Gyvenimas ligoninėje

paveiksliukas iš www.clipartqiude.com

Visiškai nesuderinus su manimi, liga paguldė mane beveik dviem savaitėms į ligoninę. Apie savo ligą papasakosiu vėliau, nes jai, matyt, skirsiu dabar nemažai dėmesio, juk ji bus mano gyvenimo dalimi 🙂 O dabar norisi pasidalinti įspūdžiais iš gyvenimo ligoninėje.

Ligoninėje gulėjau prieš beveik dešimtį metų, todėl viskas man buvo nauja. Aišku, viskas prasidėjo nuo priimamojo skyriaus. Beje, kreipiausi į Santariškių ligoninę. Vis dėlto tiek gydytojų kalbinta, tiek ten aparatūros, naujovių visokių. Jau tokioje ligoninėje tai tikrai neturėtų leisti mirti 🙂 Bent jau ne taip greitai 🙂

Priimamajame pirma staigmena. Moteriškė sako „jeigu išaiškės, kad jūsų būklė nėra ūmi, turėsite susimokėti“. Dėl Dievo meilės, niekas nereagavo į tuos žodžius! Visiems gi ką nors skaudėjo, buvo bloga, silpna – ar gali žmogus su paprasčiausiu galvos skausmu ateiti į ligoninės priimamąjį? Man mokėti neprireikė, tačiau pati situacija su tuo apmokėjimu pasirodė komiška.

Patekau į LOR skyrių. Viena palatos kaimynė jį praminė ornitologiniu. Pirma, sunku ištarti pilną pavadinimą, antra – dauguma to skyriaus pacientų kažkuo buvo panašūs į paukščius po visų tų operacijų, su tvarsčiais ant nosių 🙂

Iš karto pamilau ligoninės režimą – devintą jau miegam, šeštą keliamės tikrintis temperatūros. Vėliau išaiškėjo, kad kiekviename skyriuje ši tvarka gali skirtis. Neurologiniam (į kurį buvau perkelta) temperatūros šeštą ryto niekas netikrina ir visi keliasi tik apie aštuntą. O kadangi dar yra puikus dušas, tai po visų vakarinių maudynių, šviesos palatose užgęsdavo jau po dešimtos. Režimas man patiko, nes esu vyturys – mėgstu anksti eiti miegoti, todėl ir atsikelti anksti nėra sunku 🙂

Ligoninės maistas man patiko. Pateikimas minučių tikslumu, porcijos neapsivalgysi, tačiau ir nebūsi alkanas. Gal tik kisieliaus buvo daugoka 🙂 Už visą gyvenimą atsigėriau. Nors jo kartais net norėdavosi, nuo tų vaistų gausos skrandis imdavo protestuoti ir kisieliaus konsistencija jam, matyt, buvo kaip balzamas 🙂 Ornitologiniam skyriuje maitino daugiausiai kotletais, bet tokiais kur jau kramtyti beveik nereikia 🙂 Vieną dieną atnešė didžiausią gabalą virtos kiaulienos – net apšalau 🙂 Buvo ir dešrelių, ir obuolių, ir apelsinų, ir bandelių, ir sausainių. Aišku, rytais daugiausia košės, bet jų irgi labai vaistų išerzintiems skrandžiams norėdavosi. Sriubos dažniausiai makaronų ir bulvių. Paskutinę mano buvimo dieną buvo net balandėliai, nors teko pripažinti, kad kopūstai buvo neišvirę, tad liko šioks toks blogas prisiminimas… 🙂

Laikas ligoninėje bėga kažkaip kitaip. Diena lyg ir prasideda anksti, tačiau tu nuolat gulinėji, miegi, tau ką nors lašina, geri vaistus, važiuoji daryti kokius nors tyrimus, ateina gydytojai, stebi, kas vyksta su tavo kaimynais. Diena pralekia nepastebimai. Kai šiek tiek pagerėja, kad jau gali skaityti ir bendrauti, tuomet prasideda poilsinis ligoninės periodas. Bendrauji su kaimynais, daug sužinai apie jų ligas, apie juos pačius, apšneki gydytojus, seseles, maistą, „dovanėles“. Vėliau imi skaityti, tada daug žiūri pro langą ir mąstai. Apie ligą, save, apie save be ligos ir su liga, apie gyvenimą, kuris vyksta TEN ir apie įvykius, kurie vyksta ČIA. Ir labai daug apie tai, kaip reikės gyventi, kai iš ČIA grįši į TEN.

