Ligos psichoanatomija

Nežinau, ar toks žodis iš viso egzistuoja, bet aš pastaruoju metu labai gilinuosi į vieną dalyką – mūsų emocijų, jausmų ir įvairių susirgimų ryšį. Gal kažkam tai jau jokia naujiena, o kai kam tai atrodys visiškai jokio ryšio neturintys reiškiniai. Tačiau yra žmonių, kurie teigia, kad egzistuoja neįtikėtinai glaudus ryšys tarp mūsų jausmų ir mūsų kūno. Nenoriu dabar perpasakoti tą gausybę knygų, kurias perskaičiau, ten nurodyta daug faktų, įrodančių šį ryšį. Apie tai kalbėjo net Froidas ir kai kurie jo mokiniai. Šią jausmų ir kūno sąsają toliau analizavo daugybė gydytojų, gyduolių, psichologų ir kitų specialistų.

Man į rankas pateko viena labai įdomi knyga – Lise Bourbeau „Tavo kūnas sako: „Mylėk save!“. Jį tą ryšį vadina metafizika. Ir yra įsitikinusi, kad viskas, kas nutinka mūsų gyvenimuose emociniame lygmenyje, atsispindi ir mūsų kūne. Atsimenat Oskaro Vaildo jaunuolį, kai buvo nutapytas jo paveikslas? Juk tai puikus pavyzdys, kad jei tik žmogus sugebėtų visus savo darbus, mintis, jausmus „užkonservuoti“ kur nors, nieko neišliktų jo kūne. Taip ir O. Vaildo personažas po daugybės metų pašėlusio gyvenimo išliko jaunas ir gražus, o jo paveikslas buvo pasibjaurėtinas (filmas buvo tikrai įspūdingas).

Man pasirodė labai įdomus tas ryšys. Juk iš tiesų, žmogaus fantazija gali daug, kai motina taip išsigąsta dėl savo vaiko, jos fantazija gali nuvesti ją į beprotybės pasaulį. Gal iš tiesų, visos ligos prasideda ir baigiasi mūsų galvose? Kaip sako mano kūno psichoterapeutė, reikia išklausyti žmogaus skundus, vadinamuosius simptomus ir paskui pasakyti jo negalavimų priežastį. Jokiu būdu negalima įsprausti jo į kažkokios diagnozės rėmus. Jeigu pasakai žmogui diagnozę, jis perskaito viską, ką randa apie tą ligą ir užsideda sau kažkokį nematomą antspaudą. Kaip galvojate, jeigu visiškai sveikam žmogui pasakytum, kad jis serga, pvz, išsėtine skleroze, ar jis nepradės jau kitą dieną jausti būdingesnių simptomų?

Tai štai L. Bourbeau pateikia emocinį paaiškinimą daugelio susirgimų. Leisiu sau parašyti, ką ji galvoja apie išsėtinės sklerozės psichoanatomiją:

Emocinis lygmuo

Žmogus, sergantis išsėtine skleroze, paprastai siekia pats surandėti, kad mažiau kentėtų tam tikrose gyvenimo situacijose. Praradęs lankstumą, jis nebesugeba prisitaikyti prie aplinkos. Jam atrodo, kad kažkas tiesiog groja jo nervais, tuomet kyla vidinis įniršis, nukreiptas į tą žmogų. Kada tai peržengia jo galimybių ribas, jis palūžta ir nebežino, ką daryti.

Išsėtine sklerozė gali užklupti ir tokį žmogų, kuris trypčioja vienoje vietoje, nebesivysto dvasiškai. Jis norėtų, kad juo kažkas pasirūpintų, bet slepia tai, nes nenori pasirodyti nesavarankiškas. Jis bet kokia kaina stengiasi atrodyti tobulas kitų akyse, todėl yra labai reiklus sau.

