Cenzūros sustabdytas straipsnis

Keletą metų domiuosi ŽIV tema, rašau apie priklausomys asmenis, seksualinių paslaugų teikėjų problemas. Žmonės, kurie teikia paslaugas tokiems į paraštes nustumtiems žmonėms vadinasi žalos mažinimo specialistais. Nusprendžiau apie tai parašyti straipsnį ir jis kažkodėl buvo atmestas dviejų internetinių portalų redakcijų. Leisiu sau truputį apie tai pasamprotauti. Rašau apie pakaitinį gydymą nuo narkotinės priklausomybės. Kuris laikas susirašinėju su viena priklausoma moterimi iš Kauno, ji dirba, tačiau gydėsi metadono pagalba. Moteris nerimauja, kad panaikinus Lietuvoje pakaitinį gydymą metadonu, daugybė žmonių grįš prie savo priklausomybės. Nes yra tokių, kuriems tik gydymas vaistas padeda tvarkytis su priklausomybe. Apie tai rašau savo straipsnyje. Yra žinoma, ir tokių, kuriems to metadono visai nereikia ir jeigu jam brukti tokį gydymą, jis nesunkiai taps priklausomas, nes metadonas – tai opioidas, kuris PSO pripažintas tinkamu būti medikamentu. Ko nepaminėjau straipsnyje – Lietuvoje nėra blaivios metadono skyrimo sistemos, neretai jis dalinamas ne tiems, kam reikia, o tiems, kam reikia, jis tampa neprieinamu. Tačiau kai kurių keistų visuomeninių organizacijų ir politikų raginimai uždrausti pakaitinį gydymą verčia manyti, kad narkotikų mafija yra galingesnė nei mes manome, ji sugeba papirkti ir tuos, kuriais dar vakar tikėjome…

Jūsų dėmesiui cenzūros sustabdytas straipsnis

Sunkiai suvokiama sąvoka – žalos mažinimas

 Lietuvoje yra virš 5 000 narkotikų vartotojų, arti 2 000 ŽIV infekuotų žmonių, mūsų šalyje apie pusė tūkstančio moterų teikia seksualines paslaugas, iš jų 80 proc. vartoja narkotikus, jų tarpe yra ir užsikrėtusių ŽIV. Kasdien šis skaičius žmonių, kuriuos norėtume pastumti į visuomenės paraštes ir net neprisiminti, kad jie egzistuoja, plečiasi. Iš savo paraščių jie kasdien nori patekti į visuomenę. Su tokiais paraštiniais žmonėmis dirba organizacijos, kurios savo veiklą vadina žalos mažinimu.

 Žalos mažinimo programos

Šiuo metu Eurazijos regione yra 3 724 000 narkotikų vartotojų, 80 proc. iš jų – švirkščiamų narkotikų vartotojai.  20-40 proc. visų regione gyvenančių priklausomų asmenų turi ŽIV. Pakaitinio gydymo programoje dalyvauja tik ketvirtadalis asmenų.

„Narkotikų vartotojai turi prastą prieinamumą prie gydymo, kitų jiems reikalingų paslaugų, įvairiose šalyse jų teisinė situacija yra itin prasta. Reikėtų pagerinti priklausomų asmenų testavimą dėl ŽIV, hepatito, tuberkuliozės. Taip pat reikia daugiau dėmesio skirti tokių asmenų gydymui – nuo priklausomybės, nuo kitų ligų,” – sako Asta Minkevičienė. Eurazijos žalos mažinimo tinklo vadovė.

Eurazijos regione žalos mažinimas jau įgyja naujas, novatoriškas formas, o Lietuvoje vis dar svarstoma, ar reikalinga švirkštų keitimo programa, ar pakaitinis gydymas (metadono programa) nėra narkomanijos skatinimas. Farmakoterapija Lietuvoje netraktuojama kaip žalos mažinimo komponentas. Pasak A. Minkevičienės, Eurazijos regione žalos mažinimo programos modifikuojasi į advokaciją, lobizmą, organizacijų kūrimą. Žalos mažinimo programos daug dėmesio skiria darbui su jaunimu, moterimis, priklausomais asmenimis, seksualinėmis mažumomis.    

Praeitais metais Seime vyko diskusija, ar įkalinimo įstaigose esantys priklausomi asmenys nusipelnė teisės į gydymą nuo priklausomybės. Šis klausimas jau virsta politiniu, kai susitarti trukdo tik asmeniniai Seimo narių įsitikinimai. Lietuvoje vos penktadalis narkotikus vartojančių asmenų gauna žalos mažinimo paslaugas ir dar mažiau gauna reikiamą gydymą.

