Keletą dienų nešiojuosi savyje nemažą pasipiktinimo ir pykčio kamuoliuką. Jau tas kamuolys darosi vis didesnis. Kad jis nevirstų kokia opele skrandyje, manau, reikia apie tai pasikalbėti

Pastaruoju metu nemažai laiko skyriu įvairių seminarų žurnalistams organizavimui. Čia Sveikatos žurnalistų asociacijos ir mano kuruojamo projekto apie ŽIV veikla. Misija lyg ir visai gera – kelti žinių lygį žurnalistų tarpe, informuoti juos, jų galvose griauti visokius stereotipus, kuriais jie irgi vadovausi. Nuo to, kad jie tūpi ir turi išankstinę nuomonę, tai niekam nėra gerai. Čia jau gal aiškinti nereikia. Toks nemąstantis žurnalistas – tai kažkoks prakeiksmas. Jei jis nėra nors šiek tiek platesnių pažiūrų, gan greitai supranti, kad šito medžio nepramuši. Štai todėl jų žinių didinimas yra labai naudingas visai visuomenei.

Tačiau greitai nuo mano veido entuziazmo šypsena ėmė slinkti žemyn. Aš klausiausi jų klausimų, replikų, prašymų ir supratau, kad, dieve mano, kokie jie tūūūpi! Labiausiai, aišku, sužavėjo vienas egzempliorius. Net su kai kurioms kolegėm paskui prie kavos puodelio pasikalbėjau – ar čia normalu taip mąstyti?

Kuo aš piktinuosi? Pozicija – padaryk tokį seminarą, kad per valandą (jei įmanoma dar trumpiau) aš viską suprasčiau, gaučiau visų lektorių skaidres ir jų nuotraukas. Ir jeigu man kyla kokių tai klausimų – tai konferencija ar seminaras buvo levas. Paskui po renginio patikslinti informacija internete, kažką dar papildomai pasiskaityti ar pateikti kokį klausimą lektoriui – tai čia jau alinantis darbas! Kaip taip galima? Apie kokią tekstų kokybę tada mes kalbame?

Sveikatos temoje daugybė ligų nėra tokios paprastos, daugybė situacijų nėra lengvai suvokiamos, reikia domėtis, gilintis ir pan. Tik tada gimsta rimti ir įdomūs straipsniai. Straipsniai, verti žurnalistinių konkursų apdovanojimų; straipsniai, kurie ugdo skaitytoją, atneša suvokimą ir naikina stereotipį mąstymą. Kol bus taip, kaip yra, tol žurnalistai, rašantys sveikatos temomis, išliks tais, kurie “visada parašo ką nors ne taip”, “visada nieko nesuprato”, “nusišnekėjo” ir pan. Sakyčiau, kad šalies žurnalistai, kurie turi tokį požiūrį, labai smarkiai serga. Gal tai net diagnozė – tūpumas?

Liūdna ir skaudu, kad tokia mūsų šalyje yra žurnalistika. Joje dirba skubantys, bėgantys, protingiausiais pasaulyje besijaučiantys, į nieką per daug gilintis nenorintys žurnalistai. Ir jie dar kartoja “nekiškit man čia tų savo nesuprantamų temų, mano skaitytojas/klausytojas/žiūrovas to nesupras, jam to nereikia, jam neįdomu”. Tai čia jiems nereikia ir neįdomu ar žurnalistui?

Ieva

foto

Vakaras – poilsio ir nusiraminimo metas. Didesnė dauguma lietuvių jau nuo 18 val. pradeda žiūrėti TV žinias, per visus kanalus. Nors visą dieną skaitė delfius, bet TV žinias vis tiek pažiūrėti reikia. Iš vienos pusės suprantu. Ryte susitinka du suaugę žmonės lifte, prieš svarbų susitikimą, kur nors koridoriuje, prie pietų stalo ir apie ką šneka – na apie tai ką pamatė per teliką. Kad būtum tuo normaliu piliečiu, informuotu, politiškai išprususiu ir visokiu kitokiu reikėtų tas žinias žiūrėti… O aš nežiūriu!

