Pokalbis su savo antsvoriu

Vieną ketvirtadienio vakarą apsilankiau įdomioje paskaitoje seminare apie emocinį lieknėjimą. Seminaras vyko sveikatos paslaugų centre Medvisit. Ten daro labai gerus masažus ir įdomias kinų medicinos procedūras, apie tai gal kitą kartą parašysiu. Dabar noriu apie tą seminarą ir mano atradimą. Seminarą vedė psichologė Rita Zykienė, jos straipsniai sako kai kuriems iš karto viską pakeitė – požiūrį į kūną, į antsvorį, į santykius su aplinkiniais ir t.t.

Ji papasakojo apie buvusias emocinio lieknėjimo grupes, kuriose vyko maži ir dideli stebuklai, t.y., moterys prarasdavo antsvorį. Kažkaip ilgai negalėjau suvokti, jog kalbama apie savipagalbos grupės formatą. Tas seminaro pavadinimas mane subalamūtino, aš tikėjausi tokio nuoseklaus išdėstymo, kaip čia lieknėjama vien kalbantis ir kažką suvokiant savo elgesio bei mąstymo niuansuose. Kai man pagaliau dašilo, kad pristatomas savipagalbos grupių formatas, man pasidarė labai linksma. Aš juk jau kurį laiką vis pagalvodavau, kad taip sėkmingai egzistuojant visokioms anoniminių ko nors (alkoholikų, suaugusių alkoholikų vaikų, praradusiems vaikus, išsiskyrusiems ir t.t.) grupėms, kodėl nesusikuria grupė turintiems problemų su antsvoriu. Apie tokias grupes ne kartą teko matyti amerikiečių filmuose, jie iš jų juokiasi, nes kartais tas grupes veda pernelyg liekni ar per daug asmeninių problemų turintys, kurie grupės narius paverčia savo psichozių įkaitais. Daugiau apie tokių grupių veikimo principą parodyta komiškam seriale „Mike and Molly„, serialo herojai susipažįsta būtent tokioje, storuliams skirtoje savipagalbos grupėje.

Kodėl galvojau, kad tokių grupių reikia? Nes daugybė žmonių, kurie sulieknėja, paskui vėl priauga svorio ir neretai tai primena kažkokią kovą su vėjo malūnais. Juk akivaizdu, kad kai tavo išorinis apvalkalas yra toks nestabilus (tai esi lieknas, tai vėl stambus ar net storas), kai jis netinka aplinkiniams, kai aplinkiniai tave pagal tai vertina, neišvengiamai turi turėti kažkokių psichologinių problemų. Vien dėl to, kad negali ramiai vertinti maisto, negalvodamas apie šimtus tūkstančių dalykų tiesiog ką nors kramsnoti.

Psichologė Rita siūlo du mėnesius kartą per savaitę susitikti ir kalbėtis. Jeigu tai būtų tik grupės moterų pokalbiai, tada tai didžia dalimi primintų tuos amerikoniškus formatus, tačiau lietuviškoje anoniminių lieknėtojų grupėje bus psichologė, kuri viskam suteiks kitokią vertę. Ką ji gali, ji pademonstravo jau pirmo seminaro metu. Ji pasiūlė stoti po dvi ir įsivaizduoti, kad priešais stovintis žmogus yra tavo antsvoris. Ji pasakė, kad turime jam padėkoti (už ką turime sugalvoti pačios) ir pasakyti, į ką jį mielai iškeistume. Štai ši užduotis ir tapo mano vidiniu atradimu, leidusiu suvokti, kaip svarbu viduje subręsti ir priimti tvirtą sprendimą atsisveikinti su antsvoriu.

Dar prieš kurį laiką aš mąsčiau apie savo antsvorį ir kodėl man puikiai sekasi vis „didėti“, bet niekaip ne „mažėti“. Prisiminiau visas skydliaukės patologijas, sulėtėjusias medžiagų apykaitas, kalnus išgertų vaistų, kurių vienas iš šalutinių poveikių yra svorio didėjimas ir dar kas savaitę vartojamus vaistus, kurie organizme tvarkos irgi neprideda. Prisiminiau ir tą savijautą „aš taip dažnai kenčiu ar kentėjau, mane taip skriaudžia gyvenimas, nusipelniau… šokolado, saldainių, torto, spurgos, keksiuko, antros porcijos ko nors… Ką aš negaliu sau leisti bent jau to?!“. Tas antsvoris – tai akivaizdus įrodymas, kad nežiūrint gyvenimo smūgių aš reguliariai lepinu save maistu, o tiksliau, man dažnokai būna gaila savęs.

Jau po kelių sekundžių apmąstymų supratau, kad savo antsvoriui tikrai turiu už ką padėkoti. Nuo visai nerimto „dėka tavęs man niekuomet nebuvo sunku ilgai sėdėti; tu puikiai generuoji visus ten man reikiamus riebaluose tirpius vitaminus“, baigiant „galbūt dėl tavęs iki šiol mano ligos eiga buvo ne tokia agresyvi“ (jeigu tikėti versija, kad IS lėčiau vystosi stambesniems). Ir tada greitai atėjo suvokimas, kad esu pasiryžusi iškeisti antsvorio teikiamus privalumus į tokio pat svorio kaip jis sveikatos bei pinigų kiekius. Ir dar aš pasakiau „aš noriu su tavim atsisveikinti“ – tai irgi gera bei teisinga formuluotė, nes kai kas sakė „jeigu mes kada išsiskirsime“. Tai jau abejonė, o pas mane yra ryžtas.

Kelias dienas vis galvoju apie tas mintis ir jausmus, kurie aplankė to susitikimo metu. Suprantu, kad esu kelio pradžioje. Kelio, kurio metu reikia kažką suvokti apie savo santykį su savo kūnu. Aš jau vieną tokį kelią esu nuėjusi suaugusių alkoholikų vaikų grupėje, per 6 susitikimus man daug kas tapo aišku; pasijutau tarsi dėl kažko pasveikusi, supratusi svarbiausius dalykus apie savo santykius su tėvais ir man daugiau prie šitos temos nereikia grįžti. Jaučiuosi sveika ir galiu pilnavertiškai gyventi, kad ta buvusi praeitis negadintų man dabartinio gyvenimo.

O dabar laikas kažką suvokti anoniminių lieknėtojų grupėje. Aš pasiryžusi pasinerti į savianalizę kartą per savaitę.

 

AL Ieva

foto 

Daiva Ausėnaitė (Ieva)
Latest posts by Daiva Ausėnaitė (Ieva) (see all)

Parašykite komentarą