Išsėtinė sklerozė. Du metai po diagnozės

Šio teksto nelabai norėjau rašyti, bes vis dažniau žmonės užklausia, kaip ten aš toliau su ta išsėtine gyvenu, o kai neseniai jau ir laišką gavau, nusprendžiau, kad gal tikrai seniai jau kažką šiuo klausimu rašiau.

Po diagnozės praėjo beveik du metai. Sakyčiau, kad terminas ir ilgas, ir trumpas. Žiūrint, kaip pažiūrėsi 🙂 Kelios dienos po diagnozės atrodė, kad „tik duok, Dieve, kokius metus dar kokybiškai pagyventi“. Po metų jau derėjausi su Juo dėl penkių; neseniai pagavau save galvojant apie laiką, kai man bus keturiasdešimt 🙂 Neseniai vienas buvęs priklausomas nuo narkotikų žmogus parašė, kad jis nevartoja jau pusantrų metų. Ir šiame sakinyje aš pamačiau jo didžiavimąsi pačiu savimi. Tikrai, yra ko didžiuotis. Priklausomybei tai ilgas terminas.

O man – tie du metai? Tai buvo mano gyvenimo metai. Kaip visiems gyvenasi gyvenimas be ligos, taip man jis gyvenosi su liga. Buvo keli mėnesiai, kai gyvenau sraigės tempu, kai tik mankštinausi, gėriau vitaminus ir žiūrėjau komedijas. Paskui nedrąsiai ėmiau galvoti apie ateities planus. Paskui leidau sau įgyvendinti senus, beprotiškus (nepraktiškus ir idealistiškus) sumanymus, kuriems vis nebuvo laiko.

Dabar, kai sutinku seniau matytus žmones, fiksuoju jų žvilgsnius – jie nustemba pamatę, kad mano išvaizdoje nėra nei lašelio ligos. Paskui jie nedrąsiai klausia, kaip jaučiuosi ir tada su palengvėjimu ima šypsotis, kai sakau, kad gerai.

Ir kol jie nespėja, ko nors paklausti (jei tik jie turi laiko), imu jiems pasakoti savo „sveikatos paslaptį“ 🙂 Ir jums įdomu? 🙂

Rašau kabutėse sveikatos paslaptį, nes prieš kurį laiką kažkaip pamąsčiau, kad praėjus vos dviems metams gal per anksti čia samprotauti, kaip man puikiai sekasi. Čia kitą dieną gali pasidaryti blogai ir paskui bus gėda dėl tokios savimi pasitikinčios intonacijos, iš serijos „kaip aš suvaldžiau išsėtinę sklerozę“.

Juolab, kad per tuos du metus nebuvo viskas taip sklandžiai, kaip gali atrodyti. Buvo man visokių simptomų, buvo panikos priepuolių ir nevilties periodų. Labiausiai, aišku, palūždavau dėl kokio nors simptomo. Imdavo tirpti rankų pirštų galiukai (taip buvo ir paskutinės atakos metu) – jau man vaidenasi ligoninė ir kalnai prednezolono 🙂 Dabar juokinga, bet tada tai nebūdavo. Per tuos du metus labai mokiausi tvardytis.

Kadangi mėgstu veikti, skaitydavau apie tuos simptomus atskirai nuo išsėtinės sklerozės. Nusprendžiau, kad negalima visko suversti lėtinei ligai. Juk neturime tokios prabangos sirgti viena liga. Rankų pirštų tirpimui radau net medicininį paaiškinimą – kaklo srityje turiu jau matomą osteochondrozę. Čia, pasirodo, daugelio stresuojančių, atsakingų žmonių liga, kai dažnai susitraukia kaklo raumenys ir ten „suplaukia ir sustoja“ visokios šiukšlės.

Supratau, kad išsėtinė turi ne visuomet fiziologinį paaiškinimą. Kad tuos visus paūmėjimus gali pats sau sukelti. Taip praėjus pusmečiui po diagnozės ėmiau konsultuotis su kūno psichoterapeute Rasa Mažioniene. Su ja daug kalbėjausi apie savo nesuvoktus ir užgniaužtus jausmus, apie persekiojančias mintis. Apie tai, kad gan dažnai mane sukrėtusiose situacijose sakau ar mąstau „tai mane išmušė iš pusiausvyros“, o paskui stebiuosi, kodėl toje situacijoje man dar ir galva šiek tiek ima svaigti… 🙂

Per tuos du metus ne kartą galvojau, kad jau viską supratau apie savo diagnozę ir žinau, kaip gyventi, kad ji man netrukdytų. Paskui net pamiršdavau apie ligą, nustodavau gilintis į save, daryti mankštą ir ji maloniai apie save primindavo. Gal ne tiek apie save, bet apie tai, kad reikia save mylėti 🙂

Štai ir myliu jau kurį laiką – vaikštau į masažus, kad tos druskos ten taip aktyviai nesikauptų, kad ilgalaikis stresas neįsitvirtintų raumenyse. Kartais nueinu į garso masažą, Sveikatos garsų studija. Skaitau visokias knygas apie minčių ir kūno ryšį. Nustojau būti kategoriška, nustojau būti pernelyg rimta 🙂 Ir pasakiau sau, kad nesiimsiu darbų, kurie man nepatinka. Nedirbsiu to, kas neteikia džiaugsmo. Ir kad gyvenime turi būti kuo daugiau džiugių dalykų.

Per šiuos metus aplankiau Vieną, Briuselį, Taliną, Maskvą, Kopenhagą. Vykdau projektą, apie kurį seniai svajojau, įkūriau Sveikatos žurnalistų asociaciją, čia per kelis mėnesius spėjau net Sveikatos šventę Klaipėdoj padaryti ir dar galybę seminarų žurnalistams. Su projektu „Išsaugokim vyrus“ apkeliavom jau keturias Lietuvos apskritis ir patikrinom kelis tūkstančius vyrų.