Man, kaip sveikatos žurnalistei, matyt, paties likimo buvo skirta patekti į ligoninę, kad suprasčiau ar prisiminčiau kai kuriuos labai svarbius dalykus. Suvokiau ligą iš naujo, jos poveikį kiekvienam atskiram žmogui. Kaip blogai, jei tau operuoja polipą ar vakar išsiliejo kraujas smegenyse. Visiškai nesvarbu diagnozė, visi nori pasveikti ir kuo greičiau grįžti namo. Nes namai – tai, tikriausiai, gyvenimo tąsos simbolis.

Prisiminiau, kad už kiekvienos diagnozės yra šimtai tūkstančių žmonių, už kai kurių tik kelios dešimtys. Ir visai nesvarbu, kiek tokių kaip tu, kai sužinai diagnozę labiausiai norisi pamatyti nors vieną žmogų, kuriam jau teko tai išgirsti, kuris sėdėtų prieš tave ir sakytų, kad tu vis tiek gyvensi, kad jis šypsotųsi ir vien savo buvimu paneigtų mirties grėsmę…

Kiekviename ligoninės skyriuje yra vietų, kurias žiūrint objektyviai galima būtų pavadinti jaukiomis. Galėtum ten susėsti su draugu, gerti arbatą, kramsnoti obuolį ir apie ką nors svarbaus kalbėtis. Tačiau nei gražūs ligoninės parkai, nei tie jaukūs kampeliai nėra tokie svarbūs. Labiausiai norisi, kad neliktum tik kūnu, kad tavyje medikai matytų ir žmogų, kad nebūtum mėsos gabalėliu, tampomu nuo vieno stalo ant kito, į kurį bedamos adatos, kateteriai, švirkštai… Nors ligoninėje kažkas nutinka ir dažnai siela kažkaip nutolsta nuo kūno. Manęs šis pojūtis neaplenkė. Aš dabar po truputį bandau susilipdyti 🙂

Jau kelios dienos esu namuose ir bandau sudėlioti į tinkamas vietas sąvokas ČIA ir TEN. Bandau suklijuoti į vieną asmenybę savo kūną ir sielą. Bandau gyventi toliau. Netrukus parašysiu, kaip man sekasi gyventi ne ligoninėje 🙂

Būkite sveiki 🙂

Ieva

Griubner dušo kabinos

 

Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Daugiau nei pusę gyvenimo žurnalistauju. Ir didesnę dalį laiko praleidau filmuodama/kalbėdama/ rašydama apie sveikatą, sveiką gyvenseną, ligas, vaistus, maisto papildus, ekologiją ir t.t.

Informacijos mano galvoje prikaupta gerokai daugiau nei reikia vienam žmogui. Todėl neišvengiamai įvyksta pasvarstymai dėstant kartais kategorišką, kartais išmintingą, kartais tolerantišką nuomonę.

Patinka vienai iš pirmųjų sužinoti apie naujoves, todėl nuolat eksperimentuoju su kosmetika, maistu, taupymu, knygų pasirinkimu, tvarkymusi, darbu namų ofise, pomėgiais.

p.s. kodėl Ieva? Nes tai mano antras vardas. Jis man simbolizuoja moterišką išmintį, stiprybę ir, be abejo, išskirtinai moterišką smalsumą.

Norėsit susisiekti, rašykite daiva@ievosnuomone.lt
Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Latest posts by Daiva Ausėnaitė (Ieva) (see all)

9 komentarai apie “Gyvenimas ligoninėje”

  1. Ligoninėje neteko man lankytis ir bijau aš jos labiau negu mirties, nors mirties visiškai nebijau, o kas dėl visokių adatų tai esu kaip tas begemotas kuris bijojo skiepų.

