiausiai įsiminė vieno agituotojo pasakymas, kad jeigu neisi balsuoti paskui neturėsi teisės kritikuoti. Priešingai, gerbiamieji! Kritikuosiu durnius, kurie išrinko durnius. Dvigubai daugiau kritikuojamų. Durniai, nes sutiko dalyvauti šitame, mano nuomone, gan durname žaidime.

O aš nusprendžiau nedalyvauti. Aš nesirinksiu, kai nėra pasirinkimo.

Paskui susimąsčiau globaliai apie Seimo funkciją mūsų valstybėje. Taip grynai hipotetiškai – ar kažkas nutiktų, jeigu nebūtų Seimo? Visi įstatymai jau priimti, valstybės aparatas kažkaip ten funkcionuoja, mokesčiai mokami, surenkami, paskirstomi. Ar neužtektų kažkam susirinkti porą kartų per metus: paskirstytų biudžetą, paskui dar kelis kartus, kad kokį nors labai durną įstatymą pakeistų ir viskas. Ką jie ten kiekvieną dieną veikia? Važinėja į visokias miestelių mokyklas, ligonines, drumsčia ramius provincijos vandenis. Daugiausiai darbo vis tiek nudirba miestų valdžios, jos ten sprendžia, kokius kelius taisyti, statyt naują darželį ar ne.
Pavyzdžiui, Sveikatos apsaugos ministerija, kurios veikla aš labiausiai domiuosi, ji yra puikus pavyzdys to, kad institucija gyvuoja be ministro. Jau gerus aštuonis metus nei vienas ministras neišbūna ten visą kadenciją: atsistatydina, atstatydina, suserga, pakeičia darbovietę. O ministerija veikia, niekas nesugriūna, netgi įvyksta naujų vaistų patvirtinimas ir įtraukimas į kompensavimo sistemą. Ką daro ministras? Jis irgi metus laiko, kai išrenka, važinėja po visas gydymo įstaigas, pažindinasi, paskui kerpa kaspinėlius, savo sveikinimo kalbas 16-oje renginių kasdien, duoda vieną kitą interviu, kai prisidirba kas nors iš pavaldinių. O juk taip ir galėtų organizuotis darbas: ministerija su visa struktūra yra. Yra ten visokie skyriai, kurie aiškiai žino, ką turi daryti. Karts nuo karto tų skyrių vadovai susirenka į petiminutkę, susitikslina, kad visi dirba vieni kitiems neprieštaraudami ir išsiskirsto į savo kabinetus. Nereikia mokėt algos ministrui, dviem viceministrams, kartais ir keturiems, patarėjams asmeniniams, ryšių su visuomene asmeniniams specialistams. Čia gi nesuvokiamai dideli pinigai susitaupo!

Nežinau, kaip vadintųsi tokia valstybės valdymo forma, bet man ji vis labiau ima patikti. Nesuprantu kodėl taip turi būti ir nenoriu, kad dideli pinigai būtų mokami tiems, kurie pešiojasi tarpusavyje, ima kyšius, daro milijoninius susitarimus, įvedė nacionaliniu mastu atkatų terminą, linksmai leidžia laiką medžioklėse. O mes turime viską pamiršti? Tipo kaip katalikai “užmiršo” apie tai, kad kažkada buvo inkvizicija ir raganų deginimas?
Kiekvienų rinkimų metu naujieji kandidatai bando mus įtikinti, kad jie nužudys drakoną, bet jei pamenate tą animacinį filmuką, moralas ten toks – kas užima drakono vietą, tas tampa drakonu. Ar tie padorūs ir normalūs kandidatai sugebės atlaikyti senųjų drakonų (partijų šleifo) dvoką ir patys netaps drakonais? Kaip rodo patirtis, visi tampa. Kas šiemet bus kitaip?..

Žodžiu, vadinkite man kaip norite (man patiktų anarchistė, blaiviai mąstantis žmogus ir pan.), bet aš šitame projekte nedalyvauju. Jūs norite – rinkite drakonus, aš nenoriu. Todėl nebalsuosiu.

Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Daugiau nei pusę gyvenimo žurnalistauju. Ir didesnę dalį laiko praleidau filmuodama/kalbėdama/ rašydama apie sveikatą, sveiką gyvenseną, ligas, vaistus, maisto papildus, ekologiją ir t.t.

Informacijos mano galvoje prikaupta gerokai daugiau nei reikia vienam žmogui. Todėl neišvengiamai įvyksta pasvarstymai dėstant kartais kategorišką, kartais išmintingą, kartais tolerantišką nuomonę.

Patinka vienai iš pirmųjų sužinoti apie naujoves, todėl nuolat eksperimentuoju su kosmetika, maistu, taupymu, knygų pasirinkimu, tvarkymusi, darbu namų ofise, pomėgiais.

p.s. kodėl Ieva? Nes tai mano antras vardas. Jis man simbolizuoja moterišką išmintį, stiprybę ir, be abejo, išskirtinai moterišką smalsumą.

Norėsit susisiekti, rašykite daiva@ievosnuomone.lt
Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Latest posts by Daiva Ausėnaitė (Ieva) (see all)

Parašykite komentarą