Kodėl aš suprantu paauglius ir jų norą žudytis

Visais laikais netyla viena suaugusių problema – kaip bendrauti su paaugliu? Jie nesiklauso, jie prieštarauja, jie maištauja. Mano giliu įsitikinimu, tai vienintelis periodas žmogaus gyvenime, kai jis yra sąžiningas, kai jis elgiasi ir mąsto teisingai. Jeigu žmonija išliktų nuolatinėje paauglystėje – pasaulis būtų gražesnis, mes nenaikintume savęs ir kitų, mes gal išliktume žmonėmis…

Iki 13-14 metų žmogui „sueina“ pagrindinė informacija apie gyvenimą šiame pasaulyje, apie tą gausybę prieštaravimų, su kuriais vėliau teks gyventi, apie nuolatinę žmonių dviveidystę, apie neteisybę, kurią jie patys sukuria ir pateisina, apie gobšumą, kuris vadinamas versliškumu. Įsivaizduokit, gyveni sau tokiam pasauly, kur viskas rožine spalva, kur daug mielų žvėriukų, kur visi geri ir duoda saldainių. Ir staiga tave užgriūna tokia lavina suvokimo, kas yra gyvenimas.

Argi nelogiška, kad tai suvokus sakai – „na ir šūdas!“, „kaip taip galima?“, „ir visi su viskuo sutinka?“, „ir man iki mirties reikės šitam pasauly gyventi?“. „Aš nesutinku, man tai nepatinka, tai nepriimtina, tai neteisinga!“ – „Toks gyvenimas“. Nesąmonė! Štai kodėl paaugliai pradeda rūkyti, nes tai pasąmoninis noras nusižudyti. Dabar jau populiariau vartoti narkotikus – tai padeda kuriam laikui „išeiti“ iš šitos planetos. Paskui jie ima daryti viską priešingai nei sako tėvai, nes tėvai yra tokie patys nudebilėja šio pasaulio nariai. Todėl prieštaraujant jiems, prieštaraujama visai sistemai – prisidarai skylių kūne, tatuiruočių, rengiesi taip, kad nervintum kitus, ryškiai dažaisi veidą, keikiesi ir pan. Kai tampa visai nepakeliama – atsiranda minčių apie mirtį. Juk akivaizdoje visos tos ateities, kurią tau siūlo suaugę, kitos išeities nėra – reikia pabėgti… Ir Dieve, kaip tai tikra ir nuoširdu!..

O paskui sistema (tėvų, mokytojų, visuomenės pavidalu) sulaužo tą jauną žmogų, perlenkia kaip jauną medį, nulaužo jam sparnus, nuplėšia jo rožinius akinius, nuplauna ryškų gotišką makiažą. Ir paauglys užauga. Nes tokių sąžiningų, teisingų maištininkų niekam nereikia. Jei jų bus daugiau, jie gali sugriauti sistemą. Dar privers prekybininkus, farmacininkus ir kitokius pinigų darytojus būti sąžiningais ir teisingais. Dar žiūrėk, reikės nustoti žaisti tuos žaidimus, kurie vadinasi politika. Gal dar nustosime žudyti vieni kitus, gyvūnus, paukščius ir žuvis? Gal reiks liautis medžioti ir kariauti? Ne, niekam to nereikia. Todėl pasistenkime kuo greičiau paauglius paversti „normaliais“ suaugusiais.

Džiaugiuosi, kad žemėje vis dėlto net ir praėjus paauglystei lieka žmonių, kurie nenustoja prieštarauti sistemai, kurie kovoja, maištauja, kurie atvirai sako, kad „karaliai nuogi“, kad skriaudžiamam skauda, kad blogai krautis turtus kitų gyvybių sąskaita, kad melagiai, apgavikai, vagys valdo pasaulį. Gal dar šitas pasaulis gali būti išgelbėtas?

Todėl noras žudytis nėra protingas sprendimas. Sprukti nėra drąsu, tai silpnumo požymis. Geriau kovoti, pabandyti pakeisti ir netikėti tais, kurie sako, kad vienas nieko negali. Didžiausias revoliucijas pasaulyje sukeldavo dažniausiai vienas žmogus. Viskas prasideda nuo vieno žmogaus. Ir aš tikiu paaugliškos sielos tyrimu. Tikiu, kad įdingiausia sistema nepajėgi sugriauti ir sunaikinti to nuoširdaus pasipiktinimo, tos vidinės atskiro žmogaus jėgos. Ir net vieno žmogaus pastangos gali pakeisti pasaulį.

Tereikia neleisti savyje numirti paaugliškam tyrimui, idealizmui, entuziazmui, nuoširdžiam kovotojui.

O ar jums viskas patinka šioje žemėje? Tai kodėl su tuo susitaikėt?

Ieva

nuotrauka 

Daiva Ausėnaitė (Ieva)
Latest posts by Daiva Ausėnaitė (Ieva) (see all)

1 komentaras apie “Kodėl aš suprantu paauglius ir jų norą žudytis”

  1. Taip, paskaičius čia aprašytą gyvenimą, belieka pasikart. Visa laimė, kad ne visi mato tik verslą, apgavystes, farmacininkų triukus. Kai kas mato gyvenimą kitokį, su daug neperskaitytų knygų, nematytų spektaklių, negirdėtos muzikos, būriu gerų draugų, kelionėmis, paprasčiausiu pasėdėjimu prie laužo, kai mato kalną, jis nesako, kad labai aukštas ir jis nesivargins lipt, jis nori pamatyti kas ten, už to kalno, yra. Ir taip galima rašyti dar ir dar. Gyvenimas toks, kokį tu pats matai, toks, kokį perduodi savo vaikams. Man gyvenimas, nepaisant visų man tekusių išbandymų, vis tiek yra gražus, ir tokį aš jį teigiu visiems, mažiems, jau ūgtelėjusiems, suaugusiems. O jei dar ir visi, pasisakantys viešoje erdvėje, akcentuotų vertybes, o ne amžinai niurzgėtų dėl visko, savižudybių tikrai sumažėtų.

Parašykite komentarą