Kokia būčiau be ligų ir be vaistų?

Skaitau paciento ir gydytojos parašytą knygą apie hepatitą C. Pacientas pasakoja, kaip jis jautėsi vartodamas gydymui taikomą dviejų vaistų derinį – interferoną ir ribaviriną. Pas mus šį gydymą irgi gauna visi, kam jis skiriamas pagal sveikatos būklę. Man paliko įspūdį to žmogaus pokytis, jis rašo, kaip kas kartą gavęs sąskaitą iš banko taip supykdavo, kad iškoliodavo juos visais žodžiais ir atsisakydavo mokėti. Galiausiai, bankai atsisakė jam išduoti paskolą. Prisimenu ir pokalbį su gydytoja infektologe Jančoriene, kuri gydo lietuvius tuo vaistų deriniu. Ji papasakojo apie vieną savo pacientą, kuris buvęs „dievo avinėlis“ gydymo metu pradėjo mušti savo nėščią žmoną. Draugas išvežė jį gyventi kitur kol tas vartojo vaistus.

Medikamentai taip smarkiai pakeitė šituos žmones – jų emocijas, aplinkos pajautimą, savęs suvokimą, net jų charakterį. Ir aš susimąsčiau – kaip aš atrodyčiau be tų ligų, kurias turiu ir be tų vaistų, kuriuos vartojau ir vartoju?

Dar mokyklos laikais man buvo nustatę skydliaukės pokytį. Nusimušusi skydliaukės veikla padarė įtaką mano išvaizdai ir net charakteriui. Manau, kad tada aš buvau su stipresniu vyrišku pradu – buvau tiesmukesnė, labiau organizuota (vakare susidėdavau rūbus, kuriuos vilksiuos ryte – nebuvo jokių „ką man šiandien apsirengti“) ir išvaizda buvo nulemta tos skydliaukės sutrikimo. Paskui man skyrė hormonų, kurie tarsi pakoregavo skydliaukės veiklą. Tada aš pasidariau visai kitokia – negalėdavau normaliai susiplanuoti dienos, kad viskas vyktų sklandžiai, darbe atsirado daugiau kažkokių nesusipratimų (-taigi jus sakėte, kad atvyksite pirmą; -ne, aš tariausi dėl antros valandos). Ar tai buvau ta tikroji aš?

Bet tuo metu, kai man pareguliavo skydliaukės veiklą, nutiko mano pirmoji išsėtinės sklerozės ataka, nors apie tai nežinojau nei aš, nei gydytojai. Kaip mane paveikė liga? Net nežinau, nelabai pamenu, bet tada buvo kažkokių egzistencinių apmąstymų apie mano laikinumą, apie viso ko laikinumą. Gal tas suvokimas pavertė mane tokia, kokia esu jau daug metų? Skubančia viską padaryti, gerai, tobulai ir kuo daugiau?

Buvo dar penki metai kontraceptinių tablečių vartojimo- jos pavertė mane, vaizdžiai sakant, tiesia linija – jokių emocinių šuolių, nulemtų natūralios hormonų kaitos menstruacinio ciklo metu. Buvau emociškai stabilesnė? Gal ir taip. Bent jau nesinorėjo vieną dieną per mėnesį iššveisti visus namus iki blizgesio 😀

Dabar metus ir aštuonis mėnesius vartoju interferoną. Nei vienas klaustas gydytojas dar man neatsakė į klausimą kuo jis skiriasi nuo to, kurį vartoja sergantys hepatitu C. Suprantu tik, kad iš esmės tai tas pats baltymas, kuris naikina baltuosius kraujo kūnelius ir turi jis kitokią raidę negu tas, kuris tvarkosi su hepatitu. Bet jei pagrindas tas pats, vadinasi, viską ką išgyvena besigydantys nuo hepatito C, turėtų (gal mažesniu pajėgumu) išgyventi ir sergantys išsėtine skleroze, kurie vartoja Avonex’ą ar Rebif’ą ar kitus tos klasės vaistus.

