Gyvenimas išėjus iš ligoninės

Matyt, rašysiu mažą trilogiją 🙂 Jau parašiau apie gyvenimą ligoninėje, dabar papasakosiu, kaip gyvenasi išėjus iš ligoninės, o trečiojoje dalyje teks aptarti, kaip gyvenasi su liga 🙂 Matot, socialinėje žiniasklaidoje gali puikiai egzistuoti visi klasikiniai žiniasklaidos ir net literatūriniai žanrai 🙂

Iš ligoninės išėjau prieš penkias dienas. Kurį laiką norėjosi jaukiai slėptis savo sraigės namučiuose, gulinėti lovoje ir skaityti. Beje, ligoninėje perskaičiau dvi knygas, nekalbant apie neįsivaizduojamą kiekį populiariųjų žurnalų. Namie knygų vis negalėjau išleisti iš rankų. Kažkaip norėjosi kažko dvasingesnio, čia, matyt, tas neaiškus pojūtis, kad ligoninėje siela truputį atsiskiria nuo kūno ir literatūra padeda sujungti savyje tuos du pradus. Nors iš kitos pusės, knygos puikus poilsis galvai, rimsta emocijos, visuomet ten randi kokių nors genialių ir tavo situacijai labai tinkančių minčių. Be to, pamenu per visą nesibaigiančių darbų įkarštį vis svajojau apie laiką, kai gulėsiu su knyga rankose ir nežiūrėdama į laikrodį galėsiu skaityti kiek norėsiu… Štai kaip kartais (su juodu jumoru) pildosi tos svajonės 🙂 Ligoninėje į laikrodį tikrai nesidariau ir skaičiau nuo ryto iki vakaro.

Noriu tą įprotį daug skaityti niekur nenukišti, nes knyga – tai geriausias laikas sau, tai dvasinis augimas, tai savišvieta. Ligoninėje suformuotą įprotį skaityti pasilieku gyvenimui ne palatoje 🙂

Savo trilogijos pirmojoje dalyje rašiau apie nuostabų ligoninės valgymo periodiškumą – tris kartus per dieną, tuo pačiu metu. Žodžiu, išėjus iš ligoninės šį įprotį taip pat toliau praktikuoju 🙂 Iš pradžių, buvo juokinga, bet mano skrandyje atsiradęs laikrodukas buvo įkyrokas – „pirma valanda! pietūs!“ Sriubytė, antras, salotos… Net ir išėjus iš ligoninės planuoju laikytis šio puikaus maitinimosi plano, nes jis puikiai apsaugo nuo užkandžiavimų ir kažkaip ramu, kai žinai, kelintą valandą tiksliai reikia valgyti 🙂

Nors turiu pasakyti, kad jau antrą dieną po ligoninės vakare šiek tiek apsivalgiau. Pramušė kažkoks „kaip man savęs gaila, tokios visos nukankintos po ligoninės, davai suvalgau ko nors skanaus“ 🙂 ir prasidėjo… 🙂 Tačiau iš karto susiėmiau ir save subariau. Lepinimas maistu gali vykti, tačiau persistengti, manau, nereikia, nes padarysiu sau meškos paslaugą.

Kalbant ne apie tokius praktiškus dalykus, tai gyvenimas ne ligoninėje yra labai judrus 🙂 Nėra to ligoniniško nuoširdumo, kai visai nepažįstami žmonės prie dušo durų ima kalbėtis, kai šnekasi ir pasakoja vieni kitiems anekdotus palatose, prie gydytojų kabinetų durų. Gyvenime ne ligoninėje visi nesikalba 🙂 Juda kažkur, greitai, kartais piktai, bet visi labai ryžtingai, stumdosi, lekia. Ta skuba ir įtampa labai jau akivaizdi, bent jau dabar, tik išėjus iš to ramesnio ligoninės gyvenimo.

O man skubėti nesinori. Man gaila žiūrėti į šiek tiek pavargusius mano bendraamžių veidus, kurie laukia atostogų kaip išsigelbėjimo. Klausimas, ar jiems pakaks tų kelių savaičių ar mėnesio, kad jie pilnai pailsėtų, kad pagaliau nurimtų jų protas ir širdis? Vis tiek daugelis vartos alkoholį, švęs šventę per naktis, neišsimiegos, rytais prastais jausis. Ir gali jiems nekalbėti apie tai, kad gal reikėtų sveikesnių atostogų? Kur nors gamtoje, kur būtų tylu, kur duotų šviežio, ekologiško maisto, kur nustatytų tą banalų maisto priėmimo periodiškumą, kur pasakotų gražius dalykus, džiugintų sielą ir širdį gražiomis kalbomis ar reginiais?

Aš asmeniškai gal ir negalėsiu sau leisti tokių labai sveikų atostogų, tačiau, manau, kad nustatysiu tam tikrą rutiniškumą – knygų skaitymas, rašymas, pasivaikščiojimai lauke, vienas filmas, rankdarbiai (mano atveju – dekupažas). Gyvenime ne ligoninėje noriu daugiau rutinos – nuspėjamų, žinomų ir labai man mielų dalykų.