Va tik ką pažiūrėjau. Netyčia. Ir daugiau tikrai nežiūrėsiu. Kodėl? Rodė vėl kažką iš “Kediados”, sėdi vargšas, naujas liudininkas, kuris, kiek supratau, norėjo išsukti savo užpakalį iš tikrai šūdinos situacijos, į kurią pateko ir kurioje jį mūsų valdžios institucijos neapgynė. Žiūrėjau kaip jis po paskutinio žurnalistės klausimo “tai kaip gyvensit toliau?” apsiverkė ir labai labai jį supratau. Kaip jam toliau gyventi? Jį gi kas nors iš jau žudyti ruošiasi, nes toje istorijoje nėra aukso vidurio, ten tu būtinai kieno nors priešas.

Rusai internete rašo, kad labiausiai psichiškai nestabilūs yra italai. Aš tai manau, kad lietuviai. Mūsų ta visa “Kediada” tam puikus įrodymas. Minios žmonių sudievino vyriškį, kuris apgynė tik savo dukros interesus. Jis taip ėmė ir tyliai visus iššaudė. O dabar tie psichiškai nestabilūs pasiskirstė į dvi barikadų puses, vieni nori būti teisesni už kitūs, meldžiasi prie mamos namų, gina mergaitę ir pan. Šizofrenija kažkokia, paūmėjimo laikotarpiu.

Kodėl taip ėmė tauta ir sudievino Kedį? Jis ėmė daryti tvarką, pirmas po Tados Blindos ėmėsi ryžtingų veiksmų teisybei apginti? Tai ką daugiau nėra ką ginti? Aš tą pačią akimirką sudievinčiau žmogų, kuris nueitų ir nušauti sveikatos ministrą, ligonių kasų direktorių, dar ten visą gaują seime, kurie tipo sveikatos komitetas vadinasi. Už tai, kad vykdo valstybinio masto genocidą, kad laisto ir augina korupciją, kad jiems visiems nusispjauti į eilinį pacientą. Kur tos minios žmonių, kai dingo vaistai onkologiniams ligoniams? Kur minios, kai pas antro lygio gydytoją reikia du mėnesius eilėje laukti? Kur tos minios dievinti pasiryžusių, kai slepiama reali situacija tuberkuliozės, hepatito, ŽIV sergamumo? Kai nieko nedaroma, kad šios ligos neplistų? Kai nei lito nenori duoti paskutinės stadijos onkologinio ligonio vaistams, kurie jam dar kokius metus-du gyvenimo padovanotų. Kai negali skirti per metus kelių šimtų litų paprasčiausioms sauskelnėms sergančiajam Alzheimeriu, nes jis pamiršta viską, tame tarpe, ir kad šlapintis reikia tualete.

Kur kedis, kuris su šautuvu rankoje gintų Lietuvos pacientą? Aš jį sudievinčiau ir net pradėčiau rinkti pinigus jo paminklui. Dar gyvam jam esant.

Štai todėl ir nežiūriu vakaro žinių. Nes pasidaro pykta, o paskui liūdna, kai tau per pusvalandį pateikia tavo šalies realijų koncentratą. Baisiai šlykštu. Dingsta ramybė ir išgaruoja gera nuotaika.

Geriau kokią knygą paskaityti.

Ramių jums sapnų, psichiškai nestabilios šalies gyventojai

Ieva

foto

 Irina Teplinskaja

Šiuo metu prenumeruoju naujienas iš vieno Vakarų Europos ir Centrinės Azijos tarptautinės koalicijos dėl ŽIV gydymo tinklalapio. Jau kelios dienos kaip šis regionas dūzgia kaip avilys. Pasienyje buvo sulaikyta ir narkotikų gabenimu įtariama žymi ŽIV aktyvistė Irina Teplinskaja. Esu apie ją anksčiau rašiusi, man asmeniškai teko su ja bendrauti, kai ji lankėsi Vilniuje. 

