Gyvenimas Lietuvoje užknisa

Kodėl? Štai keletas faktų iš mano kuklaus gyvenimo:

  • Dėl ligos du mėnesius sirgau. Du kartus važiavau į Sodrą, kad priduočiau nedarbingumo lapelį. Pirmą kartą kažkas buvo negerai, tai teko konsultuotis su buhalteriu. Antrą kartą atvykus viskas ėjosi lyg ir sklandžiai. Moteris kažką užpildė kompe ir baigusi sako man: „bet jus pinigų negausite, nes jums trūksta stažo“. Kai įsidarbinau, susirgau nespėjus praeiti trims mėnesiams. Štai tokia trijų mėnesių taisyklė Lietuvoje. O kokia jos prasmė? Aš ką tyčia įsidarbinu, kad tyčia susirgčiau išsėtine skleroze? Ir kaip žmogui gyventi, kai du mėnesius negauni jokių pajamų?
  • Ačiū gyvybės ir sveikatos draudimui Aviva. Gavau už savo ligą išmoką. Bet. „Žinokit, kad kai bus antra ataka – daugiau išmokų negausite“. Kodėl? Aš ką kažkaip stebuklingai po antros atakos labiau darbinga pasidarysiu?
  • Gal bent jau galiu tikėtis gauti invalidumą ir iš tų kuklių pinigų kažkaip egzistuoti? Taip, galiu, bet. Bet norint pretenduoti į neįgalumą reikia išbūti nedarbingume porą mėnesių (prieš kurį laiką buvo net nustatytas skaičius dienų, nuo liepos mėnesio šitą taisyklę, ačiū Dievui, panaikino), paskui reabilitologo konsultacija, tad jis skiria pirminę reabilitaciją poliklinikoje, paskui siunčia į antro lygio reabilitaciją (čia irgi įdomu – kadangi esu šimta procentų savarankiška – galiu pavalgyti, užlipti laiptais ir nueiti į tualetą – tai man kompensuoja tik gydymą, už gyvenimą ir maitinimą reikia susimokėti pačiai – iš ko mokėti? Man jau kokius tris mėnesius algos nėra!). Kai visa tai baigiasi, vėl konsultacijos – reabilitologo ir neurologo. Patekti pas juos, kaip tikriausiai, žinote nėra taip lengva, čia per vieną dieną viskas nepasidarys. Tada jie rašo ilgus raštus, kurie nulemia invalidumo gavimą ar ne. Tyliu susitarimu reikia kažkuriam iš šių medikų pasiūlyti DOVANĄ. Ir visa tai dėl 300 lt per mėnesį? Kaliniui, kuris nekuria jokios pridėtinės vertės, valstybė per mėnesį išleidžia pusantro tūkstančio litų! Ir kad patektų į kalėjimą jam nereikia tiek daug visko nuveikti ir tris mėnesius tampytis po gydymo įstaigas be jokių lėšų.

Mane asmeniškai gyvenimas Lietuvoje jau ima užknisti.

Ieva

paveiksliukas iš www.anarchija.lt

Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Daugiau nei pusę gyvenimo žurnalistauju. Ir didesnę dalį laiko praleidau filmuodama/kalbėdama/ rašydama apie sveikatą, sveiką gyvenseną, ligas, vaistus, maisto papildus, ekologiją ir t.t.

Informacijos mano galvoje prikaupta gerokai daugiau nei reikia vienam žmogui. Todėl neišvengiamai įvyksta pasvarstymai dėstant kartais kategorišką, kartais išmintingą, kartais tolerantišką nuomonę.

Patinka vienai iš pirmųjų sužinoti apie naujoves, todėl nuolat eksperimentuoju su kosmetika, maistu, taupymu, knygų pasirinkimu, tvarkymusi, darbu namų ofise, pomėgiais.

p.s. kodėl Ieva? Nes tai mano antras vardas. Jis man simbolizuoja moterišką išmintį, stiprybę ir, be abejo, išskirtinai moterišką smalsumą.

Norėsit susisiekti, rašykite daiva@ievosnuomone.lt
Daiva Ausėnaitė (Ieva)

21 komentaras apie “Gyvenimas Lietuvoje užknisa

  1. dėl ligos du mėnesius turėjau nedarbingumo lapelį – jeigu norisi taisyklingumo 🙂 iki įsidarbinimo, kaip dauguma žurnalistų, gaudavau atlyginimą pagal autorines sutartis.

