Ar nuo visko išgelbės atšvaitai?

 

Jau keletą metų iš eilės, kartu su persukamu laikrodžiu, prasideda panika dėl atšvaitų. Visi raginami juos nešioti ant rankinių, rūbų, vaikus jau antri metai atšvaitais „tapetuoja“ Daugiavaikių šeimų asociacija MES. Šiemet net mačiau vieną laidą, kurioje aiškino, kaip teisingai nešioti atšvaitą ir pasakė, kad jie per porą metų kažkaip ten nusidėvi ir nustoja švytėti pagavę šviesą. Jau ta atšvaitų tema tikrai evoliucionuoja. Viskas, aišku, teisinga ir naudinga. Bet mane tai paskatino pažiūrėti į visą situaciją iš šalies.

Kodėl esame raginami apsikabinti tais atšvaitais kaip eglutės? Raginami juk visi be išimties, ne kažkokie ten kaime gyvenantys ar dviratininkai kaimo keliais važinėjantys. Atšvaitai, suprask, reikalingi visiems be išimties. Kodėl? Nes tamsu. Neužginčysi? Taip, bet kodėl tamsu? Štai čia, manau, ir glūdi problemos esmė.

Kodėl kai kuriuose sostinės gatvėse taip tamsu, kad nesimato net pakilusių asfalto plytelių ir užkliuvus tamsoje nusibalnoti nosį vieni niekai? Kodėl nuošalesniuose Vilniaus kvartaluose nėra savaime užsidegančių šviesų prie įėjimo į laiptinę? (Mačiau tokią prie vieno renovuoto namo) Galų gale, kai jau pasieki laiptinę ir taip lengviau pasidaro, nes namai pasiekiami per rakto atstumą. O kelias iki namų nuo stotelės? Juk kam tos visos visuomeninio transporto reformos? – kad gyventojai juo važinėtų palikę savo automobilius. Tačiau troleibusas iki laiptinės neveža. Reikia gerą gabalą kulniuoti. Tamsiomis gatvėmis. Tamsu jose jau šeštą vakaro, nes kažkam vis dar nostalgiškai smagu sukinėti laikroduką.

Nukrypsiu. Kodėl reikia tą laikrodį sukinėti? Jokios racionalios logikos tame nėra. Kad ryte būtų šviesiau – teko girdėti atsakymą. Bet kad ryte banditai dažniausiai miega, ne jų darbo valandos. Tada ir taip saugu, galima ir tamsoje nukulniuoti iki tos stotelės, juolab, kad pilna kulniuojančių kitų, moksleiviai būreliais eina. Kai toks sambrūzdis žmonių, ryte gali jaustis saugiau net jei gatvėje ir tamsu. O vakare saugiau nesijauti, nes banditai žvalūs, išsimiegoję eina tikrinti praeivių kišenių, gaudyti žioplinėtojus, kabinėtis prie moteriškių. Vakare turi būti šviesu, kad grįžti namo būtų saugu.

Būtent saugumo jausmo ir nėra, kai eini tamsoje, tegul ir penkiolika atšvaitų apsiklijevęs. Gal mašiną vairuojantis tave ir pamatys, bet kas pamatys, kad toje tamsioje gatvėje tave jau kažkas prispaudė prie sienos?

Atšvaitai tikrai neužtikrins žmonių saugumo jausmo. O jo mums labai reikia. Lietuvių psichinės sveikatos būklė labai prasta – mes liūdni, pikti, pavydūs, mes žudomės, nes nejaučiam to saugumo. O šito jausmo sukūrimas ir turėtų prasidėti nuo tokių paprastų dalykų kaip šviesių gatvių. Tada geriau matysi praeivio veidą, jei kaimynas pasisveikinsi, užkalbinsi, gal kartu net iki namų besikalbėdami pareisite. Štai, žiūrėk, jau ir ima bendrauti lietuviai. Atsiranda saugumo jausmas dėl geros kaimynystės. Taip po truputį keičiama visuomenė, keičiasi jos sveikatos būklė.

Jau girdžiu skeptikus – iš kur ta bankrutavusi savivaldybė ims pinigų už šviesą susimokėti? Kažkada meras buvo labai kūrybingas, jis atnešė į Vilnių oranžinių dviračių šviesą nusižiūrėtą iš Europos. Gal dabar jis po Europą nevažinėja, o gal kūrybiškumas priblėso? O gal Interesai užspaudė? Nereikia būti labai protingu, kad sugalvotum mieste įdiegti apšvietimą iš atsinaujinančios energijos šaltinių. Štai Skandinavijoje neseniai susirinkę pasaulio protai pasakė, kad „supleškinsim“ planetą, jei kuo skubiau nesiimsime alternatyvios energetikos skatinimo projektų. Tai pradėkim nuo Vilniaus kaimo! Kaip sako kai kurie ne tokie korumpuoti politikai – pinigų yra, tik jie netinkamai paskirstomi. Tikėtina, kad sostinės biudžete yra tų pinigų, kurie nusiskirstė kažkur ne ten.

Gal naujas meras paskirstys tinkamai? Gatvėse, kur visai nėra lempų pastatys nedidelius saulės energiją akumuliuojančius šviestuvus – jie per dieną nuo saulutės pasikraus, vakare švies. Ten kur lempos šviečia kas 10 metrų pastatys per vidury dar tokį saulės žibintą. Kokie nors istorikai kartu su menininkais galėtų sukurti tokių lempučių išvaizdą geriausiai derančią Vilniaus stiliui. Tai galėtų tapti dar vienu miesto traukos objektu turistams. Pavyzdžiui, ant tų žibintėlių tūpėtų tie mieli Vilniaus angelėliai – taptume angelų miestu… Galėtų aplink juos trintis kačiukai, tupėti maži žiogai – tai vis Vilniaus simboliai. Kaip būtų linksma miestiečiams ir Vilniaus svečiams. Žmonės šypsotųsi, vadinasi, būtų mažiau liūdni, pikti ir negalvotų apie savižudybę. Vadinasi, sveiktų J

Tad gal tikrai ne atšvaitų reklamą reiktų varyti, o rimtai susimąstyti, kodėl Vilniuje ir, tikriausiai, kituose šalies miestuose taip tamsu.

 

foto iš čia

Auto dalys

Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Daugiau nei pusę gyvenimo žurnalistauju. Ir didesnę dalį laiko praleidau filmuodama/kalbėdama/ rašydama apie sveikatą, sveiką gyvenseną, ligas, vaistus, maisto papildus, ekologiją ir t.t.

Informacijos mano galvoje prikaupta gerokai daugiau nei reikia vienam žmogui. Todėl neišvengiamai įvyksta pasvarstymai dėstant kartais kategorišką, kartais išmintingą, kartais tolerantišką nuomonę.

Patinka vienai iš pirmųjų sužinoti apie naujoves, todėl nuolat eksperimentuoju su kosmetika, maistu, taupymu, knygų pasirinkimu, tvarkymusi, darbu namų ofise, pomėgiais.

p.s. kodėl Ieva? Nes tai mano antras vardas. Jis man simbolizuoja moterišką išmintį, stiprybę ir, be abejo, išskirtinai moterišką smalsumą.

Norėsit susisiekti, rašykite daiva@ievosnuomone.lt
Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Latest posts by Daiva Ausėnaitė (Ieva) (see all)

1 komentaras apie “Ar nuo visko išgelbės atšvaitai?”

Parašykite komentarą