Užsiauginti sau gydytoją

Esu pakviesta į vieną konferenciją – diskusiją apie gydytojus. Ir susimąsčiau, ką gi aš galiu pasakyti apie gydytojus. Kaip žurnalistė ir kaip pacientė.

Kaip žurnalistei man jų gaila. Dažnai matau juos konferencijose, kur jie diplomatiškai bando pasakyti, kad pacientams reikia naujų, modernių, efektyvesnių vaistų; kad jie nenori kišti į žmogų vaistus, kai akivaizdu, kad tik kas antram padės. Taip pasakyti jie negali, todėl kalba apie tai, kad gydymo metodikos pasenusios.

Bet jus akimirkai įsivaizduokite save jų vietoje – ateina pas jus žmogus, kuris serga, jus puikiai žinote, kad naujas vaistas jau po pusmečio padarytų jį sveiku/išgelbėtų gyvybę/leistų pamiršti skausmą, bet jus jo jam paskirti negalite. Todėl duodate jam vaistų metams, dviems/ tokių, kurie tik slopina simptomus/ visai nieko neduodate, gal tik raminančių, kad nesinervintų ir ramiau miegotų. Ir kaip su tuo gyventi?

Arba kita situacija – jus esate sąžininga šeimos gydytoja, kuri žino nemažai būdų, kaip nuimti vaikui temperatūrą be paracetamolio, tačiau kokio alpstančio vaikučio mama nieko nenori girdėti apie natūralius metodus, ji prašo antibiotikų. Ką darote? Duodate. Ir kaip paskui su tuo gyventi?

Sunkiai jiems gyvenasi su tomis visomis vaistų dramomis. Tą man puikiai vieną kartą iliustravo vienas medikas, kuris šeštadienio rytą pradėjo nuo brendžio arbatos ir „degimą“ palaikė visą dieną. Stresą skandino. Kaip galvojate, visokie ten gydytojai Hausai ir slaugytojos Džekės personažai iš oro gimsta? Jie keistuoliai, jie tokiais gal ir negimsta, jei tampa priklausomi, gal vienas kitas turi tą geną, bet tai galėjo neiškilti į paviršių, bet darbo palankios sąlygos iškėlė į viršų visas „geriausias“ gydytojo savybes.

Iš tų pačių serialų mes susidarome kitokius gydytojų įvaizdžius. Aš asmeniškai manau, kad tie serialai juos nukarūnavo. Visą laiką mums medikas buvo vienas iš trijų kaimo šventųjų – kunigas, mokytojas ir gydytojas. O čia, pasirodo, jie ten vagia vaistus, flirtuoja ir mylisi tamsiuose kambariukuose, rezga intrigas ir pan. Visa ta povyza „aš gydytojas“ yra tik povyza.

Mano žurnalistinė veikla man daugybę kartų iki visų serialų patvirtino, kad gydytojai būna visokie. Juk tą nesunku suprasti jautresniam žurnalistui – matai, kaip gydytojas į tave žiūri, ar pakelia akis, ar daug kartų dūsauja po klausimo, ar stengiasi, kad suprastum, ką iš tikrųjų jis stengiasi pasakyti. Man visuomet norėdavosi pamatyti, ar po nuovargiu, po mandagia kauke yra išlikęs žmogus. Visuomet skaudu, kai suprantu, kad kaukė taip priaugo, kad žmogaus neliko…

Dar kurį laiką galvojau, kad tiesiog tai profesijos antspaudas, kad dešimt metų muštro ir „medicininės hipnozės“ paverčia juos tokiais nedrąsiais, bijančiais suklysti, išeiti iš nustatytų rėmų, prieštarauti mokytojams, valdžiai. Kartais, kai važiuoji autobusu iš Santariškių, kartu važiuoja ir būrelis medicinos studentų. Man visuomet labai smalsu juos stebėti, jie tokie gyvi, garsiai šneka, aptarinėja pacientus (tuo šiurpina pacientų artimuosius, kurie grįžta iš lankymų), tačiau kas nutinka per tuos dešimtį mokslo metų, kad jie pasidaro paskui tokiais kirviu iškapotais?

