Vieną dieną skubu sau kažkur Vilniaus gatve ir sutinku Saulių Urboną. Ne kartą esu jį kalbinusi įvairiems straipsniams, todėl nenustebau, kai tiesiog gatvėje ėmėme kalbėtis apie mitybą, mankštas.

Kažkaip viskas atrodė keistokai – aplinkui po darbų kažkur skubantys žmonės, kas dar skambina telefonu, kas jau geria popietinės kavos puodelį, kažkas mintyse planuoja vakarą. O mes stovim ir kalbamės apie pieną, apie žaliavalgystę. Saulius pasakoja, kad vartoja sviestą, atskleidžia savo “duonelės” receptą. Aš jį provokuoju sakydama, kad mums reiktų susitikti šalčiausią metų dieną ir aš jo paklausiu, kaip jam sekasi žaliavalgiauti. Jis klausia, kiek pieno aš išgeriu ir siūlo mažinti šio produkto vartojimą. Imu vardinti savo pieno dozę kasdieniame racione. Beje, po mūsų pokalbio baigiu išstumti pieną iš kavos – jį pakeičiau ryžių, kokosu pienu.

Abu lyg ir sutariam, kad nereikia stengtis išsilaukyti kažkurioje kategorijoje “vegetaras”, “žaliavalgis” ar “veganas”. Kiekvienas pagal savo organizmo poreikius turi atrasti savo valgiaraštį.

Paskui teiraujuosi Sauliaus, kaip mankštų eksperto, apie raumenų jėgą. Iki pradedant eiti į jogą, ėmiau jausti, kad dingsta jėga rankose. Sanatorijos kineziterapeutė vis minėjo, kad reikia stengtis išsaugoti judesio amplitudę. Po metų mums susitikus ji buvo patenkinta mano amplitude. Tačiau apleidus mankštinimąsi, jaučiu, kad mažėja ne amplitudės, o jėga. Klausiau Sauliaus, gal reikėtų man dar su kokiais treniruokliais padirbėti. Jis pasiūlė kas rytą atlikti jo sukurtą “Pirmo rato” mankštą. Pasiskundžiau, kad man iš atminties greitai išgaruoja pratimai ir net jeigu užsirašau, po kurio laiko nesuvokiu, ką turėjau omeny. Štai todėl aš ir ne šokėja Jis pasakė, kad mankšta yra nufilmuota ir įdėta tinklalapyje. Patogu, žiūri ir darai. Pabandykit ir jus - “Pirmas ratas” čia.

Štai taip smagiai, lengvai per pusvalandį aptarėm svarbiausius dalykus – mitybą, kažkokius produktus ir receptus, mankštą. Ir tai vyko tą pusvalandį, kai visas miestas išprotėjęs džiaugėsi darbo dienos pabaiga.

Ieva

gatvė

Visą vasarą gan aktyviai vaikščiojau ir bandžiau visokius masažus. Paskui baigėsi akcijiniai kuponai ir pinigai, todėl kokį mėnesį masažų mano gyvenime beveik nebuvo. Ir pajutau, kad man jų trūksta Nors gal ir nesu objektyvi, nes nustojau ir mankštintis, todėl dabar turiu efektą – be priežasties įsitempiantys kojų raumenys, vėl grįžo nuovargio jausmas.

Greitai susigriebiau ir atnaujinau masažus ir mankštinimąsi. Mankštą man atstoja joga (apie atradimus šioje srityje parašysiu vėliau). O masažai ima nusistovėti.

Man patinka masažo salonas prekybos centre Panorama, nes ten gali patekti tą pačią dieną ar tuo metu, kai esi prekybos centre ir turi kokį laisvą pusvalandį. Labai patogu. Nors kalbos barjeras kelia sunkumų. Juk kartais norėtųsi persimesti kokiu žodeliu su masažuotoju, pasakyti, kad čia yra skausminga zona ar paklausti jo kažko apie jo darbą, jį patį. Masažuotojos ten “kaip pataikysi” Dar norėčiau ten atlikti galvos masažą, registratorė sakė, kad ten turi puikią šio masažo specialistę.

Praeitą savaitę lankiausi naujame man “Kūno kosmetologijos salone”. Ir žinot, man rodos, atradau savo masažuotoją

Manau, kad turi būti kažkoks komfortiškas jausmas tarp tavęs ir masažuotojo. Vis dėlto guli nuogas, visas toks pažeidžiamas, nuo jos akių negali pasislėpti nei vienas tavo kūno lopinėlis, todėl turi jaustis komfortiškai Be to, kiekvieno masažo ir masažuotojo užduotis – sugebėti atpalaiduoti įsitempusius raumenis. Tai štai masažuotoja Asta iš šio salono su šia užduotimi susitvarkė puikiai, buvo maloni, neįkyri ir savo darbą atliko puikiai. Kad neapsigaučiau pirmojo įspūdžio, užsirašiau pas ją dar vienam masažui. Žiūrėsiu, kokie įspūdžiai bus po antrojo.