Situacija labai įtempta, nes akivaizdu, kad moteris buvo “pakišta”, kad ją galima būtų visiems laikams nutildyti. Irinos gyvenimo istorija – tai ilga ir sunki kova su priklausomybe nuo narkotikų. Ji išbandė pakaitinį gydymą metodonu, tačiau, aišku, ne toje šalyje, kur ji gyvena. Irina yra iš Kaliningrado, vadinasi, iš Rusijos, vadinasi, pakaitinis gydymas – tai narkotikų platinimas, nes Rusijoje visi nuo priklausomybės sveiksta tik Dievui padedant. Metadonas pas juos įstatymiškai uždraustas kaip ir kiti narkotikai.

Irina vieną dieną užsikrėtė ŽIV. Kažkas (jos žodžiais, pakaitinis gydymas) padėjo jai atsitiesti ir tapti aktyvia veikėja. Pati daug ką praėjusi, ji suvokia priklausomų nuo narkotikų asmenų poreikius, žino, kaip yra pažeidžiamos jų teisės, turėdama ŽIV, ji patiria papildomą diskriminaciją ir stigmą. Irina savtiškai išgarsėjo, kai apskundė Rusiją žmogaus teisių gynimo organizacija dėl pakaitino gydymo nuo narkotikų nebuvimo.

Iš štai dabar, po trijų mėnesių buvimo Ukrainos vienuolyne (kur ji praeidinėjo reabilitaciją, ten ji gėrė tik tabletes, reikalingas ŽIV gydymui), ji grįžta namo, į Kaliningradą. Ją sulaiko oro uoste, jos daiktų apžiūra, jos pačios tikrinimu užsiima apie penkiolika žmonių. Negudriame jos bagaže – rankinis krepšys ir tašė su dviem pyragais iš Ukrainos, po iškratimo, staiga atsiranda kažkokia tabletė. Ją suima.

Trečią dieną stebiu įvykius iš tarptautinio susirašinėjimo. Irina suėmimo dieną prisipažįsta, kad bijo, nes kalėjime ji gali mirti, antiretrovirusinį gydymą gaunančiam ŽIV infekuotam asmeniui, pakanka kelias dienas negauti šio gydymo, kad imuninė sistema pasiduotų ir prasidėtų AIDS. Vėliau ji rašo, kad net keturi juristai, žmogaus teisių gynėjai, imasi jos ginti. Ji pati pasisiūlo atlikti kraujo tyrimą dėl narkotinių medžiagų – jos kraujyje nieko nerasta.

Įvairių ŽIV pacientų organizacijų atstovai siūlo jai pagalbą – rašyti kreipimąsi į valdžios institucijas, platina informaciją žurnalistams, kai kas siūlė bėgti iš Kaliningrado ir prisiglausti pas juos. Apie tai aš irgi pagalvojau. Juk ji sėkmingai galėjo prašyti bet kurios šalies politinio prieglobsčio. Akivaizdu, kad ten tame orouoste buvo veikiama pagal 1937 m. Rusijoje galiojusią tvarką – nutildyk kitaip kalbantį, mąstantį ar veikiantį. Jei jau Baltarusijos žurnalistė Natalja Rodina prašėsi politinio prieglobsčio iš Lietuvos valdžios, kodėl kaliningradietė negali pasiprašyti?

Bėda tame, kad kuris laikas Lietuvos politikai irgi galvoja, kad pakaitinio gydymo mūsų šalies narkotikų vartotojams nereikia. Kaip visada, “originalių” žmogaus teises pažeidžiančių sprendimų sumanytojas – Kazimieras Uoka. (Kodėl niekas garsiai nepasako, kad tokie pasiūlymai byloja apie žmogaus parsidavimą narkotikų prekeiviams? Juk žmogus, kuris negauna išeities iš narkomanijos, toliau lieka vartotoju, vadinasi, neša pinigus narkotikų gamintojams ir platintojams). Atsirado net 50 ne mažiau “genialių” Seimo narių, kurie tą įstatymo projektą pasirašė. Pasaulio sveikatos organizacija greitai į tai sureagavo pasipiktinimo raštais. Iš tikrųjų, mes juk Europa, pas mus demokratija ir teisės į gydymą pažeidinėti nereikėtų. Tačiau jeigu jau nuėjo tokia banga ir net iš Seimo, tai kaip reikėtų elgtis aukščiausio lygio valdžios pareigūnams, jeigu tektų prieš visą Europą pasakyti “mes nepritariam tam, kas dedasi Rusijoje”?

