Freelanceris ir dar dirbantis namuose. Blogiau nebūna

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „freelancer“

Prieš 15 metų, kai pradėjau savo freelanceriavimą, tai buvo labai neįprasta, daugelis į mane žiūrėjo išsigandusiu žvilgsniu, buvo dažni klausimai „o kaip tu gyveni, kai nėra pastovių pajamų?“, paskui kiti „o kaip tu prisiverti dirbti namuose?“. Net to žodžio freelancer nebuvo, reikėjo sakyti tokį gremėzdą „laisvai samdoma žurnalistė“. Paskui aš buvau laisvai samdoma ryšių su visuomene specialistė, dabar, matyt, esu laisvai samdoma rašytoja. Žodžiu, aš nedirbu pagal darbo sutartį, neturiu apmokamų atostogų, man nereikia imti biletenio, nes nėra kam jį rodyti, nereikia kas rytą išeiti iš namų, kad važiuoti į ofisą ir net bendradarbių aš neturiu. Viršininko irgi, tik klientus.

 

Ir žinokite tai iš esmės viską keičia mano gyvenime. Tai kitokie darbo įpročiai, kita darbo kultūra. Tai visai kitoks pasaulio suvokimas, kitos problemos mane vargina nei dirbančius ofisuose ir turinčius bendradarbius. Man kyla kitokie iššūkiai ir sunkumai. Kokie sunkumai?

Pavyzdžiui, neseniai supratau, kad kai dvi dienas sėdžiu prie kompo ir rašau tekstus, paskui išeinu į kokį renginį ir jame jaučiuosi kaip laukinė iš laukinio miško. Man atrodo, kad per tas tokias nebendravimo su niekuo dienas aš prarandu dalį socialinių įgūdžių, gebėjimą save pateikti visuomenėje, o su tuo ir išgaruoja kažkiek pasitikėjimo savimi. Juk moterys, kurios kasdien eina į darbą, matyt, jau sekmadienį išsidažo nagus visai savaitei, turi susiplanavusios aprangos „uniformas“, turi tinkamus batus prie sijono, prie kelnių, vakaro pristatymui, ryto susirinkimui, popietės meet‘ui ir t.t., ir pan. Aš apie nagus prisimenu išvakarėse, kai suvokiu, kad rytoj reikės išeiti iš namų. Su apranga – čia iš viso blogai. Kai kasdien kažkur eini, būni tarp žmonių, matai, kaip jie rengiasi. Jeigu nėra skonio, tai bent jau nusikopijuoji kažką ir ramu – ir pritampi. Aš sunkiai pataikau apsirengti. Kai to savo stiliaus nėra, tai nuolat tenka kvaršinti galvą, ar galima į tą renginį eiti su kedais, nes kai daug laiko leidi namie, tai išėjus į lauką norisi nueiti ilgesnius atstumus.

 

Jeigu namų ofise praleidi tris dienas – rizika prarasti didesnį kiekį socializacijos įgūdžių dar labiau padidėja. Nes jau nesinori eiti į renginius, nes blaškydamasis po „ofisą“ ieškodamas įkvėpimo pamatei, kad koridorius gan purvinas ir radiatorius reikėtų išplauti. Nes youtubėj radai kokį įdomų kanalą ir dabar reikia peržiūrėti viską, ką tas žmogus prifilmavo. Nes internete radai nemokamų anglų ir ispanų kalbos kursų, dar kelis appsus gerus atsisiuntei. Taip kad vakaras namuose pasidaro labai turiningas ir niekur net ir po darbo nereikia eiti.

