Renkuosi gyvenimą

Psichologinė įtampa šalyje auga su kiekviena diena. Stebintys žiniasklaidą zombinami ruoštis karui – rodomi reportažai, ką reikėtų daryti karinės atakos metu, valdžios atstovai net šventinių renginių metu pabrėžia, kad „džiaugsmas ir laisvė laikini“, visokios diskusijų laidos teiraujasi, ar sugebėsim apsiginti, pavieniai asmenys veliasi į diskusijas, kad gal nereikėtų taip aštrinti tos karo, užpuolimo temos, tada juos apšaukia rusais, okupantais ir pan.

Būtų galima išjungti televizorių ir užsiimti savo reikalais. Gyventi šia diena, jos rūpesčiais, mažais džiaugsmais, bet kažkaip mane visa ta galimo karo tema labai įtraukė ir sukėlė visokių minčių.

Pamenu laikus, kai sakiau, kad aš būsiu paskutinė, kuri paliks savo šalį. Buvau taip patriotiškai nusiteikusi, lojali pilietė. Stebėdama kovo 11 d. renginius, kalbas, prisiminimus, aš staiga suvokiau, kad neturiu to ankstesnio patriotizmo. Kas nutiko? Net nežinau. Gal per daug gerai pažinau valdžios veikimo principus, kurie mane nuvilė? Praradau tikėjimą ir optimizmą, nes nematau jokių gerų pavyzdžių. Netikiu, kad valdžioje yra protingi, geri ir besirūpinantys visa tauta asmenys – aš jais netikiu. Priešingai, tikiu, kad jie yra korumpuoti, godūs, parsidavę, tik savo interesų paisantys asmenys. Jie daug laiko, energijos ir pinigų iššvaisto kalboms, konfliktams, ambicijų demonstravimui. Jeigu geras žmogus patenka į valdžią, sistema jį suėda.

Per tas nacionalines šventes mums vis primena, kad čia Lietuva, kad mes lietuviai, kad turime mylėti šalį. Ir kad, kai reikės, turime už ją mirti. Išdidžiai, aukštai pakelta galva. Pulti po tanku, krūtine uždengti seimą, vyriausybę, prezidentę, paštą, televizijos bokštą. Su šypsena veide eiti į šauktinių armiją. Mes turime būti lojalūs savo šaliai, tiek lojalūs, kad atiduotume net gyvybę. Tą reikia daryti, kitaip prarasime laisvę.

Kažkas šitoje temoje man nepatinka. Žinau – atiduoti gyvybę. Nesutinku. Nesu tiek patriotiška ir tiek lojali. Kalbant verslo kalba – už tavo lojalumą tau kažkas duodama. Tu kuri pridėtinę vertę įmonei (šaliai) mokėdamas mokesčius, pirkdamas daiktus, gamindamas naujus piliečius, įsigydamas nekilnojamąjį turtą, tiesiog būdamas (gyvendamas) toje įmonėje (šalyje). Už tai tavo valdžia (čia jau tinka ir darbo ir valstybės atveju) tave myli ir gerbia – neengia tavęs, moka gerą algą, skatina lojalumą motyvacijomis. Ar taip Lietuvos valdžia elgiasi su lietuviais? Visai ne. Mokesčiai už komunalines paslaugas daugelį žmonių verčia gyventi žemiau skurdo ribos, bet kokios žmonių pastangos pasigerinti ekonominę padėti baigiasi represijomis (kai besilaukiančios bandė pasidaryti sau normalias išmokas dekretinių periodui viskas baigėsi teismais ir įkalinimais), pensijos po šiai dienai sunkiai gražinamos, nedarbingumo išmokos vieną dieną buvo visiems sulygintos iki 600 litų, iš pavienių užsakymų gyvenantiems menininkams „įpaišė“ per naktį trigubai didesnius mokesčius. Motyvacinių programų, didinančių lojalumą aš iš viso nematau – augina šeima neįgalų vaiką, tai ji negali gauti pagal įstatymą jai priklausančio padėjėjo (Vilniaus savivaldybė turi paaiškinimą – nėra pinigų), Vaiko raidos centras, kur tavo vaiką galėtų pažiūrėti ir juo pasirūpinti profesionalai, jį kilnoja iš vienos vietos į kitą. Norėtum gauti savo alergija, astma ar kita liga sergančiam vaikui sanatoriją, tau niekas jos neduoda, nors valdžios atstovai sutartinai sako – turi gauti, bet neduoda! Susirgai hepatitu C – vaistą gausi patį seniausią, kol gydysies, gal išprotėsi, gal prarasi šeimą, gal nuo nevaldomos agresijos patekti į kalėjimą – kam tai rūpi? Jeigu taip būtų bet kokioje darbovietėje, žmogus ją tiesiog paliktų. Kai kurie taip daro ir su šalim. Migruoja ir kuria savo laimę kitur.