Nors, aišku, viena smagiausių masažuotojų dirba sanatorijoje “Pušyno kelias”. Tik labai jau tolokai man gaunasi ten važiuoti… Nors gal reikėtų nugalėti tingėjimą, galų gale, ten valstybinės kainos, kurios gerokai konkuruoja su visokiomis akcijinėmis.

Ieva

paveiksliukas

Ne taip seniai buvo minima Kovos su prekyba žmonėmis diena. O štai neseniai Facebook’e buvo mušami pavojaus varpai, nes dingo mergina. Paskui vienas dienraštis rašė, kad ta mergina gal yra elitinė sekso darbuotoja, nes kažkur buvo rastas skelbimas su nuotrauka. Jau įsivaizduoju, ką pagalvojo minia – “čia visi pergyvena, o ji ten pramogauja”. O gal ji tokia veikla užsiima ne savo noru? Bet ne apie tai čia noriu išvedžioti. O apie neadekvatų požiūrį į dingstančius asmenis. Jie nėra dėl to kalti.

Gal šiek tiek pavėluotai, bet įdėsiu vieno pranešimo spaudai, skirto šiai temai, ištrauką:

Kas tampa auka?

Tarptautinė migracijos organizacija (TMO) rašo, kad prekyba žmonėmis yra viena iš didžiausių migracijos problemų Lietuvoje. Lietuva yra tranzito ir
kilmės šalis prekybos žmonėmis maršrutams iš Rytų į Vakarų Europą.

Pasak psichologės Jurgos Dapkevičienės, neretai galvojama, kad prekybos žmonėmis aukomis tampa tik seksualines paslaugas teikiančios moterys (SPT). „Žinoma, jos labiau rizikuoja, nes gyvena ekonominiame šešėlyje – verčiasi nelegaliu darbu, neretai būna priklausomos nuo narkotikų ir alkoholio. Jų suteneriai, „draugiški” klientai, kuriuos aptarnauja nemokamai, visapusiškai jas išnaudoja ir netgi parduoda. Tapti prekybos žmonėmis aukomis labiau rizikuoja neseniai pradėjusios dirbti gatvėje moterys, jos dar neturi gatvės gyvenimo patirties, nežino šio gyvenimo normų ir taisyklių. Taip pat didesnis pavojus kyla toms, kurios dirba vienos. Tačiau prekybos žmonėmis auka gali tapti bet kuris žmogus, kurio gyvenime atsiranda žmonių pardavėjas”, – sako su prekybos žmonėmis aukomis
dirbanti psichologė Jurga Dapkevičienė.

Ekonominis sunkmetis pakeitė prekybos žmonėmis formas, mastus, prekybos žmonėmis aukų verbavimo taktiką ir išnaudojimo būdus. Krizės metu išnaudojimo formos darėsi daug įvairesnės, o į verbuotojų pinkles pateko vis daugiau aukštesnį išsilavinimą turinčių žmonių, kurių anksčiau prekybos žmonėmis problema nepasiekdavo.

Kaip gyventi po to?

Asociacijos „Demetra” kabineto duris neretai praveria moterys, kurios išsilaisvino iš prekybos žmonėmis vergovės. Pasak psichologės J. Dapkevičienės, jų patirtos traumas dydį sunku pervertinti. „Tai iš tiesų vienas didžiausių nusikaltimų prieš žmogų, pasikėsinimas į sielą ar net jos nužudymas. Klasta, prievarta, melas,
pasikėsinimas į laisvę, nežinomybė – visa tai primena trėmimo siaubą. Parduota moteris nustoja būti žmogumi, tampa verge, kuri neturi jokių teisių, žodžio
laisvės, nežino, kas jos laukia ateityje, patiria grėsmę gyvybei. Visa tai sukrečia, sukelia sunkiai aprėpiamus ir įsisąmoninamus emocinius išgyvenimus, kurie paskui iškyla kaip košmariški sapnai, baimės, nemiga, migrena, psichosomatiniai sutrikimai. Baimė, gėda, prislėgta nuotaika, bejėgiškumas, verksmingumas, žema savivertė, kaltės jausmas, pyktis, savižudiškos mintys, nepasitikėjimas savimi ir aplinkiniais (ypač vyrais) taip pat būdingi trauminio patyrimo bruožai. Reikia ne vienerių metų terapijos bei gyvenimo saugioje, palaikančioje aplinkoje, kad prekybos žmonėmis aukai grįžtų adekvatus pasaulio, aplinkinių ir savęs suvokimas”, – sako psichologė.

