Vieną kartą Berlyne

 

Kelionės – nuostabus dalykas. Keliaujant ir būnant kitoje šalyje apima labai įdomūs jausmai, patyrimai, aplanko stiprios mintys. Prieš 5 dienas su verslių mamų būreliu dar vaikščiojau po Berlyną, aplankyti šį miestą buvo svajonė, kuri gimė dar, matyt, mokykloje gūdžiais tarybiniais laikais. Mokiausi vokiečių kalbos ir natūralu, kad iš vadovėlių gaudavom daug žinių apie Vokietiją, jos miestus, suskirstymą žemėmis, apie Berlyno lankytinas vietas. Viena iš jų buvo dažnai minima Unter den Linden (po liepomis) alėja. Svajingai įsivaizdavai gražią gatvę, kuria visi eina vakarais pasivaikščioti… Teko nusivilti 🙂 Nors sėdau rašyti šio teksto ne dėl geografinių atradimų, kuriuos patyriau, labiau dėl tų minčių ir jausmų, kurie vis dar nepaleidžia.

Apie tris valandas lakstėm po Berlyną kartu su lietuve, ten 9 metus gyvenančia rašytoja Lina Ever. Berlynas jos akimis buvo įdomus, įdomiausia buvo klausytis jos susižavėjusių kalbų apie šį nuostabų miestą. Estetinio žavesio jam tikrai trūksta, nors gal taip pasirodė dėl to, kad buvom ne pavasarį ar vasarą, kai kiekvienas miestas apsivelka žaliais rūbais, gal dėl to, kad vis lyginau Berlyną su Praha (niekada to nedarykite) ar Londonu. Vis bandžiau suvokti, kur tas jo žavesys, kaip jis priverčia žmonės jame likti. Lina vis kalbėjo apie nuostabius žmones ir apie laisvės jausmą, kuris apima šiame mieste. Tik apsilankius Berlyno priemiesčio maisto prekių parduotuvėje, keliaujant atgal autobusu ir perskaičius Linos knygą „Ruduo Berlyne“, pasiklausius kitos Vokietijoje gyvenančios rašytojos Jolitos Herlyn kalbų apie rašymo džiaugsmą, atradus dar kelias lietuviškas rašytojų, gyvenančių užsieniuose pavardes bei grįžus ir pavaikščiojus po Vilnių, man tapo lyg ir aišku.

Gyventi svečioj šaly – visada būti kaip ne savo matricoj. Juk ir jus, tikriausiai, buvo apėmęs toks jausmas, kai leidi laiką svečioj šaly, stebi vietinius, kurie kažką daro tokio kasdienio, buitiško, o tu viską stebi lyg būtum kažkokioje laikui nepavaldžioje kapsulėje. Tarsi gyventi gali tik savo kaimo gatvėje, namie laikas eina, o kai tu kažkur kitur – ne… Gal dėl to tiek lietuvių moterų, gyvenančių svečiose šalyse ima kurti? Nes jos jaučia, kad vietinio „kaimo gatvė“ neįkalina jų kasdienybėje, nepriverčia nuleisti galvą ir rūpintis tik maistu, tvarka namuose, vaikų snargliais ir peripetijomis darbe. Būnant svečioj šaly apima tas laisvės jausmas, kurio kartais niekaip negali pajusti savo kasdienybėje, savo matricoje.

Dar viena versija apie Berlyne aplankantį laisvės jausmą – jis atsiranda, nes ten neslegia nuolatinio išgyvenimo jausmas. Iš vokiečių-lietuvių išgirdau, kad jei gyventi taupiai, tai per savaitę maistui gali pakakti 25 eurų. Sunku buvo tuo patikėti, bet kai pirkau valgomas lauktuves, supratau, kad gal visai realu. Mano įžvalgos gal ir labai subjektyvios,  mažai laiko turėjau susipažinti su pagrindinių maisto prekių kainomis, bet 400 g pelėsinio sūrio be laktozės įsigijau už 2 eurus! Lietuvoje tokį sūrį leidžiu sau nusipirkti gal kartą per mėnesį, nes jis kainuoja apie 5-6 eurus ir jo jau negali valgyti tepdamas ant sumuštinio, nes tai prabangos prekė. Berlyniečiai dar turi gerą socialinį rūpestį vaikais, praradusiais darbą ir pan. Ta laisvė gal susijusi su tuo, kad tau nereikia rūpintis, ką valgysi rytoj, ar turėsi už ką nupirkti batus (nusipirksi, nes ten yra Primark, kur gali gauti batus už 3 eu) ir pan. O mes tiek laiko ir jėgų skiriam maisto klausimui: renkam grybus, uogas, verdam uogienes, auginam daržoves, konservuojam jas ir marinuojam; važiuojam pas lenkus pigesnių produktų; kasdien kažką gaminam, nes gaminti pigiau, nei valgyti mieste. Negali būti laisvas, kai esi priverstas galvoti apie būtinųjų poreikių tenkinimą. Negali kurti, kai turi prirašyti šimtus tekstų, kad galėtum išgyventi…