„Narkotikų vartotojai yra marginalizuota ir stigmuojama grupė. Labai blogai, kad politikai ir visuomenė nesuvokia, kas yra žalos mažinimas. Nereikia naujų teisės aktų, tiesiog vykdykime tarptautinius įsipareigojimus ir suteikime žmonėms gydymą,“ – sako A. Minkevičienė.

Praeitų metų pabaigoje visuomeninė organizacija „Tėvai prieš narkotikus“ kreipėsi į Seimo pirmininkę I. Degutienę, ragindami ją priimti nutarimą, draudžiantį Lietuvoje narkomanams taikyti gydymą metadonu, kitaip sakant, pakaitinį gydymą. Pakaitinio gydymo uždraudimas būtų precedento Europos sąjungoje neturintis įvykis.  

ŽIV, narkotikai ir prostitucija

Rusijoje ir Ukrainoje atsiradus žemo slenksčio paslaugoms, išaugo skaičius tikrinamų moterų dėl ŽIV ir hepatito C. Lietuvoje žemo slenksčio kabinetuose pradėjus daryti greituosius testus dėl ŽIV, mažiau nei per pusmetį nustatyta apie dvidešimt naujų ŽIV atvejų, nors atlikta vos keli šimtai testų. Estijoje per metus atlikta 1680 greitųjų testų dėl ŽIV, 38 nustatytas ŽIV. Estijoje sergamumas ŽIV infekcija vienas didžiausių Europos regione – apie 8 000 žmonių.

Praeitų metų Sveikatos apsaugos ministro įsakymu, greitieji testai dėl ŽIV Lietuvoje gali būti atliekami ir žemo slenksčio kabinetuose. 

Pasak Narkotikų kontrolės departamento Informacinių sistemų ir stebėsenos skyriaus vyr. specialisto Rimanto Šagždavičiaus, Lietuvoje tarp vienos ir kitos valstybinės ŽIV/AIDS profilaktikos ir kontrolės programos priėmimo praėjo du metai. „Ir naujausioje valstybinėje programoje jau nelieka žalos mažinimo sąvokos. Šios programos vykdytojų yra daugybė – Sveikatos, Socialinių reikalų ir darbo, Vidaus reikalų ir Teisingumo ministerijos, savivaldybės. Kaip susitars visos šios organizacijos?“ – klausia R. Šagždavičius. Pasak specialisto, Lietuvai kasmet reikia vos apie pusės milijono, kad būtų išlaikyta šiuo metu vykdoma žemo slenksčio paslaugų veikla.

„Estų valstybinėje programoje ŽIV įvardinta prioritetine tema ir šiai sričiai finansavimas nenutrauktas net krizės laikotarpiu,“ – sako Igor Sobolev, estų pacientų organizacijos vadovas. Kad Lietuvoje finansavimas žemo slenksčio kabinetams yra mažas, rodo augantis ŽIV infekuotų žmonių skaičius. „Manau, kad pas mus mažai dirbama su rizikos grupėmis. Šalis šioje srityje vėluoja ir reikia imtis kardinalių sprendimų. Tenka pripažinti, kad mūsų šalyje labai politizuojamas narkotinių medžiagų vartojimo klausimas,“ – sako Aleksandras Sladvickas, Klaipėdos regione su priklausomais žmonėmis dirbantis gydytojas.  

Vilniuje jau daugiau nei dešimtį metų veikia organizacija „Demetra“. Stoties rajone įsikūrusi įstaiga rūpinasi socialiniu, psichologiniu ir medicininiu seksualines paslaugas teikiančių moterų gyvenimu. Gatvėje dirbančioms moterims neretai reikia dokumentų, jos neturi kur gyventi, jos nemoka lietuvių kalbos, jų vaikai nelanko ugdymo įstaigų, jos pačios seniai buvo pas medikus. Visas šias paslaugas „Demetra“ teikia į jų patalpas užsukusioms moterims. Jos taip pat turi galimybę čia pat atlikti greitąjį testą dėl ŽIV, gauna prezervatyvų, sterilių servetėlių, švirkštų ir adatų. Yra užregistruojamos pas gydytoją.

„Šiais metais norime plėsti žemo slenksčio paslaugas ir įtraukti tikrinimą bei konsultavimą dėl hepatito C, tuberkuliozės. Norime teikti paslaugas besilaukiančioms moterims, kurios turi ŽIV infekciją,“ – sako organizacijos „Demetra“ vadovė Svetlana Kulšis.

