Featured Posts

Išsėtinė sklerozė. Du metai po diagnozės Šio teksto nelabai norėjau rašyti, bes vis dažniau žmonės užklausia, kaip ten aš toliau su ta išsėtine gyvenu, o kai neseniai jau ir laišką gavau, nusprendžiau, kad gal tikrai seniai jau...

Readmore

Dantistų chaltūra Praeitą savaitę lankiausi pas dantų gydytoją. Laiko turėjau nedaug, tad man buvo pasiūlyta ne taisyti dantį (tai užtruktų ilgiau), o atlikti burnos higieną, nes paskutinį kartą buvau daugiau...

Readmore

Lenkiu galvą prieš Tibeto masažą Mano sveikatos paieškos masažo kabinetuose tęsiasi. Šį kartą norėčiau pasidalinti įspūdžiais iš Tibeto masažo. Su šiuo masažu susipažinau taip pat atsitiktinai, kaip ir su kitais -...

Readmore

Kasmetinė techapžiūra Taip vadinu kasmetinį, jau tradicija tampantį, lankymąsį pas gydytojus. Šiemet prisikaupė visokių skundų, tad vizitas turėjo labai aiškias kryptis - skydliaukės veikla, įtarimai dėl osteochondrozės,...

Readmore

Valgykim žuvį lietuvišką Kadangi pastaruoju metu užderėjo visokių pigesnių lašišų ir upėtakių akcijų, reikėtų duoti atkirtį tai pigumo psichozei. Ne viskas, kas pigu yra teisinga.  Domiuosi žuvų tema, nes pernai...

Readmore

Ievosnuomone Rss

Ko paprašyti Kalėdų Senelio?

Posted by Ieva | Posted in Kita | Posted on 22-12-2011

2

Atrodo, kasmet tampi vis protingesnis ir tokius dalykus kaip kalėdiniai norai palieki vaikams ir reklamos kūrėjams. Tačiau vis tiek sunku atsilaikyti ir nors minutę nepagalvoti apie tai, ko iš tiesų paprašytum Kalėdų Senelio, jei jis toks iš tikrųjų būtų.

Su amžiumi (nerašau senstant – grubokai skamba) vis dažniau tavo linkėjimuose pirmoje vietoje atsiranda žodis “sveikatos”. Ne kažkokios sunkiai suvokiamos ir neapibrėžiamos laimės ar sėkmės, ne pinigų, kurie yra pati efemeriškiausia sąvoka (nes jų niekada nebūna pakankamai), net ne visų svajonių išsipildymo (kartais tik kai jos išsipildo suvoki, kokios kvailos jos buvo), o linki labai aiškios, konkrečios, apčiuopiamos sveikatos.

  • Kad nekankintų nugaros, pilvo, sąnarių ir galvos skausmai;
  • kad kas mėnesį nevargintų peršalimo simptomai;
  • kad nesijaustumėte blogai dėl pilvo pūtimo, vadinasi, kad virškinimo sistema veiktų puikiai;
  • ir kad nuo to pertekliaus stresų neatsivertų opa ar nepaaštrėtų gastritas;
  • kad niekada nebūtų pleiskanų ir nagų grybelio;
  • kad akinius pirktumėte tik dėl įvaizdžio, o ne prastėjančio regėjimo;
  • kad neaugtų svoris;
  • kad kepenys, inkstai, tulžis ir kiti vidaus organai veiktų puikiai ir ten nesiformuotų akmenys;
  • kad spaudimas niekada nekiltų ir kad nebūtų infarktų;
  • kad širdis nepavargtų ir būtų sveikut sveikutėlė;
  • kad protas ir gera nuotaika jūsų neapleistų, užleisdami vietą depresijai ir kitoms psichikos ligoms;
  • kad lėtinės ligos pamirštų kelią į jūsų namus;
  • kad onkologija jums skambėtų tik kaip tolimas aidas;
  • kad visiems laikams pamirštumėte kelią į polikliniką ir ligoninę…

Ar viso to galima paprašyti Kalėdų Senelio? Jis juk irgi, berods, ne jaunas ir antsvorio turi, turėtų suprasti… :)

Linkiu visiems SVEIKATOS!

Ieva

 

paveiksliukas

Kuo pasidžiaugti gruodžio 1-osios proga?

Posted by Ieva | Posted in ŽIV | Posted on 28-11-2011

2

 

Gruodžio 1-ąja visame psaulyje minima AIDS diena. Pas mus vyks kažkokie renginiai, konferencijos ir susitikimai. Keistos kalbos, neturinčios jokios naudos visuomenei ir juo labiau ŽIV infekuotam žmogui…

Jau keletą metų nuosekliai domiuosi tuo, kas vyksta ŽIV srityje mūsų šalyje ir turiu savo įžvalgas šiuo klausimu. Gruodžio 1-oji – tai puiki proga pateikti kažkokias ataskaitas, apibendrinimus, galimybė pasidalinti geromis naujienomis. Kuo šiemet mes galėtume pasidžiaugti?