Labai tikiuosi, kad Irinos neuždarys į kalėjimą. Tikiuosi, kad tie jos juristai sugebės apginti jos teisumą. Priešingu atveju… Nugalės sistema, o ne paprastas žmogiškumas. 

Ne veltui Rusijoje gyvena toks rašytojas Vladimir Sorokin. Baisiai jau sukrečiančiai, bet galbūt, teisingai jis rašo. Knygoje “Opričniko diena” jis pasakoja apie keistą ateities Rusiją, kurioje kažkaip keistai derės naujosios technologijos ir senieji sprendimai. Su šilumos radarais randi besislepiantį tau nepatinkantį žmogų ir paskui prie jo namų, kieme, jį ir pakari, nes jis “neteisingas” pagal valdžios suvokimą. Sorokin’as galbūt, kaip daugelį dešimtmečių, įprasta Rusijoje, kitais būdais (per literatūrą, muziką, kiną) bando pasakyti teisybę? O štai istorija su Irina Teplinskaja – tai dar vienas įrodymas, kad ta aprašyta sistema veikia. Tik kas atras drąsos jai pasipriešinti? Buvusi priklausoma, ŽIV infekuota? Ją palaužti lengviau nei bet ką kitą…

Ieva

Kelios savaitės seku pokalbį dešimties žurnalistų, kurie susijungė į atskirą grups’ą, kad pasikalbėtų apie žiniasklaidos laisvę. Mano kolegos labai žavisi Wikileaks, kaip nauja žiniasklaidos forma, kaip puikiu informacijos šaltiniu ir t.t. Jie svarsto, kaip galėtų lietuvis žurnalistas rašyti tai, ką iš tiesų nori ir tokiu periodiškumu, kokiu nori, plius už tai dar gauti pinigus. Nesikišau į tą pokalbį, tiesiog stebėjau diskusijas. O šiandien noriu pakalbėti tema, kuri galėtų sulaukti kokio vietinio wikileaksiuko dėmesio, jeigu toks mūsų šalyje būtų

Bent jau žurnalistai žino, kad pernai buvo paskelbtas labai puikus konkursas viešinti ekologines temas. Konkursą skelbė Aplinkos ministerija, o pinigai, kaip žinia, iš Europos Sąjungos. Dalyvavo virš šimto konkursantų, dvidešimt laimėjo. Iš Aplinkos ministerijos tinklalapio matyti, kad 3,2 milijono laimėjo www.delfi.lt. Kai jie rašė savo projektą, buvo pateikta tinklalapio www.grynas.lt idėja, tuo metu kiti dalyvavę konkurse – tokie Ekologiškos kultūros asociacija – prašė lėšų žurnalo Green’as leidybai ir televizinei laidai Grynas gyvenimas. Žurnalas leidžiamas daugiau nei metai, šiuo metu dar yra radijo laida Grynas gyvenimas per Laisvąja banga. Asociacija parašė laišką delfiui, kuriame paminėjo, kad žodis green’as (su visomis išeinančiomis variacijomis) yra užpatentuotas ir nenaudojamas. Nežiūrint to delfis konkursą laimėjo.

Iš šio fakto man kyla keletas klausimų:
kodėl delfis spjovė ir vogė užpatentuotą pavadinimą, nors žinojo, kad vagia?
kodėl Aplinkos ministerija pasirašė įsipareigojimus su įstaiga, pavogusia kitos žiniasklaidos priemonės pavadinimą?
kodėl delfis, žinodamas, kad vagia ir kad jei bus paduotas į teismą, negalės vykdyti savo įsipareigojimų, vis tiek pasirašinėjo sutartį? (ar galima sakyti, kad šis koncernas nieko nebijo, nes visi turi bijoti jo)
kodėl apraše apie naują projektą delfistai rašo: Grynas – reiškia tyras ir skaidrus, be priemaišų. Tai – pagrindinė projekto siekiamybė. Jis turi būti toks, kokia turėtų būti aplinka – švari ir skaidri, kaip vandenynai. (pareplikuosiu, su tokiu background’u jūsų vandenynas yra gerokai užš…as )