Be to, dar kažkur labai giliai manyje formuojasi kažkoks naujas požiūris į tolimesnį gyvenimą. Sunku tą nusakyti žodžiais, tačiau taip, matyt, nutinka visiems ištrūkusiems iš ligoninės. Norisi kažkokio TIKRO gyvenimo tikslo, TIKRO užsiėmimo, AIŠKAUS suvokimo, ką daryti toliau. Tie dalykai, manau, manyje dar formuojasi ir auga ir po kurio laiko, kai išmoksiu gyventi su liga, viską aiškiai aiškiai suvoksiu 🙂

Ir nepykit, miestiečiai, tačiau dabar visai nenoriu į miestą. Pas jus ten per triukšminga, nėra nuoširdumo ir labai viskas vyksta greitai. O aš noriu neskubėti 🙂 Mano gyvenimas išėjus iš ligoninės bus lėtas. Lėtinė liga, kurią sužinojau turinti, verčia mane gyventi sveikiau. Turėsiu vengti buvimo karštyje, turėsiu nesinervinti, tausoti save, savo nervų sistemą, nepersitempti, turėti fizinį aktyvumą. Kartais, matyt, ir gauname tas ligas tam, kad pagaliau po visų savo nesibaigiančių pasiteisinimų pradėtume gyventi sveikai. Nes liga jau neleidžia gyventi kitaip. Nes ligą mes gerbiam ir atsižvelgiam į jos keliamus mums reikalavimus. Lenkiu galvą prieš savo išsėtinę sklerozę – jaunų, veiklių žmonių, savęs netausojančių darboholikų ligą 🙂

tačiau apie gyvenimą su ja – jau paskutinėje trilogijos dalyje 🙂

Ieva

Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Daugiau nei pusę gyvenimo žurnalistauju. Ir didesnę dalį laiko praleidau filmuodama/kalbėdama/ rašydama apie sveikatą, sveiką gyvenseną, ligas, vaistus, maisto papildus, ekologiją ir t.t.

Informacijos mano galvoje prikaupta gerokai daugiau nei reikia vienam žmogui. Todėl neišvengiamai įvyksta pasvarstymai dėstant kartais kategorišką, kartais išmintingą, kartais tolerantišką nuomonę.

Patinka vienai iš pirmųjų sužinoti apie naujoves, todėl nuolat eksperimentuoju su kosmetika, maistu, taupymu, knygų pasirinkimu, tvarkymusi, darbu namų ofise, pomėgiais.

p.s. kodėl Ieva? Nes tai mano antras vardas. Jis man simbolizuoja moterišką išmintį, stiprybę ir, be abejo, išskirtinai moterišką smalsumą.

Norėsit susisiekti, rašykite daiva@ievosnuomone.lt
Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Latest posts by Daiva Ausėnaitė (Ieva) (see all)

4 komentarai apie “Gyvenimas išėjus iš ligoninės”

  1. Pasiskaičiau wikei apie išsėtinę sklerozę, kažkaip nebaisiai atrodo, be abejo neįsivaizduoju iki kokio sunkumo ji būna, pats turiu tokį gėrį kaip psioarazė, apgailėtinai lengva forma, bet kai sužinojau, jog nepagydoma buvo šokas 😀 Dar prie komplekto turiu aritmiją irgi nieko rimto, visgi tokios smulkmenos priverčia savimi labiau rūpintis ir susimastyti apie savo poelgius- sveikatą. Džiaugiuosi, jog gyvenimo pamokas gavau lengvoje formoje, kitiems taip nepasiseka 🙂
    Beje tų bendraamžių gailėtis nereikia, jei jiems to reikia tegu daro ką nori, gal jų tikslas gyventi iki maxsimumo, visgi manau daugumai žmonių tai primesta aplinkos ir jie net neturi laiko susimastyti.

  2. Nu jo, sakau, kad išsėtinė sklerozė dar viena iš lengvesnių gal lėtinių ligų, nors tie, kas sėdi neįgaliojo vežimėlyje gal su manim ir pasiginčytų… Tačiau šita liga, sakyčiau taip po truputį gadina gyvenimą 🙂 iš principo, turi skydliaukės patologiją, kurią jau daugiau nei penkis metus gydausi gerdamas vaistus, todėl prie nuolatinio medikamentų vartojimo ir suvokimo, kad turi kažką, kas nesibaigia, esu pripratusi 🙂 o aritmija irgi dalykas, kuris verčia į jį kreipti dėmesį… Taip kad visi užsitarnaujam vienokią ar kitokią ligą 🙂

  3. Manau, kad viskas priklauso nuo nusiteikimo ir kaip tą ligą sutinki… Jeigu palūžti, tai liga tave irgi sugraužia. O jeigu jai nepasiduodi, neprarandi optimizmo, tai tikrai ne taip greit ji bujoja. Išsėtinė sklerozė – tai liga su daugeliu veidų. Aš asmeniškai mačiau jos visokios… Kai reikėjo pasakoti apie šitą ligą, tai galėjai papasakoti viską, ka žinojai iš neurologijos ir tiko.
    Įdomu pasidarė, kodėl pirmiausia atsidūrei LOR skyriuje? Galva svaigo?

Parašykite komentarą