Gyvenimas tarp psichopatų

Skaitau labai įtraukiančią knygą „Kaip atpažinti psichopatą“, ją parašė žurnalistas Jon Ronson. Pastaruoju metu psichopatų tema yra labai pamėgta žiniasklaidoje ir filmų pramonėje. Daugybė detektyvinių romanų analizuoja nusikaltimus, padarytus psichopatų. Pavyzdžiui, garsusis Jo Nesbo tam skyrė visą knygą „Pentagrama“. Aš jau nežinau kelintą sezoną žiūriu serialą „Kriminaliniai protai“,  ten kiekvienoje serijoje vis po naują psichopato istoriją, jo motyvai žudyti. Teko šnekėtis su mūsų psichoterapeutu Eugenijum Laurinaičiu apie psichopatus, jis kalbėjosi su lietuviškuoju psichopatu „pakelės maniaku“, kuris žudė merginas ir jas valgė. Tai va Laurinaitis sako, kad jei pažiūrėtume atidžiau į kiekvieną dieną rodoma kriminalų suvestinę, mes ten rastume daugybę psichopatų veiklos požymių. Ir dar jis pridūrė, kad tapti psichopatu ne taip jau sunku, tereikia, kad tavo vaikystėje būtų smurtas, palaidas tėvų seksualinis gyvenimas, žodžiu, gimę asocialiuose šeimose vaikai turi daug šansų tapti psichopatais.

Tokius psichopatus mes dar lyg ir galime „suprasti“, na, bent jau paaiškinti jų baisų elgesį fraze „jo vaikystė buvo tokia sunki, nenuostabu, kad jam kažkur varžtai atsisuko“. O štai žurnalisto Jon Ronson kalbinti psichoterapeutai sako, jog psichopatu gimstama. Jis buvo susitikęs su Marta Staut, kuri parašė knygą „Sociopatas, gyvenantis kaimynystėje“, kuri jam atskleidė, jog iš 100 000 žmonių apie 1000 yra psichopatai. Vadinasi, vien Vilniuje jų turime 6000?

Dar vienas J. Ronson’o pašnekovas Bobas Hea, kuris sukūrė klausimyną, leidžiantį identifikuoti psichopatą bei apibrėžė psichopato bruožus 20 punktų. B. Hea yra žmogus, ilgiausiai ir nuosekliausiai tyrinėjantis psichopatus. Jis sako, kad jų smegenyse nesijungia kažkas, todėl jie neturi daugumai būdingų emocijų. Ir dar viena Bobo Hea mintis – apie 1-3 proc. užimančių aukštas pareigas žmonių yra psichopatai. Psichopatams būdingi požymiai – empatijos stoka, manipuliavimas, patologinis melavimas, kaltės ir gailesčio stoka – leidžia jiems kilti karjeros laiptais, kaip sakoma, per kitų galvas. Dar vienas įdomus momentas, kalėjimuose net 80 proc. nusikaltimų padaro būtent psichopatai.

Aš vis prisimenu tą vaikiną, kuris nužudė savo žmoną ir 2 dienas visiems ramiu veidu melavo, kad ji kažkur dingo, o vėliau ją rado šulinio dugne ir jis dar buvo apkaltintas mokyklos sargo nužudymu. Paskui prisiminiau epizodą iš „Farų“, kai policininkai gauna iškvietimą ir kaimo troboje randa vyrą su kūdikiu ant rankų ir nužudytą moterį, jis visiems skiedžia, kad čia paauglys sūnus taip pasielgė su savo draugeliais. Pasirodo, jis nužudė tą moterį ir dar sužeidė berniuką, kuriam, ačiū Dievui, pavyko pasprukti. Tada dar prisiminiau pasakojimus moterų, kurios dirba „SOS vaikų kaime“ apie pas juos patenkančių vaikų trumputes gyvenimo istorijas – vienas buvo rastas prirakintas prie šuns būdos. Prisiminiau vieną kelionę, kurioje nepasisekė – sutikome lietuvius ir vieno jų elgesys, turint knygoje pateikiamą aprašymą, tikrai buvo psichopatinis. Dėl to dabar neabejoju, nes psichopatai siekia tokių darbų ir užsiėmimų, kur gali turėti priėjimą prie ginklų, valdžios ir legalizuotos teisės parėkti ant žemesnio pagal rangą. Kiek daug Lietuvoje mes turime medžiotojų…

