Mažytė atakytė

Tik paburbėjau, kad vasaris man visai nepatinka, nes kažkaip niūru lauke ir širdyje, fizinė savijauta kažkokia šlubuojanti-banguojanti ir še tau, kad nori – apsilankau pas gydytoją neurologę išsirašyti vaistų, pasiskundžiu dėl lengvo dvigubinimosi vaizdo kai žiūriu į šoną, o ji man sako, kad man maža atakytė! Pasirodo, jau kuris laikas su ta atakyte gyvenau. Gydytojai net negalėjau pasakyti, kada tai prasidėjo, nes tas pokytis buvo toks nežymus, jog radau jam 120 paaiškinimų: ne taip pažiūrėjau, akys pavargo nuo kompo, trūksta vitaminų, akiniai gal silpsta, pavargau ir t.t., ir pan.

Dar draugams sakiau, kad šiuo metu man neduotų pažymos, leidžiančios vairuoti, nes kai pažiūriu į šoną, matau visko po du, antras žvilgsnis rodo jau normaliai 🙂 Kai imdavau jaustis blogiau, vėl visiems sakydavau, kad gal man koks pablogėjimas. Visi sutartinai kalbėjo apie vitaminų trūkumą, nuovargį, kad visiems dabar blogai, kad čia gal zaparas dėl karo… Netiki aplinkiniai, kad tau gali būti blogai, nors tu ką 🙂

Bet gydytoja sakė, jog prednezolono šį kartą galima bus išvengti, nebent ims blogėti. Kad neblogėtų, ji paskyrė B grupės vitaminų ir plečiančių. Sekmadienį puoliau gydytis. Kažkodėl nusprendžiau, kad reikia vartoti leidžiamus B vitaminus, nes tik 5 dienos, į raumenį bus tiesiau, apeinant skrandį, be to, savęs badymosi patirties jau turiu, tai ką čia sunku papildomą kartą įsibesti. Nors pasąmonėje kažkas rėkė „ne“, bet aš negalėjau išgirsti argumentų. Pasitariau su vaistininke kur leistis, ji sakė, kad reikia į užpakalį, sakau – tai kad nesimato. Ji sako – tegul kas kitas leidžia. Aš – ne, jau geriau aš pati. Tikrai, kažkaip negaliu atiduoti šio reikalo kitiems, nebent į veną, bet kitur – geriau aš pati 🙂 Ji pasvarstė ir nusprendė, kad šlaunis toks pat raumuo ir pilna ten to minkštimo, tai galiu leistis ten, kur man įprasta. Pasiprašiau plonesnės adatos. Kai nulaužiau bonkutės viršų, atsiradęs kvapas ėmė kelti iš pasąmonės kažkokius prisiminimus. Sunkiai, bet susisiurbiau tą skystį į švirkštą, įkvėpiau, iškvėpiau, bac – ir o Dieve! Vaikystė, ligoninė, bronchitas, kasdienės vitamino B dozės į užpakalį ir paskui pusvalandis gulint ant pilvo ir glostant sėdynę, su keliom ašarom akyse. Štai iš kur tas kvapas! Įveikiau tik pusę ampulės, neverkiau, bet ėmiau keikti save. Nusprendžiau, kad pabandysiu susileisti likutį į kitą vietą, labiau link užpakalio. Man nepavyko… Visko taip ir nesusileidau. Tiek smarkiai išreikšto sadizmo prieš save neturiu, negaliu, ranka pati traukia švirkštą iš kojos. Tas skausmas kažkoks labai keistas, ne taip, kai skauda galvą ar dantį ar kai tau įpjauna, čia kažkaip kitaip, bet sunkiai pakenčiama. Nusprendžiau, kad nafik tą leidimą, geriau nusipirksiu tablečių ir gersiu nors ir mėnesį – jokios traumuojančios patirties. Ir mėlynių ant kojų nebus, nes dabar atrodau, kaip po gerų muštynių 🙂