„Seksualines paslaugas teikiančios moterys, kurios tapo prekybos žmonėmis aukomis, išsivadavo ir grįžo namo, patiria dvigubą stigmą. Jos nenori kreiptis į
policiją, nes jas pažįsta kaip dirbančias gatvėje. Jei kreipiasi, nori nubausti prekeivį žmonėmis, joms pasakoma, kad pačios kaltos. Visuomenės logika ir
moralė šitoje vietoje pasidaro labai lanksti. Tarsi seksualines paslaugas teikianti moteris, pradėjusi tuo verstis, praranda teisę į savo kūną. Jei vyras
sumoka pinigus, jis gali tyčiotis, mušti, žeminti? Ir parduoti? Atimti teisę į laisvę?” – retoriškai klausia psichologė.

Asociacijos „Demetra” patalpose kasdien lankosi seksualines paslaugas teikiančios moterys. Jos čia gauna medicinines konsultacijas, psichologinę ar socialinę pagalbą. Ir tik čia jos išdrįsta pasakyti, kad buvo tapusios prekybos žmonėmis aukomis.

„Dažniausiai apie šią nelaimę prasitarima lyg tarp kitko, nors iš tikrųjų ji yra persmelkusi visą asmenybę. Sunku nupiešti prekybos žmonėmis aukos portretą, nes jis – pilkas ir bespalvis. Atrodo, kad emocijos, ryškūs asmenybės bruožai nusitrynė ir liko tik nepastebima, neįsidėmėtina kaukė. Gali būti, kad toks ištirpimas minioje – tai apsauginė reakcija, stengiantis niekam nekristi į akis, nebepakliūti į jokį akiratį“, – pasakoja psichologė.

Ieva

Plakatas sukurtas asociacijos “Demetra”

Keletą savaičių nevalgau mėsos. Valgau žuvį, kai kuriuos pieno produktus, vaisius, daržoves ir grūdus. Ir pastaruoju metu vis atkreipiu dėmesį į informaciją apie maistą. Žmonės iš tiesų daug dėmesio skiria maistui, maitinimosi būdui, savo svoriui ir, žinoma, sveikatai, nes tai, ką į save dedam, turi didelį poveikį ir mūsų savijautai.

Įdomi buvo vieno gydytojo įžvalga, kad pakeitus įprastą mitybos būdą, svoris krenta. Pavyzdžiui, dažniau imate valgyti rytietiškus patiekalus, kur daugiau žuvies, daržovių. Porą savaičių ilsitės kokioje šalyje prie jūros, kur valgo daugiau žuvies. O jei dar nuvažiuojate į Indiją – tai iš viso super. Sakyčiau, kad puikus patarimas norintiems sulieknėti – nustokite maitintis “lietuviškai” (kai mėsa skirtingais pavidalais valgoma tris kartus per dieną).

Vienoje TV laidoje teko matyti eksperimentą su svoriu. Trisdešimtmetė, kuri visai nevalgė daržovių, tik visokį greitmaistį, blynus, picą, keptą mėsą – ėmė maitintis sveikiau. O kita moteris savanoriškai sutiko maitintis tos trisdešimtmetės stiliumi. Įdomios buvo išvados po dviejų savaičių tokio pasikeitimo: ta moteris, kuri pradėjo valgyti greitmaistį, picas, keptą mėsą skundėsi blogomis emocijomis, didesniu susierzinimu, padidėjusia agresija. Ir geležis jos kraujyje sumažėjo trečdaliu bei padidėjo blogojo cholesterolio. Tik per dvi savaites! Ir dar sako, kad geležis ir vitaminas B12 – tik mėsoje…

Ir dar vienas mano asmeninis pastebėjimas. Anksčiau, kai matydavau vaisius, aišku, kildavo noras juos valgyti, nes skanu, tačiau sutikdavau juos valgyti kaip papildomą užkandį tarp pagrindinių valgymų. Nes vaisiai – tai čia ne maistas. Iš tikrųjų, labai puikus maistas, kai tik sumažini savo ištampytą skrandį.

Akivaizdu, kad maistas – tai daugybė emocijų ir labai retai blaivus protas

Linkiu nepamesti galvos, tenkinant skrandžio įnorius

Ieva

paveiksliukas

Visais laikais netyla viena suaugusių problema – kaip bendrauti su paaugliu? Jie nesiklauso, jie prieštarauja, jie maištauja. Mano giliu įsitikinimu, tai vienintelis periodas žmogaus gyvenime, kai jis yra sąžiningas, kai jis elgiasi ir mąsto teisingai. Jeigu žmonija išliktų nuolatinėje paauglystėje – pasaulis būtų gražesnis, mes nenaikintume savęs ir kitų, mes gal išliktume žmonėmis…

Iki 13-14 metų žmogui “sueina” pagrindinė informacija apie gyvenimą šiame pasaulyje, apie tą gausybę prieštaravimų, su kuriais vėliau teks gyventi, apie nuolatinę žmonių dviveidystę, apie neteisybę, kurią jie patys sukuria ir pateisina, apie gobšumą, kuris vadinamas versliškumu. Įsivaizduokit, gyveni sau tokiam pasauly, kur viskas rožine spalva, kur daug mielų žvėriukų, kur visi geri ir duoda saldainių. Ir staiga tave užgriūna tokia lavina suvokimo, kas yra gyvenimas.

