Sekmadienį buvau puikiam renginy. Priklausomų asmenų reintegracijos bendruomenės “Aš esu” ir interneto dienraštis www.bernardinai.lt pristatė knygą, kurią planuoja išleisti kitų metų pavasarį. Knyga bus įdomi priklausomiems asmenims, jų artimiesiems. Ten nebus moralų, smerkimo ir ji įneš daug aiškumo. Nes dabar sunku kovoti su mąstymo šablonais:

Priklausomybės – tai žmogaus pasileidimas.

Nesiliauja gerti ar vartoti, nes jam, matyt, patinka.

O kiek visokių netinkamų požiūrių yra geriančio ar narkotikus vartojančio žmogaus artimųjų galvose! O juk visa sovietmečio karta, kurių tėvai leisdavo laiką ant sofos su buteliu alaus rankose, puikiai žino, kas yra alkoholizmas. Dabartinių paauglių tėvai nežino, ką daryti su į narkotikus įnikstančiais vaikais. Tai kiekvienai šeimai svarbi tema.

Kad sutemos išsisklaidytų ir leidžiama ši knyga. Aš jau finansiškai prisidėjau ir dar prisidėsiu prie jos išleidimo. Raginu ir jus padaryti gerą darbą artimui savo. Artėja Kalėdos, visus tuoj pramuš ant gerumo :) Lai pramuša ir jus

plačiau apie galimybę paremti:

tel. ( 85) 231 3009

redakcija@berbardinai.lt

O čia apie patį bernardinų projektą – www.bernardinai.lt/sveikasgyvenime

Ieva

Penkta diena kaip aš nevartoju. O taip norisi. Matau jį kitų žmonių rankose, užuodžiu kvapą, prisimenu skonį ir tą palaimingą jausmą…

Penkta diena kaip aš nevartoju cukraus. Turiu siaubingą priklausomybę! Jaučiu realias “lomkes”. Šimtą kartą per dienų nusprendžiu nutraukti savo kančias ir eiti nusipirkti kokį šokoladuką, zefyrų pakelį ar mažą, vieną vienintelį saldainiuką… Man to taip reikia!.. Man priklausomybė.

Ir nei kiek nepadeda tie vaisiai, nei obuoliai, nei kriaušės, net vynuogės ir datulės. Taip, saldu, bet man reikia to cukraus saldumo. Kai po šokolado plytkės organizmas išprotėja, skiriasi ten visokie insulinai, kepenys dirba pilnu pajėgumu, organizmas stengiasi apsaugoti save nuo tos cukraus atakos, o smegenys euforijoj… Protas sako, kad reikėtų liautis kankinti organizmą, tačiau kita – apsalusi smegenų dalis atmeta bet kokius argumentus. 

Tai pati tikriausia priklausomybė. Ir prisipažinsiu – negarantuoju, kad aš atsilaikysiu…

Ieva

foto

Nemažai rašiau apie ŽIV infekuotus ir priklausomus nuo narkotikų asmenis. Sulaukiau visokių komentarų, kurių bendras fonas būtų toks: “mes čia teisingi ir normalūs žmonės, o tu čia pasakoji apie kažkokias visuomenės atmatas”. Sakyčiau, visai į tą temą nutikimas – savaitgaly po krepšinio varžybų stebėjimo lauko kavinėje, prabudau su peršalimo simptomais. Dar prieš kurį laiką griebčiau kokį vaistą “nuo temperatūros” ir nesikankinčiau visokiomis arbatėmis, medumi ir panašiais dalykais. Dabar esu labiau išprususi ir vaistų be rimtesnės priežasties nevartoju Taigi, guliu lovoj, geriu arbatas ir skaitau vieno vaisto, kurį radau savo vaistinėlėje sudėtį:

Paracetamolis, kodeinas, kofeinas.

Dėl kofeino – tai čia iš viso nesuprantu, kam jis reikalingas. O štai apie kodeiną norėčiau pakalbėti. Tai opioidų grupės preparatas. Tie patys “teisingųjų” smerkiami narkomanai jį vartoja, kad kaifą pajustų.