  2. prisirišimas – taip… Nors iš kitos pusės, šiek tiek pyktis, nes aš čia gimiau, užaugau, mokiausi, dirbau, kažką nuveikiau savo ir kitų žmonių labui. Kodėl turėčiau viską nubraukti ir traukti į kitą šalį?

  3. Būtent dėl tokių priežasčių aš dabar esu 4000 km nuo Lietuvos. Pabandyk tu čia kam nors papasakoti, kad Lietuvoje pensiją – vos siekią 200 eurų (jeigu tiek siekią), kad Lietuvoje algą kurį skaitosi jau normaliai uždirbi 300 – 400 eurų. Žmonės akys išsprogdiną ir nesuprantą kaip būtų įmanomą su tiek gyventi, egzistuoti..

    Turi išsilavinimą, turi norą, galimybė, bei moki kalbą, aš siūlau emigruok. Nieko neprarasi, blogiausių atveju grįši atgal. Bet mažai tikėtina, pats masčiau, kad važiuoju laikinai, paskui savo gyvenimo meilę ir gavęs galimybė tempsiu atgal, bet dabar mastau kitaip.

    🙂

  4. Pažįstama situacija – mama galvojo tvarkytis ir invalidumą. Bet kad jau tokie kryžiaus keliai ir uždarė parduotuvę, kurioje dirbo, teko porą mėnesių be pajamų sėdėti, tai va prieš savaitę atsidūrė Vokietijoje – senukus slaugyti ir namus tvarkyti išvažiavo, nes čia niekam nereikalinga 50m moteris (darbo biržoj siūlė eiti plauti mašinas – moteriai su stuburo išvarža!).
    Su vyru jau vis dažniau apie emigraciją galvojam, nes neįsivaizduoju, kaip čia reiktų vaikus auginti. Brolis su šeima užsieny, mama išvažiavo, liko tik saujelė draugų, bet dauguma pasibaigę mokslus greičiausiai dings irgi.. Yup, it sucks big time here, laikykis! 🙂

  5. Hmm. Taip ir nesupratau, kur tas smurtas šeimose (tave muša ar tu muši ?), alkoholimas (čia iš blogo gyvenimo link taurelės patraukė ?). Na dėl korupcijos suprantu… invalidumas = kyšis.

    Triju mėnėsiu minimalus stažas yra gėris (nors tai ir per silpnas saugiklis). Galbūt išeitų įsivaiduoti.. kad ir tą mėnsį ar du, prieš susergant, dirbai pagal autorinę ir pamiršti Sodra ? Norint iš bendro katiliuko pasisemti.. reikėtų į jį ką nors ir įdėti.

    Su Aviva irgi viskas paprasta – reikia skaityti draudimu sutartį. (aš perskaitęs nusprendžiau nebesidrausti 🙂

    Dėl invalidumo beveik sutinku, nors kai pasiklausai kad moteriškė pretendavusi į invalidumą senius vokiečiuose prižiūri (sunkus fizinis darbas), gal ir gerai kad kad procedūra tokia sudėtinga.

  6. paveiksliukas čia bendrai į nuotaikos temą 🙂 dėl įdėjimo į katiliuką, tai daugiau nei dešimt metų į tą katiliuką nuo mano autorinių nuskaičiuodavo, o paskutinius metus nuskaičiuodavo tiek pat, kiek nuo dirbančiųjų su darbo sutartimi. Tad mano pretendavimas į katiliuką, manau, yra argumentuotas. Ir ta trijų mėnesių taisyklė yra kvaila. Įsidarbini į naują vietą ir po dviejų mėnesių susilaužai koją ar prireikia kokios skubios operacijos – nemokės tau niekas pinigų. Čia normalu?

  7. Hmm. Aš visada maniau kad tie trys mėnesiai yra „suminiai“, t.y. kad reik būti draustam soc. draudimu 3 mėnesius nepriklausomai nuo to kelis kartus darbdavi keitei. Jei tikrai pakeitus darboviete „skaitliukas nusinulina“ tai jau nesąžininga.

    O nuo autoriniu… nuskaičiuodavo nevisai į tą katiliuką 🙂 iki 2009, jei neklystu, nuo autriniu buvo mokamas tik pajamų mokestis (seimo, mokyklų, kariuomenės islaikymui ir t.t.). Jokie soc. mokesčiai nebuvo mokami.

