Lietuviška „skrandininkų“ ekologija

Neseniai į radijo laidą „Grynas gyvenimas“ pasikviečiau pasikalbėti Žymantą Morkvėną, jis yra žinomas gamtosaugininkas iš Baltijos aplinkos forumo. Jis panaudojo labai gerą apibūdinimą tų, kurie save laiko ekologais – „skrandininkai“ – jiems ekologija susiveda tik į jų valgomą maistą, dėvimus rūbus, tepamą ant kūno kosmetiką, naudojamą buityje (ne)chemiją.

Kada lietuviai iš „skrandininkų“ pereis į tikrųjų ekologų stadiją? Ar įvyks evoliucija? Ir ar pakankamai mūsų šalyje „skrandininkų“, kad ši žmonių masė būtų pavadinta kritine? Kada Lietuvoje subręs ekologiškai išprususi kritinė masė, kuri reikalaus rimtų ir nuoseklių sprendimų iš valdžios? Kada patys tapsime ekologiškai sąmoninga tauta?

Šiandien klausimų daugiau negu atsakymų. Ir į daugelį jų asmeniškai aš turiu labai neigiamus atsakymus. Tokias išvadas darau, nes pastaruoju metu tenka vos ne kasdien susidurti su akivaizdžiomis tiesomis.

Taip jau nutinka žurnalistams, kurie specializuojasi (matyt, ir kitiems žmonėms, kurie pasineria į kažkokią vieną temą) vienoje temoje. Bendrauji daugiausia su vienos nuomonės pašnekovais, pats imi gyventi tomis idėjomis, kurios tau patinka, yra artimos. Tad nenuostabu, kad vieną dieną tau daugelis dalykų ima atrodyti „savaime suprantami“, nors nemažai žmonių gali būti apie tai visai nieko negirdėję. Taip ir man kurį laiką besisukant ekologijos temoje, ėmė atrodyti, kad visi perka ekologišką kosmetiką, skaito produktų etiketes, supranta ir moka atpažinti ekologiškus sertifikavimo ženklus, rūbus perka tik dėvėtų rūbų parduotuvėse arba neperka visai, nes ir taip turi visam likusiam gyvenimui, atsisakė visos buitinės chemijos, svajoja turėti elektromobilį, vengia skrydžių lėktuvais, domisi ekologiškomis tendencijomis, plečia akiratį ir stebi gamtos apsaugos problemas, analizuoja, kaip vyksta alternatyvios energetikos plėtra mūsų šalyje ir t.t., ir pan.

Panašiai mąstantys ir besielgiantys žmonės, pasirodo, yra reta išimtis. Daugelis taip elgiasi vedini tų pačių „skrandininkų“ motyvų – asmeninė, vaikų sveikata (vaikas kaip motyvas neretai skamba iš jaunų mamų lūpų. Nauja gyvybė, o ne visos planetos likimas vis dėlto daugeliui yra svarbiau…); ekologija kaip mada.

Dar vienas blogas dalykas – asmeniniai, pragmatiški ir labai komerciški interesai kai kurių žmonių, kurie ekologijoje darosi pinigus. Na, lyg ir normalus procesas, nieko čia nepadarysi. Kiekviena sritis, kuri neša pinigus, nesvarbu ekologiška tai ar ne, tampa šiek tiek purvinoka. Nes pelnas visuomet ima viršų prieš žmogiškumą, etiką. Tačiau aš gal šiek tiek naivokai norėčiau tikėti, kad žaliųjų darbo vietų kūrėjai turėtų ir patys būti šiek tiek žali. Važinėti tinkamais (pvz., hibridais) automobiliais, nesijuokti ir nesišaipyti iš tų, kurie nusprendžia gyventi šiaudiniuose namuose ar patys ūkininkauti, nesipuikuoti prabangiu telefonu ar laikrodžiu. Žaliasis darbdavys turėtų būti pavyzdžiu, būti ekologiškai sąmoningas. Jis, galų gale, turi tikėti tuo, ką daro. Man, deja, teko pabendrauti su tokiais žaliaisiais darbdaviais, kurių ekologišku sąmoningumu aš labai abejoju. Ir jeigu jie lobuoja žaliąsias idėjas valstybės lygmeniu, tai mes Lietuvoje labai ilgai neturėsime žaliosios kritinės masės, neturėsime teisingų sprendimų iš aukščiausių valdžios institucijų.