Tiek daug visko nuveikiau per du metus. Kai vedu derybas, sakau, kad jei tiek daug padariau per du metus, kiek visko galėčiau nuveikti per dešimt 🙂

O kartais galvoju, kad gal užtenka tik labai labai didelio noro gyventi. Šypsotis rytui. Užuosti kavos kvapą. Skambinti telefonu žmonėms, esantiems už tūkstančio kilometrų. Nesureikšminti pokalbių su „rimtais žmonėmis“. Klausytis žmonių gyvenimo istorijų. Sugalvoti kokį sumanymą ir jį įgyvendinti. Matyti bendraminčius. Gulėti visą dieną lovoj ir žiūrėti komedijas. Išmokyti šunį naujos komandos. Pasidaryti gražią vazelę iš konservų dėžutės. Ir kristi į lovą su maloniu jausmu „kad diena buvo faina“.

Labanakt 🙂

Ieva

p.s. Tai yra mano receptuko sudėtinės dalys. Kol kas šie „vaistai“ man padeda 🙂

Foto  

Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Daugiau nei pusę gyvenimo žurnalistauju. Ir didesnę dalį laiko praleidau filmuodama/kalbėdama/ rašydama apie sveikatą, sveiką gyvenseną, ligas, vaistus, maisto papildus, ekologiją ir t.t.

Informacijos mano galvoje prikaupta gerokai daugiau nei reikia vienam žmogui. Todėl neišvengiamai įvyksta pasvarstymai dėstant kartais kategorišką, kartais išmintingą, kartais tolerantišką nuomonę.

Patinka vienai iš pirmųjų sužinoti apie naujoves, todėl nuolat eksperimentuoju su kosmetika, maistu, taupymu, knygų pasirinkimu, tvarkymusi, darbu namų ofise, pomėgiais.

p.s. kodėl Ieva? Nes tai mano antras vardas. Jis man simbolizuoja moterišką išmintį, stiprybę ir, be abejo, išskirtinai moterišką smalsumą.

Norėsit susisiekti, rašykite daiva@ievosnuomone.lt
Daiva Ausėnaitė (Ieva)

9 komentarai apie “Išsėtinė sklerozė. Du metai po diagnozės

  1. Receptas ne tik puikus, bet ir neturi jokio neigiamo šalutinio poveikio, geriausias iš visų man žinomų. 🙂 Sėkmės ir ateityje.

  2. Na, siandien biologijos mokytoja uzsimine apie sia liga, paminejo atminties sutrikima.As del sitodalyka jaudinuosi daugiau nei puse metu, nes labai sunku susikoncentruoti ir atmintis blogas,NORS ACIU DIEVUI KAD RANKAS IR KOJAS VALDAU BE PROBLEMU.ir issigandes pasiskaiciau apie tai.
    -Galvos Svaigimas
    -Pusiausvyros praradimas(kartais i kaire nueinu, i desine nei is sio nei is to)
    -Atminties problema
    -mastymo sutrikimai
    -JUNTAMAS SALTYS KAI KURIUOSE KUNO VIETOSE.
    Vat sitie simptomai sutapo su mano simptomais.O tas juntamas saltis ismuse is veziu mane.Nes jauciu as vonioje kaip nei is to nei is to kairysis uzpakalis sala…ir as labai bijau kad nebutu ta liga.Su mama pasisnekesiu.Buvau del galvos svaigimo ligonineje nieko nerado, bet pastaruoju metu jaudinuosi, del atminties.
    Man 16..

  3. Artūrai, manau, kad šituos simptomus daugybė žmonių vienu ar kitu gyvenimo periodu gali sau pritaikyti. Kadangi esi moksleivis, pas tave dideli krūviai smegenims, tad nenuostabu, kad daug ką pamiršti. Tavo bėdas išspręstų B grupės vitaminų kompleksas, po dešimties dienų būtum ramesnis, geriau miegotum. O jeigu šąla galūnės – tai reikia sportuoti 🙂 Ir geriau neieškoti ligų 🙂 kai reiks, jos pačios ateis 🙂

  4. Labai geras receptas 😉 as sergu jau beveik antrus metus o tie metai tarsi issitryne is mano gyvenimo vien ligonines ir stresas 🙁 jusu straipsnelis toks siltas ir sutekiantis vilties 🙂

  5. Labas visiems.man atliko galvos mrt ir rado nemazai zidinuku.ir taip smalsu pasidare,kiek tu zidinuku kiti turi,nes tie simptomai visiems panasus ir tuo paciu skirtingi.o tu zidinuku kiekis turi reiksmes.beje IS gyvenimas pripaise ir man.:-)
    Aciu uz mintis.

  6. Siūlau visiems panaršyti Česlovo tvarkomą svetainę „Išsėtinė sklerozė – sutramdymo istorija’. Jis serga seniai. Emigravo į Naująją Zelandiją, surinkęs begalę informacijos, suvaldė savąją IS ir žino atsakymus į daugybę su IS susijusių klausimų.

    Jei netingėsite ir ryžtingai pakeisite gyvenimo būdą, savo požiūrį į jį – garantuotai susitvarkysite.
    Deja, tektų rinktis tarp kitokio gyvenimo ir rebifo/prednizolono su visomis neurologų pasakėčiomis. Čia jau už jus niekas nenuspręs.

    Sėkmės visiems.

    http://pasveik.info/is-sutramdymo-istorija/3/

  7. O dziugu, kad viskas tau puikiai klostosi. As taip pat ismokau dziaugtis daug labiau gyvenimu ir vertiniti ji 🙂

Parašykite komentarą