Gruodžio 1-ąja visame psaulyje minima AIDS diena. Pas mus vyks kažkokie renginiai, konferencijos ir susitikimai. Keistos kalbos, neturinčios jokios naudos visuomenei ir juo labiau ŽIV infekuotam žmogui…

Jau keletą metų nuosekliai domiuosi tuo, kas vyksta ŽIV srityje mūsų šalyje ir turiu savo įžvalgas šiuo klausimu. Gruodžio 1-oji – tai puiki proga pateikti kažkokias ataskaitas, apibendrinimus, galimybė pasidalinti geromis naujienomis. Kuo šiemet mes galėtume pasidžiaugti?

1. Lietuviškos valdžios stabiliu požiūriu. ŽIV testai jau keletą metų iš eilės išlieka mokami. Kodėl tai gerai? Nes jeigu tikrini nemokamai tik kraujo donorus, nėščiąsias ir kalinius – tai gauni labai nedidelius sergamumo rodiklius. Tik vienas kitas labai paranojiško sudėjimo žmogus po kokio nesaugaus lytinio akto bėgs darytis ŽIV testą. Plačioji visuomenė net nesuvokia, kam jiems tas testas reikalingas. Štai dar viena nauda – kiek pinigų susitaupo!
2. Ir toliau išliekančiu mažiausiu ŽIV sergamumu, kai aplinkinės valstybės ir net visas Rytų Europos regionas paskelbtas beveik epideminiais taškais. Kodėl ŽIV aplenkia Lietuvą? Žiūr. punktą 1.
3. ŽIV nemokamai pradėjo testuoti nevyriausybinės organizacijos. Tai yra labai gera naujiena, kuri jau tęsiasi virš metų. Patikrinta beveik 10 000 lietuvių, beveik 100 infekuoti ŽIV. Nevyriausybininkų statistinis rodiklis siekia 1,1 proc. Nacionalinis – 0,8 proc. Tos dešimtosios dalys tampa ne tokios jau mažos, kai padaugini iš trijų milijonų. Čia reikia truputį apgailestauti, kad nevyriausybininkams tenka nors kartą per mėnesį atlaikyti visų įmanomų įstaigų patikrinimus, nes kažkoks anonimas nesiliauja rašinėti laiškų į visas institucijas ir reikalauti tų patikrinimų. Gal iš dalies ir normalu, nes nevyriausybininkų iniciatyva iš esmės griauna 1 ir 2 punktą.
4. Šalies nevyriausybinės organizacijos, dirbančios ŽIV srityje, dar porą metų bus tokios pat vargšės (finansiniu požiūriu) kaip ir anksčiau. Šių metų vasarą buvo įvykęs nebūdingas Lietuvai stebuklas – vienoj vietoj susirinko apie 14 organizacijų, kad kartu parengtų projektą Globaliam fondui. Stebuklas, aišku, turėjo realų motyvą – 25 milijonus litų. Štai tiek pinigų reikia, kad lietuviai pademonstruotų tą tokį retą mums solidarumą. Tačiau (gal tai Dievo ženklas?) Globalus fondas atšaukė 11 raundą ir geriausiu atveju 2014 m. vėl bus galimybė teikti paraišką (jeigu būsime pripažinti varginga šalimi). Kodėl manau, kad tai gera naujiena? Nes paraiškos teikimo procese 14 organizacijų reguliariai rinkosi po vienu stogu, kartu dirbo, barėsi ir taikėsi. Vadinasi, gal išmoko bendradarbiauti. Ir gal toliau sugebės pademonstruoti išmoningumą ir siekti savo tikslų ranka rankon?
5. Ir toliau išliekame šalimi, kur yra didelis mirtingumas nuo AIDS, mažai žmonių gauna ARV gydymą. Kur kasmet Ligonių kasos numato skirti gydymą tik 200 žmonių, vadinasi, visi nauji atvejai, kuriems prireiks vaistų, bus: a) pasmerkti laukti iki nežinia kada, B) nešti kyšį gydytojui, tikintis, kad jis kaip nors “pramuš” gydymą, c) tyliai mirti, nes Lietuvoje gydymas skiriamas vėliausioje stadijoje, kai ŽIV viruso žmogaus organizme jau būna labai daug ir jis gerokai apgadina imuninę sistemą. Kadangi taip prastai pas mus su gydymu, tai tada visai logiška, kodėl tie testai yra mokami. Nes jeigu išaiškėtų, kad šalyje yra labai duag žmonių ŽIV infekuotų ir dar visi pareikalautų gydymo, tai kiek čia pinigų reikėtų?

Geriau tegu viskas būna taip, kaip yra dabar. Dar kartą galima pasidžiaugti stabilia ir nesikeičiančia situacija politinėje srityje – jokių testavimų, jokių naujų ŽIV atvejų, o ypač tokių, kuriems reikia gydymo, jokių pertvarkų ŽIV gydymo metodikose. Taip pat reikia pasidžiaugti dėl lietuvių kantrybės – tyli, kai negauna vaistų, kai poliklinikose jų nenori aptarnauti gydytojai, kai nesuteikia informacijos apie ligą (nes, oi, gydytojai irgi mažai žino apie ŽIV) ir tyli tada, kai Europoje, matyt, kas nors jau būtų paduotas į teismą.

Beveik panašu į Pasaulinės AIDS dienos šūkį – nulis naujų ŽIV užsikrėtimų, nulis mirčių ir nulis diskriminacijos! Tai mes šaunuoliai!