  1. Lietuviškos valdžios stabiliu požiūriu. ŽIV testai jau keletą metų iš eilės išlieka mokami. Kodėl tai gerai? Nes jeigu tikrini nemokamai tik kraujo donorus, nėščiąsias ir kalinius – tai gauni labai nedidelius sergamumo rodiklius. Tik vienas kitas labai paranojiško sudėjimo žmogus po kokio nesaugaus lytinio akto bėgs darytis ŽIV testą. Plačioji visuomenė net nesuvokia, kam jiems tas testas reikalingas. Štai dar viena nauda – kiek pinigų susitaupo!
  2. Ir toliau išliekančiu mažiausiu ŽIV sergamumu, kai aplinkinės valstybės ir net visas Rytų Europos regionas paskelbtas beveik epideminiais taškais. Kodėl ŽIV aplenkia Lietuvą? Žiūr. punktą 1.
  3. ŽIV nemokamai pradėjo testuoti nevyriausybinės organizacijos. Tai yra labai gera naujiena, kuri jau tęsiasi virš metų. Patikrinta beveik 10 000 lietuvių, beveik 100 infekuoti ŽIV. Nevyriausybininkų statistinis rodiklis siekia 1,1 proc. Nacionalinis – 0,8 proc. Tos dešimtosios dalys tampa ne tokios jau mažos, kai padaugini iš trijų milijonų. Čia reikia truputį apgailestauti, kad nevyriausybininkams tenka nors kartą per mėnesį atlaikyti visų įmanomų įstaigų patikrinimus, nes kažkoks anonimas nesiliauja rašinėti laiškų į visas institucijas ir reikalauti tų patikrinimų. Gal iš dalies ir normalu, nes nevyriausybininkų iniciatyva iš esmės griauna 1 ir 2 punktą.
  4. Šalies nevyriausybinės organizacijos, dirbančios ŽIV srityje, dar porą metų bus tokios pat vargšės (finansiniu požiūriu) kaip ir anksčiau. Šių metų vasarą buvo įvykęs nebūdingas Lietuvai stebuklas – vienoj vietoj susirinko apie 14 organizacijų, kad kartu parengtų projektą Globaliam fondui. Stebuklas, aišku, turėjo realų motyvą – 25 milijonus litų. Štai tiek pinigų reikia, kad lietuviai pademonstruotų tą tokį retą mums solidarumą. Tačiau (gal tai Dievo ženklas?) Globalus fondas atšaukė 11 raundą ir geriausiu atveju 2014 m. vėl bus galimybė teikti paraišką (jeigu būsime pripažinti varginga šalimi). Kodėl manau, kad tai gera naujiena? Nes paraiškos teikimo procese 14 organizacijų reguliariai rinkosi po vienu stogu, kartu dirbo, barėsi ir taikėsi. Vadinasi, gal išmoko bendradarbiauti. Ir gal toliau sugebės pademonstruoti išmoningumą ir siekti savo tikslų ranka rankon?
  5. Ir toliau išliekame šalimi, kur yra didelis mirtingumas nuo AIDS, mažai žmonių gauna ARV gydymą. Kur kasmet Ligonių kasos numato skirti gydymą tik 200 žmonių, vadinasi, visi nauji atvejai, kuriems prireiks vaistų, bus: a) pasmerkti laukti iki nežinia kada, B) nešti kyšį gydytojui, tikintis, kad jis kaip nors “pramuš” gydymą, c) tyliai mirti, nes Lietuvoje gydymas skiriamas vėliausioje stadijoje, kai ŽIV viruso žmogaus organizme jau būna labai daug ir jis gerokai apgadina imuninę sistemą. Kadangi taip prastai pas mus su gydymu, tai tada visai logiška, kodėl tie testai yra mokami. Nes jeigu išaiškėtų, kad šalyje yra labai duag žmonių ŽIV infekuotų ir dar visi pareikalautų gydymo, tai kiek čia pinigų reikėtų?

Geriau tegu viskas būna taip, kaip yra dabar. Dar kartą galima pasidžiaugti stabilia ir nesikeičiančia situacija politinėje srityje – jokių testavimų, jokių naujų ŽIV atvejų, o ypač tokių, kuriems reikia gydymo, jokių pertvarkų ŽIV gydymo metodikose. Taip pat reikia pasidžiaugti dėl lietuvių kantrybės – tyli, kai negauna vaistų, kai poliklinikose jų nenori aptarnauti gydytojai, kai nesuteikia informacijos apie ligą (nes, oi, gydytojai irgi mažai žino apie ŽIV) ir tyli tada, kai Europoje, matyt, kas nors jau būtų paduotas į teismą.

Beveik panašu į Pasaulinės AIDS dienos šūkį – nulis naujų ŽIV užsikrėtimų, nulis mirčių ir nulis diskriminacijos! Tai mes šaunuoliai!

Ieva

paveiksliukas

 

 

Kad vaikų gyvenime nebūtų blogų prisilietimų

Posted by Ieva | Posted in Kita | Posted on 21-11-2011

0

Viena jautriausių visuomenės temų – seksualinis vaikų išnaudojimas. Paramos vaikams centras pradeda socialinę kampaniją „Blogas prisilietimas“, kuria siekiama apsaugoti vaikus nuo blogų prisilietimų ir išmokyti suaugusius atpažinti nuskriaustą vaiką, kad apie tai laiku būtų pranešta atitinkamoms tarnyboms.

Smurtas prieš vaikus

Pernai Paramos vaikams centre pagalba buvo suteikti 57-iems seksualinį smurtą patyrusiems vaikams. Daug vaikų tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje nepatenka
į jokius statistinius duomenis. Blogą prisilietimą patyrę vaikai slepiasi ir nenori būti matomi.