Higienos instituto duomenimis, tuberkuliozės paplitimas Lietuvoje yra vienas didžiausių Europos Sąjungoje. Statistikos departamento duomenimis, 2009 m. 1677 asmenims pirmą kartą nustatyta tuberkuliozės diagnozė. Respublikinės tuberkuliozės ir infekcinių ligų ligoninės duomenimis, šalyje 100 000 gyventojų tenka 70 tuberkuliozės atvejų.

Vieša narkomanijos paslaptis

Lietuvoje yra 19 vietų, kur žmonės gauna pakaitinį gydymą nuo priklausomybės. Reabilitacijos bendruomenės „Vilties švyturys” vadovas Albertas Lučiūnas sako, kad tokioje nedidelėje šalyje kaip Lietuva, veikiančios 17 reabilitacijos bendruomenių, rodo apie tokios pagalbos poreikį.

Užsienio šalyse, ypač Skandinavijoje, seniai suprasta, kad narkotikus vartojantis žmogus serga. Jo liga – priklausomybė nuo psichoaktyvių medžiagų. Siekdamas patenkinti savo kvaišalų poreikį, jis gali vogti, meluoti ir elgtis bet kaip, kad tik gautų narkotinių medžiagų. Taip pat narkomanas nekreipia dėmesio į aplinką, kažkuriuo vartojimo periodu nustoja rūpintis, kad jo švirkštas ir adatos būtų tik jo. Jam nerūpi jo vartojimo pasekmės – kad jis gali užsikrėsti, kad gali užkrėsti kitus, kad jo numestą švirkštą gali pakelti gatvėje žaidžiantis vaikas.

Skandinavai sugalvojo, kaip apsisaugoti nuo besivoliojančių gatvėje švirkštų – jie mieste įrengė budeles. Į jas įėjęs priklausomas žmogus gauna sterilų švirkštą ir adatą, panaudotos adatos ir švirkštai utilizuojami. Jam dažniau ten lankantis, pasiūloma atlikti ŽIV, hepatito testus, jam siūloma pasikalbėti apie gydymosi nuo priklausomybės galimybes. Tokiu būdu žalos mažinimo paslaugas teikiančioms organizacijoms nereikia eiti į gatves, ieškant priklausomų asmenų, jie patys ateina ten, kur jiems gali būti suteikta pagalba.

„Mūsų šalis prieš kelis metus išgarsėjo ŽIV protrūkiu tarp narkotikų vartotojų Alytaus kalėjime. Paskui visi staiga „pasveiko“. Kalėjimų valdžia nenori pripažinti, kad įkalinimo įstaigose yra vartojami narkotikai. Tai atvira paslaptis. Kol narkopolitika šalyje turės gilias sovietines visko neigimo tradicijas, tol ŽIV infekcija plis. Ir mes turėsime dar ne vieną protrūkį,“ – įsitikinęs Rimantas Šagždavičius, Narkotikų kontrolės departamento specialistas.

Vilniaus priklausomybės ligų centro direktorius Emilis Subata įsitikinęs, kad pagalbos priklausomiems žmonėms darbe turi būti stiprus nevyriausybinis sektorius ir jis apgailestavo, kad kol kas Lietuvoje nėra pacientų, kurie kalbėtų savo pavyzdžiu.

Narkotikų vartotoja apskundė Rusiją

Situacija mūsų šalies kalėjimuose primena analogišką, esančią Rusijoje. Šioje šalyje narkotikus vartojantis asmuo negauna pakaitinio gydymo, o ŽIV infekuoti asmenys ir kalintys kalėjimuose, negauna gydymo. Keturiems metams įkalintas žmogus, turintis ŽIV infekciją, kalėjime gali mirti, negavęs vaistų.  

Praeitų metų spalio mėnesį Kaliningrado gyventoja, priklausoma nuo narkotikų, Irina Teplinskaja įteikė Jungtinių Tautų atstovui Anandui Gruveriui skundą dėl pakaitinio gydymo nebuvimo Rusijos respublikoje. 44 m. moteris tris dešimtis vartoja narkotikus, pradėjo būdama paauglė. Ji gydėsi daugiau nei dvidešimt kartų, šešis kartus buvo įkalinimo įstaigose.

Irina gimė ir užaugo pasiturinčioje šeimoje, gerai mokėsi, lankė įvairius būrelius, bendravo su vyresniais. Daugelis jos draugų švirkštėsi narkotikų, Irina galvojo, kad ir ji turi taip elgtis, nes tai bylos apie jos elitiškumą, priklausymą „auksiniam jaunimui“.