Kiti dar garsiai rėkia, kad opioidų nereikia skirti net mirtiniems ligoniams skausmams malšinti, nes tai narkotikai. O man norisi paklausti – kai tiek daug diskutuojama apie opioidus, kodėl kelis litus kainuojančiame, be recepto parduodamame vaiste yra (gal visai nedidelė, bet yra) dozė narkotiko?

Parašyta, kad šitas vaistas tinka peršalimo ir gripo simptomams lengvinti. Kokį mechanizmą jis užsuka organizme, kad simptomai lengvėja? Ne dingsta, o tik lengvėja.

Tyčia nerašau to vaisto pavadinimo, nes, mano supratimu, reklamuočiau narkotikus. Aš sugebėjau išsaugoti blaivų protą ir to vaisto negerti. Savijauta kuo puikiausiai pagerėjo po kelių dienų gydymosi ne medikamentinėmis priemonėmis.

Ar tai ne priežastis narkomanų smerkikams sąžiningiau peržiūrėti savo vaistų vartojimo įpročius? Ir paklausti farmacininkų ir savęs – tai kas iš mūsų yra “teisingas”?

Ieva

tabletės

 Irina Teplinskaja

Šiuo metu prenumeruoju naujienas iš vieno Vakarų Europos ir Centrinės Azijos tarptautinės koalicijos dėl ŽIV gydymo tinklalapio. Jau kelios dienos kaip šis regionas dūzgia kaip avilys. Pasienyje buvo sulaikyta ir narkotikų gabenimu įtariama žymi ŽIV aktyvistė Irina Teplinskaja. Esu apie ją anksčiau rašiusi, man asmeniškai teko su ja bendrauti, kai ji lankėsi Vilniuje. 

Situacija labai įtempta, nes akivaizdu, kad moteris buvo “pakišta”, kad ją galima būtų visiems laikams nutildyti. Irinos gyvenimo istorija – tai ilga ir sunki kova su priklausomybe nuo narkotikų. Ji išbandė pakaitinį gydymą metodonu, tačiau, aišku, ne toje šalyje, kur ji gyvena. Irina yra iš Kaliningrado, vadinasi, iš Rusijos, vadinasi, pakaitinis gydymas – tai narkotikų platinimas, nes Rusijoje visi nuo priklausomybės sveiksta tik Dievui padedant. Metadonas pas juos įstatymiškai uždraustas kaip ir kiti narkotikai.

Irina vieną dieną užsikrėtė ŽIV. Kažkas (jos žodžiais, pakaitinis gydymas) padėjo jai atsitiesti ir tapti aktyvia veikėja. Pati daug ką praėjusi, ji suvokia priklausomų nuo narkotikų asmenų poreikius, žino, kaip yra pažeidžiamos jų teisės, turėdama ŽIV, ji patiria papildomą diskriminaciją ir stigmą. Irina savtiškai išgarsėjo, kai apskundė Rusiją žmogaus teisių gynimo organizacija dėl pakaitino gydymo nuo narkotikų nebuvimo.

Iš štai dabar, po trijų mėnesių buvimo Ukrainos vienuolyne (kur ji praeidinėjo reabilitaciją, ten ji gėrė tik tabletes, reikalingas ŽIV gydymui), ji grįžta namo, į Kaliningradą. Ją sulaiko oro uoste, jos daiktų apžiūra, jos pačios tikrinimu užsiima apie penkiolika žmonių. Negudriame jos bagaže – rankinis krepšys ir tašė su dviem pyragais iš Ukrainos, po iškratimo, staiga atsiranda kažkokia tabletė. Ją suima.

Trečią dieną stebiu įvykius iš tarptautinio susirašinėjimo. Irina suėmimo dieną prisipažįsta, kad bijo, nes kalėjime ji gali mirti, antiretrovirusinį gydymą gaunančiam ŽIV infekuotam asmeniui, pakanka kelias dienas negauti šio gydymo, kad imuninė sistema pasiduotų ir prasidėtų AIDS. Vėliau ji rašo, kad net keturi juristai, žmogaus teisių gynėjai, imasi jos ginti. Ji pati pasisiūlo atlikti kraujo tyrimą dėl narkotinių medžiagų – jos kraujyje nieko nerasta.