Ieva

paveiksliukas

Nors ir išplatinau informaciją žiniasklaidai, tačiau kažkaip didesnio dėmesio nesusilaukė testavimai dėl ŽIV Visagine. Miesto šventės metu ir Visagino Country festivalyje asociacija “Demetra” atliko visiems norintiems greituosius testus dėl ŽIV. Džiugu, kad dauguma susidomėjusių testu, buvo jaunesnio amžiaus – 70 proc.

Aš pati dvi dienas aktyviau raginau žmones tikrintis ir dalinau nemokamus prezervatyvus. Pastarasis faktas gal paliko daugiau įspūdžių negu testavimai. Kokių tik replikų neteko girdėti Ir pasiaiškinimų, kodėl prezervatyvas jiems nereikalingas

Džiugu, kad iš dviejų šimtų pasitikrinusių nebuvo rastas nei vienas pozityvus. Penktadienio rytą konferencijoje miesto merė sakė, kad nori atsikratyti “narkomanų miesto” vardo. Tai kad nebuvo rasta ŽIV, kad visi kišenėje turėjo po prezervatyvą, verčia manyti, kad bent jau tas tris linksmybių dienos buvo saugios

Iš pranešimo spaudai:

Penktadienio rytą Visagino miesto savivaldybė surengė konferenciją žurnalistams. Merė Dalia Štraupaitė pabrėžė, jog nežiūrint to, kad miestas yra jauniausias, jame jau sukurtas branduolys sporto ir kultūros šviesulių. Daugelis žino tokių visaginiečių pavardes – Ilja Alsionovas, Lidija Gurova, Vita Pimpienė – jie atvežė miestui „Bronzinio supermiesto“ titulą.  36 medalius miestui atvežė akrobatai, irkluotojai ir žiemos sporto atstovai slidininkai.  Miesto merė Visaginą pavadino mini Europa, nes miesto istorikai paskaičiavo, kad mieste gyvena 43 tautybių žmonės (baltarusiai, lenkai, ukrainiečiai, totoriai, latviai, armėnai, žydai ir t.t.). Didžiąją dalį gyventojų sudaro rusai, lietuviai vadinami mažuma mažumoje. „Ilgą laiką Visagine buvo skiriama labai daug lėšų švietimui ir kultūrai (apie 70 proc.). Ir nors daugeliui tai atrodė keista, tačiau dabar mes galime didžiuotis garsiais sportininkais, muzikantais“, – sakė Visagino merė. Visgi socialiniai klausimai Visagine ilgą laiką buvo apleisti. Šiuo metu mieste užregistruoti 2 000 asmenų, gaunančių socialines išmokas. 2005 m. Visagine narkomanijos vidurkis buvo 5 kartus didesnis nei Lietuvos. Iki šiol šis miestas sunkiai pajėgia nusikratyti „narkomanų miesto“ etiketės.  2008 m. mieste pradėtos teikti žemo slenksčio paslaugos, vien per pirmuosius metus buvo išdalinta 1 827 adatų ir tiek pat švirkštų. Dabar Raudonojo kryžiaus draugijos Visagino skyriaus žemo slenksčio kabinete per mėnesį apsilanko apie 50 priklausomų nuo narkotikų asmenų. Jiems atliekami greitieji testai ŽIV nustatymui. Ilgą laiką asociacijos „Demetra“ vedama testavimo statistika rodė, kad Visagine ŽIV infekuotų tarp rizikos grupių asmenų buvo užfiksuota daugiausiai.  

Daugiau informacijos ieškokite Demetros tinklalapyje. Taip pat iš anksto visus vilniečius ir sostinės svečius kviečiu rugsėjo 9 d. į Rotušės aikštę, ten vyks testavimai. Taip pat tą dieną ten pat bus stebimos krepšinio varžybos ir vyks atrakcijos sporto mėgėjams. Rotušė šurmuliuos

Ieva

Foto: V. Navickas atlėkęs į Country festivalį, užsuko pasidaryti greitąjį testą ŽIV nustatymui

 Irina Teplinskaja

Šiuo metu prenumeruoju naujienas iš vieno Vakarų Europos ir Centrinės Azijos tarptautinės koalicijos dėl ŽIV gydymo tinklalapio. Jau kelios dienos kaip šis regionas dūzgia kaip avilys. Pasienyje buvo sulaikyta ir narkotikų gabenimu įtariama žymi ŽIV aktyvistė Irina Teplinskaja. Esu apie ją anksčiau rašiusi, man asmeniškai teko su ja bendrauti, kai ji lankėsi Vilniuje. 

Situacija labai įtempta, nes akivaizdu, kad moteris buvo “pakišta”, kad ją galima būtų visiems laikams nutildyti. Irinos gyvenimo istorija – tai ilga ir sunki kova su priklausomybe nuo narkotikų. Ji išbandė pakaitinį gydymą metodonu, tačiau, aišku, ne toje šalyje, kur ji gyvena. Irina yra iš Kaliningrado, vadinasi, iš Rusijos, vadinasi, pakaitinis gydymas – tai narkotikų platinimas, nes Rusijoje visi nuo priklausomybės sveiksta tik Dievui padedant. Metadonas pas juos įstatymiškai uždraustas kaip ir kiti narkotikai.

Irina vieną dieną užsikrėtė ŽIV. Kažkas (jos žodžiais, pakaitinis gydymas) padėjo jai atsitiesti ir tapti aktyvia veikėja. Pati daug ką praėjusi, ji suvokia priklausomų nuo narkotikų asmenų poreikius, žino, kaip yra pažeidžiamos jų teisės, turėdama ŽIV, ji patiria papildomą diskriminaciją ir stigmą. Irina savtiškai išgarsėjo, kai apskundė Rusiją žmogaus teisių gynimo organizacija dėl pakaitino gydymo nuo narkotikų nebuvimo.