Sekmadienį dar prieš tai išgėriau to plečiančio vaisto. Kažkur apie septintą nusprendžiau truputį paskaityti ir matau, kad negaliu susifokusuoti į raides, nes kas tai vyksta, pakeliu akis ir matau, kad kambarys eina ratu. Nu blemba, kas čia – atakos sustiprėjimas? Bet gi vitaminai ir vaistai? Sukimąsi kažkaip sugebėjau sustabdyti sutelkusi žvilgsnį į vieną tašką. Pasiėmiau vitaminų ir vaistų anotacijas ir paskaičiau. Nuo plečiančių, pasirodo, gali būti galvos svaigimas ir skausmas. Tądien buvo tiesiog nostalgiškų prisiminimų vakaras, nes prisiminiau, kad kažkada televiziniais laikais, kai kasdien gėriau kokius nors vitaminus, bandžiau ir plečiančius su ginkmedžiu. Tada man buvo bloga. Štai apie ką man rėkė pasąmonė 🙂

Gal kam reikia leidžiamų B grupės vitaminų ir plečiančių? 🙂

Nors ataka patenka tik į kategoriją „atakytė“ visgi gydytoja išrašė siuntimą pas reabilitologą, greičiausiai, gausiu magneto terapiją. Po dviejų mėnesių bus 2 metai, kai vartoju Avonex vaistus, tiek laiko jie saugojo mane nuo atakų, tačiau kažkur apsauga nusilpo. Gal ir pati kalta. Jaučiau, kad energetiniai resursai senka, kad reikia palankyti reabilitacinius užsiėmimus, tegul ir už savo pinigus, nes valstybė nemato reikalo duoti mums sanatorijos tam, kad nepablogėtų, duoda tik, kai pablogėja. Bet gal buvo gaila pinigų, gal to laiko amžinai nėra… Dabar laiko atsiras, važinėsiu į Santariškes kaip didelė ir stengsiuosi panaikinti tą dešinės akies dvigubą vaizdelį, tuo pačiu nuraminti įsišėlusias imunines ląsteles 🙂 Mielosios, slėpkit savo kirvukus ir užčiaupkit žabtus su aštriais dantukais – nieko neatsitiko! Tiesiog laukiam pavasario 🙂

Sveikatos 🙂

Ieva

foto

Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Daugiau nei pusę gyvenimo žurnalistauju. Ir didesnę dalį laiko praleidau filmuodama/kalbėdama/ rašydama apie sveikatą, sveiką gyvenseną, ligas, vaistus, maisto papildus, ekologiją ir t.t.

Informacijos mano galvoje prikaupta gerokai daugiau nei reikia vienam žmogui. Todėl neišvengiamai įvyksta pasvarstymai dėstant kartais kategorišką, kartais išmintingą, kartais tolerantišką nuomonę.

Patinka vienai iš pirmųjų sužinoti apie naujoves, todėl nuolat eksperimentuoju su kosmetika, maistu, taupymu, knygų pasirinkimu, tvarkymusi, darbu namų ofise, pomėgiais.

p.s. kodėl Ieva? Nes tai mano antras vardas. Jis man simbolizuoja moterišką išmintį, stiprybę ir, be abejo, išskirtinai moterišką smalsumą.

Norėsit susisiekti, rašykite daiva@ievosnuomone.lt
Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Latest posts by Daiva Ausėnaitė (Ieva) (see all)

2 komentarai apie “Mažytė atakytė”

  1. Laba,

    Ar tie leidziami B grupes vitaminai, tai Neurorubine’as N5?
    Jei taip tai keista, kad paciai skausmingas ju leidimo procesas. Bent man tokios proceduros metu skausmingiausia tai audatos istraukimo momentas.
    Gal isemus is saldytuvo reikiama ampole nesusildai jos rankose pries susiurbiant jos turini i svirksta.

Parašykite komentarą