Įvairių ŽIV pacientų organizacijų atstovai siūlo jai pagalbą – rašyti kreipimąsi į valdžios institucijas, platina informaciją žurnalistams, kai kas siūlė bėgti iš Kaliningrado ir prisiglausti pas juos. Apie tai aš irgi pagalvojau. Juk ji sėkmingai galėjo prašyti bet kurios šalies politinio prieglobsčio. Akivaizdu, kad ten tame orouoste buvo veikiama pagal 1937 m. Rusijoje galiojusią tvarką – nutildyk kitaip kalbantį, mąstantį ar veikiantį. Jei jau Baltarusijos žurnalistė Natalja Rodina prašėsi politinio prieglobsčio iš Lietuvos valdžios, kodėl kaliningradietė negali pasiprašyti?

Bėda tame, kad kuris laikas Lietuvos politikai irgi galvoja, kad pakaitinio gydymo mūsų šalies narkotikų vartotojams nereikia. Kaip visada, “originalių” žmogaus teises pažeidžiančių sprendimų sumanytojas – Kazimieras Uoka. (Kodėl niekas garsiai nepasako, kad tokie pasiūlymai byloja apie žmogaus parsidavimą narkotikų prekeiviams? Juk žmogus, kuris negauna išeities iš narkomanijos, toliau lieka vartotoju, vadinasi, neša pinigus narkotikų gamintojams ir platintojams). Atsirado net 50 ne mažiau “genialių” Seimo narių, kurie tą įstatymo projektą pasirašė. Pasaulio sveikatos organizacija greitai į tai sureagavo pasipiktinimo raštais. Iš tikrųjų, mes juk Europa, pas mus demokratija ir teisės į gydymą pažeidinėti nereikėtų. Tačiau jeigu jau nuėjo tokia banga ir net iš Seimo, tai kaip reikėtų elgtis aukščiausio lygio valdžios pareigūnams, jeigu tektų prieš visą Europą pasakyti “mes nepritariam tam, kas dedasi Rusijoje”?

Labai tikiuosi, kad Irinos neuždarys į kalėjimą. Tikiuosi, kad tie jos juristai sugebės apginti jos teisumą. Priešingu atveju… Nugalės sistema, o ne paprastas žmogiškumas. 

Ne veltui Rusijoje gyvena toks rašytojas Vladimir Sorokin. Baisiai jau sukrečiančiai, bet galbūt, teisingai jis rašo. Knygoje “Opričniko diena” jis pasakoja apie keistą ateities Rusiją, kurioje kažkaip keistai derės naujosios technologijos ir senieji sprendimai. Su šilumos radarais randi besislepiantį tau nepatinkantį žmogų ir paskui prie jo namų, kieme, jį ir pakari, nes jis “neteisingas” pagal valdžios suvokimą. Sorokin’as galbūt, kaip daugelį dešimtmečių, įprasta Rusijoje, kitais būdais (per literatūrą, muziką, kiną) bando pasakyti teisybę? O štai istorija su Irina Teplinskaja – tai dar vienas įrodymas, kad ta aprašyta sistema veikia. Tik kas atras drąsos jai pasipriešinti? Buvusi priklausoma, ŽIV infekuota? Ją palaužti lengviau nei bet ką kitą…