Argi nelogiška, kad tai suvokus sakai – “na ir šūdas!”, “kaip taip galima?”, “ir visi su viskuo sutinka?”, “ir man iki mirties reikės šitam pasauly gyventi?”. “Aš nesutinku, man tai nepatinka, tai nepriimtina, tai neteisinga!” – “Toks gyvenimas”. Nesąmonė! Štai kodėl paaugliai pradeda rūkyti, nes tai pasąmoninis noras nusižudyti. Dabar jau populiariau vartoti narkotikus – tai padeda kuriam laikui “išeiti” iš šitos planetos. Paskui jie ima daryti viską priešingai nei sako tėvai, nes tėvai yra tokie patys nudebilėja šio pasaulio nariai. Todėl prieštaraujant jiems, prieštaraujama visai sistemai – prisidarai skylių kūne, tatuiruočių, rengiesi taip, kad nervintum kitus, ryškiai dažaisi veidą, keikiesi ir pan. Kai tampa visai nepakeliama – atsiranda minčių apie mirtį. Juk akivaizdoje visos tos ateities, kurią tau siūlo suaugę, kitos išeities nėra – reikia pabėgti… Ir Dieve, kaip tai tikra ir nuoširdu!..

O paskui sistema (tėvų, mokytojų, visuomenės pavidalu) sulaužo tą jauną žmogų, perlenkia kaip jauną medį, nulaužo jam sparnus, nuplėšia jo rožinius akinius, nuplauna ryškų gotišką makiažą. Ir paauglys užauga. Nes tokių sąžiningų, teisingų maištininkų niekam nereikia. Jei jų bus daugiau, jie gali sugriauti sistemą. Dar privers prekybininkus, farmacininkus ir kitokius pinigų darytojus būti sąžiningais ir teisingais. Dar žiūrėk, reikės nustoti žaisti tuos žaidimus, kurie vadinasi politika. Gal dar nustosime žudyti vieni kitus, gyvūnus, paukščius ir žuvis? Gal reiks liautis medžioti ir kariauti? Ne, niekam to nereikia. Todėl pasistenkime kuo greičiau paauglius paversti “normaliais” suaugusiais.

Džiaugiuosi, kad žemėje vis dėlto net ir praėjus paauglystei lieka žmonių, kurie nenustoja prieštarauti sistemai, kurie kovoja, maištauja, kurie atvirai sako, kad “karaliai nuogi”, kad skriaudžiamam skauda, kad blogai krautis turtus kitų gyvybių sąskaita, kad melagiai, apgavikai, vagys valdo pasaulį. Gal dar šitas pasaulis gali būti išgelbėtas?

Todėl noras žudytis nėra protingas sprendimas. Sprukti nėra drąsu, tai silpnumo požymis. Geriau kovoti, pabandyti pakeisti ir netikėti tais, kurie sako, kad vienas nieko negali. Didžiausias revoliucijas pasaulyje sukeldavo dažniausiai vienas žmogus. Viskas prasideda nuo vieno žmogaus. Ir aš tikiu paaugliškos sielos tyrimu. Tikiu, kad įdingiausia sistema nepajėgi sugriauti ir sunaikinti to nuoširdaus pasipiktinimo, tos vidinės atskiro žmogaus jėgos. Ir net vieno žmogaus pastangos gali pakeisti pasaulį.

Tereikia neleisti savyje numirti paaugliškam tyrimui, idealizmui, entuziazmui, nuoširdžiam kovotojui.

O ar jums viskas patinka šioje žemėje? Tai kodėl su tuo susitaikėt?

Ieva

nuotrauka 

Jau kuris laikas gaunu pranešimus spaudai iš vienos pijaro agentūros apie kokliušo grėsmę vaikų sveikatai. Kurį laiką nekreipiau į juos dėmesio, nes mintyse greitai priskyriau šiuos pranešimus prie kategorijos “farmacininkų pijariniai įtikinėjimai”. Jie ten kažką tokio veikė, bandė atkreipti visuomenės dėmesį – leido kosinčio vaiko garsą centrinėse Vilniaus, Kauno ir dar kažkurio miesto aikštėse. Ai, pagalvojau, ta visuomenė nuolat drąskoma įvairių įstaigų komercinių norų, kad jie ką nors pirktų. Kaip nors atsispirsim dar vienam.

Tačiau keletą pastarųjų dienų vis lyg tyčia iš atsitiktinių žmonių, pažįstamų sulaukiu to paties klausimo – tai kaip ten su tuo kokliušu? Ir šiandien vėl gaunu pranešimą spaudai iš tos pačios pijaro agentūros, kuri kviečia mane į jų konferenciją. Pijarščikai nuo plačiosios visuomenės šiek tiek nusisuko, kad pasiimtų dar didesnį ruporą – žiniasklaidą.

