Trečia diena kaip esu Vienoje, tarptautinėje AIDS 2010 konferencijoje. Šiandien šiek tiek laisvesnė diena, todėl galiu aprašyti savo įspūdžius. Konferencijoje apsilankys virš 25 000 žmonių, vien žurnalistų pustrečio tūkstančio. Konferencijų centras (Messe) įsikūręs miesto centro pakrašty. Jame yra keletas salių, kurių kodinių pavadinimų sistemą galutinai perpratau tik šiandien. To kaina – skaudančios kojos Jei teisingai supratau austrų kalbą, tai visas konferencijų centras yra aštuonių kvadratinių kilometrų. Sunku ginčytis, nes nevyriausybinių organizacijų atstovai, pacientai ir aktyvistai besibazuojantys salėje pavadintoje “Global Willage” nutolę nuo pagrindinės salės tiek, kad reikia gerų 40 min. iki jos nusigauti. Pagrindinėje salėje su dideliais telikais ir kelis tūkstančius talpinančia sale jau pasisakė Bilas Klintonas, Bilas Geitsas. Ten nuolat vyksta rimtų dėdžių rimti pranešimai.

O štai sekmadienį bachūriukai ir mergikės iš globalaus kaimo nusprendė, kad tie dėdės iš didelės salės ir tie dėdės, kurie sėdi skirtingų šalių seimuose ir vyriausybėse švaisto savo pinigus neargumentuotai, skiria per mažai lėšų tikslingam darbui stabdant ŽIV/AIDS plėtrą ir, bendrai, skiria mažai dėmesio šiai problemai, nevykdo tarptautinių pažadų užtikrinti ŽIV kontrolę, profilaktiką, gydymą. Vakare, kai vyko oficialus konferencijos atidarymas, jie pasidabino raudonais skėčiais (sekso darbuotojų simbolis), raudonais kaspinėliais, dideliais plakatais ir skardžiais balsais, surengė visuotinį protestą!

Apie jį buvo šnibždamasi jau nuo sekmadienio ryto. Kaip supratau, rimtieji organizatoriai šito nežinojo Trimituodami, rėkdami (Sex work is work, Abama meluoja, milijonai miršta, My body – my bisnes, my right, my choise) ir šokdami jie patraukė prie pagrindinės salės. Ten pasisakė atstovai iš skirtingų šalių, per ruporą O paskui staiga visi sugulė ant žemės, taip trukdydami praeiti konferencijos dalyviams. Protestavo gulėdami

Vien šiai konferencijai buvo išleista tris milijonai eurų. Bet tai įvairių fondų, rėmėjų pinigai. Kažin, ar prie to prisidėjo valstybiniai skirtingų šalių biudžetai.

Protestavo ir lietuviai Mūsų Infekcinių ligų ir AIDS centro direktorius Saulius Čaplinskas bandė įtikinti visus, kad Lietuvoje pilna gerų geros praktikos pavyzdžių, kaip susidoroti su ŽIV. Tikrai apgailėtina! Per pusmetį Lietuvoje vos ne dvigubai padaugėjo ŽIV infekuotų (išlindo yla iš maišo, kai vyko dviejų įstaigų sujungimas), tie, kurie serga negauna jiems priklausančio viruso rezistentiškumo tyrimo, viskas sukoncentruota Vilniuje, nėra jokių lėšų skyrimo kitiems miestams (kad iš AIDS centro būti steigiami kabinetai ar daromos kokios patikros programos), pacientų organizacijoms neleidžia renginių metu daryti ekspres testų, testavimas net rizikos grupių žmonėms (narkotikų vartotojams, sex workeriams) yra mokamas. Tai, kai taip viskas blogai, kaip galima sakyti, kad Lietuvoje viskas gerai?

Aš daug bendrauju su Centrinės ir Rytų Europos pacientų organizacijų atstovais. Bandysiu parengti tekstus apie padėtį Kazachstane, Baltarusijoje. Apie Ukrainą esu rašiusi www.bernardinai.lt Dar turiu informacijos apie Kiniją. Labai smagiai konferencijoje save pristato Afrikos šalių organizacijos. Galima nusipirkti sex workerių padarytų papuošalų, batų, skarelių, rankinių Taip jos renka pinigus savo organizacijos nariams.