Pasak vaikų psichiatro Lino Šlušnio, suaugę yra linkę manyti, kad seksualinis smurtas yra pats baisiausias, už tai baudžiama atitinkamai. „Nereikėtų pamiršti, kad bet koks smurtas vaikams palieka didelius randus. Tyrimai rodo, kad tie randai yra labai panašūs, nepaisant to, ar tai yra nepriežiūra, fizinis smurtas, psichologinis ar seksualinis. Vaikai patiria tuos pačius sukrėtimus, įvyksta ilgalaikis poveikis jų raidai, vystymuisi. Mes Lietuvoje turime visas smurto rūšis, tačiau mažiau kalbama apie, pavyzdžiui, nepriežiūrą. Tuo tarpu medikams neretai tenka susidurti su vaikais, kurie yra apleisti, neprižiūrėti. Psichologiškai toks vaikas jaučiasi panašiai, kaip patyręs seksualinį smurtą –
jis nori būti nematomas, jų pasitikėjimas savimi ir savivertė yra stipriai palaužti“, – sako psichiatras L. Šlušnys.

Jis ragina suaugusius atsikratyti baimės. „Suaugę išsigąsto to, ką sako vaikas, nes nežino, ką su tuo daryti, ką daryti su vaiko randu. Jie išsigąsta ir ima galvoti, kad gal tai tik vaiko fantazija. Dar sunkiai jiems būna patikėti vaiko žodžiais, nes tie smurtautojai neretai gali būti pažįstami patiems suaugusiems. Todėl vaiko artimieji ima neigti, vengia kontaktų su vaiku ir stengiasi, kad daugiau apie tai su vaiku nebūtų kalbama. Suaugę turi padėti vaikui ir patys nustoti bijoti. Kreipkitės į specialistus, kurie padės išsiaiškinti, ar vaiko kalbos turi pagrindą“, – pataria psichiatras.

Esame atsakingi už vaikus

Mūsų šalies visuomenė skaudžiai priima seksualinio smurto prieš vaikus atvejus. Pasak Vaiko teisių apsaugos kontrolierės Editos Žiobienės, tėvai turi kalbėtis su vaiku apie tai, kas ir kiek gali prie jo prisiliesti.

„Patirtis rodo, kad vaikai seksualinę prievartą patiria iš artimų asmenų, pažįstamų. Tai vyksta jų pačių namuose, mokymo įstaigoje, todėl labai svarbu tą prievartą pastebėti. Atkreipčiau dėmesį į ištirtas bylas, iš jų mes matome, kad dažniausiai tai nebūna vienkartiniai atvejai, vaikas būna išnaudojamas ne vienerius metus. Vaikas negyvena vakuume. Jis kasdien praeina pro kaimynus, mokytojus. Vaikas ima slėptis, užsidaro savyje, kai patiria smurtą. O suaugusių uždavinys matyti tai. Pagal įstatymus, nesvarbu ką mes veikiame ir kokias pareigas užimame, mes visi esame atsakingi už vaikus. Pastebėję kažką negero turime pranešti. Tai visų pareiga, nors ypač atidūs turi būti švietimo, sveikatos įstaigų darbuotojai. Tie žmonės, kurie tiesiogiai susiduria su vaikais, jie neturėtų būti abejingi“, – sako Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė.

Su vaiku reikia kalbėtis

Pasak „Paramos vaikams centro“ direktorės, psichologės-psichoterapeutės Aušros Kurienės, vaikai patys neapsigins nuo jos skriaudžiančių žmonių. „Mes, suaugusieji, turime žinoti, kaip elgtis, kai įtariame, kad vaikas gali būti seksualiai išnaudojamas. Viliamės, kad socialinė kampanija „Blogas prisilietimas“ atkreips dėmesį į seksualinę prievartą patyrusius vaikus bei išmokys suaugusius gebėti atskirti vaikų, patyrusių seksualinį smurtą, elgsenos pokyčius“, – sako A. Kurienė.

Blogas suaugusiųjų elgesys sugriauna vaikų pasitikėjimą žmonėmis, savimi ir pasauliu. Kad tai neįvyktų reikia dažniau kalbėti su vaiku. Pirmiausia, leisti jam aiškiai suvokti, kad jis turi nebijoti kalbėti apie blogus prisilietimus. Antra, patiems suaugusiems tikėti vaiku. „Tyrimai rodo, kad daugybė seksualinės prievartos atvejų lieka nežinomi specialistams. Šalia esantys suaugusieji dažnai netiki vaiko pasakojimais, nepastebi jo siunčiamų signalų arba kilus įtarimui nesikreipia pagalbos. Patiems vaikams sunku atskleisti patirtą prievartą, nes jie bijo, jaučiasi kalti, pasimetę, nesupranta, kas su jais vyksta. Vaikai apie patirtą seksualinę prievartą nemeluoja, jie slepiasi, gėdijasi, o dažnai net nesupranta, kad vyksta kažkas blogo“, – sako psichologė-psichoterapeutė A. Kurienė.

Vaikas keičiasi

Socialinės akcijos sumanytojai ragina tėvus kreipti dėmesį ne tik į savo vaikus. „Esame kaimynai, giminaičiai, draugai. Visiems vaikams reikia pagalbos. Todėl atkreipkite dėmesį į tokius akivaizdžius pokyčius – vaikas ima dažniau sirgti. Jam skauda tai galvą, tai pilvą, gali pykinti, bus padidėję limfmazgiai. Apsilankius pas gydytoją, tyrimai nerodys jokios priežasties“, – sako A. Kurienė.

Ji taip pat rekomenduoja jautriai reaguoti į staigų vaiko elgesio pasikeitimą. Jei vaikas iš linksmo ir aktyvaus virsta rimtu ir užsidariusiu; jei smalsus vaikas nustoja bet kuo domėtis; jei ramesnis vaikas staiga tampa pernelyg linksmas ir t.t. Pasak psichologės A. Kurienės, bet koks vaiko elgesio pasikeitimas rimta priežastis su juo pasikalbėti.