Ieva

Keletą metų domiuosi ŽIV tema, rašau apie priklausomys asmenis, seksualinių paslaugų teikėjų problemas. Žmonės, kurie teikia paslaugas tokiems į paraštes nustumtiems žmonėms vadinasi žalos mažinimo specialistais. Nusprendžiau apie tai parašyti straipsnį ir jis kažkodėl buvo atmestas dviejų internetinių portalų redakcijų. Leisiu sau truputį apie tai pasamprotauti. Rašau apie pakaitinį gydymą nuo narkotinės priklausomybės. Kuris laikas susirašinėju su viena priklausoma moterimi iš Kauno, ji dirba, tačiau gydėsi metadono pagalba. Moteris nerimauja, kad panaikinus Lietuvoje pakaitinį gydymą metadonu, daugybė žmonių grįš prie savo priklausomybės. Nes yra tokių, kuriems tik gydymas vaistas padeda tvarkytis su priklausomybe. Apie tai rašau savo straipsnyje. Yra žinoma, ir tokių, kuriems to metadono visai nereikia ir jeigu jam brukti tokį gydymą, jis nesunkiai taps priklausomas, nes metadonas – tai opioidas, kuris PSO pripažintas tinkamu būti medikamentu. Ko nepaminėjau straipsnyje – Lietuvoje nėra blaivios metadono skyrimo sistemos, neretai jis dalinamas ne tiems, kam reikia, o tiems, kam reikia, jis tampa neprieinamu. Tačiau kai kurių keistų visuomeninių organizacijų ir politikų raginimai uždrausti pakaitinį gydymą verčia manyti, kad narkotikų mafija yra galingesnė nei mes manome, ji sugeba papirkti ir tuos, kuriais dar vakar tikėjome…

Jūsų dėmesiui cenzūros sustabdytas straipsnis

Sunkiai suvokiama sąvoka – žalos mažinimas

 Lietuvoje yra virš 5 000 narkotikų vartotojų, arti 2 000 ŽIV infekuotų žmonių, mūsų šalyje apie pusė tūkstančio moterų teikia seksualines paslaugas, iš jų 80 proc. vartoja narkotikus, jų tarpe yra ir užsikrėtusių ŽIV. Kasdien šis skaičius žmonių, kuriuos norėtume pastumti į visuomenės paraštes ir net neprisiminti, kad jie egzistuoja, plečiasi. Iš savo paraščių jie kasdien nori patekti į visuomenę. Su tokiais paraštiniais žmonėmis dirba organizacijos, kurios savo veiklą vadina žalos mažinimu.

 Žalos mažinimo programos

Šiuo metu Eurazijos regione yra 3 724 000 narkotikų vartotojų, 80 proc. iš jų – švirkščiamų narkotikų vartotojai.  20-40 proc. visų regione gyvenančių priklausomų asmenų turi ŽIV. Pakaitinio gydymo programoje dalyvauja tik ketvirtadalis asmenų.

„Narkotikų vartotojai turi prastą prieinamumą prie gydymo, kitų jiems reikalingų paslaugų, įvairiose šalyse jų teisinė situacija yra itin prasta. Reikėtų pagerinti priklausomų asmenų testavimą dėl ŽIV, hepatito, tuberkuliozės. Taip pat reikia daugiau dėmesio skirti tokių asmenų gydymui – nuo priklausomybės, nuo kitų ligų,” – sako Asta Minkevičienė. Eurazijos žalos mažinimo tinklo vadovė.

Eurazijos regione žalos mažinimas jau įgyja naujas, novatoriškas formas, o Lietuvoje vis dar svarstoma, ar reikalinga švirkštų keitimo programa, ar pakaitinis gydymas (metadono programa) nėra narkomanijos skatinimas. Farmakoterapija Lietuvoje netraktuojama kaip žalos mažinimo komponentas. Pasak A. Minkevičienės, Eurazijos regione žalos mažinimo programos modifikuojasi į advokaciją, lobizmą, organizacijų kūrimą. Žalos mažinimo programos daug dėmesio skiria darbui su jaunimu, moterimis, priklausomais asmenimis, seksualinėmis mažumomis.    

Praeitais metais Seime vyko diskusija, ar įkalinimo įstaigose esantys priklausomi asmenys nusipelnė teisės į gydymą nuo priklausomybės. Šis klausimas jau virsta politiniu, kai susitarti trukdo tik asmeniniai Seimo narių įsitikinimai. Lietuvoje vos penktadalis narkotikus vartojančių asmenų gauna žalos mažinimo paslaugas ir dar mažiau gauna reikiamą gydymą.