Toliau – faktai. Atlikus visai nesudėtinga tyrimą, pasitelkus googl’ą matau, kad www.grynas.lt redaktoriumi paskirtas pilietis, kuris prieš tris metus buvo aplinkos ministerijos patarėju. Ar tai etiška?
Irgi beveik faktas – delfis visus metus sėdės suspaudęs uodegą ir nieko nerašys prieš ministeriją, nes po metų dėl savo nelojalumo gali prarasti finansavimą kitiems metams. Ar tai etiška iš žiniasklaidos pozicijų? Nes pagal šiuo metu egzistuojančius teisės aktus, jokios valstybinės institucijos negali turėti savo žiniasklaidos priemonių. O kaip vadinasi tokie sandoriai, kai akivaizdžiai matyti būsima įtaka?

Ir dabar jau leisiu sau pavaryti visiškai subjektyvių pamąstymų
Neseniai vienoje konferencijoje teko kalbėtis su tokiu arogantiškoku delfio fotožurnalistu. Jis samprotavo apie dvi žmonių kategorijas – kūrėjus ir parazitus. Kadangi parazitais išvadino visus tądien susirinkusius į konferenciją, supratau, kad ir aš į kūrėjus, pagal jo suvokimą, negalėčiau pretenduoti Bet tai niekis, juokingiausia buvo, kai jis pradėjo samprotauti apie delfio nepaperkamumą ir tai, kad jie tarptautinis koncernas ir kad geriausia priklausyti nuo komercinių užsakovų, o ne kokių nors kitų. Jis taip varė, nes aš prisistačiau, kad esu iš www.bernardinai.lt. Jis sakė, kad religinės bendruomenės subsidijos yra blogiau negu komerciniai klientai. Kai leidau sau pasamprotauti apie tai, kad reta kuri žiniasklaidos priemonės spjauna į užsakovo ranką, kuri ją maitina, jis patikino, kad delfis spjauna Įdomu toks lojalumas išugdomas didelio atlyginimo būdu ar tiesiog atrenkant iš anksto psichologiškai silpnesnius kandidatus į darbuotojus?

Belieka jiems palinkėti sėkmės, nes dabar jie kažkaip turės išspręsti vidinę etinę dilemą dėl vagystės, dėl tarnavimo valstybinei institucijai, dėl neskaidrių, bet perplautų žurnalistų. Kiek daug dilemų vienai žiniasklaidos priemonei! Gaila, Lietuvoje nėra wikileaksiuko, būtų puikios medžiagos Juk kalba eina apie korupciją žiniasklaidoje – kas gali būti blogiau?

Ieva

Šios savaitės Grinevičiūtės (nepamenu jos naujos pavardės, gal jai reikėtų likti su mergautine?) pokalbių laida “Kodėl?” sukrėtė. Savo pasipiktinimą interneto erdvėje jau išreikšė Tatulos vadovas. Leisiu ir aš sau pasamprotauti apie lietuviškus pokalbių šou.

Kas man nepatiko?

Dėl to drįstu teigti, kad laida “Kodėl?” užsiima propagandiniu baimės sėjimu. Po valandos gausybės emocijų aš suprantu, kad mūsų šalyje viskas blogai, visi korumpuoti, niekas nieko nedaro, tik viena Grinevičiūtė kažką veikia. Ir man kaip žiūrovui turi būti ramiau, nes ji pažadėjo tęsti tyrimą!