Man, kaip nepatikliam žurnalistui, nuostabą sukėlė pirmos dvi lektorių pavardės:  Nicole Guiso, Pasteur instituto Molekulinės prevencijos ir žmonių ligų gydymo tyrimo skyriaus vadovė, Kokliušo ir kitų bordeteliozių centro direktorė (Prancūzija) ir Joel I. Ward, Kalifornijos universiteto pediatrijos profesorius (JAV).

Na nieko sau, nepatingėjo net iš Amerikos ir Prancūzijos dėl kažkokių maksimum 10-15 lietuviškų žurnalistų atgabenti profesūrą! Kita pavardė jau sukėlė šypsnį – Vytautas Usonis. Ir nors Usonis jau tapo Baltijos imunoprofilaktikos asociacijos valdybos pirmininkas, man sunku pamiršti jo šiek tiek apipešiotą reputaciją.

Pamenat, čia viena garsi žurnalistė bandė sukelti skiepų nepasitikėjimo bangą? Aš tuomet jau buvau parašiusi straipsnį žurnalui Green’as apie galimą vakcinų pašalinį poveikį, apie kurį niekas vis dar nekalba, nenori kalbėti ir, matyt, nekalbės. Nes čia užgaunamos jautrios visuomenės stygos – vaikų sveikata. Nepaskiepysi – susirgs, numirs; paskiepysi – irgi gali susirgti, bet gerokai vėliau, kokia sunkia autoimunine liga ir niekas neįrodys, kad nuo skiepo. O jei nepaskiepijai – tai visuomet lengva pasakyti, kad pats kaltas, kad tavo vaikui taip nutiko. Savo tekste aš bandžiau rasti tą pusiausvyrą ir pasiūlyti visuomenei būti kritiškesnei, viską vertinti blaiviau.

Tai štai ta žurnalistė kalbino ir Usonį, pagarsėjusį skiepų šalininką (prastai jis tada pasirodė). Gal net reikėtų sakyti – fanatiką? Nes šalininkai girdi kritiką ir kartais atsitraukia, o šis gydytojas – ne. Fanatikų aš bijau, jie neprognozuojami. Jis apsidžiaugė, kai atsirado vakcina nuo gimdos kaklelio vėžio, o farmacininkai tada visus įtikino, kad nuo šios ligos miršta labai daug moterų. Dabar jis pirmose gretose ir tikina, kad kokliušas irgi vertas turėti savo skiepą. O farmacininkai jam padeda sukelti tą visuotinės baimės atmosferą, kuri labai palanki atverti pinigines ir daryti tai, ką gąsdintojai liepia.

Kuo aš čia nepatenkinta? Gydytojų fanatizmu, farmacininkų “entuziazmu” ir pijarščikų parsidavėliškumu. Kai jie sueina į krūvą, jie visi praturtėja. O mes? O mes visi šiek tiek nuskurstame, nes prarandame dalį savo sveikatos, kurią jie, neva, saugo.

Išsaugokim sveiką protą

Ieva

paveiksliukas ir puikus straipsnis, demaskuojantis realų skiepų nuo kokliušo poreikį Dėkui, kolegos, už šventą pyktį

Buvau neblogoje paskaitoje apie atsakingą vartojimą. Aplinkosaugininkas Linas Vainius pateikė tokių susimąstyti verčiančių skaičiukų.

Ar žinojote, kad 20 proc. turtingiausių planetos gyventojų (į jų tarpą patenkame ir mes, kai įstojom į ES) suvartoja 76,6 proc. pasaulio išteklių?

Tuo tarpu, kai 20 proc. skurdžiausiai gyvenančių žmonių suvartoja vos 1,5 proc. pasaulio išteklių?

Esant tokiam nenormaliam vartojimui vienoje žemyno pusėje, šioje pusėje vis dažniau kyla klausimai, tai ką daryti? Akivaizdu, kad būtent vartojimas yra pasaulinio atšilimo priežastis. Kam dar tuo nesitiki, štai keletas argumentų. Dėl klimato kaitos:

• kyla vandenynų lygis
• tirpsta ledynai (o ten gėlo vandens atsargos)
• plečiasi dykumos
• trumpėja žiemos sezonai
• didėja klimato ir orų ekstremalumas
• vyksta globali aplinkos kaita
• energijos poreikiai šildymui žiemos metu mažėja, o vasarą vėsinimui didėja
• vis dažniau kyla miškų gaisrai (nuo savęs pridėčiau – audros, uraganai ir škvalai, kurie suniokoja miškus, taip pernai buvo ir Lietuvoje – iki šiol tvarkosi su uragano padariniais Lietuvos miškininkai)
• atsiranda vis daugiau kenkėjų žemės ūkyje (tą irgi mačiau savo akimis, teko bendrauti su Lietuvos miškininkais, tai didelė problema ir kova su jais – tai dar vienas iššūkis aplinkosaugai, nes juos sustabdo tik chemikalai)
• stiprėja jūros krantų erozija
• didėja senyvų žmonių susirgimai ir mirtingumas dėl karščio bangų sukeliamo šiluminio streso