Kaip pacientė aš matau kitokius gydytojus – jie būna arba empatiški, arba ne. Arba gydytojas sugeba nusileisti iki paciento lygio ir būti žmogumi, galinčiu suteikti pagalbą arba jis lieka gydytoju, kuris jau sprendžia suteikti tau pagalbą ar ne. Ir ramiai ten išrašinėja vaistus, nors žino, kad nereikia/ kad nepadės/ kad yra geresnių.

Kaip pacientė aš turiu daugiau nuoskaudų, iš savo patirties, iš diagnozės draugų, iš draugų, pažįstamų kalbų žinau, kad jie proteguoja kažkokius vaistų gamintojus, kad kartais įkyriai laiko įsikibę senų gydymo idėjų, kad nenori, jog pacientas būtų mąstantis ir gydymo dalyvis, kad nepakenčia, jei abejojama jų kompetencija, nori būti šlovinami, dievinami, nori būtų „trečiu šventuoju kaime“.

Bet mane į tą konferenciją pakvietė kaip žurnalistę, tad man beliks jaunųjų medikų paprašyti kažkaip apsisaugoti per tuos dešimtį metų nuo „kirvio“, kuris juos pavers neempatiškais, nemaloniais gydytojais. Juk jie bręsta, o mes senstam, tad vieną dieną jie gali virsti mūsų-mano gydytojais. Gal bendraujant su medicinos studentu, pasakojant jam viską, parodant, kokiu jis gali virsti, pavyktų užsiauginti sau normalų gydytoją?

Jei galėtumėte, kokį gydytoją jus sau užsiaugintumėte?

Ieva

foto iš čia

Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Daugiau nei pusę gyvenimo žurnalistauju. Ir didesnę dalį laiko praleidau filmuodama/kalbėdama/ rašydama apie sveikatą, sveiką gyvenseną, ligas, vaistus, maisto papildus, ekologiją ir t.t.

Informacijos mano galvoje prikaupta gerokai daugiau nei reikia vienam žmogui. Todėl neišvengiamai įvyksta pasvarstymai dėstant kartais kategorišką, kartais išmintingą, kartais tolerantišką nuomonę.

Patinka vienai iš pirmųjų sužinoti apie naujoves, todėl nuolat eksperimentuoju su kosmetika, maistu, taupymu, knygų pasirinkimu, tvarkymusi, darbu namų ofise, pomėgiais.

p.s. kodėl Ieva? Nes tai mano antras vardas. Jis man simbolizuoja moterišką išmintį, stiprybę ir, be abejo, išskirtinai moterišką smalsumą.

Norėsit susisiekti, rašykite daiva@ievosnuomone.lt
Daiva Ausėnaitė (Ieva)

2 komentarai apie “Užsiauginti sau gydytoją”

  1. Kodėl gydytojai tokie atšiaurūs? Tai savotiškas barjeras, kuris padeda atsiriboti, negyventi kitų problemom. Ligoniai (ypač lėtiniai) visko nori maksimaliai ir tiesiog sunkte sunkia visas jėgas. Jeigu tik pajaučia, kad rūpiniesi, tai tada nori visko maksimaliai. Jie nesupranta, kad gydytojas gali būti nemigęs, pavargęs, kad gal budi keletą dienų iš eilės (nes reikia dirbti keliuose darbuose, kad išsilaikytumei). Norėčiau būti rūpestinga, jautri ir visad šypsotis. Bet ir visokių pacientų būna – ir piktų, ir nekantrių, ir arogantiškų. Tiesiog visi esam žmonės… P.s. psichologijos žinių universitete tikrai mažai suteikia. Tikimasi, kad viskas atsiras savaime, bet ne pas visus tai įdėta.

  2. Suprantu, kad visokia savijauta būna gydytojui, tad, tikriausiai, ši tema susijusi su didesne problema – kodėl gydytojai turi dirbti per kelis darbus? Dirbtų gydytojas viename darbe, per pietūs baigtų darbą, turėtų laiko poilsiui, knygų skaitymui, moksliniams tyrimams… Rožinė vizija? 🙂 galbūt,bet aš tikiu, kad kada nors taip bus 🙂
    o dėl psichologinių žinių medicinos studentui – empatijos jausmas vystomas tiesiog bendraujant 🙂 kartu su tolerancijos jausmu 🙂

Parašykite komentarą