„Žinoma, šis pokalbis gali būti sudėtingas, tačiau labai svarbus, padedantis išvengti seksualinio išnaudojimo. Ruošdamiesi tokiems pokalbiams, galite pasitarti su specialistu – gydytoju, mokytoju ar psichologu“, – pataria A. Kurienė.

 

Faktai apie seksualinę prievartą:

  • PSO duomenimis, apie 20 proc. moterų ir 5-10 proc. vyrų teigia vaikystėje patyrę seksualinę prievartą;
  • Remiantis skirtingais tyrimais, atliktais 2008-2010 m., Lietuvoje vaikų, patyrusių seksualinį smurtą, buvo iki 27 proc.;
  • Vaiko seksualinis išnaudojimas gali trukti daugelį metų, kartais – iki pilnametystės;
  • Didžioji dauguma seksualinio išnaudojimo atvejų niekada nebūna atskleisti;
  • 80 proc. seksualinio tvirkinimo atvejų vaikai gerai pažįsta tvirkintoją, tik 10 proc. vaikų nukenčia nuo nepažįstamųjų.
  • Jungtinių Tautų vaikų fondo „Unicef“ skaičiavimais, kasmet apie 2 milijonai vaikų patiria seksualinę prievartą.

 

Kaip apsaugoti vaiką?

  • Pasakykite, kad jis turi teisę atsisakyti daryti tai, kas jam kelia nerimą ir atrodo netinkamas elgesys.
  • Paaiškinkite, kad vaikas turi pasakyti patikimam suaugusiam, jei kitas žmogus netinkamai jį palietė.
  • Visada išklausykite vaiką, kai jis nerimauja ar bijo.
  • Paaiškinkite, kur jis gali gauti paramą ir patarimų.
  • Jei esate susirūpinę, kad vaikas gali būti nukentėjęs nuo seksualinės prievartos, pasitarkite su psichologu arba vaiko teisių apsaugos specialistu savo rajone.

 

Kur kreiptis pagalbos?

Paramos vaikams centras. Tel. (8 5) 271 59 80, 8 611 43567, info@vaikystebesmurto.lt

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos linija vaikams – 8 800 01230

Vaikų linija – 116 111.

Jaunimo linija – 8 800 28888

Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai kiekviename mieste ir rajone.

 

Daugiau informacijos apie vaikų seksualinio išnaudojimo požymius, apsaugos ir pagalbos būdus, apie pagalbą vaikams sužinosite www.vaikystebesmurto.lt

 

paveiksliukas

Sutemos tirščiausios prieš aušrą

Posted by Ieva | Posted in Kita, Narkotikai | Posted on 14-11-2011

0

Sekmadienį buvau puikiam renginy. Priklausomų asmenų reintegracijos bendruomenės “Aš esu” ir interneto dienraštis www.bernardinai.lt pristatė knygą, kurią planuoja išleisti kitų metų pavasarį. Knyga bus įdomi priklausomiems asmenims, jų artimiesiems. Ten nebus moralų, smerkimo ir ji įneš daug aiškumo. Nes dabar sunku kovoti su mąstymo šablonais:

Priklausomybės – tai žmogaus pasileidimas.

Nesiliauja gerti ar vartoti, nes jam, matyt, patinka.

O kiek visokių netinkamų požiūrių yra geriančio ar narkotikus vartojančio žmogaus artimųjų galvose! O juk visa sovietmečio karta, kurių tėvai leisdavo laiką ant sofos su buteliu alaus rankose, puikiai žino, kas yra alkoholizmas. Dabartinių paauglių tėvai nežino, ką daryti su į narkotikus įnikstančiais vaikais. Tai kiekvienai šeimai svarbi tema.

Kad sutemos išsisklaidytų ir leidžiama ši knyga. Aš jau finansiškai prisidėjau ir dar prisidėsiu prie jos išleidimo. Raginu ir jus padaryti gerą darbą artimui savo. Artėja Kalėdos, visus tuoj pramuš ant gerumo :) Lai pramuša ir jus :)

plačiau apie galimybę paremti:

tel. ( 85) 231 3009

redakcija@berbardinai.lt

O čia apie patį bernardinų projektą – www.bernardinai.lt/sveikasgyvenime

Ieva

 

 

Pajusti, ką reiškia stresas

Posted by Ieva | Posted in Kita | Posted on 09-11-2011

7

Pastaruoju metu žodis stresas kažkaip jau ima nusivalkioti. Jį visi vartoja ir jis kuo toliau, tuo mažiau kelia kažkokias neigiamas asociacijas, susirūpinimą ar norą kažką keisti. Gyvenimas įtemptas, kasdieną vis naujiena, stresą patiriame nuolat, todėl sergame ir nieko čia keisto. Kitiems gi tas stresas tai eilinis žodelis, nekeliantis jokių asociacijų. Prieš gerą savaitę mano gyvenime nutiko įvykis, kuris iš esmės pakeitė mano požiūrį į stresą. Patyriau didelį stresą, apie tai net dabar man nėra lengva rašyti.