Šiaip tie šimtai, tūkstančiai žmonių išvargina. Malonu, aišku, po vienu stogu matyti tokį viso pasaulio Babiloną Jų daug, jie skirtingi, juos visus vienija viena liga, tačiau jie visi turi teisę gyventi. Ir jie susirinko, kad paprašytų – leiskite mums gyventi. Ir dar jie nori apsaugoti mus – jie kviečia mus mylėtis vienas kitą saugiai

“Love smart – be safe” – kviečia užrašas ant vieno pro šalį praeinančio dalyvio marškinėlių. Gražaus veido vaikinas su gražia figūra ir puošnia krūtine Aš tolerancijos šventėje

Kol kas tiek įspūdžių

Ieva

foto http://blog.kir.com

Sekmadienį bus minima mirusiųjų nuo AIDS diena. Pažinojau du žmones, kurie sirgo šia liga ir jų jau nebėra… Gyvųjų kova už teisę būti lygiaverčiais visuomenės nariais mane įkvepia.

Radau tokį tekstą, kurį parengė UNAIDS organizacija, aprašydama padėtį Afrikos šalyse:

<…> po truputį apleidžiama prevencija, ankstyva diagnostika ir tuberkuliozės gydymas.

Tenka pripažinti, kad Lietuvoje ŽIV/AIDS situacija primena Afrikos tautų padėtį. Nors Lietuva, aišku, žengė dar toliau:

• pas mus sergantieji negauna gydymo, nes nepakanka lėšų vaistams įsigyti,
• infekuotiems ŽIV neatliekami privalomi testai,
• ŽIV nustatymo testai yra mokami (Europoje šiuo klausimu tokie esam vieninteliai),
• turintiems ŽIV neteikiamos jokios psichologinio palaikymo paslaugos.

Tad šiemet, manau, minėdami pasaulinę mirusiųjų nuo AIDS dieną, turime dar aiškiau suvokti, kad ši liga arčiau mūsų nei kada anksčiau. Kodėl?

• vaistus gaunantys ŽIV infekciją turintys žmonės sumažina savo organizme viruso kiekį iki kelių procentų, kai kuriems vaistai jį visai panaikina. Vadinasi, vaistų negaunantis infekuotas vėl tampa infekcijos platintoju.
• jei infekuotiems ŽIV neatliekami viruso atsparumo vaistams testai (reikia tik kartą per metus), gali išsivystyti atsparus medikamentams naujas ŽIV viruso tipas. Dėl to problemų turės visas pasaulis.
• Kadangi ŽIV nustatymo testavimas nevyksta taip, kaip galėtų, yra gausybė nediagnozuotų atvejų. Kaip plačiai seksualiai aktyvus vaikinas, turintis ŽIV ir to nežinantis, gali paskleisti virusą?..
• Vilniuje kelios dešimtys prostitucija užsiimančių moterų turi ŽIV. Jos gatvėse dirba ir toliau. Šiuo metu neskiriami pinigai prevenciniam darbui su šia žmonių grupe, jos negauna prezervatyvų, jos nėra tikrinamos, niekas neprižiūri, kad jos gertų medikamentus.

Šiemet ŽIV infekciją turintys asmenys žvakutes degs tam, kad Lietuvos valdžia pagaliau susiprotėtų, nustotų tik krautis pinigus į savo kišenes ir pagaliau pradėtų į šią ligą žiūrėti rimtai.

Ieva

Vienos kelionės metu teko girdėti tokį trumpą pokalbį. “Kokia liga jums pati baisiausia?” “Aišku, AIDS”. Aš mintyse iš karto atsakiau “paskutinės stadijos vėžys”, o į klausimą atsakinėjęs vyresnio amžiaus žmogus įvardijo AIDS. Kodėl AIDS? Nuo šios ligos jau yra vaistai, žmonės su šia diagnoze gyvena daugiau nei dvidešimt metų, net infekuotos ŽIV nėščiosios, gerdamos vaistus susilaukia sveikų vaikų, be to, vaistus vartojantis žmogus, turintis ŽIV net neperduoda savo viruso! Kodėl AIDS pati baisiausia liga?