Lakstydama po Berlyne vykusią parodą Griune Woche (žalia savaitė) rinkau visokius leidinius, kad paskui galėčiau ramiai paskaityti. Radau „Gartenfreund“ žurnalą ir ten tekstą apie įdomią iniciatyvą Gut leben in Deutschland. Ten tikrai gerai, nors miestas beprotiškai didelis, važiuoti automobiliu – tai sėdėti amžiname kamštyje, už visuomeninio transporto vienos dienos bilietą sumokėjau beveik 8 eurus (bet per dieną įveikiau atstumus tipo Vilnius-Kaunas ir atgal bei 4-5 įlipimai miesto viduje), labai nemaloniai nuteikia spoksantys arabai (autobusų stotyje jie ramsto palanges kartu su bomžais ir girtuokliais), daugelyje vietų stebėtinai šiukšlina (bet nesu gyvenime mačiusi labiau švaraus tualeto, įskaitant baltus plytelių tarpus viešajame tualete, stoties rajono tuliko kabinoje du rulonėliai gero tualetinio popieriaus!).

Įdomus ir viskuo turtingas miestas tas Berlynas. Iš anksto džiaugiuosi, kad šiemet ten dar grįšiu ir dar kartą bandysiu pagauti tą laisvės paukštį, nors už uodegos, kad kokia plunksnelė rankoje liktų. Kad galėčiau taip pat lengvai kaip ten gyvenančios lietuvės šypsotis ir sakyti, kad rašyti knygas labai lengva; taip pat kaip jos nejausti nuoskaudos, kai nieko iš to knygų rašymo tu neuždirbi; tiesiog mėgautis gyvenimu, kūryba ir suvokimu, kad absoliučiai niekas (nei apkalbos, nei visuomenės nuomonė, nei politinė santvarka) negriauna ir nesikėsina į tavo vidinį laisvės jausmą.

Ieva

foto iš čia

 

 

Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Daugiau nei pusę gyvenimo žurnalistauju. Ir didesnę dalį laiko praleidau filmuodama/kalbėdama/ rašydama apie sveikatą, sveiką gyvenseną, ligas, vaistus, maisto papildus, ekologiją ir t.t.

Informacijos mano galvoje prikaupta gerokai daugiau nei reikia vienam žmogui. Todėl neišvengiamai įvyksta pasvarstymai dėstant kartais kategorišką, kartais išmintingą, kartais tolerantišką nuomonę.

Patinka vienai iš pirmųjų sužinoti apie naujoves, todėl nuolat eksperimentuoju su kosmetika, maistu, taupymu, knygų pasirinkimu, tvarkymusi, darbu namų ofise, pomėgiais.

p.s. kodėl Ieva? Nes tai mano antras vardas. Jis man simbolizuoja moterišką išmintį, stiprybę ir, be abejo, išskirtinai moterišką smalsumą.

Norėsit susisiekti, rašykite daiva@ievosnuomone.lt
Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Latest posts by Daiva Ausėnaitė (Ieva) (see all)

4 komentarai apie “Vieną kartą Berlyne”

  1. Sutinku su mintimis 😉 Kelionė iš namų zonos išlaisvina mintis, o tada idėjos bei vizijos galvoje kyla ir sproginėja lyg muilo burbulai. Nerealu!

  2. O kas trukdo tame vokiškame rojuje pasilikti ilgam ir valgyti pilna burna pelėsinį sūrį ? 🙂

  3. Kas trukdo likti?… Netobulos vokiečių kalbos žinios, o be jų negalėčiau dirbti to, ką dirbu dabar Lietuvoje. Man patinka veikla, kurią turiu čia; jau padarytas nemažas įdirbis – ten reikėtų viską nuo nulio; Vilnius gražesnis; savo sodybos negalėčiau palikti 🙂 Tik nepatinka maisto ir rūbų kainos, viešasis transportas, kainos už šildymą 🙂 todėl lieku savo matricoj 🙂

  4. Laba diena,

    2009 m. esate ėmę interviu iš gyd. J. Girskio. Šiuo metu renkame visų publikacijų su gyd. J. Girskiu archyvą, tačiau nerandame nuorodos į šį interviu. Būtume dėkingi, jei galėtumėte atsiųsti šį interviu su leidimu talpinti jį tinklalapyje //www.stuburas.lt, naudojant tiesioginę nuorodą.

    Pagarbiai,
    Administracija,
    J. Girskio stuburo ligų gydymo centras

Parašykite komentarą