Iš štai dabar, po trijų mėnesių buvimo Ukrainos vienuolyne (kur ji praeidinėjo reabilitaciją, ten ji gėrė tik tabletes, reikalingas ŽIV gydymui), ji grįžta namo, į Kaliningradą. Ją sulaiko oro uoste, jos daiktų apžiūra, jos pačios tikrinimu užsiima apie penkiolika žmonių. Negudriame jos bagaže – rankinis krepšys ir tašė su dviem pyragais iš Ukrainos, po iškratimo, staiga atsiranda kažkokia tabletė. Ją suima.

Trečią dieną stebiu įvykius iš tarptautinio susirašinėjimo. Irina suėmimo dieną prisipažįsta, kad bijo, nes kalėjime ji gali mirti, antiretrovirusinį gydymą gaunančiam ŽIV infekuotam asmeniui, pakanka kelias dienas negauti šio gydymo, kad imuninė sistema pasiduotų ir prasidėtų AIDS. Vėliau ji rašo, kad net keturi juristai, žmogaus teisių gynėjai, imasi jos ginti. Ji pati pasisiūlo atlikti kraujo tyrimą dėl narkotinių medžiagų – jos kraujyje nieko nerasta.

Įvairių ŽIV pacientų organizacijų atstovai siūlo jai pagalbą – rašyti kreipimąsi į valdžios institucijas, platina informaciją žurnalistams, kai kas siūlė bėgti iš Kaliningrado ir prisiglausti pas juos. Apie tai aš irgi pagalvojau. Juk ji sėkmingai galėjo prašyti bet kurios šalies politinio prieglobsčio. Akivaizdu, kad ten tame orouoste buvo veikiama pagal 1937 m. Rusijoje galiojusią tvarką – nutildyk kitaip kalbantį, mąstantį ar veikiantį. Jei jau Baltarusijos žurnalistė Natalja Rodina prašėsi politinio prieglobsčio iš Lietuvos valdžios, kodėl kaliningradietė negali pasiprašyti?

Bėda tame, kad kuris laikas Lietuvos politikai irgi galvoja, kad pakaitinio gydymo mūsų šalies narkotikų vartotojams nereikia. Kaip visada, “originalių” žmogaus teises pažeidžiančių sprendimų sumanytojas – Kazimieras Uoka. (Kodėl niekas garsiai nepasako, kad tokie pasiūlymai byloja apie žmogaus parsidavimą narkotikų prekeiviams? Juk žmogus, kuris negauna išeities iš narkomanijos, toliau lieka vartotoju, vadinasi, neša pinigus narkotikų gamintojams ir platintojams). Atsirado net 50 ne mažiau “genialių” Seimo narių, kurie tą įstatymo projektą pasirašė. Pasaulio sveikatos organizacija greitai į tai sureagavo pasipiktinimo raštais. Iš tikrųjų, mes juk Europa, pas mus demokratija ir teisės į gydymą pažeidinėti nereikėtų. Tačiau jeigu jau nuėjo tokia banga ir net iš Seimo, tai kaip reikėtų elgtis aukščiausio lygio valdžios pareigūnams, jeigu tektų prieš visą Europą pasakyti “mes nepritariam tam, kas dedasi Rusijoje”?

Labai tikiuosi, kad Irinos neuždarys į kalėjimą. Tikiuosi, kad tie jos juristai sugebės apginti jos teisumą. Priešingu atveju… Nugalės sistema, o ne paprastas žmogiškumas. 

Ne veltui Rusijoje gyvena toks rašytojas Vladimir Sorokin. Baisiai jau sukrečiančiai, bet galbūt, teisingai jis rašo. Knygoje “Opričniko diena” jis pasakoja apie keistą ateities Rusiją, kurioje kažkaip keistai derės naujosios technologijos ir senieji sprendimai. Su šilumos radarais randi besislepiantį tau nepatinkantį žmogų ir paskui prie jo namų, kieme, jį ir pakari, nes jis “neteisingas” pagal valdžios suvokimą. Sorokin’as galbūt, kaip daugelį dešimtmečių, įprasta Rusijoje, kitais būdais (per literatūrą, muziką, kiną) bando pasakyti teisybę? O štai istorija su Irina Teplinskaja – tai dar vienas įrodymas, kad ta aprašyta sistema veikia. Tik kas atras drąsos jai pasipriešinti? Buvusi priklausoma, ŽIV infekuota? Ją palaužti lengviau nei bet ką kitą…

Ieva

Šiandien buvau vienoje keisčiausių konferencijų, apie ją jau pilna informacijos internete, matyt, matėte video siužetus ir per kai kurių telikų žinias – krepšininkai tikrinasi dėl ŽIV. Visa tai akcija vadinasi “Užteks tylėt .” (Aš nepadariau klaidos, tarpas ir taškas. Kodėl ne šauktukas, jeigu jau akcijos simbolis yra švilpukas?..)

Kodėl man ta konferencija pasirodė keista? Nes joje buvo daug klaidinančios informacijos. Ir kas keisčiausia – Lietuvos žurnalistai visai nekritiškai fotkino krepšininkus, muzikos žvaigždes ir nekritiškai klausėsi to, kas buvo sakoma. Nebuvo iškelta nei viena problema, visi džiaugėsi, plojo ir švilpė. Ir savo akciją sumanytojai vadino ne prevencine, o edukacine. Nors viena iš akcijos užduočių – paskatinti žmones tirtis ir kuo anksčiau sužinoti savo statusą. Bet juk net PSO (Pasaulio sveikatos organizacija) pripažino testavimus, ankstyvą diagnostiką geriausia ŽIV prevencija.