Baigiant dvylika klasių Irina jau turėjo trijų metų narkotikų vartojimo stažą. Mokyklą ji baigė puikiais pažymiais, pradėjo studijuoti ekonomiką. Visus studijų metus Irinos tėvai kovojo su dukters priklausomybe. Buvo išbandyti visi metodai. O Irina sako, kad jai nesinorėjo nutraukti narkotikų vartojimo – jai patiko patiriama euforija, pasaulio matymo „pro rožinius akinius“ efektas. Jos senelis, pavargęs dangstyti pagautą anūkę su narkotikais, leido ją nuteisti pusantrų metų.

Irina užsikrėtė hepatitu C, sirgo pleuritu, tuberkulioze. Moteris sako, kad jautė aiškią medikų poziciją jos atžvilgiu – „tu jau padarei savo pasirinkimą ir dabar jau nesvarbu, nuo ko mirsi“. Po kurio laiko Irina suvokė, kad net ir norėdama atsikratyti priklausomybės, ji nesugebės to padaryti. Net ir įkalinimo įstaigose ji nesiliovė vartoti narkotikų. Moteris drąsiai sako, kad kalėjimuose egzistuoja puiki narkotikų prekybos sistema.

Irina žino, kad toliau egzistuoti ji gali tik padedant pakaitiniam gydymui. Deja, jos šalyje šis pagalbos būdas yra nelegalus. Kelias dienas Lietuvoje praleidusi moteris sakė, kad jautėsi patekusi į kitą planetą – ją stebino malonus medikų elgesys su priklausomu žmogumi. Šeima praradusi moteris sako, kad dabar ji nebijo kovoti su valdininkais, nebijo priešintis valdžiai, juk ji jau tiek daug ką prarado. „Tikiuosi, kad mano kova gal bus naudinga nors vienam priklausomam žmogui,“ – sako Irina.     

Gruzijos pirmoji dama remia žalos mažinimą

Gruzijoje su priklausomais žmonėmis dirbantis gydytojas narkologas David Tiašvili yra oficialus šalies lobistas, dirbantis narkopolitikos srityje. Gruzijoje priklausomų žmonių vidurkis yra tris kartus didesnis nei Europos šalių vidurkis, šalyje apie 40 000 priklausomų nuo narkotikų žmonių.

„Pakaitinė terapija buvo oficialiai įregistruota 2002 m., bet prireikė 3 metų, kad tai realiai pradėtų veikti. Šiuo metu šalyje 1300 žmonių gauna pakaitinį gydymą skirtingais medikamentais. Vieną trečdalį priklausomų asmenų gydymo remia Globalus fondas, dalį valstybė, tačiau dalį pinigų turi susimokėti pats priklausomas žmogus. Turime pakaitinio gydymo programą ir kalėjime. Turime nemažai reabilitacinių programų, veikiančių šalia bažnyčių. Deja, Gruzijoje tik 5 proc. narkotikus vartojančių asmenų gauna gydymą. Egzistuoja eilės norint gauti gydymą,“ – pasakoja gydytojas D. Tiašvili.

Gruzinas sako, kad prezidento žmona labai remia žemo slenksčio paslaugas, ji pati vadovauja darbo grupei, dirbančiai su žemo slenksčio paslaugomis kalėjimuose. Iš savo lėšų Gruzijos pirmoji ledi remia kelias priklausomų asmenų šeimas, užtikrina, kad jie gautų pakaitinį gydymą metadonu. „Visame pasaulyje egzistuoja problema, kad kartais priklausomas žmogus, kuris gydosi metadonu ar kitais vaistais, dar vartoja ir narkotikus. Tačiau dėl tokių atvejų pakaitinis gydymas nenustoja būti efektyvus,“ – sako Tiašvili.

Gruzijos medikas džiaugiasi, kad jo šalyje bent jau niekas neneigia žalos mažinimo kabinetų ir centrų svarbos.

 foto iš čia

Daiva Ausėnaitė (Ieva)
Latest posts by Daiva Ausėnaitė (Ieva) (see all)

9 komentarai apie “Cenzūros sustabdytas straipsnis”

  1. Kaip žmogus niekada nesusidūręs ir nelabai apsišvietęs šiuo klausimu, esu skeptiškai nusiteikęs dėl narkomafijos lobistų ir kad straipsnis nepraleistas dėl cenzūros. Mano durna galva, tiesiog „neformatas“, kuris nelabai sudomino, nepaminėtus informacijos portalus.
    Iš kitos pusės suprantu daugelio mano skaitytojų skepticizmą dėl problemų apie kurias rašau pas savęs ir su kuriomis nėra susidūrę skaitytojai, todėl jiems atrodo visai kitaip nei man…

  2. 5 000 narkotikų vartotojų Lietuvoje? Iš kur tokia statistika? Kažkaip bais mažai, juoba kas yra ‘narkotikų vartotojai’ — tie, kurie kažkada vartojo, ar kurie reguliariai vartoja?