„Narkotikų vartotojai yra marginalizuota ir stigmuojama grupė. Labai blogai, kad politikai ir visuomenė nesuvokia, kas yra žalos mažinimas. Nereikia naujų teisės aktų, tiesiog vykdykime tarptautinius įsipareigojimus ir suteikime žmonėms gydymą,“ – sako A. Minkevičienė.

Praeitų metų pabaigoje visuomeninė organizacija „Tėvai prieš narkotikus“ kreipėsi į Seimo pirmininkę I. Degutienę, ragindami ją priimti nutarimą, draudžiantį Lietuvoje narkomanams taikyti gydymą metadonu, kitaip sakant, pakaitinį gydymą. Pakaitinio gydymo uždraudimas būtų precedento Europos sąjungoje neturintis įvykis.  

ŽIV, narkotikai ir prostitucija

Rusijoje ir Ukrainoje atsiradus žemo slenksčio paslaugoms, išaugo skaičius tikrinamų moterų dėl ŽIV ir hepatito C. Lietuvoje žemo slenksčio kabinetuose pradėjus daryti greituosius testus dėl ŽIV, mažiau nei per pusmetį nustatyta apie dvidešimt naujų ŽIV atvejų, nors atlikta vos keli šimtai testų. Estijoje per metus atlikta 1680 greitųjų testų dėl ŽIV, 38 nustatytas ŽIV. Estijoje sergamumas ŽIV infekcija vienas didžiausių Europos regione – apie 8 000 žmonių.

Praeitų metų Sveikatos apsaugos ministro įsakymu, greitieji testai dėl ŽIV Lietuvoje gali būti atliekami ir žemo slenksčio kabinetuose. 

Pasak Narkotikų kontrolės departamento Informacinių sistemų ir stebėsenos skyriaus vyr. specialisto Rimanto Šagždavičiaus, Lietuvoje tarp vienos ir kitos valstybinės ŽIV/AIDS profilaktikos ir kontrolės programos priėmimo praėjo du metai. „Ir naujausioje valstybinėje programoje jau nelieka žalos mažinimo sąvokos. Šios programos vykdytojų yra daugybė – Sveikatos, Socialinių reikalų ir darbo, Vidaus reikalų ir Teisingumo ministerijos, savivaldybės. Kaip susitars visos šios organizacijos?“ – klausia R. Šagždavičius. Pasak specialisto, Lietuvai kasmet reikia vos apie pusės milijono, kad būtų išlaikyta šiuo metu vykdoma žemo slenksčio paslaugų veikla.

„Estų valstybinėje programoje ŽIV įvardinta prioritetine tema ir šiai sričiai finansavimas nenutrauktas net krizės laikotarpiu,“ – sako Igor Sobolev, estų pacientų organizacijos vadovas. Kad Lietuvoje finansavimas žemo slenksčio kabinetams yra mažas, rodo augantis ŽIV infekuotų žmonių skaičius. „Manau, kad pas mus mažai dirbama su rizikos grupėmis. Šalis šioje srityje vėluoja ir reikia imtis kardinalių sprendimų. Tenka pripažinti, kad mūsų šalyje labai politizuojamas narkotinių medžiagų vartojimo klausimas,“ – sako Aleksandras Sladvickas, Klaipėdos regione su priklausomais žmonėmis dirbantis gydytojas.  

Vilniuje jau daugiau nei dešimtį metų veikia organizacija „Demetra“. Stoties rajone įsikūrusi įstaiga rūpinasi socialiniu, psichologiniu ir medicininiu seksualines paslaugas teikiančių moterų gyvenimu. Gatvėje dirbančioms moterims neretai reikia dokumentų, jos neturi kur gyventi, jos nemoka lietuvių kalbos, jų vaikai nelanko ugdymo įstaigų, jos pačios seniai buvo pas medikus. Visas šias paslaugas „Demetra“ teikia į jų patalpas užsukusioms moterims. Jos taip pat turi galimybę čia pat atlikti greitąjį testą dėl ŽIV, gauna prezervatyvų, sterilių servetėlių, švirkštų ir adatų. Yra užregistruojamos pas gydytoją.