Toks įspūdis, kad akcijos “pijarščikai” pasimetė terminuose. Terminuose vienu metu pasimetė net pats Čaplinskas, medicinos mokslų daktaras, aiškindamas, kuo skiriasi ŽIV nuo AIDS, pateikė gyvenimišką istoriją ir netinkamai pavartojo šiuos trumpinius. Jis pasakojo apie žmogų ir pasakė, kad jis gi buvo užsikrėtęs AIDS. Gerbiamas medicinos mokslų daktare, po tiekos metų alinančio darbo ŽIV srityje, taip suklysti – daugiau negu nedovanotina. AIDS – tai jau stadija, kai žmogus pradeda mirinėti, užsikrėsti galima ŽIV.

Nei vienas žurnalistas nepaklausė, kada gi testavimas dėl ŽIV Lietuvoje pasidarys nemokamas visiems ir visiems laikams. Nepaklausė, kodėl iki šios dienos testavimas yra mokamas net rizikos grupių asmenims – narkotikų vartotojams, sex darbininkėms, seksualinėms mažumoms, jaunimui. Niekas nepaklausė, kodėl į ŽIV temą atsigręžiama tik tada, kai apie tai ima kalbėti krepšininkai. Niekas nepaklausė, kaip akcijos sumanytojai informuos žmones apie gyvenimą su ŽIV – tai vienas iš jų numatytų tikslų. Gyvenimas su ŽIV Lietuvoje nėra toks jau lengvas – gydymas nėra skiriamas net tada, kai jis jau yra reikalingas, žmogus patiria diskrimaciją poliklinikose, ligoninėse, jei jis garsiai apie tai pasakytų – visuomenė jį pastumtų ir net nenorėtų apie jį nieko girdėti. Jei ŽIV infekuotam žmogui reikia padaryti kasmetinius tyrimus dėl gydymo korekcijų, jam reikės už tuos tyrimus mokėti, nors visos institucijos tikina, kad šie tyrimai yra nemokami, tačiau eiliniam ŽIV pacientui gydytoja vis tiek sako – jus turite susimokėti. Nei vienas žurnalistas nepasidomėjo tuo, kad šių metų gegužės 27 d. Sveikatos apsaugos minsitras atskiru įsaku panaikintas testo dėl ŽIV anonimiškumas, nes testavimo lape, kurį pildo gydytoja, dabar reikės įrašyti asmens kodą. Viskas, testai nestojo būti anonimiški. Dabar visi, kaip Javtokas, garsiai pasakysime, kad einame tikrintis dėl ŽIV, nes koks tikslas slėpti? Juk vis tiek reikės sakyti asmens kodą.

Konferencijoje susirinkę žurnalistai nieko neklausė ir jokių replikų nelaidžiojo. Gal nenorėjo gadinti šventinės nuotaikos?..

Užkulisiuose liko dar tai, kad dvi dienas nevyriausybinė organizacija “Demetra” darys greituosius ir nemokamus testus dėl ŽIV. Vat jie tai tikrai yra nemokami, juos organizacijai atsiuntė rėmėjai iš Amerikos. Ir greiti, nes jau po minutės žmogui pasakomas rezultatas. Ir nors spaudos atstovė BNS’ui kažką pripasakojo apie nemokamus testus, ji įnešė į žmonių galvas didelę sumaištį. Dabar stovės “Demetros” palapinė centrinėse miesto gatvėse, siūlys žmonėms pasidaryti greituosius testus, o visi galvos, kad čia tas pats, kurį darėsi Javtokas. Kad ne tas! Javtokas darėsi laboratorinį tyrimą, jis ėjo į gydymo įstaigą, laukė kelias dienas, o gal net dvi savaites savo tyrimo rezultato. Ir po naujų metų už tokį tyrimą visi turės susimokėti nuo 25 iki 50 lt priklausomai nuo miesto. 

Gyvenam štai tokioje krepšinio manijos apsėstoje šalyje ir šiepiamės iki ausų, kai matome krepšininkus. Nieko neklausiame, į nieką nesigiliname, nieko nekritikuojame ir nematome tamsių dėmių (nors kitais atvejais mėgstame matyti).   

Bet negali sakyti, kad įvykusioje konferencijoje buvo tik neigiami dalykai. Labai džiaugiuosi, kad kai kurie žmonės, susirinkę į šią konferenciją, pirmą kartą išgirdo elementarius dalykus apie ŽIV. Tai turėjo būti daugiau negu didžiulis priekaištas tam pačiam buvusio AIDS centro direktoriui, kad tais laikais, kai jo centras buvo atsakingas už visuomenės informavimą, jis nieko nepadarė, kad žmonės daugiau sužinotų apie šį virusą.

Svečiai iš Estijos pasakė, kad jie yra ŽIV infekuoti. Reikėjo matyti lietuvius fotografus, jie net pasitraukė į kitą salės galą ir nustojo fotografuoti. Išsigando tos infekuotos merginos ar vaikino, kuris ŽIV infekciją turi 18 metų? Estai kalbėjo apie tai, apie ką konferencijos dalyviai tylėjo – apie stigmą ir diskriminaciją. Europa sprendžia šių žmonių teisines, socialines ir medicinines problemas, o lietuviai tik šiandien konferencijos dėka sužinojo, kad gali būti užsikrėtęs ŽIV jau daug metų ir nieko nejausti, kad liga neturi ryškesnių simptomų, kad ji lengvai plinta lytinių santykių metu, kad užsikrėtęs žmogus, gaunantis gydymą, nerizikuoja pats ir nėra pavojingas kitiems.