Turiu nedidelį šunelį, kurį kasdien vedu pasivaikščioti. Buvo eilinis ramus šeštadienio rytas, gatvės tuščios, išėjom pasivaikščioti. Ir mus užpuolė du dideli šunys. Negalvodama čiupau šunį ant rankų ir sukiojausi nuo lojančių užpuolikų, nes suvokiau, kad jei jis atsidurs ant žemės – jie jį sudrąskys. Rėkiau fu, bet vienas šuo toliau mane atakavo. Ir vieną akimirką pajutau jo dantis, slystančius per nugarą. Jei jis būtų užčiaupęs burną, būtų įkandimas. Tada kažkaip, matyt, labiau supykau ir užrėkiau fu. Jis pradėjo trauktis, o aš ryžtingai pasukau namo. Pasukus už kampo nuleidau šunį ant žemės ir mes bėgom. Namie pradėjo labai smarkiai drebėti rankos, apsiverkiau, paskui nusiraminau ir paskambinau pasiskųsti policininkams.

Po to nutikimo pamenu kelias dienas negalėjau prisiversti dirbti, mintyse vis kartojasi ta situacija…  O praėjus lygiai savaitei, vieną rytą prabudau ir supratau, kad man viską skauda: skaudėjo vieną akį, šoną kur inkstai, kelį, kojų raumenis, pykino. Tai tęsėsi visą dieną, nieko nedariau, gulėjau ir sirgau. Kitą rytą nieko neskaudėjo! O juk dar vakar negalėjau sulenkti kojos ir net šlubčiojau. Šnektelėjau apie tai su kūno terapeute Rasa, tai ji pasakė, kad čia iš kūno “išėjo” stresas. Pademonstravau didžiulę drąsą (kai kurie pažįstami sakė, kad būtų metę šunį ir patys gelbėjasi), už drąsa “atsakinga” inkstų zona, o mano jausti simptomai – tai visokių inkstų susirgimų simptomai. Dieną prieš tą “viską skauda” dariausi masažą, pasak Rasos, raumenų atsipalaidavimas leido “atsipalaiduoti” ir stresui. Dar vienas įrodymas, kad masažai yra gerai :)

Perskaičiau apie stresą tokį netrumpą ir nelabai paprastą, bet geros specialistės straipsnį. Čia yra neblogų patarimų, kaip atsigauti po streso. O Rasa patarė pirmiausia nueiti į tualetą po didelio streso nusišlapinti. Paklausiau, kas būtų jeigu nebūtų man nutikę, jeigu nebūtų tos “viską skauda” dienos. Ji sakė, kad būtų atsiradusi kokia nors liga – iš akies skausmo galėjo išsivystyti konjuktyvitas, iš inkstų – koks akmenligės priepuolis ar uždegimas, galėjo būti ir kelio rimtesnis ir ilgesnis skausmas. Žodžiu, gerai, kad fizine prasme stresas iš kūno išėjo.

Dabar reikia susitvarkyti su baime, kuri liko. Baimė išgirsti šuns lojimą. Baimė vienai vedžioti savo šunį. Tamsių gatvių baimė. Tuščių gatvių baimė. Ir garso, panašaus į šuns letenų caksėjimą, baimė.

Kaip ją išvaryti iš savo kūno?

Ieva

šuo

 

 

Gatvės pokalbis apie mitybą ir mankštą

Posted by Ieva | Posted in Ligų prevencija, Mityba | Posted on 31-10-2011

0

Vieną dieną skubu sau kažkur Vilniaus gatve ir sutinku Saulių Urboną. Ne kartą esu jį kalbinusi įvairiems straipsniams, todėl nenustebau, kai tiesiog gatvėje ėmėme kalbėtis apie mitybą, mankštas.

Kažkaip viskas atrodė keistokai – aplinkui po darbų kažkur skubantys žmonės, kas dar skambina telefonu, kas jau geria popietinės kavos puodelį, kažkas mintyse planuoja vakarą. O mes stovim ir kalbamės apie pieną, apie žaliavalgystę. Saulius pasakoja, kad vartoja sviestą, atskleidžia savo “duonelės” receptą. Aš jį provokuoju sakydama, kad mums reiktų susitikti šalčiausią metų dieną ir aš jo paklausiu, kaip jam sekasi žaliavalgiauti. Jis klausia, kiek pieno aš išgeriu ir siūlo mažinti šio produkto vartojimą. Imu vardinti savo pieno dozę kasdieniame racione. Beje, po mūsų pokalbio baigiu išstumti pieną iš kavos – jį pakeičiau ryžių, kokosu pienu.

Abu lyg ir sutariam, kad nereikia stengtis išsilaukyti kažkurioje kategorijoje “vegetaras”, “žaliavalgis” ar “veganas”. Kiekvienas pagal savo organizmo poreikius turi atrasti savo valgiaraštį.

Paskui teiraujuosi Sauliaus, kaip mankštų eksperto, apie raumenų jėgą. Iki pradedant eiti į jogą, ėmiau jausti, kad dingsta jėga rankose. Sanatorijos kineziterapeutė vis minėjo, kad reikia stengtis išsaugoti judesio amplitudę. Po metų mums susitikus ji buvo patenkinta mano amplitude. Tačiau apleidus mankštinimąsi, jaučiu, kad mažėja ne amplitudės, o jėga. Klausiau Sauliaus, gal reikėtų man dar su kokiais treniruokliais padirbėti. Jis pasiūlė kas rytą atlikti jo sukurtą “Pirmo rato” mankštą. Pasiskundžiau, kad man iš atminties greitai išgaruoja pratimai ir net jeigu užsirašau, po kurio laiko nesuvokiu, ką turėjau omeny. Štai todėl aš ir ne šokėja :) Jis pasakė, kad mankšta yra nufilmuota ir įdėta tinklalapyje. Patogu, žiūri ir darai. Pabandykit ir jus - “Pirmas ratas” čia.