Jaučiuosi lyg grįžusi iš kažkokios mažos eko planetos, kur kurį laiką gyvenau. Ir atsiduriau eiliniame, visai nežaliame pasaulyje tarp visai nežalių žmonių. Jie kasdien perka brangius drabužius (ar žinote, kad stilistai violetinę spalvą jau vadina kedine?), papuošalus, važinėja dideliais automobiliais, rūpinasi tik per didelėmis šildymo kainomis (dėl to keikia valdžią, bet net nenori kalbėti apie alternatyvius energetikos metodus), dėvi natūralius kailinius (kiekvieną kartą mieste pamačiusi tokių kailinių dėvėtoją net sustoju – ji ką vakar gimė? ir nieko nežino apie gyvūnų teises?).

Valdžia tik žodžiais deklaruoja žaliąją politiką, žalieji verslininkai mato tik savo komercinį interesą, žmonės toliau yra aktyvūs vartotojai, nereikalingų daiktų pirkėjai. Apie aplinkosaugą ir ekologiją kalba tik kelios nevyriausybinės organizacijos, pavieniai entuziastai.  Tokia situacija verčia mąstyti apie geresnius laikus ekologijai…

Iš visų Pabaltijo šalių, manau, esame lėčiausi visose vystymosi srityse, ekologiško sąmoningumo evoliucija mūsų šalyje yra kokiam tai dar iki embrioniniam lygmeny. Europa, matyt, jau bus pamiršusi benzininius automobilius, kai lietuviai pasigirs, kad kiekvienam mieste jau turi po vieną elektromobilių pakrovimo stotelę. Pasaulis nustos valgyti mėsą, o mūsų gatvėmis dar vaikščios natūralių kailių gražuolės. Kai visas pasaulis gyvens ateities miestuose, negaminančiuose CO2, lietuviai staiga atsikvošės, kad vis dar nepatvirtino Alternatyvios energetikos įstatymo…

Ieva

vėjo jėgainės

Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Daugiau nei pusę gyvenimo žurnalistauju. Ir didesnę dalį laiko praleidau filmuodama/kalbėdama/ rašydama apie sveikatą, sveiką gyvenseną, ligas, vaistus, maisto papildus, ekologiją ir t.t.

Informacijos mano galvoje prikaupta gerokai daugiau nei reikia vienam žmogui. Todėl neišvengiamai įvyksta pasvarstymai dėstant kartais kategorišką, kartais išmintingą, kartais tolerantišką nuomonę.

Patinka vienai iš pirmųjų sužinoti apie naujoves, todėl nuolat eksperimentuoju su kosmetika, maistu, taupymu, knygų pasirinkimu, tvarkymusi, darbu namų ofise, pomėgiais.

p.s. kodėl Ieva? Nes tai mano antras vardas. Jis man simbolizuoja moterišką išmintį, stiprybę ir, be abejo, išskirtinai moterišką smalsumą.

Norėsit susisiekti, rašykite daiva@ievosnuomone.lt
Daiva Ausėnaitė (Ieva)

1 komentaras apie “Lietuviška „skrandininkų“ ekologija”

  1. Aš irgi ankščiau buvau iš tų, kuriems į ekologiją susivesdavo ir maistas, tačiau laikui bėgant pastebėjau, kad vis daugiau daiktų namie kaupiasi iš kuo natūralesnių medžiagų, lino, medvilnės, medžio ir taip toliau, manau, kad gerai pradėti nuo kažko, kad ir nuo maisto, nes vėliau supranti, ką darai.

Parašykite komentarą