Mes taip pat turime būti kitokie dėl vaistų vartojimo. Kad susileidus vaistų, kitą dieną aš esu „Mis paniūrėlė“ – tai vienareikšmiškai taip. Dar galiu būti „mis pikčiurna“. Kaulų lomkės antrą dieną po susileidimo jau ne taip kamuoja, tačiau gal lieka tas ilgalaikis poveikis psichikai?

Hepatitą  C gydanti gydytoja, kuri rengė mano anksčiau minėta knygą, rašo apie interferono neuropsichinį toksiškumą. Mano vaisto anotaciniame lapelyje užsimenama apie galimą nerimą, nemigą, gal dar depresiją, o jeigu jau norėsis nusižudyti – tai turėčiau prieš tą padarant, informuoti savo gydytoją neurologą. Internete pasiknisus apie išsėtinės sklerozės interferonus radau lygiai tiek pat informacijos, kiek parašyta vaisto informaciniame lapelyje. Kodėl besigydantys hepatitą C apie tai prirašo storiausias knygas, o tuos pačius (panašius) vaistus vartojantys sergantys išsėtine skleroze tiek mažai apie tai kalba?

Juk tą interferoną, greičiausiai, teks vartoti iki mirties ir tas vaistas visuomet koreguos tave. Nebent bus keičiami vaistai ir tada gausi kitą puokštę pašalinių efektų ir atitinkamai kitas charakterio galimybes. Su kiekvienu nauju vaistu gauni naują asmenybę?

Tikrai įdomu, kokia gi aš esu iš tikrųjų – be ligų, be vaistų ir jų poveikio mano asmenybei? Juk žmogus be viso to – realiai gali vadintis sveiku, tikru. Bet kiek iš mūsų dar yra tais tikrais žmonėmis?

Ieva

foto iš čia

Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Daugiau nei pusę gyvenimo žurnalistauju. Ir didesnę dalį laiko praleidau filmuodama/kalbėdama/ rašydama apie sveikatą, sveiką gyvenseną, ligas, vaistus, maisto papildus, ekologiją ir t.t.

Informacijos mano galvoje prikaupta gerokai daugiau nei reikia vienam žmogui. Todėl neišvengiamai įvyksta pasvarstymai dėstant kartais kategorišką, kartais išmintingą, kartais tolerantišką nuomonę.

Patinka vienai iš pirmųjų sužinoti apie naujoves, todėl nuolat eksperimentuoju su kosmetika, maistu, taupymu, knygų pasirinkimu, tvarkymusi, darbu namų ofise, pomėgiais.

p.s. kodėl Ieva? Nes tai mano antras vardas. Jis man simbolizuoja moterišką išmintį, stiprybę ir, be abejo, išskirtinai moterišką smalsumą.

Norėsit susisiekti, rašykite daiva@ievosnuomone.lt
Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Latest posts by Daiva Ausėnaitė (Ieva) (see all)

1 komentaras apie “Kokia būčiau be ligų ir be vaistų?”

  1. Yra uždegimas galvoje. Iš čia gaunasi pasekmės. Žinoma, pats uždegimas yra kažko pasekmė. Galbūt perteklinių emocijų. Emocijos irgi gali būti reguliuojamos materialiais dalykais. Energetinis centras išsibalansavęs. Tikriausiai reikėtų pradėti nuo energetinio centro, nes jo nesureguliavus, niekas kitas nesireguliuoja. Energetinis centras reguliuojamas akmenimis. Visi tie vaistai šitų dalykų neveikia. Išrašinėjami vaistai nežinia nuo ko, nežinia kam. Reikia gi ką nors išrašyti, negi prisipažinsi, kad nežinai, ką duoti. Gerai, jeigu vaistai neutralūs. Tada valgai be pasekmių ir veikia nebent kaip placebas.

Parašykite komentarą