Štai taip smagiai, lengvai per pusvalandį aptarėm svarbiausius dalykus – mitybą, kažkokius produktus ir receptus, mankštą. Ir tai vyko tą pusvalandį, kai visas miestas išprotėjęs džiaugėsi darbo dienos pabaiga.

Ieva

gatvė

Surasti savo masažuotoją

Posted by Ieva | Posted in Masažai | Posted on 31-10-2011

0

Visą vasarą gan aktyviai vaikščiojau ir bandžiau visokius masažus. Paskui baigėsi akcijiniai kuponai ir pinigai, todėl kokį mėnesį masažų mano gyvenime beveik nebuvo. Ir pajutau, kad man jų trūksta :) Nors gal ir nesu objektyvi, nes nustojau ir mankštintis, todėl dabar turiu efektą – be priežasties įsitempiantys kojų raumenys, vėl grįžo nuovargio jausmas.

Greitai susigriebiau ir atnaujinau masažus ir mankštinimąsi. Mankštą man atstoja joga (apie atradimus šioje srityje parašysiu vėliau). O masažai ima nusistovėti.

Man patinka masažo salonas prekybos centre Panorama, nes ten gali patekti tą pačią dieną ar tuo metu, kai esi prekybos centre ir turi kokį laisvą pusvalandį. Labai patogu. Nors kalbos barjeras kelia sunkumų. Juk kartais norėtųsi persimesti kokiu žodeliu su masažuotoju, pasakyti, kad čia yra skausminga zona ar paklausti jo kažko apie jo darbą, jį patį. Masažuotojos ten “kaip pataikysi” :) Dar norėčiau ten atlikti galvos masažą, registratorė sakė, kad ten turi puikią šio masažo specialistę.

Praeitą savaitę lankiausi naujame man “Kūno kosmetologijos salone”. Ir žinot, man rodos, atradau savo masažuotoją :)

Manau, kad turi būti kažkoks komfortiškas jausmas tarp tavęs ir masažuotojo. Vis dėlto guli nuogas, visas toks pažeidžiamas, nuo jos akių negali pasislėpti nei vienas tavo kūno lopinėlis, todėl turi jaustis komfortiškai :) Be to, kiekvieno masažo ir masažuotojo užduotis – sugebėti atpalaiduoti įsitempusius raumenis. Tai štai masažuotoja Asta iš šio salono su šia užduotimi susitvarkė puikiai, buvo maloni, neįkyri ir savo darbą atliko puikiai. Kad neapsigaučiau pirmojo įspūdžio, užsirašiau pas ją dar vienam masažui. Žiūrėsiu, kokie įspūdžiai bus po antrojo.

Nors, aišku, viena smagiausių masažuotojų dirba sanatorijoje “Pušyno kelias”. Tik labai jau tolokai man gaunasi ten važiuoti… Nors gal reikėtų nugalėti tingėjimą, galų gale, ten valstybinės kainos, kurios gerokai konkuruoja su visokiomis akcijinėmis.

Ieva

paveiksliukas

Kur dingsta žmonės?

Posted by Ieva | Posted in Kita | Posted on 31-10-2011

0

Ne taip seniai buvo minima Kovos su prekyba žmonėmis diena. O štai neseniai Facebook’e buvo mušami pavojaus varpai, nes dingo mergina. Paskui vienas dienraštis rašė, kad ta mergina gal yra elitinė sekso darbuotoja, nes kažkur buvo rastas skelbimas su nuotrauka. Jau įsivaizduoju, ką pagalvojo minia – “čia visi pergyvena, o ji ten pramogauja”. O gal ji tokia veikla užsiima ne savo noru? Bet ne apie tai čia noriu išvedžioti. O apie neadekvatų požiūrį į dingstančius asmenis. Jie nėra dėl to kalti.

Gal šiek tiek pavėluotai, bet įdėsiu vieno pranešimo spaudai, skirto šiai temai, ištrauką:

Kas tampa auka?

Tarptautinė migracijos organizacija (TMO) rašo, kad prekyba žmonėmis yra viena iš didžiausių migracijos problemų Lietuvoje. Lietuva yra tranzito ir
kilmės šalis prekybos žmonėmis maršrutams iš Rytų į Vakarų Europą.

Pasak psichologės Jurgos Dapkevičienės, neretai galvojama, kad prekybos žmonėmis aukomis tampa tik seksualines paslaugas teikiančios moterys (SPT). „Žinoma, jos labiau rizikuoja, nes gyvena ekonominiame šešėlyje – verčiasi nelegaliu darbu, neretai būna priklausomos nuo narkotikų ir alkoholio. Jų suteneriai, „draugiški” klientai, kuriuos aptarnauja nemokamai, visapusiškai jas išnaudoja ir netgi parduoda. Tapti prekybos žmonėmis aukomis labiau rizikuoja neseniai pradėjusios dirbti gatvėje moterys, jos dar neturi gatvės gyvenimo patirties, nežino šio gyvenimo normų ir taisyklių. Taip pat didesnis pavojus kyla toms, kurios dirba vienos. Tačiau prekybos žmonėmis auka gali tapti bet kuris žmogus, kurio gyvenime atsiranda žmonių pardavėjas”, – sako su prekybos žmonėmis aukomis
dirbanti psichologė Jurga Dapkevičienė.