Lietuva verčia pirmą elementoriaus puslapį ir aiškinasi, kas yra ŽIV. Toli į priekį nuėjęs pasaulis atsisuko ir stebisi: “Jus ką nieko negirdėjote apie ŽIV?” Na kodėl nieko… Dabar žinome, kad Javtokas neturi ŽIV, nes pasitikrino…

Ieva 

kaspinėlis

Lietuvoje anksti nustačius ŽIV virusą, žmogui suteikiama reikiama pagalba – gydytojo priežiūra, gydymas medikamentais, konsultacijos dėl tolimesnio gyvenimo būdo. ŽIV iš mirtinų ligų persikėlė į lėtinių ligų kategoriją. „Vasarą turime daugiau laiko pasirūpinti savo sveikata. Siūlome visiems atlikti nemokamą, vos minutę trunkantį testą dėl ŽIV“, – sako gydytoja Rūta Jarašūnienė.

Aktyviausi dvidešimtmečiai

Nuo praeitų metų ŽIV/AIDS paveiktų moterų ir jų artimųjų asociacija „Demetra“ visus norinčius tiria dėl ŽIV. Greitasis testas yra patikimas, kai kuriose šalyse jis įtrauktas į būtinųjų, medicinos įstaigose atliekamų tyrimų sąrašus.

Birželio mėnesį, visoje šalyje, žemo slenksčio kabinetuose ir gydymo įstaigose, atlikti 835 greitieji testai ŽIV nustatymui. Iš kraujo lašo atliekamu tyrimu pasinaudojo 572 vyrai ir 263 moterys.

Keturiems asmenims ŽIV testų rezultatai buvo teigiami.

Dažniausiai testo atlikimo priežastimi įvardinta tai, kad asmuo yra švirkščiamųjų narkotikų vartotojas (503 asmenys). Penktadalis atlikusių greitąjį testą (255 asmenys) savo apsisprendimu jį atlikti įvardijo nesaugius lytinius santykius.

Testą atlikusių amžiaus analizė parodo, kad pusė dariusių testą buvo 21-30 m. amžiaus (259 vyrai, 143 moterys). Daugiau nei ketvirtadalis 31-40 m.

Trims vyrams ir vienai moteriai testai buvo teigiami, jie gavo nukreipimus atlikti patvirtinamąjį tyrimą laboratorijoje.

Vasara išlikime budrūs

„ŽIV virusas į žmogaus organizmą patenka per kraują ir lytiniu keliu. Štai kodėl svarbu kiekvienų lytinių santykių metu naudoti prezervatyvą. Pasaulinė sveikatos organizacija prezervatyvą pripažino patikimiausiu būdu apsisaugoti nuo ŽIV. Raginame visus ir vasaros, atostogų metų, kai esame linkę labiau atsipalaiduoti, nepamiršti apie lytinį saugumą. Prezervatyvas apsaugo ir nuo kitų lytiškai plintančių ligų, tad naudokite jį“, – ragina asociacijos „Demetra“ vadovė Svetlana Kulšis.

Jei žmogaus imuninė sistema yra stipri, ji ilgus metus gali atsispirti ją puolančiam ŽIV virusui. Ilgiausias atsparumo periodas – dešimt metų. „Todėl visiems seksualiai aktyviems, turintiems ne vieną lytinį partnerį svarbu tikrintis dėl ŽIV. Nežinant, kad turite ŽIV ir nesisaugant, galima užkrėsti kitą žmogų. Tikrintis reikia ir dėl savęs – virusas, ilgus metus tūnantis organizme, daro neigiamą įtaką žmogaus sveikatai“, – sako gydytoja Rūta Jarašūnienė.   

Žalos mažinimo paslaugos

Birželio mėnesį ŽIV/AIDS paveiktų moterų ir jų artimųjų asociacijos „Demetra“ patalpose 202 asmenims suteiktos žalos mažinimo paslaugos. Visoje Lietuvoje 75 asmenys nukreipti gydymui, 42 konsultuoti sveikatos klausimais, suteiktos 835 konsultacijos dėl lytiškai plintančių ligų ir ŽIV, penki konsultuoti socialiniais klausimais.

Greitaisiais testais dėl ŽIV pasitikrinę asmenys, esant teigiamam testo atsakymui, siunčiami patvirtinti diagnozę į laboratoriją. „Demetra” bendradarbiauja su Centro poliklinika ir Nacionaline visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija, tai suteikia galimybę į žalos mažinimo kabinetą užsukusiems asmenims suteikti visas reikiamas paslaugas: užregistruoti internetu į polikliniką, nukreipti žmogų tolimesniam tyrimui, taip pat suteikti psichologinę, socialinę ir kitas reikiamas konsultacijas.  

Asociacija „Demetra“

Lietuva, vykdant pasaulinį projektą „Testuokime milijoną“ (projekto koordinatorius AIDS HEALTHCARE FOUNDATION), pernai gavo 3000 INSTI^TM vienkartinių, greitųjų ŽIV testų. Lietuvoje testavimą koordinuoja asociacija „Demetra“. Testai atliekami nemokamai ir konfidencialiai, rezultatai matomi po minutės.

Kraujo paėmimui naudojamas vienkartinis testo rinkinys (spiritinė servetėlė, automatinis lancetas, vienkartinė pipetė), vienkartinės pirštinės. Daiktai ir medžiagos, turėjusios sąlytį su žmogaus skysčiais, renkamos į specialų konteinerį, aštrių daiktų surinkimui yra specialus nepraduriamas konteineris, kitos medicininės atliekos renkamos į plastiko maišu išklotą šiukšliadėžę.