„Šiais metais norime plėsti žemo slenksčio paslaugas ir įtraukti tikrinimą bei konsultavimą dėl hepatito C, tuberkuliozės. Norime teikti paslaugas besilaukiančioms moterims, kurios turi ŽIV infekciją,“ – sako organizacijos „Demetra“ vadovė Svetlana Kulšis.

Higienos instituto duomenimis, tuberkuliozės paplitimas Lietuvoje yra vienas didžiausių Europos Sąjungoje. Statistikos departamento duomenimis, 2009 m. 1677 asmenims pirmą kartą nustatyta tuberkuliozės diagnozė. Respublikinės tuberkuliozės ir infekcinių ligų ligoninės duomenimis, šalyje 100 000 gyventojų tenka 70 tuberkuliozės atvejų.

Vieša narkomanijos paslaptis

Lietuvoje yra 19 vietų, kur žmonės gauna pakaitinį gydymą nuo priklausomybės. Reabilitacijos bendruomenės „Vilties švyturys” vadovas Albertas Lučiūnas sako, kad tokioje nedidelėje šalyje kaip Lietuva, veikiančios 17 reabilitacijos bendruomenių, rodo apie tokios pagalbos poreikį.

Užsienio šalyse, ypač Skandinavijoje, seniai suprasta, kad narkotikus vartojantis žmogus serga. Jo liga – priklausomybė nuo psichoaktyvių medžiagų. Siekdamas patenkinti savo kvaišalų poreikį, jis gali vogti, meluoti ir elgtis bet kaip, kad tik gautų narkotinių medžiagų. Taip pat narkomanas nekreipia dėmesio į aplinką, kažkuriuo vartojimo periodu nustoja rūpintis, kad jo švirkštas ir adatos būtų tik jo. Jam nerūpi jo vartojimo pasekmės – kad jis gali užsikrėsti, kad gali užkrėsti kitus, kad jo numestą švirkštą gali pakelti gatvėje žaidžiantis vaikas.

Skandinavai sugalvojo, kaip apsisaugoti nuo besivoliojančių gatvėje švirkštų – jie mieste įrengė budeles. Į jas įėjęs priklausomas žmogus gauna sterilų švirkštą ir adatą, panaudotos adatos ir švirkštai utilizuojami. Jam dažniau ten lankantis, pasiūloma atlikti ŽIV, hepatito testus, jam siūloma pasikalbėti apie gydymosi nuo priklausomybės galimybes. Tokiu būdu žalos mažinimo paslaugas teikiančioms organizacijoms nereikia eiti į gatves, ieškant priklausomų asmenų, jie patys ateina ten, kur jiems gali būti suteikta pagalba.

„Mūsų šalis prieš kelis metus išgarsėjo ŽIV protrūkiu tarp narkotikų vartotojų Alytaus kalėjime. Paskui visi staiga „pasveiko“. Kalėjimų valdžia nenori pripažinti, kad įkalinimo įstaigose yra vartojami narkotikai. Tai atvira paslaptis. Kol narkopolitika šalyje turės gilias sovietines visko neigimo tradicijas, tol ŽIV infekcija plis. Ir mes turėsime dar ne vieną protrūkį,“ – įsitikinęs Rimantas Šagždavičius, Narkotikų kontrolės departamento specialistas.

Vilniaus priklausomybės ligų centro direktorius Emilis Subata įsitikinęs, kad pagalbos priklausomiems žmonėms darbe turi būti stiprus nevyriausybinis sektorius ir jis apgailestavo, kad kol kas Lietuvoje nėra pacientų, kurie kalbėtų savo pavyzdžiu.

Narkotikų vartotoja apskundė Rusiją

Situacija mūsų šalies kalėjimuose primena analogišką, esančią Rusijoje. Šioje šalyje narkotikus vartojantis asmuo negauna pakaitinio gydymo, o ŽIV infekuoti asmenys ir kalintys kalėjimuose, negauna gydymo. Keturiems metams įkalintas žmogus, turintis ŽIV infekciją, kalėjime gali mirti, negavęs vaistų.  