Ekonominis sunkmetis pakeitė prekybos žmonėmis formas, mastus, prekybos žmonėmis aukų verbavimo taktiką ir išnaudojimo būdus. Krizės metu išnaudojimo formos darėsi daug įvairesnės, o į verbuotojų pinkles pateko vis daugiau aukštesnį išsilavinimą turinčių žmonių, kurių anksčiau prekybos žmonėmis problema nepasiekdavo.

Kaip gyventi po to?

Asociacijos „Demetra” kabineto duris neretai praveria moterys, kurios išsilaisvino iš prekybos žmonėmis vergovės. Pasak psichologės J. Dapkevičienės, jų patirtos traumas dydį sunku pervertinti. „Tai iš tiesų vienas didžiausių nusikaltimų prieš žmogų, pasikėsinimas į sielą ar net jos nužudymas. Klasta, prievarta, melas,
pasikėsinimas į laisvę, nežinomybė – visa tai primena trėmimo siaubą. Parduota moteris nustoja būti žmogumi, tampa verge, kuri neturi jokių teisių, žodžio
laisvės, nežino, kas jos laukia ateityje, patiria grėsmę gyvybei. Visa tai sukrečia, sukelia sunkiai aprėpiamus ir įsisąmoninamus emocinius išgyvenimus, kurie paskui iškyla kaip košmariški sapnai, baimės, nemiga, migrena, psichosomatiniai sutrikimai. Baimė, gėda, prislėgta nuotaika, bejėgiškumas, verksmingumas, žema savivertė, kaltės jausmas, pyktis, savižudiškos mintys, nepasitikėjimas savimi ir aplinkiniais (ypač vyrais) taip pat būdingi trauminio patyrimo bruožai. Reikia ne vienerių metų terapijos bei gyvenimo saugioje, palaikančioje aplinkoje, kad prekybos žmonėmis aukai grįžtų adekvatus pasaulio, aplinkinių ir savęs suvokimas”, – sako psichologė.

„Seksualines paslaugas teikiančios moterys, kurios tapo prekybos žmonėmis aukomis, išsivadavo ir grįžo namo, patiria dvigubą stigmą. Jos nenori kreiptis į
policiją, nes jas pažįsta kaip dirbančias gatvėje. Jei kreipiasi, nori nubausti prekeivį žmonėmis, joms pasakoma, kad pačios kaltos. Visuomenės logika ir
moralė šitoje vietoje pasidaro labai lanksti. Tarsi seksualines paslaugas teikianti moteris, pradėjusi tuo verstis, praranda teisę į savo kūną. Jei vyras
sumoka pinigus, jis gali tyčiotis, mušti, žeminti? Ir parduoti? Atimti teisę į laisvę?” – retoriškai klausia psichologė.

Asociacijos „Demetra” patalpose kasdien lankosi seksualines paslaugas teikiančios moterys. Jos čia gauna medicinines konsultacijas, psichologinę ar socialinę pagalbą. Ir tik čia jos išdrįsta pasakyti, kad buvo tapusios prekybos žmonėmis aukomis.

„Dažniausiai apie šią nelaimę prasitarima lyg tarp kitko, nors iš tikrųjų ji yra persmelkusi visą asmenybę. Sunku nupiešti prekybos žmonėmis aukos portretą, nes jis – pilkas ir bespalvis. Atrodo, kad emocijos, ryškūs asmenybės bruožai nusitrynė ir liko tik nepastebima, neįsidėmėtina kaukė. Gali būti, kad toks ištirpimas minioje – tai apsauginė reakcija, stengiantis niekam nekristi į akis, nebepakliūti į jokį akiratį“, – pasakoja psichologė.

Ieva

Plakatas sukurtas asociacijos “Demetra”

Vaisiai – ne maistas, o tik užkandis?

Posted by Ieva | Posted in Mityba | Posted on 16-10-2011

5

Keletą savaičių nevalgau mėsos. Valgau žuvį, kai kuriuos pieno produktus, vaisius, daržoves ir grūdus. Ir pastaruoju metu vis atkreipiu dėmesį į informaciją apie maistą. Žmonės iš tiesų daug dėmesio skiria maistui, maitinimosi būdui, savo svoriui ir, žinoma, sveikatai, nes tai, ką į save dedam, turi didelį poveikį ir mūsų savijautai.

Įdomi buvo vieno gydytojo įžvalga, kad pakeitus įprastą mitybos būdą, svoris krenta. Pavyzdžiui, dažniau imate valgyti rytietiškus patiekalus, kur daugiau žuvies, daržovių. Porą savaičių ilsitės kokioje šalyje prie jūros, kur valgo daugiau žuvies. O jei dar nuvažiuojate į Indiją – tai iš viso super. Sakyčiau, kad puikus patarimas norintiems sulieknėti – nustokite maitintis “lietuviškai” (kai mėsa skirtingais pavidalais valgoma tris kartus per dieną).

Vienoje TV laidoje teko matyti eksperimentą su svoriu. Trisdešimtmetė, kuri visai nevalgė daržovių, tik visokį greitmaistį, blynus, picą, keptą mėsą – ėmė maitintis sveikiau. O kita moteris savanoriškai sutiko maitintis tos trisdešimtmetės stiliumi. Įdomios buvo išvados po dviejų savaičių tokio pasikeitimo: ta moteris, kuri pradėjo valgyti greitmaistį, picas, keptą mėsą skundėsi blogomis emocijomis, didesniu susierzinimu, padidėjusia agresija. Ir geležis jos kraujyje sumažėjo trečdaliu bei padidėjo blogojo cholesterolio. Tik per dvi savaites! Ir dar sako, kad geležis ir vitaminas B12 – tik mėsoje…

Ir dar vienas mano asmeninis pastebėjimas. Anksčiau, kai matydavau vaisius, aišku, kildavo noras juos valgyti, nes skanu, tačiau sutikdavau juos valgyti kaip papildomą užkandį tarp pagrindinių valgymų. Nes vaisiai – tai čia ne maistas. Iš tikrųjų, labai puikus maistas, kai tik sumažini savo ištampytą skrandį.

