Gal čia diagnozė – tūpas žurnalistas?

Keletą dienų nešiojuosi savyje nemažą pasipiktinimo ir pykčio kamuoliuką. Jau tas kamuolys darosi vis didesnis. Kad jis nevirstų kokia opele skrandyje, manau, reikia apie tai pasikalbėti 🙂

Pastaruoju metu nemažai laiko skyriu įvairių seminarų žurnalistams organizavimui. Čia Sveikatos žurnalistų asociacijos ir mano kuruojamo projekto apie ŽIV veikla. Misija lyg ir visai gera – kelti žinių lygį žurnalistų tarpe, informuoti juos, jų galvose griauti visokius stereotipus, kuriais jie irgi vadovausi. Nuo to, kad jie tūpi ir turi išankstinę nuomonę, tai niekam nėra gerai. Čia jau gal aiškinti nereikia. Toks nemąstantis žurnalistas – tai kažkoks prakeiksmas. Jei jis nėra nors šiek tiek platesnių pažiūrų, gan greitai supranti, kad šito medžio nepramuši. Štai todėl jų žinių didinimas yra labai naudingas visai visuomenei.

Tačiau greitai nuo mano veido entuziazmo šypsena ėmė slinkti žemyn. Aš klausiausi jų klausimų, replikų, prašymų ir supratau, kad, dieve mano, kokie jie tūūūpi! Labiausiai, aišku, sužavėjo vienas egzempliorius. Net su kai kurioms kolegėm paskui prie kavos puodelio pasikalbėjau – ar čia normalu taip mąstyti?

Kuo aš piktinuosi? Pozicija – padaryk tokį seminarą, kad per valandą (jei įmanoma dar trumpiau) aš viską suprasčiau, gaučiau visų lektorių skaidres ir jų nuotraukas. Ir jeigu man kyla kokių tai klausimų – tai konferencija ar seminaras buvo levas. Paskui po renginio patikslinti informacija internete, kažką dar papildomai pasiskaityti ar pateikti kokį klausimą lektoriui – tai čia jau alinantis darbas! Kaip taip galima? Apie kokią tekstų kokybę tada mes kalbame?

Sveikatos temoje daugybė ligų nėra tokios paprastos, daugybė situacijų nėra lengvai suvokiamos, reikia domėtis, gilintis ir pan. Tik tada gimsta rimti ir įdomūs straipsniai. Straipsniai, verti žurnalistinių konkursų apdovanojimų; straipsniai, kurie ugdo skaitytoją, atneša suvokimą ir naikina stereotipį mąstymą. Kol bus taip, kaip yra, tol žurnalistai, rašantys sveikatos temomis, išliks tais, kurie „visada parašo ką nors ne taip“, „visada nieko nesuprato“, „nusišnekėjo“ ir pan. Sakyčiau, kad šalies žurnalistai, kurie turi tokį požiūrį, labai smarkiai serga. Gal tai net diagnozė – tūpumas?

Liūdna ir skaudu, kad tokia mūsų šalyje yra žurnalistika. Joje dirba skubantys, bėgantys, protingiausiais pasaulyje besijaučiantys, į nieką per daug gilintis nenorintys žurnalistai. Ir jie dar kartoja „nekiškit man čia tų savo nesuprantamų temų, mano skaitytojas/klausytojas/žiūrovas to nesupras, jam to nereikia, jam neįdomu“. Tai čia jiems nereikia ir neįdomu ar žurnalistui?

Ieva

foto

Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Daugiau nei pusę gyvenimo žurnalistauju. Ir didesnę dalį laiko praleidau filmuodama/kalbėdama/ rašydama apie sveikatą, sveiką gyvenseną, ligas, vaistus, maisto papildus, ekologiją ir t.t.

Informacijos mano galvoje prikaupta gerokai daugiau nei reikia vienam žmogui. Todėl neišvengiamai įvyksta pasvarstymai dėstant kartais kategorišką, kartais išmintingą, kartais tolerantišką nuomonę.

Patinka vienai iš pirmųjų sužinoti apie naujoves, todėl nuolat eksperimentuoju su kosmetika, maistu, taupymu, knygų pasirinkimu, tvarkymusi, darbu namų ofise, pomėgiais.

p.s. kodėl Ieva? Nes tai mano antras vardas. Jis man simbolizuoja moterišką išmintį, stiprybę ir, be abejo, išskirtinai moterišką smalsumą.

Norėsit susisiekti, rašykite daiva@ievosnuomone.lt
Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Latest posts by Daiva Ausėnaitė (Ieva) (see all)

4 komentarai apie “Gal čia diagnozė – tūpas žurnalistas?”

  1. Užklydau netyčia. Perskaičiau. Nieko nesupratau. Nei kas tą seminarą darė, nei ar iš viso darė, nei kas blogai.
    Supratau tik, kad žurnalistai tūpi.

    Bet perskaičiau dar kartą, kiek aiškiau pasidarė :).
    Manau, kad tas tūpumas atsiranda iš to, kad domėkis nesidomėjęs – daugiau už tai nemoka. Ir dar gerų straipsnių niekas neskaito, nemėgsta, tai ir vėl gi niekas už tai nemoka 🙂

  2. Ne esmė, koks čia buvo seminaras. Esmė, kad tūpumas tampa reiškiniu. Jus, Salomėja, irgi kažkodėl galvojate, kad gerų straipsnių niekas neskaito… Kai parašau straipsnį, kuriam informaciją renku kelis mėnesius, žmonės man po to dėkoja. Nemanau, kad gerų straipsnių niekam nereikia. Čia gal toks dalykas yra – už visus straipsnius moka vienodai. Ir kam čia tam žurnalistui draskytis? o čia jau asmeninė tragedija, kuri virsta visos Lietuvos žurnalistikos tragedija.

  3. Ieva, pasakysiu paprastai. Man labai gera skaityti jūsų blogą. Naudinga, praplečia akiratį, priverčia susimąstyti.
    Jūsų straipsniai manau tą patį atneša jūsų skaitytojams.
    Nepergyvenkit dėl kitų-tai beprasmiška. Darykit pagal save, darykit geriausiai. O jų darbas, jų gyvenimas-jų sažinės reikalas.

Parašykite komentarą