Kadangi vienas jis nesugeba susikurti gyvenimo, kuris atitiktų jo nerealius idealus, liga tampa jam puikia dingstimi pasiteisinti, kodėl jis to nedaro. Taip pat toks žmogus negali susitaikyti su mintimi, kad kiti, kurie stengiasi mažiau negu jis, pasiekia gyvenime žymiai daugiau.

Mentalinis lygmuo

Kuo sunkesnė liga, tuo greičiau tu turi veikti. Tavo kūnas siunčia svarbų perspėjimą, kad leistum pasireikšti savo prigimtiniam švelnumui ir nustotum apsimetinėti kietu tiek prieš save, tiek prieš kitus. Leisk sau priklausyti nuo kitų jasmų sferoje, kol dar liga pati neprivertė tavęs tai padaryti.

Atsipalaiduok ir nebereikalauk tiek daug iš savęs. Patariu tau peržiūrėti susikurtą žmogaus idealą, kurio sieki, ir tuomet tu suprasi, kad tai nerealu ir viršija tavo galimybių ribas. Neprivalai niekam nieko įrodinėti. Mesk iš galvos mintis, kad gali kažkam nepatikti. Ši baimė trukdo tau būti pačiam savimi, trukdo tobulėti taip, kaip to trokšta tavo širdis.

Galimas dalykas, kad kažkada taip nusivylei savo tėvu ar motina (tos pačios lyties kaip ir tu), jog dabar stengiesi daryti viską, kad tik nebūtum panašus į jį, todėl esi toks reiklus sau. Susitaikymas ir atleidimas (ypač pačiam sau už tai, kad taip smerkei savo tėvą ar motiną) labai pagreitins išgijimą.“

Man asmeniškai kokius pirmus tris kartus visai nesinorėjo tikėti tuo, ką ji čia parašė 🙂 Bet reikia atverti protą, nustoti būti ribotu savo mąstyme ir priimti tai, kas galbūt, yra pakankamai skausminga…

Ieva

veidai

Visi vertimai

 

Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Daugiau nei pusę gyvenimo žurnalistauju. Ir didesnę dalį laiko praleidau filmuodama/kalbėdama/ rašydama apie sveikatą, sveiką gyvenseną, ligas, vaistus, maisto papildus, ekologiją ir t.t.

Informacijos mano galvoje prikaupta gerokai daugiau nei reikia vienam žmogui. Todėl neišvengiamai įvyksta pasvarstymai dėstant kartais kategorišką, kartais išmintingą, kartais tolerantišką nuomonę.

Patinka vienai iš pirmųjų sužinoti apie naujoves, todėl nuolat eksperimentuoju su kosmetika, maistu, taupymu, knygų pasirinkimu, tvarkymusi, darbu namų ofise, pomėgiais.

p.s. kodėl Ieva? Nes tai mano antras vardas. Jis man simbolizuoja moterišką išmintį, stiprybę ir, be abejo, išskirtinai moterišką smalsumą.

Norėsit susisiekti, rašykite daiva@ievosnuomone.lt
Daiva Ausėnaitė (Ieva)

8 komentarai apie “Ligos psichoanatomija”

  1. Yra toks terminas „pseudomokslas“ – kai teorija pritraukiama prie fakto, o ne kai teorija paaiškina fakto atsiradimą. Paskutiniu metu pasirodė netgi labai rafinuotų atvejų. Tuo naudojasi ir beveik visų sąmokslo teorijų autoriai ir reklamos ir viešųjų ryšių specialistai ir , deja, kai kurie netradicinės medicinos „specialistai“ ir daroma tai virtuoziškai.
    Visų pirma, visos autoimuninės ligos tiesiogiai priklauso nuo mūsų mitybos. Mūsų psichika turi tikrai didelę įtaką mūsų sveikatai(juk net mūsų močiutės tą sakė: „visos ligos nuo nervų“ ), bet šiuo atveju ne lemiamą. Pakeiskime mityba, o tada galim ieškoti ir papildomų psichologinių priežasčių. O jei žinom ką keisti , bet nekeičiam – tada taip, galim drąsiai sakyti, kad priežastis galvoje 🙂

  2. Sauliau, o gal viskas jungiasi į visumą ir duoda rezultatą – ligą? Neneigiu mitybos kaip faktoriaus, tačiau nenoriu neigti ir mūsų minčių įtakos mūsų savijautai. Jau tikrai sunku būtų tą paneigti ir nelabai tai yra pseudomokslas.