ŽIV/AIDS paveiktų moterų ir jų artimųjų asociacija „Demetra” vykdo keletą projektų, remiamų AIDS HEALTHCARE FOUNDATION. „Demetra” prisijungusi prie tarptautinio projekto gavo 200 kg prezervatyvų, supakuotų su lubrikantais. Prezervatyvai buvo nemokamai dalinami akcijų metu ir šviečiamuosiuose asociacijos „Demetra” renginiuose. Dabar juos gauna greitąjį testą dėl ŽIV atlikę asmenys.

Šian ryte teko anksti keltis, todėl žiūrėjau “Labą rytą”. Kokia tai proga buvo parengtas reportažas apie Estijos sergamumą ŽIV infekcija. Viskas siužete buvo gerai, bet tas lietuviškas subjektyvus objektyvumas jau ima nervinti. Žurnalistė su tokia gailesčio estams gaida balse sako, kad jie dalina ten švirkštus ir prezervatyvus “ne iš gero gyvenimo” – čia jos asmeninė replika. Ne iš gero gyvenimo?! Čia viso pasaulio ŽIV prevencinės priemonės – prie ko čia ta frazė?

Ne kartą bendravau su Estijos ŽIV pacientų organizacijomis. Pas juos toks didelis sergamumas, nes pas vienintelius iš viso Pabaltijo tobulai vyksta diagnostika. Greitaisiais testais jie vien pernai nustatė keletą šimtų naujų ŽIV atvejų. Ten gera diagnostika ir gydymo įstaigose – už testą mokėti nereikia kaip pas mus.

Jie tą prevenciją ” ne iš gero gyvenimo” puikiai vykdo kalėjimuose, kur visada yra prezervatyvų. Pas mus gi kalėjimuose žmogus gali tyliai numirti turėdamas ŽIV infekciją ir negaudamas gydymo (ir narkomanija ten klesti pilnu pajėgumu, bet niekas nesirūpina, kad vienoj kameroj sėdintys kaliniai turėtų sterilius švirkštus) ir niekas apie tai nesužinos, nes kam rūpi tie kaliniai? Natūrali atranka?.. 

Estija – šalis, į kurią reikia lygiuotis kalbant apie ŽIV prevenciją. Jie daug daro, jie valstybiniu lygmeniu sprendžia tas problemas. O pas mus? ŽIV nėra kaip ir sekso kažkada nebuvo.

Gerai, kad pas mus yra šiek tiek gyvos nevyriausybinės organizacijos. Šį sekmadienį kviečiu nelikti visus abejingais ir pasidomėti ŽIV liga. Šį sekmadienį bus degamos žvakutės mirusiųjų nuo AIDS atminimui. Vilniuje šį sekmadienį Kudirkos aikštėje nuo 15 val. bus nemokamai dalinami prezervatyvai, praeiviai bus kviečiami uždegti žvakutę ir prisiminti išėjusius, „Demetros“ organizacija teiks informaciją apie ŽIV, bus dalinama informacinė medžiaga.

Ieva

kaspinas

Saulius Čaplinskas, Lietuvos užkrečiamų ligų ir AIDS ligoninės vadovas.

Jūsų dėmesiui išsamus aprašymas to, kaip įvykiai klostėsi Vienoje – pacientų organizacijos “Pozityvus gyvenimas” straipsnis. www.stophiv.lt

2010 m. liepos 17 dieną Vienoje (Austrijoje) prasidėjo 18-oji tarptautinė AIDS 2010 konferencija, į kurią suvažiavo virš 20 tūkstančių dalyvių ir apie pusantro tūkstančio žurnalistų ir reporterių iš 193 pasaulio šalių. Konferencijos metu buvo perskaityta 19 plenarinių pranešimų, įvyko 248 sesijos, 151 paroda, 127 satelitiniai susitikimai. Oficialiai Lietuvai šioje konferencijoje atstovavo Lietuvos užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) atstovai – Saulius Čaplinskas ir Irma Čaplinskienė. Deja, sutuoktiniai nesugebėjo (o gal net nesiruošė?) tinkamai pristatyti Lietuvos ir atlikti savo tiesioginę pareigą, kaip valstybės tarnautojai.

ULAC vadovas gyrėsi nebūtais nuopelnais

Liepos 18 dieną gerąja patirtimi su konferencijos dalyviais dalijosi ULAC vadovas Saulius Čaplinskas. Paklausyti pranešimo susirinko konferencijos dalyviai iš įvairių šalių, taip pat valdininkai, pacientų organizacijų bei žiniasklaidos atstovai iš Lietuvos. Savo pranešime ULAC vadovas pristatė projektą „HOPE“, kaip geros praktikos pavyzdį bei sėkmingą daugiasektorinio ŽIV valdymo modelio įdiegimą Lietuvoje. Tokie S.Čaplinsko  teiginiai nustebino Lietuvos organizacijų ir spaudos atstovus, nes 2010 metų Pasaulio Sveikatos Organizacijos (PSO) ekspertų paruoštos išvados ir rekomendacijos atskleidė visai kitą.