    Kiek supratau čia pas tave kažkas pakankamai rimto… Kaip sakoma su liga reikia susidraugauti, jei ji jau nežada niekur pasitraukti, visgi vasara puikus metas atgauti jėgas po ligos, tad sėkmės belipdant savo asmenybę 😀 Ir konservuok sveikata žiemai kada truks vitaminu 😀

  2. Iš tiesų, ligoninėje po kurio laiko supranti, kad adatos yra pats mažiausias blogis 🙂 Kai iš mano palatos išvežė tokią mielą ponią Zofiją, kuri jau buvo pradėjusi taisytis, vos gyvą su anafilaksiniu šoku nuo paprasčiausio jodo, va tada buvo kraupoka… Bet jo, su savo liga aš jau pradedu susidraugauti 🙂 Vasarą žadu visiškai atsigauti, ačiū už gražius palinkėjimus 🙂

  3. ką reiškia susitvarkyti? jeigu ta liga lėtinė – tai ji gi visam gyvenimui, nesusitvarkysi ir niekur ji nedings 🙂 reikia iš pradžių susigyventi su mintimi, kad tu ją turėsi dabar ilgai ilgai ir tada jau pradėt gyventi su ja. aš taip manau 🙂 jos neigimas ar nekreipimas į ją dėmesio – tai irgi nieko gero.

  4. Jeigu kažkas sako, kad liga negydoma, lėtinė ar visam gyvenimui, tai nebūtina tuo tikėti. Jeigu kažkas nemoka gydyti, tai nereiškia, kad niekas nemoka. Negydomos yra nebent tos ligos, kurios duodamos už praeities „gerus“ darbus. Na kaip Jūs nesuprantat, kad ši erdvė yra pilna mitų ir prasimanymų. Jeigu koks nors profesorius ar PSO pasako, ar vadovėlyje parašyta, tai nebūtinai yra tiesa.

  5. išsėtinė sklerozė bent jau man primena ligą „už gerus praeities darbus“ 🙂 priežastys neaiškios, ligos eiga neprognozuojama. belieka manyti, kad ši liga yra „duodama“, kad gyvenime susivoktum 🙂

  6. ačiū už nuorodą 🙂 o kaip atrodo ta vaistinė šventagaršvė? ir kokiais kiekiais naudoti? truputį norėtųsi daugiau apie augalo sudėtį 🙂

  7. Ne viskas taip paprasta. Yra nemažai nežinomųjų. Šiuo atveju mes nežinome, ar šventagaršvės pagalba mes gydome priežastį ar kokią nors iš pasekmių. Tai pasimatytų tik eigoje. Nežinome, kiek tai yra svarbu. Galime tik spėlioti. Negalime iš anksto pasakyti dozavimo. Dozavimas yra individualus dalykas. Nežinomi dalykai pradedami nuo mažų kiekių, žiūrint, kiek pakanka, vis palaipsniui didinant iki reikiamo kiekio. Nežinome dažnio: kiek kartų per dieną, savaitę. Nežinome laikotarpio. Kartais užtenka vieno karto, o kartais vos ne visą gyvenimą reikia vartoti. Tai, ką parašiau, gal labiau galima taikyti nuodingiems dalykams, nes šventagaršvė gali būti naudojama tiesiog kaip prieskonis. Ką noriu tuo parašymu pasakyti: kad efektas būna tada, kai yra grįžtamasis ryšys.

    Šventagaršvių yra Vilniuje prie upės, jeigu dar nenušienavo.

    Niekada nežiūriu į augalo sudėtį. Beveik nėra prasmės. Kažką rado, kažką išskyrė, o kiek dar liko kažko, ko nerado ir neras, nes norint kažką rasti reikia žinoti, ko ieškoti. Bandymas skaidyti į sudėtines dalis yra iš esmės nepasiteisinęs dalykas.

Parašykite komentarą