Kai tavo bendradarbiai – kačiukai, silpsta ir bendravimo įgūdžiai. Kalbėtis su jais beprasmiška, nes jie nieko neatsako, taip po truputį iš tavo gyvenimo išgaruoja intelektualios diskusijos su bendradarbiais apie darbo kodekso pakeitimą, nevaisingumo įstatymą ar ką ten parašė Užkalnis ir Tapinas. Kačiukams į visa tai giliai nusišikti. O šita pozicija labai užkrečiama, tad ir tau po kurio laiko darosi vis labiau į tai nusišikti. Kačiukai, bendrai, į darbo filosofiją įneša labai ydingų įpročių, pavyzdžiui, pietų pogulio tradiciją, popietės skaitinių ar žaidimų pusvalandį. Kačiukai tokie visuomet filosofiški, todėl po kurio laiko pastebi, kad ne Užkalnio mintys tave neramina, o Žemės situacija; mąstai, kaip ten mes su savo juokingomis problemėlėmis atrodome Visatos kontekste…

Messengeris supaprastino bendravimą, dabar taip galima parašyti žinutę ir klientui, ir pašnekovui, ir net gydytojui. Net nereikia skambinti ir gyvai šnekėti!

 

Taigi dirbant namų ofise kyla tokios problemos:

  • dingsta socialiniai įgūdžiai,
  • gebėjimas pateikti save visuomenėje,
  • garuoja pasitikėjimas savimi,
  • silpsta bendravimo įgūdžiai,
  • silpsta raumenys.

 

Pastaroji problema, beje, progresuoja žymiai greičiau nei pirmos keturios. Jeigu ir taip sunku prisiversti eiti mankštintis, tai eiti mankštintis iš namų yra sunkiau nei eiti mankštintis iš ofiso. Iš ofiso tai čia „pakeliui namo“. O jei tu jau namie? Tai kurių velnių iš tų namų eiti? Mankštintis? O siurbimas per pietus, indų plovimas ir kačiukų bardako tvarkymas nesiskaito kaip fizinis aktyvumas?..

Manau, kad dirbantys namų ofisuose sugalvojo visą tą sportuoti nenorinčių žmonių pasiteisinimo klasiką, visus tuos juokingus paveikslėlius su storais kačiukais ir juokingais užrašais.

 

Fizinio aktyvumo nebuvimas ir labai lengvai pasiekiamas šaldytuvas ir viryklė – tai didžiausi dirbančio namie freelancerio iššūkiai. Ir net po 14 metų (vienus metus nuomavausi ofisą) tokio darbo aš neturiu jokio recepto, kaip spręsti šią problemą.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „freelancer“

Vis mąstau apie rašytojus, kurių darbas yra tik rašyti knygas. Man visuomet įdomu skaityti interviu su jais, nes vis tikiuosi, kad jie pasakys, kaip jie sprendžia tas mano aprašytas problemas. Haruki Murakami, S. Kingas gyvena tik iš knygų rašymo ir jie pripažįsta, kad jų darbo pobūdis juos daro gan uždarus. Čia gražus žodis tam, ką aš vadinu socialinių įgūdžių stoka. Lietuvių rašytojai prabangos gyventi tik iš knygų rašymo neturi, todėl jie išėjimo į viešumą turi daugiau, bet ir tai pastebiu, kad jie verčia save išeiti iš namų, rašyti kažkur kavinėse.

Tokia rašytoja Dawn French (rašo smagius romanus) nuomuojasi ofisą prie upės. Čia vėl kita medalio pusė, tada žurnalistė jos klausia „o ką jūs taip va einate į ofisą ir ten sėdite, laukiate įkvėpimo?“ Keisti įsivaizdavimai irgi rašančio žmogaus, kuriam kartais reikia žurnalistinio įkvėpimo ieškoti krepšinio aikštelės dydžio ofise, kur skamba darnus klaviatūrų tarškėjimas. Ši rašytoja su tuo ofisu išsprendė didžiausią problemą – išėjimo iš namų klausimą.

 

Žinoma, dirbti ofise „nuo ..iki.. val“ yra ne mažiau sunku. Suprantu, kad ten kitos bėdos, bet žmonija taip gyvena jau daug laiko, ten jau yra nusistovėjusios taisyklės, problemos ir galimi jų sprendimo būdai, o ofisinis darbas yra dar pakankamai naujas reiškinys.