Kas čia per žurnalistiką? Ką eiliniam žiūrovui daryti su tuo kiekiu emocijų ir baimės, kurią sukėlė tokia laida? Ar visi turime ramiai miegoti, nes Grinevičiūtė tęsia tyrimą. Ir taip ji kas savaitę “demaskuos” kosmetiką, buitinę chemiją, statybines medžiagas?
Gal laikas tokiai tiriamajai žurnalistikai tapti produktyvesnei ir visuomenei naudingai? Jeigu jau keliamas klausimas “Kodėl?”, tai atsakyme turi būti ir pateiktas sprendimas. Negalima sukelti paniką ir neduoti žmogui jokių sprendimų. Negalima naudotis savo galia ir neleisti kalbėti studijoje žmonėms, kurie turi ką pasakyti, jie turi argumentus, bet neturi galimybės kalbėti. Tai tiesiog siūlau neiti į laidą “Kodėl?”. Gal boikuotuodami tokius jos pašnekesius, duosite jai suprasti, kad pokalbyje yra išklausomos visos pusės, pokalbis nesibaigia sukeltu kraujo spaudimu.
Spaudoje buvo ne vienas straipsnis apie tai, kokias daržoves ir vaisius geriau rinktis. Besidomintys žmonės žino, kad geriau pirkti iš sąžiningų ūkininkų, vietoj parduotuvinės geriau rinktis ekologišką, nes tokiame ūkininkavimo būde yra daugybė visokių teigiamų dalykų. Kad tikrai neverta pirkti ridikėlių ir braškių vidury žiemos, kad geriau rinktis sezonines daržoves. Kur čia naujienos? Nėra. Tačiau jeigu atneši morką ir pradėsi ją matuoti, sukelsi skandalą, tada jau gerai, tada yra naujiena – štai taip, deja, gimsta lietuviška žurnalistika. Gal kada nors jos bus įvardintos kaip blogiausia mokykla – labai norisi tikėti…

Ieva

Jūsų dėmesiui žemiau, mano nuomone, žurnalistikos profesionalumo “viršūnė” – labai literatūriška, nuotrauka tokia graži, tekstas visai ne tendencingas, objektyvus ir kiek humanizmo rašančiųjų tekste… Provincijos spaudą reikia tyrinėti ir tyrinėti, galima net vieną kitą žurnalistą nušauti, kad galima būtų paimti mėginėlius tyrimams – gal jie kokie mišrūnai? Nes man nelabai suprantama, kaip galima rašyti tokius tekstus?

O tas pilietis, kuris sumedžiojo net neslepia, kad mėgaujasi vilkų medžiokle! Sezonas dar neprasidėjo – jau šaudo. Per šį sezoną išžudys kažkur trečdalį visų Lietuvoje esančių vilkų – AR TAI NORMALU? Pasaulyje šie metai paskelbti biologinės įvairovės metais, vadinasi, visi kalba ir rūpinasi, kad būtų išsaugota kuo daugiau gyvūnų rūšių. Lietuviams, atsiprašau, nusišikt – jie vilkus žudo!

O žurnalistams už tokius straipsnius dėčiau baudas už profesinės etikos pažeidimus. Konkursas žurnalistams – rasite dešimt etikos pažeidimų šiame tekste?

Vilkė krito po dviejų šūvių

Nušautas pirmas iš penkių vilkų, kuriuos biržiečiams leista sumedžioti išimties tvarka nelaukiant medžioklės sezono.

Per 20 Šilų būrelio medžiotojų spalio 30 dieną surengė planinę medžioklę Galvokų ir Šilų miškuose, talkinant varovams. Rudens diena buvo nuostabiai graži, palanki medžioklei. Medžiojo šernus, stirnas, elnių pateles ir jauniklius. Šūviai pakirto tik 4 stirnas ir 1 šerną. Laimikis ne itin džiugino būrį medžiotojų, bet gaivino nuotaiką gamtoje praleista puiki diena.

Medžioklė ėjo į pabaigą, laikrodžių rodyklės artėjo prie 16 valandos. Vyrai rinkosi Šilų miško pakraštyje aptarti rezultatų.

Tą dieną medžioklei vadovavo būrelio narys, Biržų girininkijos eigulys Dainius Prunskūnas. Jis su kitu draugu mindžikavo, laukdamas iš linijos grįžtančių kitų šaulių. Pamiškės lauke ganėsi stirnos, vyrai grožėjosi žvėreliais. Jos buvo toli, šauti nekilo pagunda.