Su tokiais ULAC vadovo teiginiais nesutiko asociacijos „Pozityvus gyvenimas“ vadovas Jurgis Andriuška, kuris kartu su bendražygiais buvo asmeniškai susidūręs su problemomis, mėgindamas patekti į šiuos mokymus. Įgyvendinant „HOPE“ projektą tuometinio Lietuvos AIDS centro darbuotojai dvejuose „Daugiasektorinės ŽIV valdymo sistemos“ mokymuose blokavo asociacijos „Pozityvus gyvenimas“ narių dalyvavimą juose, o iš vienų mokymų S.Čaplinskas asmeniškai išprašė asociacijos narius ir neleido dalyvauti net kaip laisviems klausytojams.

Tačiau 2007 metais asociacijos „Pozityvus gyvenimas“ vadovas Sankt Peterburge susitiko su projekto „HOPE“ rėmėjais, kompanijos „Johnson&Johnson” atstovais ir pranešė apie tokį S.Čaplinsko elgesį ir nenorą suteikti pacientams su ŽIV/AIDS galimybę mokytis. Informacija apie šį incidentą taip pat buvo išsiusta kompanijos „Johnson&Johnson” generaliniam direktoriui ir kompanijos regioniniam atstovui Rytų Europoje. Po šio rašto S.Čaplinskas buvo priverstas asmeniškai pakviesti asociacijos „Pozityvus gyvenimas“ narius į kitus „HOPE“ mokymus.

Tyliai protestuodamas prieš ULAC vadovo pranešime realybės neatitinkančius faktus, J.Andriuška atsistojo su plakatu šalia tribūnos, kur kalbėjo S.Čaplinskas. Nesitikėdamas tokios pacientų reakcijos, ULAC vadovas, mėgino pasinaudoti susiklosčiusia situacija savo naudai. Pamatęs ant plakato užrašą „Lietuvos valstybė nepalieka žmonėms su ŽIV/AIDS pasirinkimo“, S.Čaplinskas nedviprasmiškai pradėjo kaltinti Lietuvos Valstybę dėl šalyje esančių problemų ŽIV/AIDS srityje. Toks valstybės tarnautojo elgęsis šokiravo ne tik pacientų atstovą, bet ir sėdinčius salėje organizacijų bei žiniasklaidos atstovus iš Lietuvos.

Irma Čaplinskienė nutarė aplenkti savo sutuoktinį

Kai ULAC vadovas baigė savo kalbą, asociacijos „Pozityvus gyvenimas“ vadovas Jurgis Andriuška, susirinkusiems pasakė, kad dalis pranešime pateiktų faktų neatitinka tikrovės. O kaip gerąją praktiką pristatyti jau beveik metus nebevykdomos veiklos tarp švirkščiamųjų narkotikų vartotojų ir komercinio sekso paslaugų teikėjų bei reabilitacijos paslaugų priklausomiems nuo narkotinių medžiagų yra klausytojų klaidinimas.

J.Andriuška teigė, kad S.Čaplinskas pasielgė negarbingai ir neetiškai permesdamas visą kaltę už Lietuvoje esančias problemas ŽIV/AIDS srityje Valstybei, nes būtent jis pernai buvo šią sritį kuruojantis asmuo, o šiuo metu jam kartu su kitais valstybės tarnautojais patikėta spęsti problemas, susijusias su ŽIV testavimu, epidemiologinė priežiūra, prieinamumas prie informacijos, švietimo paslaugų ir t.t.

Po išsakytos nuomones grįždamas į salę, J.Adriuška iš Irmos Čaplinskienės išgirdo grubią repliką. J.Andriuška jai atsakė, kad pateikė klausytojams tik tiesą, kad jau daug metų būtent dėl šių sutuoktinių savanaudiškumo, asmeninių, o ne pacientų interesų paisymo, dėl atviros netolerancijos pacientams, pastarieji iki šiol negauna tinkamos pagalbos, neaišku, kur švaistomos valstybės lėšos, skirtos ŽIV/AIDS problemoms spręsti.

I.Čaplinskienė pamėgino trenkti J.Andriuškai per veidą, pradėjo įžeidinėti ir gąsdinti pašnekovą, sakydama, kad pridarys jam nemalonumų ir kad jį prakeikia, linkėdama jo vaikams susirgti ta pačia baisia liga, kaip ir jis. Šį nemalonų incidentą regėjo salėje buvę užsienio ir Lietuvos klausytojai.

Priminsime, kad 2006 metais, minint tarptautinę mirusių nuo AIDS dieną, S.Čaplinskas tiesioginiame eteryje leido sau žeminti ir užgaulioti pacientus su ŽIV/AIDS. Net tokią dieną, tuometinio Lietuvos AIDS centro vadovo ego ir ambicijos laimėjo prieš padorumą ir žmoniškumą. Tačiau Irma Čaplinskienė savo prakeiksmais ir mėginimu smurtauti viešoje vietoje, nutarė aplenkti sutuoktinį, tęsdama chamiškumo ir neapykantos pacientams su ŽIV/AIDS estafetę.

Poilsis Vienoje „darbo reikalais“

Tarptautinės AIDS 2010 konferencijos metu vyko stendinių pranešimų pristatymai. Valstybinių institucijų, pacientų bei nevyriausybinių organizacijų atstovai, kurių konferencijai pateiktos tezės apie atliekamą veiklą ŽIV/AIDS srityje buvo priimtos konferencijos mokslinio komiteto, turėjo galimybę pristatyti veiklą stendiniuose pranešimuose. Dvi valandos buvo skirtos tam, kad autoriai būdami prie stendinio pranešimo galėtų susitikti su konferencijos dalyviais, atsakyti į interesantų klausimus bei pakomentuoti gerąją praktiką. Iš Lietuvos savo stendinius pranešimus užregistravo ir liepos 20 d. turėjo pristatyti asociacijos „Pozityvus gyvenimas“ vadovas Jurgis Andriuška, Lietuvos užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro vadovas Saulius Čaplinskas bei tos pačios įstaigos darbuotoja Irma Čaplinskienė.