Praeitų metų spalio mėnesį Kaliningrado gyventoja, priklausoma nuo narkotikų, Irina Teplinskaja įteikė Jungtinių Tautų atstovui Anandui Gruveriui skundą dėl pakaitinio gydymo nebuvimo Rusijos respublikoje. 44 m. moteris tris dešimtis vartoja narkotikus, pradėjo būdama paauglė. Ji gydėsi daugiau nei dvidešimt kartų, šešis kartus buvo įkalinimo įstaigose.

Irina gimė ir užaugo pasiturinčioje šeimoje, gerai mokėsi, lankė įvairius būrelius, bendravo su vyresniais. Daugelis jos draugų švirkštėsi narkotikų, Irina galvojo, kad ir ji turi taip elgtis, nes tai bylos apie jos elitiškumą, priklausymą „auksiniam jaunimui“.

Baigiant dvylika klasių Irina jau turėjo trijų metų narkotikų vartojimo stažą. Mokyklą ji baigė puikiais pažymiais, pradėjo studijuoti ekonomiką. Visus studijų metus Irinos tėvai kovojo su dukters priklausomybe. Buvo išbandyti visi metodai. O Irina sako, kad jai nesinorėjo nutraukti narkotikų vartojimo – jai patiko patiriama euforija, pasaulio matymo „pro rožinius akinius“ efektas. Jos senelis, pavargęs dangstyti pagautą anūkę su narkotikais, leido ją nuteisti pusantrų metų.

Irina užsikrėtė hepatitu C, sirgo pleuritu, tuberkulioze. Moteris sako, kad jautė aiškią medikų poziciją jos atžvilgiu – „tu jau padarei savo pasirinkimą ir dabar jau nesvarbu, nuo ko mirsi“. Po kurio laiko Irina suvokė, kad net ir norėdama atsikratyti priklausomybės, ji nesugebės to padaryti. Net ir įkalinimo įstaigose ji nesiliovė vartoti narkotikų. Moteris drąsiai sako, kad kalėjimuose egzistuoja puiki narkotikų prekybos sistema.

Irina žino, kad toliau egzistuoti ji gali tik padedant pakaitiniam gydymui. Deja, jos šalyje šis pagalbos būdas yra nelegalus. Kelias dienas Lietuvoje praleidusi moteris sakė, kad jautėsi patekusi į kitą planetą – ją stebino malonus medikų elgesys su priklausomu žmogumi. Šeima praradusi moteris sako, kad dabar ji nebijo kovoti su valdininkais, nebijo priešintis valdžiai, juk ji jau tiek daug ką prarado. „Tikiuosi, kad mano kova gal bus naudinga nors vienam priklausomam žmogui,“ – sako Irina.     

Gruzijos pirmoji dama remia žalos mažinimą

Gruzijoje su priklausomais žmonėmis dirbantis gydytojas narkologas David Tiašvili yra oficialus šalies lobistas, dirbantis narkopolitikos srityje. Gruzijoje priklausomų žmonių vidurkis yra tris kartus didesnis nei Europos šalių vidurkis, šalyje apie 40 000 priklausomų nuo narkotikų žmonių.

„Pakaitinė terapija buvo oficialiai įregistruota 2002 m., bet prireikė 3 metų, kad tai realiai pradėtų veikti. Šiuo metu šalyje 1300 žmonių gauna pakaitinį gydymą skirtingais medikamentais. Vieną trečdalį priklausomų asmenų gydymo remia Globalus fondas, dalį valstybė, tačiau dalį pinigų turi susimokėti pats priklausomas žmogus. Turime pakaitinio gydymo programą ir kalėjime. Turime nemažai reabilitacinių programų, veikiančių šalia bažnyčių. Deja, Gruzijoje tik 5 proc. narkotikus vartojančių asmenų gauna gydymą. Egzistuoja eilės norint gauti gydymą,“ – pasakoja gydytojas D. Tiašvili.

