Išsėtinė sklerozė. Jaunų žmonių liga

Antras mano įrašas, prie kurio nebus jokios iliustracijos. Nes pastaruoju metu rašau temomis, prie kurių nedera besišypsantys, linksmi veidai ar kažkokie nuotaikingi paveiksliukai.
Šiandien noriu pasamprotauti apie nelengvą ligą – išsėtinę sklerozę. Kol kas neturiu labai daug informacijos apie šią ligą, nes tik neseniai susipažinau su ja, tiksliau, su vienu žmogumi, kuriam teko tokią diagnozę išgirsti prieš septynerius metus.
Kai pažintis su liga prasideda nuo pažinties su ją turinčiu žmogumi, kažkaip kitaip imi žiūrėti į pačią ligą. Dar prieš kurį laiką mano galvoje buvo neaiškus įsivaizdavimas, kad išsėtinė sklerozė – tai šlubčiojantis, blogai vaikščiojantis žmogus, gal net sėdintis invalido vežimėlyje. Jeigu dar atviriau – intelektą kasdien prarandantis žmogus. Nes kas yra sklerozė masių sąmonėje? Tai atminties praradimas.
Išsėtinės sklerozės atveju ligos vystymosi mechanizmas yra kitoks. Sergančiojo protiniai gabumai išlieka nepakitę, nors aišku, viskas priklauso nuo to, kurioje smegenų dalyje ima formuotis sklerotinės plokštelės.
Man labiau įsiminė mano naujojo pažįstamo žodžiai apie ligos nepaprastumą. Jeigu kitų ligų atveju išgirsti sunkią diagnozę, tai tik vieną kartą gyvenime patyri didelį šoką ir paskui likusį gyvenimą taikaisi prie pasikeitusių aplinkybių. Išsėtinės sklerozės atveju liga apie save vis primena ir kiekvieną kartą gali vis naujais, sunkiais simptomais. Vieną kartą gali prarasti regėjimą, po kurio laiko jis grįš, nusiraminsi, mokysies gyventi toliau, o po dviejų metų tau suparalyžiuos koją, dar po kiek laiko ims dingti jutimai. Išsėtinė sklerozė laiko žmogų nuolatinėje įtampoje.
Žinau, visos ligos yra sunkios, visos jos nėra džiaugsmas. Tačiau šiuo atveju man skaudžiausia, kad išsėtinė sklerozė puola jaunus žmones. Tuos, kurie gali dar ilgai gyventi, kurie gali nuveikti daug gerų darbų, pagimdyti vaikų, kažką sukurti. Nors esu neteisi… Kai suserga vyresnio amžiaus žmogus, man dar skaudžiau. Juk jis tiek gyveno, tiek visko patyrė ir galėtų pagaliau susilaukti kažkokio apdovanojimo už nueitą kelią, o gauna ligą.
Pažįstu žmonių, kurie pasakytų, kad liga vyresniame amžiuje savotiškai yra kaip dovana, nes ji išmoko rūpintis savimi, jeigu tai dar buvo neišmokta, sveikiau maitintis, aktyviau gyventi, bendrauti tik su tais, su kuriais norisi. Ir tie žmonės yra teisūs, nes jų gyvenimo pavyzdžiai mane tuo visiškai įtikina. Liga paskatino juos tapti sveikuoliais.

Žinau, kad dar ne kartą su naujuoju pažįstamu kalbėsiu apie jo ligą, klausiu elementarių dalykų, stebėsiuos ir liūdesiu kartu su tuo žmogumi. Aš išgyvensiu jo ligą, kad atrasčiau tą vidinę stiprybę, kurią jis turi; kad suvokčiau, kas priverčia jį kasrytą atsikelti ir šypsotis; kad po daugelio gyvenimo metų turėčiau didelį bagažą bendravimo su liga patirčių. Kam man to reikia? Kol kas nežinau…

Ieva

Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Daugiau nei pusę gyvenimo žurnalistauju. Ir didesnę dalį laiko praleidau filmuodama/kalbėdama/ rašydama apie sveikatą, sveiką gyvenseną, ligas, vaistus, maisto papildus, ekologiją ir t.t.

Informacijos mano galvoje prikaupta gerokai daugiau nei reikia vienam žmogui. Todėl neišvengiamai įvyksta pasvarstymai dėstant kartais kategorišką, kartais išmintingą, kartais tolerantišką nuomonę.

Patinka vienai iš pirmųjų sužinoti apie naujoves, todėl nuolat eksperimentuoju su kosmetika, maistu, taupymu, knygų pasirinkimu, tvarkymusi, darbu namų ofise, pomėgiais.

p.s. kodėl Ieva? Nes tai mano antras vardas. Jis man simbolizuoja moterišką išmintį, stiprybę ir, be abejo, išskirtinai moterišką smalsumą.

Norėsit susisiekti, rašykite daiva@ievosnuomone.lt
Daiva Ausėnaitė (Ieva)

Latest posts by Daiva Ausėnaitė (Ieva) (see all)

Parašykite komentarą