Dar nebaigiau skaityti knygos, bet, kaip supratau, pagydyti psichopatą, kuriam ten trūksta kažkokių jungčių smegenyse, neįmanoma. Daugybė straipsnių internete pateikia jų psichologinius portretus, aprašinėja kažkokius tyrimus, aš sau pasidariau tik vieną išvadą – juos reikia atpažinti, diagnozuoti ir paskui sprukti kuo toliau ir nebendrauti, juolab už tokio neištekėti, neturėti psichopato viršininko ar kaimyno. Aišku, jų procentas visuomenėje nemažas, Lietuvoje gaunasi, jog gyvena apie 20-30 tūkstančių (tiek galėtų sutilpti Panevėžio mieste 🙂 ), sunku visus apeiti, bet reik tikėtis, kad kažkoks jų procentas sėdi kalėjimuose. Tačiau vis tiek labai neramu ir vis sukasi frazė galvoje „kokiame baisiame pasaulyje mes gyvename“…

pakraupusi Ieva

foto

 

Nepamirštama kelionė į Islandiją

Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Daugiau nei pusę gyvenimo žurnalistauju. Ir didesnę dalį laiko praleidau filmuodama/kalbėdama/ rašydama apie sveikatą, sveiką gyvenseną, ligas, vaistus, maisto papildus, ekologiją ir t.t.

Informacijos mano galvoje prikaupta gerokai daugiau nei reikia vienam žmogui. Todėl neišvengiamai įvyksta pasvarstymai dėstant kartais kategorišką, kartais išmintingą, kartais tolerantišką nuomonę.

Patinka vienai iš pirmųjų sužinoti apie naujoves, todėl nuolat eksperimentuoju su kosmetika, maistu, taupymu, knygų pasirinkimu, tvarkymusi, darbu namų ofise, pomėgiais.

p.s. kodėl Ieva? Nes tai mano antras vardas. Jis man simbolizuoja moterišką išmintį, stiprybę ir, be abejo, išskirtinai moterišką smalsumą.

Norėsit susisiekti, rašykite daiva@ievosnuomone.lt
Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Latest posts by Daiva Ausėnaitė (Ieva) (see all)

4 komentarai apie “Gyvenimas tarp psichopatų”

  1. Blogiau yra nežinoti ir iš nežinojimo tapti tokių žmonių auka. Žinios, nors ir nuplėšiančios idealizmo ir nekaltumo skraistę nuo žmonių, vis dėlto yra jėga. Dabar žymiai mažesni šansai, kad papulsite į nagus tokiam žmogui ir nuo jo nukentėsite. Nes tiesiog žinote, kaip atpažinti, ir kaip apsiginti – ogi kilus pirmam įtarimui sprukti ir kuo toliau.

  2. Nesenai susidūriau su žmogum, kurio niekaip negalėjau perpasti. Be galo žavus, protingas, iškalbingas, daug pasiekęs bet tuo pačiu meluojantis, manipuliuojantis ir be sąžinės. Labai išmaniai pažeidinėdamas įstatymus, nors pats yra teisininkas. Niekaip negalėjau suvokti kas su juo ne taip, kodėl kaskart susidūrusi jaučiuosi tarsi pervažiuota traukinio. Kol atėjo nušvitimas, kad tai diagnozė. Paskaičiau literatūros – akurat. Bet va kaip bendraut su tokiu asmeniu be žalos savo sveikatai patarimų nedaug. Pabėgti taip pat negaliu, nes jis mano kaimynas ir turime daug bendrų reikalų. Gal kas gali rekomenduoti kaip elgtis su tokiu besieliu žmogum?

Parašykite komentarą