Vardinti galima būtų ilgai. Pagrindinė to seminaro tema buvo – tai ką mes galime padaryti? Nevartoti negalim, nes ekonomikos visų šalių laikosi “ant vartojimo”. Buvo lyg ir rastas sprendimas – vartoti kokybiškai, renkantis mažiausiai teršiančius aplinką produktus. Apie tai prirašyta yra tikrai labai daug

Būkime atsakingo vartotojai

Ieva

paveiksliukas

Betvarkant savo popierius, radau vieną užrašą. Kažkur internete radau informaciją apie išsėtinę sklerozės ir mitybos ryšį. Vis kažkaip neprisiruošiau čia surašyti

Prof. Roy Swank iš Oregono Medicinos mokyklos, neurologas stengėsi įrodyti, kad dieta, kurioje yra mažai sočiųjų riebalų, sutrukdo IS procesą, sumažina atakų skaičių. Jis savo pacientus tokia dieta gydo nuo 1948 m.

• Sočiųjų riebalų mažiau kaip 10 g per dieną.
• Kasdien suvartoti polyunsaturated (čia gal polinesočiosios rūgštys?) oil 40-50 g (margarinas ir hidrintas aliejus netinka)
• Bent 1 arb. š. menkių kepenų aliejaus per dieną
• Gauti baltymų 0,8 g – vienam kilogramui svorio
• 3 ar daugiau kartų per savaitę valgyti šaltų vandenų žuvį (lašiša, skumbrė, silkė), kad organizme būtų daugiau Omega-3.

Šiaip dabar būtų sunku ginčytis su šio profesoriaus pastebėjimais. Žuvų taukai, žuvis – tai tikrai teigiamai savijautą veikiantys dalykai. Dėl tų blogųjų riebalų – tai čia, manau, bendro pobūdžio pastebėjimas. Jie nei vienam žmogui nėra geri – kam cholesterolis, kam nutukimas, o kam ir IS progresavimas…

Mano užrašuose yra tokie sakiniai: “Be nepakeičiamų riebalų rūgščių, mielino dangalas nesusidaro arba negali tinkamai funkcionuoti. Maisto alergija taip pat daro įtaką IS progresavimui – yra du alergenai – glitimas ir pienas.”

Pastaruoju metu stengiuosi stebėti savo savijautą išgėrus pieno. Man jį dar sunku išimti iš savo raciono, nes labai mėgstu kavą su pienu Tai išgėrus tokios kavos tikrai kažkaip lyg ir galva ima svaigti, sunkumas toks atsiranda, bet gal tai susiję su kava, kur išvaro iš organizmo skysčius? Šiaip, nespėliojant, būtų geriausia atsisakyti ir kavos (juolab, kad neseniai iš vieno sergančio IS išgirdau, kad jam nustojus gerti kavą, dingo tokie neaiškūs pykinimo epizodai), ir pieno

Ieva

paveiksliukas

Esu rašiusi apie savo eksperimentą geriant Activia jogurtus. Neseniai turėjau progą išbandyti naujus Danone jogurtus. Nusprendžiau, kad savo pojūčiais aš jau pakankamai pasidalinau Begeriant jogurtus man iškilo keletas klausimų, susijusius tiek su naujuoju jogurtu, tiek bendrai apie pačią įmonę. Smagu, kad įmonės atstovai mielai sutiko į juos atsakyti. Manau, kad jogurtų gėrėjams ir valgytojams tai gali būti įdomu.

Į klausimus atsako Renata Grikšelytė – Dantė, „Danone“ ryšių su visuomene vadovė Baltijos šalims

 Kokia naujo produkto sudėtis? Jeigu galima, norėtųsi gerokai išsamiau nei reklaminiuose skelbimuose – koks tai pienas, kokios dar kitos medžiagos įeina, koks procentas yra malpigijos?

 Dabar Lietuvoje yra dviejų rūšių “Actimel“. Naujasis „Actimel Powerfruit“ nuo įprasto „Actimel“ skiriasi tuo, kad yra praturtintas malpigijos sultimis. Naujasis produktas į Lietuvą atkeliavo rugsėjo pradžioje.

„Actimel Powerfruit“ sudėtis:

• iš dalies nugriebtas pienas,
• perdirbtas nugriebtas pienas,
• cukrus,
• vaisių ir uogų sulčių koncentratai – skirtingiems skoniams skirtingi,
• dekstrozė (cukraus rūšis),
• modifikuotas tapijokos krakmolas,
• kvėpiklis,
• rūgštikliai (natrio citratas, citrinų rūgštis),
• gyvosios jogurto bakterijos ir Lactobacillus Casei DN 114 001,
• vitaminai (B6, D – vienam buteliuke 15 % paros normos).