Man paprieštaravo, kad šalis – tai ne valdžia, o žmonės. Gal aš prastai suprantu terminus, bet aš šiuo metu tapatinu šalį su valdžia. Žmonės nieko nepakeitė, net kai daužė akmenimis seimo langus. Be to, žmonės tiek plati sąvoka, kad aš jos negaliu suvokti. Vadinasi, jeigu reiktų ginti šalį – gintum žmones? Tai kam tada statyti barikadas aplink seimą? Reikia turėti pasiruošus daug autobusų, kad karo grėsmės atveju visus susodinai ir išvežei ten, kur nešaudo. Nes kariauja tai ne žmonės, kariauja valdžios.

Šiandien aš galvoju, kad aš nepulčiau po tanku ir nestovėčiau krūtine prieš ginklą. Aš pasiimčiau pasą, pinigus, šiltus rūbus, vaistus ir bėgčiau. Aš nesirinkčiau mirti už šalį. Aš rinkčiausi gyvenimą. Mano patriotizmo ir pilietiško lojalumo tikrai neužtenka, kad sutikčiau mirti. Juk net TV3 žinių reportaže, kuriame mokė, kaip pasiruošti karinei agresijai (radijo imtuvas, baterijos, vaistai) buvo aiškiai pasakyta, kad greičiausiai, valstybė nepasirūpins žmonėmis, kai prasidės karas. Tai ko tada naiviai tikėtis?

Aš tik naiviai tikiu, kad politikai tam ir yra, kad sugebėtų sutarti, diplomatiškai išsiaiškinti įtemptas situacijas. Jeigu jie to negali, vadinasi, jie šūdini politikai. Nesutinku būti patrankų mėsa, vėliau virsianti statistiniu vidurkiu (kovoje už laisvę galvas padėjo … lietuvių). Pasibaigus Antram pasauliniui karui pasauliui užteko laiko susivokti, kad kariauti yra kvaila, kad jau ne tais laikais gvyename, kad dabar įdomu gyventi, nes naujos technologijos kasdien nustebina, nes jos leidžia kokybiškai gyventi; kad pagaliau galima spręsti globalias planetos problemas ir kovoti už nykstančių rūšių išlikimą; rūpintis naujais atradimais, tyrinėti kosmoso platybes. Kaip tokiame kontekste galima įsivaizduoti buką žmonių pjovimą dėl kelių asmenų durnumo/nesusikalbėjimo/ambicijų ar dar ten kažko nesuvokiamo? Kaip?

Jei manęs klausite, ką galvoju apie šalies gynimą, atsakysiu tiesiai – aš rinksiuosi gyvenimą, rūpinsiuos savo gyvybės išsaugojimu, nes tai yra tas pats tikriausias rūpestis šalies žmonėmis. Kovosiu už žmonių gyvybes padėdama sau ir kitiems pabėgti iš karinių veiksmų zonos. Taip aš suprantu šalies gynimą. Išliks žmogus – išliks tauta.

Ieva

Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Daugiau nei pusę gyvenimo žurnalistauju. Ir didesnę dalį laiko praleidau filmuodama/kalbėdama/ rašydama apie sveikatą, sveiką gyvenseną, ligas, vaistus, maisto papildus, ekologiją ir t.t.

Informacijos mano galvoje prikaupta gerokai daugiau nei reikia vienam žmogui. Todėl neišvengiamai įvyksta pasvarstymai dėstant kartais kategorišką, kartais išmintingą, kartais tolerantišką nuomonę.

Patinka vienai iš pirmųjų sužinoti apie naujoves, todėl nuolat eksperimentuoju su kosmetika, maistu, taupymu, knygų pasirinkimu, tvarkymusi, darbu namų ofise, pomėgiais.

p.s. kodėl Ieva? Nes tai mano antras vardas. Jis man simbolizuoja moterišką išmintį, stiprybę ir, be abejo, išskirtinai moterišką smalsumą.

Norėsit susisiekti, rašykite daiva@ievosnuomone.lt
Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Latest posts by Daiva Ausėnaitė (Ieva) (see all)

1 komentaras apie “Renkuosi gyvenimą”

  1. Su daug kuo nesutinku, bet pakomentuosiu tik paskutinį sakinį – “ Išliks žmogus – išliks tauta.“ Kur tauta gyvens, jei visi, pasirinkę gyvenimą, pabėgs ? Jei nebus šalies, nebus valstybės, nebus tautos. Bus tik N šalies gyventojai, kurių kilmė lietuviška. Tikiuosi to nesulaukti.

Parašykite komentarą