  3. Mano nuomonė labai kategoriška – kaip pasiklojai, taip ir miegi. Už savas klaidas reikia mokėti pačiam. Ne apie pinigus rašau.

  4. Oni, šiuos duomenis pateikia Narkotikų kontrolės departamentas. Ten ilgas paaiškinimas yra kaip jie tuos skaičiavimus daro. Narkotikų vartotojai – tie, kurie šiuo metu vartoja. Iš tiesų, daugelis specialistų, dirbančių šioje srityje galvoja, kad jų yra gerokai daugiau. Tiesiog toks skaičius pateikiamas oficialiuose dokumentuose 🙂 čia kaip su ŽIV infekcija, netikrinam, vadinasi, nėra. Parašai, kad narkomanų tik keli tūkstančiai, visi nusprendžia, kad niekingai mažai, kad apie tai būtų kalbama ir dar kažkas jiems daroma, pvz., teikiama pagalba.

  5. Nėra biznio iš narkomanų ir živ užsikrėtusių žmonių, geriau dar gripo vakcinų nusipirkim ir antrus valdovų rūmus pradėkim statyti 🙂 Beje sprendimas gi geras, reik juos ignoruot (atseit diskutuojant) ir laukt kol visi išmirs 🙂
    O jei rimtai tai žmonės žiaurūs ir savanaudžiai, nieko čia naujo.
    P.s
    Tėvai prieš narkotikus, įdomu ką jie kalbės, kada jų vaikams reikės gydymo, iš vis man nesuvokiamas toks debilizmas, kur logika? Negydomi žmonės yra pavojingi, o ne atvirkščiai, neva jei negydysim jų jie kažkur dings? Nesišlaistys gatvėmis ieškodami ką pripjaut, kad gaut dozę? Neplatins ligų ir tt?

  6. Aš irgi nesuprantu tos organizacijos pozicijos. Nebent tie tėvai turi kažkokius stebuklingus vaikus, kurie pasižadėjo niekada netapti priklausomi. Todėl tėvai šventai įsitikinę, kad visi gali tam atsispirti 🙂 O susirgę pasveikti nuo priklausomybės kokioj nors reabilitacijoj. Bet yra šimtai istorijų, kai vartojantys bėga iš pačių prabangiausių reabilitacijų, net jei jos įkurtos kalnuose. Visiems reikia skirtingo priėjimo – vieniems psichologo, kitiem kunigo, o trečiam gydymo pakaitine terapija.

  7. O tų portalų redakcijos nenurodė bent kokios priežasties, kodėl atmeta straipsnį?

    Aš manau, kad lietuviai dar nepribrendo iki to, kad tokios temos jiems būtų aktualios. Tikriausiai būtent dėl neformato (kaip rašė Praeivis) straipsnis ir buvo atmestas. Lietuvoje priklausomybės ligos dar nėra laikomos ligomis. (Kiek procentų eilinių lietuvių alkoholizmą įvardytų ne kaip gyvenimo būdą, bet kaip ligą?)

    Apskritai tikromis ligomis Lietuvoje laikomos tik tos, kurias galima išgydyti tabletėmis arba skalpeliu – diskusijos apie psichikos ligas, ar juo labiau apie pagalbą netradicinėmis priemonėmis (t.y. žalos mažinimą), dar yra pirmykštėje stadijoje. Tiesiog šiuo metu nėra rinkos tokiems straipsniams.

  8. Ne, atmetimo priežasčių neišgirdau, bet iš principo aš jas žinau. Daugeliui nepatinka gydymas metadonu, Lietuvoje manoma, kad pakaitinis gydymas metadonu yra narkomanijos skatinimas. Taip galvoja ir Rusijos valdžia, kur iki šiol priklausomi žmonės nuo priklausomybės vaduojasi aukštesnių jėgų pagalba.
    Taip, priklausomybės nėra visuomenėje vertinamos kaip ligos, tačiau žiniasklaidos priemonės tam ir egzistuoja, kad kovotų su mitais ir prietarais. Rinką, pasiūlą ar kaip bepavadinsi, formuoja žurnalistai ir redaktoriai. Tad jei bėdos prasideda jau šioje grandyje, tai kodėl tada kaltinam visuomenę ar politikus?..

Parašykite komentarą