Galėčiau drąsiai teigti – dėl mūsų sustabarėjusio mąstymo, dėl pomėgio gyventi vadovaujantis šablonais, dėl nenoro keisti nusistovėjusį mąstymą. Aišku, oponentai pasakytų: pažiūrėkit, kas turi ŽIV – narkomanai ir prostitutės (atsiprašau, sekso darbuotojos, niekaip negaliu priprasti prie šių naujadarų). Taip, su tuo neįmanoma ginčytis. Tačiau paanalizuokime situaciją. Narkotikų kontrolės departamento ataskaitoje rašoma, kad 18-35 m. amžiaus žmonės linkę bandyti narkotikus. 15-34 m. amžiaus grupėje narkotikus nors kartą vartojo 22,1 proc. Daugiau nei kas penktas. Per ketverius metus narkotikų vartojimas padidėjo dvigubai, ypač svaigintis daugiau pradėjo moterys. Lietuviai vartoja žolytę, amfetaminus, ekstazius, tačiau vartoja ir kokainą. Būtent šio narkotiko vartojimas padidina galimybę gauti ŽIV infekciją. Koks vartojimo procentas? Pernai atlikto tyrimo duomenimis, nors kartą gyvenime kokainą vartojo apie 15 000 lietuvių. Puikus įrodymas, kad užsikrėsti ŽIV gali bet kas ir to žmogaus narkomanu nepavadinsi.

Apie prostitucijos paslaugų gavėjus skaičių neturiu, tačiau leidžiu sau manyti, kad jų paslaugomis naudojamasi pakankamai daug vyrų ir jie tikrai pažymos iš AIDS centro tų moterų neprašo.

“Kokybiniame tyrime dėl žmonių, užsikrėtusių ŽIV, sergančių AIDS, pažeidžiamumo įvertinimo Lietuvoje” rašoma: “Visuomenės nuostatos ir reakcijos <...> susijusios su informuotumu ir susiformavusiomis per laiką negatyviomis sampratomis dėl nežinojimo ir neinformuotumo, todėl ŽIV asmenys tapatinami su rizikos grupėmis vengiant šią ligą matyti dviem kryptimi – kaip socialinę problemą ir kaip susirgimą, kuris turi būti gydomas.”

Man asmeniškai pasisekę prieš septynerius metus susipažinti su žmogumi, kuriam buvo diagnozuota ŽIV. Kodėl pasisekė? Nes susipažinus su juo, ėmiau kitaip vertinti šią ligą. Bendrai, pažintis su ligą turinčiu žmogumi visuomet padeda mažinti išankstines nuostatas ir didina toleranciją. Jau septynerius metus palaikau ryšius su tuo žmogumi. Per tą laiką jam teko palaidoti du draugus, vieną iš jų pažinojau… Mano artimi draugai, sužinoję apie šią draugystę sakydavo “tu su juo gal daugiau nebedrauk”, “būk atsargi” ir netgi “tu ten nieko neliesk”…

Buvo laikas, kai po ilgesnio nebendravimo bijodavau jam paskambinti, kad neišgirsčiau svetimo balso, kuris pasakys, kad mano draugo nėra… Tikrai bijojau. Dabar jau ne. Jis jaučiasi puikiai, jame daug energijos ir ryžto kovoti už savo teises, šviesti visuomenę ir padėti visiems infekuotiems gyventi geriau. Prie jo veiklos prisidedu ir aš. Kartais tik morališkai, kartais realiais darbais. Kaip sveikatos žurnalistė turiu siekį, kad apie ŽIV/AIDS nebūtų kalbama tik gruodžio 1 d. Kad ši liga būtų vertinama taip pat, kaip daugelis kitų lėtinių ligų, kad nei liga, nei sergantieji nejaustų paniekos iš aplinkinių, kad nebūtų kažkokio keisto socialinio šleifo. Būtent toks mano indėlis. O jus norit keisti pasaulį? Pradėkite nuo savęs. Aš jau pradėjau

Būkite sveiki
Ieva