„Staiga pamačiau nuo plento į Rokiškį atbėgantį pilką žvėrį. Kelias buvo gal už kokių 400 metrų, pilkis bėgo miško link. Iš toliau nesupratau, kas tai – šuo ar vilkas. Žvėries bėgimo kryptis ėjo šonu pro mus. Jau šautuvus buvome pasidėję mašinoje. Čiupau savo medžioklinį, paėjau kelias dešimtis žingsnių. Kai žvėris perbėgo griovį, supratau, kad tai vilkas. Nedelsdamas nusitaikiau iš savo graižtvinio karabino ir paleidau porą šūvių. Žvėris krito. Kai priėjau, išvydau nestambią vilkę. Geriau apžiūrėję netikėtą laimikį, pastebėjome, kad vilkė be vieno priekinio danties, o kiti smarkiai nudilę. Dantys aiškiai bylojo apie jos senyvą amžių”, – pasakojo medžiotojas „Šiaurės rytams”.
Dainius Prunskūnas 20 metų yra Medžiotojų ir žvejų draugijos narys, aktyvus Šilų būrelio medžiotojas. Jo sąskaitoje jau trečias nukautas vilkas. Prieš 11-12 metų pamečiui jis nukovė du vilkus Biržų girioje. Vienas jų buvo labai stambus patinas, kurio ilgis nuo snukio pradžios iki uodegos siekė 1,7 m, plėšrūnas svėrė per 50 kg. Tai buvo aukso medalio vertas trofėjus.
„Sumedžiotos vilkės kailio skiautė ir raumenų gabalėlis bus perduoti į Ekologijos institutą, kurio mokslininkai atlieka tyrimus dėl hibridų vilkšunių. Tvarkau kaukolę trofėjui, kailis dar šaldytuve, jį reikės išdirbti”, – kalbėjo Dainius.
„Šiaurės rytai” ne kartą rašė apie naktimis iš Kupreliškio gyvenvietės gyventojų kiemų paslaptingai dingstančius kiemsargius šunis, pririštus grandinėmis. Žmonės skundėsi dėl sudraskytų veršelių, avių. Ilgai spėliota, kieno tai darbas. Pirmas įtarimas krito ant vilkų, kurių šiemet jaučiamas pagausėjimas. Vėliau suabejota – o gal taip įžūliai elgiasi sulaukėję šunys ar vilkšuniai? Ekologijos institutas ėmėsi įminti šią paslaptį.
Pasak rajono aplinkos apsaugos agentūros inspektoriaus Artūro Griškos, Aplinkos ministerija leido Būginių ir Šilų medžiotojų būreliams papildomai sumedžioti 5 vilkus varymo medžioklių metu, kas ankstesniais metais buvo draudžiama. Leidimas galioja iki gruodžio 1 d., o vėliau bus leista medžioti vilkus tik pagal bendrą visai šaliai patvirtintą šių plėšrūnų sumedžiojimo limitą.
Likėnuose gyvenantis 44 metų Dainius Prunskūnas džiaugiasi sėkminga medžiokle, nes vilką nušauti pavyksta ne kiekvienam. „Tai retas trofėjus. Yra medžiotojų, kuriems nėra tekę net šauti į vilką. Ir nenuostabu, nes tai vienas iš gudriausių žvėrių”, – sako medžiotojas. Anot jo, tik pasakose vilkas vaizduojamas žiopleliu, kurį apgauna lapė. Iš tiesų jis esąs itin atsargus bei jautrus. Todėl trečią vilką nušovusio medžiotojo neįtikina svarstymai, kad Kupreliškyje pririštus šunis drasko būtent šie žvėrys. Anot jo, į kaimą eiti gali tik nebent ligotas vilkas, negalintis pagauti grobio. Dainiaus įsitikinimu, šunis gali pjauti hibridai. Tuo tarpu į veršelius, avis ir kitus gyvulius vilkai iš tiesų gali taikytis.
Alfonsas Kazitėnas, Rasa Penelienė
Šaltinis: “Šiaurės rytai“