Kur dingsta žmonės?

Ne taip seniai buvo minima Kovos su prekyba žmonėmis diena. O štai neseniai Facebook’e buvo mušami pavojaus varpai, nes dingo mergina. Paskui vienas dienraštis rašė, kad ta mergina gal yra elitinė sekso darbuotoja, nes kažkur buvo rastas skelbimas su nuotrauka. Jau įsivaizduoju, ką pagalvojo minia – „čia visi pergyvena, o ji ten pramogauja“. O gal ji tokia veikla užsiima ne savo noru? Bet ne apie tai čia noriu išvedžioti. O apie neadekvatų požiūrį į dingstančius asmenis. Jie nėra dėl to kalti.

Gal šiek tiek pavėluotai, bet įdėsiu vieno pranešimo spaudai, skirto šiai temai, ištrauką:

Kas tampa auka?

Tarptautinė migracijos organizacija (TMO) rašo, kad prekyba žmonėmis yra viena iš didžiausių migracijos problemų Lietuvoje. Lietuva yra tranzito ir
kilmės šalis prekybos žmonėmis maršrutams iš Rytų į Vakarų Europą.

Pasak psichologės Jurgos Dapkevičienės, neretai galvojama, kad prekybos žmonėmis aukomis tampa tik seksualines paslaugas teikiančios moterys (SPT). „Žinoma, jos labiau rizikuoja, nes gyvena ekonominiame šešėlyje – verčiasi nelegaliu darbu, neretai būna priklausomos nuo narkotikų ir alkoholio. Jų suteneriai, „draugiški” klientai, kuriuos aptarnauja nemokamai, visapusiškai jas išnaudoja ir netgi parduoda. Tapti prekybos žmonėmis aukomis labiau rizikuoja neseniai pradėjusios dirbti gatvėje moterys, jos dar neturi gatvės gyvenimo patirties, nežino šio gyvenimo normų ir taisyklių. Taip pat didesnis pavojus kyla toms, kurios dirba vienos. Tačiau prekybos žmonėmis auka gali tapti bet kuris žmogus, kurio gyvenime atsiranda žmonių pardavėjas”, – sako su prekybos žmonėmis aukomis
dirbanti psichologė Jurga Dapkevičienė.

Ekonominis sunkmetis pakeitė prekybos žmonėmis formas, mastus, prekybos žmonėmis aukų verbavimo taktiką ir išnaudojimo būdus. Krizės metu išnaudojimo formos darėsi daug įvairesnės, o į verbuotojų pinkles pateko vis daugiau aukštesnį išsilavinimą turinčių žmonių, kurių anksčiau prekybos žmonėmis problema nepasiekdavo.

Kaip gyventi po to?

Asociacijos „Demetra” kabineto duris neretai praveria moterys, kurios išsilaisvino iš prekybos žmonėmis vergovės. Pasak psichologės J. Dapkevičienės, jų patirtos traumas dydį sunku pervertinti. „Tai iš tiesų vienas didžiausių nusikaltimų prieš žmogų, pasikėsinimas į sielą ar net jos nužudymas. Klasta, prievarta, melas,
pasikėsinimas į laisvę, nežinomybė – visa tai primena trėmimo siaubą. Parduota moteris nustoja būti žmogumi, tampa verge, kuri neturi jokių teisių, žodžio
laisvės, nežino, kas jos laukia ateityje, patiria grėsmę gyvybei. Visa tai sukrečia, sukelia sunkiai aprėpiamus ir įsisąmoninamus emocinius išgyvenimus, kurie paskui iškyla kaip košmariški sapnai, baimės, nemiga, migrena, psichosomatiniai sutrikimai. Baimė, gėda, prislėgta nuotaika, bejėgiškumas, verksmingumas, žema savivertė, kaltės jausmas, pyktis, savižudiškos mintys, nepasitikėjimas savimi ir aplinkiniais (ypač vyrais) taip pat būdingi trauminio patyrimo bruožai. Reikia ne vienerių metų terapijos bei gyvenimo saugioje, palaikančioje aplinkoje, kad prekybos žmonėmis aukai grįžtų adekvatus pasaulio, aplinkinių ir savęs suvokimas”, – sako psichologė.

„Seksualines paslaugas teikiančios moterys, kurios tapo prekybos žmonėmis aukomis, išsivadavo ir grįžo namo, patiria dvigubą stigmą. Jos nenori kreiptis į
policiją, nes jas pažįsta kaip dirbančias gatvėje. Jei kreipiasi, nori nubausti prekeivį žmonėmis, joms pasakoma, kad pačios kaltos. Visuomenės logika ir
moralė šitoje vietoje pasidaro labai lanksti. Tarsi seksualines paslaugas teikianti moteris, pradėjusi tuo verstis, praranda teisę į savo kūną. Jei vyras
sumoka pinigus, jis gali tyčiotis, mušti, žeminti? Ir parduoti? Atimti teisę į laisvę?” – retoriškai klausia psichologė.

Asociacijos „Demetra” patalpose kasdien lankosi seksualines paslaugas teikiančios moterys. Jos čia gauna medicinines konsultacijas, psichologinę ar socialinę pagalbą. Ir tik čia jos išdrįsta pasakyti, kad buvo tapusios prekybos žmonėmis aukomis.

„Dažniausiai apie šią nelaimę prasitarima lyg tarp kitko, nors iš tikrųjų ji yra persmelkusi visą asmenybę. Sunku nupiešti prekybos žmonėmis aukos portretą, nes jis – pilkas ir bespalvis. Atrodo, kad emocijos, ryškūs asmenybės bruožai nusitrynė ir liko tik nepastebima, neįsidėmėtina kaukė. Gali būti, kad toks ištirpimas minioje – tai apsauginė reakcija, stengiantis niekam nekristi į akis, nebepakliūti į jokį akiratį“, – pasakoja psichologė.

Ieva

Plakatas sukurtas asociacijos „Demetra“

Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Latest posts by Daiva Ausėnaitė (Ieva) (see all)

Parašykite komentarą