 Kiekviename buteliuke yra 1,5 % skystojo malpigijos sulčių koncentrato. Malpigija yra tikras natūralaus vitamino C užtaisas. Išgėrus buteliuką „Actimel Powerfruit“ gauname beveik trečdalį vitamino C paros dozės (30 proc.).

 Kaip atrodo jogurto gaminimo procesas? ir kur jis gaminamas? Kokioj šaly melžiamos karvės Actimel jogurtui?

 „Actimel“ gamybos procesas skiriasi nuo įprasto jogurto gamybos. Kadangi jis fermentuojamas ne tik įprastomis jogurto bakterijomis, bet ir specialiomis probiotinėmis bakterijomis Lactobacillus Casei DN 114 001, gamybos procesas vietoj jogurtui įprastų 4-6 valandų trunka kelias dienas.

„Actimel“ dėl sudėtingos technologijos yra gaminamas ne visose „Danone“ gamyklose. Lietuvą šis jogurto gėrimas dažniausiai pasiekia iš Lenkijos, kurioje veikia arčiausiai mūsų šalies esanti „Actimel“ gamykla.

 Noriu klausti apie pakuotės dydį, kuris daugeliui kliūna. Kodėl buteliukai tokie maži? Ir gal tuomet įmonė rūpinasi jų perdirbimu ar gamina pakuotes iš perdirbto plastiko? o gal galvoja daryti kada nors didesnę pakuotę?

 Kol kas rinkoje nėra poreikio didesniems „Actimel“ buteliukams. Būtent šiam produktui esamas kiekis yra optimalus, ypač turint omenyje, kad dažni „Actimel“ vartotojai yra vaikai. Jeigu rinkoje atsirastų poreikis didesniems „Actimel“ buteliukams, svarstytume tokią galimybę.

Šiuo metu visose „Danone“ Grupei priklausančiose bendrovėse skirtingose šalyse diegiamos technologijos ir procesai, padedantys sumažinti išmetamą anglies dvideginio kiekį, vandens suvartojimą gamybos procese, bandomos naujos „žaliosios“ pakuotės – pagamintos iš cukranendrių ir natūraliai suyrančios.

Naujovių bus ir Lietuvoje – apie jas pranešime, kai tik galėsime.

 Prisistatote kaip funkcinis maistas, tačiau tai jau mažiau vartotoją dominantis dalykas, dabar visi kalba apie produkto švarumą, “ekologiškumą”, darnumą su aplinka ir pan. Ar šitie dalykai rūpi Danone? Ar planuojama sertfikuoti savo produktą, net yra lietuviški ekologiški pieno produktai su sertifikatais, kodėl Danone – stambesnė įmonė – nesertifikuoja savo produkcijos?

 Lietuvoje ir pasaulyje kaip tik vis labiau populiarėja funkcinis maistas – tai yra maistas, praturtingas geromis, sveikatai naudingomis maistinėmis medžiagomis. Manau, kad jo era Lietuvoje dar tik ateina, ypač atsižvelgiant į pasaulines tendencijas. Vartotojai skirtingose šalyse vis labiau domisi funkciniu maistu, sveikatinimo nauda, maistas imamas suvokti kaip priemonė būti sveiku ir išlaikyti gerą sveikatą kuo ilgiau.

Tai, jog lietuviai irgi supranta maisto svarbą sveikatai, parodė ir „Actimel“ iniciatyva TNS atliktas tyrimas. Jo duomenimis, 75,2 proc. Lietuvos gyventojų imunitetą stiprina sveikesniu maistu. Daugiau nei 16 proc. mano, kad nusilpus imunitetui vienas iš būdų padėti savo organizmui yra maistas su sveikatinančiais ingredientais. Taip pat rinkdamiesi pieno produktus, vartotojai atkreipia dėmesį į šiuos veiksnius: 96 proc., kad produktas būtų natūralus, 95 proc. kad produktas būtų sveikas, 90 proc. kad palaikytų virškinimo sistemą, 89 proc. stiprintų imunitetą.

Kita vertus, svarbūs ir Jūsų kiti minimi veiksniai – gamybos proceso darna su aplinka, gamtos išteklių tausojimas. „Danone“ tam taip pat skiria daug dėmesio ir pastangų. Keletas tai iliustruojančių skaičių:

-          Jau 1996 m. „Danone“ pasirašė Chartiją, kurioje buvo numatyta, kad įmonė sieks sumažinti anglies dvideginio išmetimą, vandens ir energijos suvartojimą.

-          2001 m. „Danone“ gamyklos įsipareigojo iki 2010 m. 20% sumažinti energijos suvartojimą, 30% – vandens suvartojimą, 10% – pakuočių svorį. Iki 2008 m. dauguma tikslų buvo pasiekti. Pvz., „Actimel“ buteliuko svoris nuo jo atsiradimo iki dabar sumažėjo perpus.