  8. Nuo autorinių nuskaičiuodavo 15 proc. – tai ne sodriniai pinigai. Tačiau metus laiko mokėjau ir sodrinius. Be to, būkim sąžiningi iki galo, jeigu jau tokiais svarstymais užsiimam, kas turi teisę pretenduoti į valstybinės paramos katiliuką. Yra bedarbiai, vartojantys narkotikus, kaliniai. Visi jie gali tikėtis valstybės paramos, o aš kuri visą gyvenimą dirbau ir nebuvau niekam našta, dabar negaliu? Kitose šalyse, kur yra išvystyta tobulesnė parama, manau, net tokių diskusijų nekiltų. Visi gautume sau priklausančias pašalpas ir būtume patenkinti piliečiai.

  9. Dali.us: mano mamai dirbant parduotuvėje reikėjo bulvių maišus kilnoti, nes krovėjų nebūdavo, ir niekas neklausė – gali ar negali dirbti, valgyti norisi? už butą mokėti reikia? taip ir dirbo, nors pagal viską jai negalima tokio darbo dirbti. Uždarė parduotuvę – mėgino turguj dirbti – teko prakišinėti vištieną, kurios galiojimo laikas prieš savaitę pasibaigė – negalėjo dirbt tokio darbo, kur reikia į akis žmonėms meluoti. Pora mėnesių be pajamų (mat darbo biržoj labai gudriai ją užrašė tik nuo mėnesio vidurio). Kokis tavo pasiūlymas, jei 21 metų žmogus negali rasti darbo, tai labai lengva padaryti 50m moteriai? Nejuokink. Invalidumą laaabai lengvai gauna tie, kuriem jo nereikia (tereikia žinoti, kam ir kiek sumokėti).

  10. Galiu tik tiek pasakyti, kokie žmonės tokia ir Lietuva, atrodytu lyg ne lietuviai vagia patys iš savęs ir apgaudinėja patys save ir seime ir valdžioj lietuviai tad… Ir gydytojai kurie be kyšio nesutvarko reikalų irgi lietuviai 🙂 Lietuva gera, žmonės apgailėtini. O tas kuris bandys daryti gerą „for free“ greitai bus nusodintas, nes kažkam pelnas mažės. Žmonės nesvarbūs svarbus pelnas. Ir visgi aš nesiskundžiu, man ir psd kapsi ir pas gydytojus truputi reikėtu, o vaikštau išsišiepęs, o kas daugiau belieka? Patariu ir tau nesinervuot 🙂

  11. nesinervuoju 🙂 viskas kažkaip sprendžiasi, be to, reikia pataupyti tas varganas savo nervų ląsteles 🙂 nors man šiaip įdomu, kad tokia štai tema tiek dėmesio susilaukė, o straipsnis apie Čaplinsko ir jo -ienės elgesį neturi nei vieno komentaro 🙂 gal taip ir bus mūsų šalyje „nekaip“, kol nereaguosim į įžūlų artimo savo elgesį?..

  12. Jau daug metu, kaip gyvenu ne Lietuvoje, bet daznai joje bunu. Pastebejau (ir ne as viena) tautini lietuvio bruoza – tik skustis ir skustis. Viskuo kaltinti valdzia. Kaimynus. Dieva. Rusija. Kitus. Ka nori, bet ne save. Ir vis gavloti apie „emigravima“… Kazkodel visada atrodo, kad geriau ten, kur musu nera. Kaip yra klystama!
    Del I.S. – uzjauciu, mano sesuo jau 15 metu kaip serga ir Lietuvoje tikrai si liga yra nesuprantama, ligoniais visiskai nesirupinama, vaistai nekompensuojami. Reikia vienytis ir reikalauti savo. O jei galvojate, kad KITUR bus geriau, linkiu sekmes. As vaziuoju atgal. Pinigai laimes neatnesa, o tevynei reikia vakarietiskos patirties igavusiu specialistu. tai kas, kad uz mazesni piniga. Ne tame esme.

  13. nežinau, ar labai jau tipiška lietuviška skųstis – tą daro visose šalyse 🙂 jei rimtai, tai padejuoti kartais norisi, nes neretai žmogus pasijunti bejėgis, ima apmaudas, pyktis. Ir tokioje situacijoje išlikti pozityviu sunkoka… Aišku, kad išvažiuoti iš šalies – tai ne sprendimas. Ir aš, matyt, būsiu paskutinė išvažiavusi iš Lietuvos 🙂 Manau, į užsienį kai kurie važiuoja pinigų, kiti ieško palankiausios santvarkos. Tačiau tobulos šalies nėra, visur bus kas nors, kas neįtiks. O dėl vakarietiškos patirties – visai pritariu. Kuo daugiau grįš į Lietuvą tokių pasaulį pamačiusių ir pradės čia dirbti ir gyventi pagal vakarietišką modelį – tuo geriau bus mums visiems 🙂

Parašykite komentarą