Tikriausiai, ne vien Lietuvos, bet ir užsienio konferencijos dalyviams buvo įdomu išgirsti komentarus iš S.Čaplinsko ir I.Čaplinskienės dėl jų stendiniuose pranešimuose pateiktos informacijos. Deja, prie savo stendų sutuoktiniai taip ir nepasirodė. Stenduose buvo pateikiami 2006 – 2007 m. vykdyti tyrimai. Informacija gal kiek senoka…

Sužinoti apie situaciją Lietuvoje kitų šalių atstovai galėjo prie asociacijos „Pozityvus gyvenimas“ stendo, kur lankytojai iš pacientų organizacijos atstovo gavo atsakymus į rūpimus klausimus, skrajutes bei suvenyrus iš Lietuvos.

Matyt, Vienos grožis sutuoktiniams Sauliui ir Irmai Čaplinskams buvo daug stipresnis už įsipareigojimus, už esamas ŽIV/AIDS problemas, už žmones…

P.S. Šiuo metu ULAC ieško atstovo spaudai. Jeigu norite parduoti sielą velniui – geresnio būdo nerasite! Teks meluoti ir daug, jums meluos, jums mokės nedidelę algą ir daug reikalaus. Itin dažna šio etato kaita rodo, kad tarnauti šiem valdininkams nėra lengva

foto iš www.15min.lt

Nuotrauka iš AIDS 2010 konferencijos. Konferencija vyko Vienoje.

Konferencijoje AIDS 2010 ne kartą teko girdėti tris žodžius: stigma, diskriminacija ir netolerancija. Iš pradžių, galvojau, kad tai sinonimai, tačiau po kurio laiko supratau, kad tai visai skirtingi dalykai. Pabandysiu paaiškinti skirtumą.

Stigma – tai mūsų galvose gimstantys įsitikinimai. Pavyzdžiui, pusė Lietuvos galvoja, kad gėjus yra pirma stadija pedofilo. Todėl lietuviai stigmatizuoja gėjus, tuo pačiu visas seksualines mažumas. Nors, leisiu sau nukrypti, jeigu seksualines mažumas reprezentuotų moterys situacija gal keistųsi greičiau Ir lietuviai nestigmatizuotų seksualinių mažumų. Taip stigmatizuojami kitataučiai, kitos rasės, tikėjimo, įsitikinimų žmonės. Stigmatizuojami ir sergantieji. Tą puikiai galėtų papasakoti neįgalūs žmonės, sėdintys vežimėliuose ar neregiai. Neretai dėl ligos žmonės atleidžiami iš darbo, su jais nustojama bendrauti – visa tai yra stigma. ŽIV infekuoti mūsų šalyje taip pat stigmatizuojami. Sakyčiau, net valstybiniu mastu, nes dabartinė politika rodo, kad šiuos žmones norima nustumti į visuomenės paraščius, kur jau nustūmė narkotikų vartotojus, sex workerius ir kitus. Žodžiu, apsimeskim, kad jų nėra. Todėl Lietuvoje ŽIV nustatyto testas yra mokamas ir nevyksta raginimai profilaktiškai jį atlikti. O kam reikia? Juk paskui gali išaiškėti, kad sergančių ŽIV šalyje yra kokie penki tūkstančiai. Dabar ramu.

Diskriminacija – tai stigma, kuri virsta kūnu: kartais žodžiu, tyliu nepasitenkinimu, o kartais veiksmu. Koks pavyzdys? Prisiminkime neseniai vykusį mūsų šalyje seksualinių mažumų eitynes. Tai, kas vyko iki jų buvo akivaizdi diskriminacija – leisti-neleisti; pripažinti-nepripažinti. Kaip diskriminuojami ŽIV žmonės? Pavyzdžiui, Rusijoje įstatymu numatyta, kad gydymo vaistais negauna migrantai ir kaliniai. Atvažiavai į šalį ir turi ŽIV, vaistus perki pats. Patekai į kalėjimą dviems metams – ten ir mirsi, nes be medikamentų per du metus žmogaus gyvybė užgęsta. Lietuvoje nuo metų pradžios ŽIV turintys žmonės negauna siuntimo atlikti kartą per metus privalomo viruso rezistentiškumo tyrimo. Nors gydymo metodikose jis nurodytas kaip privalomas ir yra valstybės kompensuojamas. Taip “taupoma” ant tų, kurie yra “blogi”.

Visas nueitas kelias nuo stigmos užsimezgimo galvoje iki įsitvirtinimo širdyje, vainikuojasi netolerancija. Kai paprasčiausiai atmetama viskas, kad nedera su įsitikinimu.

“Žydai yra blogi, gėjai yra blogi, ŽIV infekuoti yra blogi, narkomanai yra blogi, prostitutės yra blogos”, vėliau – “Jie neturi jokių teisių! Užčiaupkim juos! Išvarykim juos iš miesto ir iš mūsų šalies!”, galiausiai – “Tie vyrai stovi pernelyg arti vienas kito, jie gėjai, man tai nepriimtina!”; “Nesąmones šneka tie, kurie sako, kad Lietuvoje jiems blogai, viskas pas mus nuostabu”.

Štai tokia žmogaus teisių pamokėlė

Ieva

Lietuvių sukurtas nepasitenkinimo plakatas, kurį išvydo konferencijos AIDS 2010 dalyviai.

daugiau informacijos apie konferenciją www.aids2010.org ir Facebook.