-          2009 m. numatyta iki 2012 m. sumažinti anglies dvideginio išmetimą 30 proc. visame gamybos ir distribucijos procese. Tam, kad pasiekti rezultatai būtų ilgalaikiai, bendradarbiaujama ir su žaliavų tiekėjais, nevyriausybinėmis ir visuomeninėmis organizacijomis, kitais partneriais bei tiekėjais.

 Įgyvendindama „žaliąsias“ iniciatyvas „Danone“ bendradarbiauja su tokiais partneriais kaip ADEME (Prancūzijos aplinkosaugos ir energetikos valdymo agentūra), Carbon Trust (ne pelno siekianti organizacija, padedanti verslo įmonėms įsidiegti anglies dvideginio emisiją mažinančias priemones), IUCN (International Union for Conservation of Nature, organizacija, kurios tikslas išsaugoti biologinę įvairovę), RAMSAR Convention on Wetlands (tarptautinė sutartis pagrindu veikianti organizacija, kurios tikslas išsaugoti pelkes), INRA (Prancūzijos nacionalinės žemės ūkio tyrimų institutas) ir kt.

 Ar įmonė turi savo socialinės atsakomybės veiklos sritis?

 „Danone“ pasaulyje skiria daug dėmesio socialinės atsakomybės projektams.

Esminės sritys:

-          SVEIKATA: „Danone“ misija yra siekti, kad maistas padėtų būti sveikiems kuo daugiau žmonių. Todėl investuojama į mokslinius tyrimus, kaip biologiškai aktyvūs elementai, gerosios bakterijos veikia žmogaus virškinimo, imuninę sistemas. Taip pat nuolat tobulinamos ir mitybiniams poreikiams pritaikomos maisto produktų formulės – mažinama cukraus, riebalų, pvz., nuo 2007 m. iki šių metų „Danonki“ cukraus sumažinta 18%, „Activia“ jogurte – 7-10 %, “Actimel” geriamajame jogurte – 20-25% priklausomai nuo skonio.

-          GAMTA: mažinamas vandens ir energijos išteklių naudojimas, anglies dvideginio emisija, taip pat ploninamos plastiko pakuotės, bandomos naujos „žaliosios“ technologijos. Kartu investuojama į bioįvairovės išsaugojimą, atsakingą ūkininkavimą.

-          ŽMONĖS: atsakomybė prieš savo darbuotojus, investuojant į jų mokymus, skatinant saugumą darbe.

 Lietuvoje taip pat planuojama nuo kitų metų įgyvendinti socialinės atsakomybės iniciatyvas sveikos mitybos srityje. Kai darbai bus baigti, šia informacija būtinai pasidalinsime.

 Ar internete yra tinklalapių apie Actimel lietuvių kalba? Ar planuojate ateityje kokį nors internetinį projektą, kuriame būtų surašyta informacija apie produktus, jų sudėtį, apie pakuotes, tyrimai, informacija apie įmonę, jos socialinę atsakomybę ir pan.? Kur šiuo metu apie tai galima būtų gauti daugiau informacijos?

 Lietuvoje veikia www.actimel.lt tinklalapis – jame galima rasti pagrindinę informaciją apie produktą. „Danone“ tinklalapis taip pat šiuo metu kuriamas. Jame bus pateikiama ne tik informacija apie produktus, tačiau ir apie pačią bendrovę Baltijos šalyse, vykdomus projektus, socialinės atsakomybės programas.

Paveiksliukas

Penkta diena kaip aš nevartoju. O taip norisi. Matau jį kitų žmonių rankose, užuodžiu kvapą, prisimenu skonį ir tą palaimingą jausmą…

Penkta diena kaip aš nevartoju cukraus. Turiu siaubingą priklausomybę! Jaučiu realias “lomkes”. Šimtą kartą per dienų nusprendžiu nutraukti savo kančias ir eiti nusipirkti kokį šokoladuką, zefyrų pakelį ar mažą, vieną vienintelį saldainiuką… Man to taip reikia!.. Man priklausomybė.

Ir nei kiek nepadeda tie vaisiai, nei obuoliai, nei kriaušės, net vynuogės ir datulės. Taip, saldu, bet man reikia to cukraus saldumo. Kai po šokolado plytkės organizmas išprotėja, skiriasi ten visokie insulinai, kepenys dirba pilnu pajėgumu, organizmas stengiasi apsaugoti save nuo tos cukraus atakos, o smegenys euforijoj… Protas sako, kad reikėtų liautis kankinti organizmą, tačiau kita – apsalusi smegenų dalis atmeta bet kokius argumentus. 

Tai pati tikriausia priklausomybė. Ir prisipažinsiu – negarantuoju, kad aš atsilaikysiu…

Ieva

foto