Kai kurie darbą namie labai idealizuoja, kiti nesuvokia, kaip tai iš viso įmanoma. Taip, reikia daug savidisciplinos, nes vis maga užsiimti kuo nors kitu, o ne darbu. Pats sau turi kurti taisykles: dirbu iki 12 val., tada valgau, tuo pačiu išverdu sriubą, dirbu iki 16 val., tada plaunu tuliką, po 19 val. nedirbu ir pasitraukiu nuo kompo. Bet kai jos darbo sutartyje neiškaltos, tai sulaužyti jas laabai jau paprasta.

 

Žodžiu, šiuo gyvenimo periodu esu įsitikinusi, kad blogiau nei darbas pagal naują darbo kodeksą yra tik būti freelanceriu ir dirbti namų ofise. Apie freelanceriavimą dar parašysiu ateityje, nes su manimi neretai konsultuojasi taip dirbti nusprendusios kolegės ir kai patarinėju joms dėl įkainių, santykių su darbdaviais, naudoju vieną terminą, kuris jau beveik tampa mano autoriniu – „smegenų pisimo mokestis“. Bet apie tai kitame tekste. Juk po 10 min. prasideda pietų pertrauka 🙂

Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Daugiau nei pusę gyvenimo žurnalistauju. Ir didesnę dalį laiko praleidau filmuodama/kalbėdama/ rašydama apie sveikatą, sveiką gyvenseną, ligas, vaistus, maisto papildus, ekologiją ir t.t.

Informacijos mano galvoje prikaupta gerokai daugiau nei reikia vienam žmogui. Todėl neišvengiamai įvyksta pasvarstymai dėstant kartais kategorišką, kartais išmintingą, kartais tolerantišką nuomonę.

Patinka vienai iš pirmųjų sužinoti apie naujoves, todėl nuolat eksperimentuoju su kosmetika, maistu, taupymu, knygų pasirinkimu, tvarkymusi, darbu namų ofise, pomėgiais.

p.s. kodėl Ieva? Nes tai mano antras vardas. Jis man simbolizuoja moterišką išmintį, stiprybę ir, be abejo, išskirtinai moterišką smalsumą.

Norėsit susisiekti, rašykite daiva@ievosnuomone.lt
Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Latest posts by Daiva Ausėnaitė (Ieva) (see all)

5 komentarai apie “Freelanceris ir dar dirbantis namuose. Blogiau nebūna”

  1. Atgalinis pranešimas: Kas naujo ? #1
  2. Šaunuolė!!! Skaitau jūsų straipsnius ir žaviuosi, įkvepiančios ir motyvuojančios mintys ir įžvalgos. Pirmyn, taip ir toliau:)

  3. Sveiki,
    Perskaičiau jūsų straipsnį, norėčiau pasakyti iš savo pusės, pradėjau vadovautis keliais patarimais iš čia: //www.kaip-uzsidirbti.lt, jeigu konkrečiau įsteigiau el. parduotuve ir pradėjau prekiauti. Viskas kaip ir gerai, bet turiu sutikti, kad darbas iš namų tikrai vargina vien dėl to, kad nėra su kuo pabendrauti, toks vaizdas, kad išeitis nuomotis darbo vietą kokiam tai ofise…

  4. Sveiki,Ieva.
    Gal koks noras atsiras pagerinti fizinį aktyvumą?Yra pasiūlymų padirbėti freelanceriu statyboje,ką geriausiai mokate?Joke…nepykite.
    O kodėl nedirbti šiltuose kraštuose per „karštajį“ sezoną 4-5 mėnesius?Sveikata tikrai kartu su nuotaika kad minutę bus puiki.kokia nuomonė? Marijus.Pagarbiai

Parašykite komentarą