  3. Ta autorė turi dar vieną knygą, kuri yra išversta į lietuvių kalbą – Išsigydyk vaikystės žaizdas. Gal ir ribota jos teorija, bet labai įdomi ir verta dėmesio 🙂 Manau, kuo daugiau skaitom, tuo daugiau mąstom, tuo labiau protingėjam ir tuo lengviau susivokti bei teisingai gyventi 🙂

  4. Ieva, tikrai net „nekvestionuoju“ minčių įtakos mūsų sveikatai 🙂 Užduodu klausimą tik ar interpretacija teisinga? Norėjau pasakyti PVZ.: kad alergiją turintis, laktozės netoleruojantis ir pieną geriantis žmogus gali kiek nori valyti ar veikti savo psichiką, bet nuo alergijos neišsigydys kol nenustos gerti pieno. Arba numalšins simtomus vaistais ir liga išlys kažkur kitur… Visos ligos turi savo ištakas. Kai kur tai psichika, kai kur mityba, kai kur elementarus judėjimo stygius. Turbūt galima būtų vardinti ir toliau… 🙂 Ieva man patinka tavo rašiniai aš jų nekritikuoju, aš tik keliu klausimus 🙂 🙂 🙂

  5. Sauliau, aš irgi tęsiu diskusiją 🙂 žinau, jūsų poziciją dėl maisto įtakos, tačiau noriu ir jus paskatinti būti šiek tiek lankstesniu ir pagalvoti – gal ne viską galima išspręsti tik maistu? gal per savo gyvenimus chemizuotoje aplinkoje mes gerokai atbukinome tuos pojūčius, kurie susiję su maistu ir tą ryšį – sveikatos ir maisto? gal mintys – tai vienintelis dar kol kas aplinkos įtakos nesužalotas reiškinys mūsų kūnuose? juk visi sako, kad viskas prasideda nuo galvos. jeigu nebus aiškaus problemos suvokimo, tai kaip gali žmogų įtikinti kažko nevalgyti ar kažką valgyti? manau, reikia iš pradžių padirbėti su savo galva 🙂 galų gale, na ir kas, kad žmogus netoleruoja pieno. jis vakare po darbo, kai lieka jo vienas, prigeria ir guliu sau pukši 🙂 bet jam skanu ir jis savo galvoje neturi nei vieno motyvo nustoti tą pieną gerti. Štai aš ir mąstau apie ėjimo link sveikatos eiliškumą – pradėti gal reikėtų nuo galvos sutvarkymo 🙂

  6. Įdomi tema. Tikiu ja, taip esu išsigydžiusi kelias ligas. Sėkmės visiems ieškotojams.

  7. Labas,

    Neseniai perskaičiau Lise Bourbeau knygą „Išsigydyk vaikystės žaizdas“. Ten tiek daug tiesos, kad net šiurpas ėjo per kūną ją beskaitant. Tada įsigyjau Jūsų aprašomą knygą. Skaičiau tuos negalavimus, kurie buvo man būdingi. Ir vėl – tikra tiesa. Kadangi mano dvasinės nuostatos su autore sutampa, tai patikėti lengva. Iš tiesų, labai daug tiesos. Ji labai gerai paaiškina, kad ne dietos padeda iš esmės pasikeisti, o požiūris, santykis su savimi ir su kitais žmonėmis. Dietos – laikinos. Kai situacija keičiasi galvoje, tai net anksčiau mėgiamas maistas tampa nebe toks trokštamas.

Parašykite komentarą