Akivaizdu, kad maistas – tai daugybė emocijų ir labai retai blaivus protas :)

Linkiu nepamesti galvos, tenkinant skrandžio įnorius :)

Ieva

paveiksliukas

Kodėl aš suprantu paauglius ir jų norą žudytis

Posted by Ieva | Posted in Kita | Posted on 09-10-2011

1

Visais laikais netyla viena suaugusių problema – kaip bendrauti su paaugliu? Jie nesiklauso, jie prieštarauja, jie maištauja. Mano giliu įsitikinimu, tai vienintelis periodas žmogaus gyvenime, kai jis yra sąžiningas, kai jis elgiasi ir mąsto teisingai. Jeigu žmonija išliktų nuolatinėje paauglystėje – pasaulis būtų gražesnis, mes nenaikintume savęs ir kitų, mes gal išliktume žmonėmis…

Iki 13-14 metų žmogui “sueina” pagrindinė informacija apie gyvenimą šiame pasaulyje, apie tą gausybę prieštaravimų, su kuriais vėliau teks gyventi, apie nuolatinę žmonių dviveidystę, apie neteisybę, kurią jie patys sukuria ir pateisina, apie gobšumą, kuris vadinamas versliškumu. Įsivaizduokit, gyveni sau tokiam pasauly, kur viskas rožine spalva, kur daug mielų žvėriukų, kur visi geri ir duoda saldainių. Ir staiga tave užgriūna tokia lavina suvokimo, kas yra gyvenimas.

Argi nelogiška, kad tai suvokus sakai – “na ir šūdas!”, “kaip taip galima?”, “ir visi su viskuo sutinka?”, “ir man iki mirties reikės šitam pasauly gyventi?”. “Aš nesutinku, man tai nepatinka, tai nepriimtina, tai neteisinga!” – “Toks gyvenimas”. Nesąmonė! Štai kodėl paaugliai pradeda rūkyti, nes tai pasąmoninis noras nusižudyti. Dabar jau populiariau vartoti narkotikus – tai padeda kuriam laikui “išeiti” iš šitos planetos. Paskui jie ima daryti viską priešingai nei sako tėvai, nes tėvai yra tokie patys nudebilėja šio pasaulio nariai. Todėl prieštaraujant jiems, prieštaraujama visai sistemai – prisidarai skylių kūne, tatuiruočių, rengiesi taip, kad nervintum kitus, ryškiai dažaisi veidą, keikiesi ir pan. Kai tampa visai nepakeliama – atsiranda minčių apie mirtį. Juk akivaizdoje visos tos ateities, kurią tau siūlo suaugę, kitos išeities nėra – reikia pabėgti… Ir Dieve, kaip tai tikra ir nuoširdu!..

O paskui sistema (tėvų, mokytojų, visuomenės pavidalu) sulaužo tą jauną žmogų, perlenkia kaip jauną medį, nulaužo jam sparnus, nuplėšia jo rožinius akinius, nuplauna ryškų gotišką makiažą. Ir paauglys užauga. Nes tokių sąžiningų, teisingų maištininkų niekam nereikia. Jei jų bus daugiau, jie gali sugriauti sistemą. Dar privers prekybininkus, farmacininkus ir kitokius pinigų darytojus būti sąžiningais ir teisingais. Dar žiūrėk, reikės nustoti žaisti tuos žaidimus, kurie vadinasi politika. Gal dar nustosime žudyti vieni kitus, gyvūnus, paukščius ir žuvis? Gal reiks liautis medžioti ir kariauti? Ne, niekam to nereikia. Todėl pasistenkime kuo greičiau paauglius paversti “normaliais” suaugusiais.

Džiaugiuosi, kad žemėje vis dėlto net ir praėjus paauglystei lieka žmonių, kurie nenustoja prieštarauti sistemai, kurie kovoja, maištauja, kurie atvirai sako, kad “karaliai nuogi”, kad skriaudžiamam skauda, kad blogai krautis turtus kitų gyvybių sąskaita, kad melagiai, apgavikai, vagys valdo pasaulį. Gal dar šitas pasaulis gali būti išgelbėtas?

Todėl noras žudytis nėra protingas sprendimas. Sprukti nėra drąsu, tai silpnumo požymis. Geriau kovoti, pabandyti pakeisti ir netikėti tais, kurie sako, kad vienas nieko negali. Didžiausias revoliucijas pasaulyje sukeldavo dažniausiai vienas žmogus. Viskas prasideda nuo vieno žmogaus. Ir aš tikiu paaugliškos sielos tyrimu. Tikiu, kad įdingiausia sistema nepajėgi sugriauti ir sunaikinti to nuoširdaus pasipiktinimo, tos vidinės atskiro žmogaus jėgos. Ir net vieno žmogaus pastangos gali pakeisti pasaulį.

Tereikia neleisti savyje numirti paaugliškam tyrimui, idealizmui, entuziazmui, nuoširdžiam kovotojui.

O ar jums viskas patinka šioje žemėje? Tai kodėl su tuo susitaikėt?

Ieva

nuotrauka