Gruzinas sako, kad prezidento žmona labai remia žemo slenksčio paslaugas, ji pati vadovauja darbo grupei, dirbančiai su žemo slenksčio paslaugomis kalėjimuose. Iš savo lėšų Gruzijos pirmoji ledi remia kelias priklausomų asmenų šeimas, užtikrina, kad jie gautų pakaitinį gydymą metadonu. „Visame pasaulyje egzistuoja problema, kad kartais priklausomas žmogus, kuris gydosi metadonu ar kitais vaistais, dar vartoja ir narkotikus. Tačiau dėl tokių atvejų pakaitinis gydymas nenustoja būti efektyvus,“ – sako Tiašvili.

Gruzijos medikas džiaugiasi, kad jo šalyje bent jau niekas neneigia žalos mažinimo kabinetų ir centrų svarbos.

 foto iš čia

Gavau puikų pranešimą spaudai iš Narkotikų kontrolės departamento. Iš tiesų, jau ima pyktis, kai BNS spausdina melagingą informaciją, pavyzdžiui, neseniai jie rašė, kad naujai patvirtintoje ŽIV-AIDS programoje nurodyta, kad tarp narkomanų yra tik 8 proc. ŽIV infekuotų. Juokinga! Kaip gali žiniasklaidos priemonė rašyti politikų skleidžiamą melą? – Klausiu grynai retoriškai

Perspausdinu pranešimą, nes jame atskleista visa š… Lietuvos situacija. Nepykite už grubumą, bet vieną kartą reikia liautis gyventi saviapgaulėje ir leisti kitiems mus apgaudinėti.

2010 m. liepos 12 d. Vilnius Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centras (ENNSC) skelbia, kad Europoje iš tūkstančio 15-64 m. amžiaus gyventojų švirkščiamuosius narkotikus gali vartoti net iki 15 žmonių. Europos vidurkis – 2,5 švirkščiamųjų narkotikų vartotojo vienam tūkstančiui gyventojų.

Kalėjimuose švirkščiamuosius narkotikus teigia vartojantys nuo 1 iki 31 proc. įkalintų asmenų.

Probleminiai narkotikų vartotojai Lietuvoje

Pasak Narkotikų kontrolės departamento prie LR Vyriausybės direktorės dr. Audronės Astrauskienės, švirkščiamųjų opioidų ir kelių narkotikų vartotojai sudaro probleminių narkotikų vartotojų grupę. Lietuvoje vienam tūkstančiui 15-64 m. amžiaus gyventojų tenka 2,4 probleminiai narkotikų vartotojai (2007 m. duomenys). Mūsų šalyje priskaičiuojama iki 7 000 tokių asmenų.

Panaši statistika pastebima ir Vokietijoje, Nyderlanduose, Graikijoje bei Kipre. Lenkijoje ir Latvijoje paplitimas – nuo 4 iki 7 atvejų, o Estijoje yra vienas iš didžiausių – daugiau nei 8 atvejai tūkstančiui gyventojų (15-64 m.).

Lietuvoje dažniausiai probleminiais narkotikų vartotojais yra jauni, darbingo amžiaus asmenys. 2007 m. beveik pusės jų (40,9 proc.) amžius – 25-34 metai ir kas penkta iš jų yra moteris.

Švirkščiamųjų narkotikų vartotojų gydymas

ENNSC duomenimis, Lietuvoje daugiau nei 90 proc. asmenų, užsiregistravusių gydytis dėl priklausomybės nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų, šias medžiagas vartotojo švirkšdamiesi. Tai didžiausias rodiklis Europos Sąjungoje. Tuo tarpu Nyderlanduose tokių asmenų yra apie 2 proc.

Jungtinių Tautų AIDS programos duomenimis, trečdalis ŽIV infekcijos atvejų pasaulyje yra nustatyta tarp narkotikų vartotojų, kurie dalinasi ir naudojasi ta pačia užkrėsta narkotinių medžiagų švirkštimosi įranga. A. Astrauskienės aiškina, kad dėl šios priežasties švirkščiamųjų narkotikų vartotojams turi būti teikiamos jiems skirtos paslaugos, kurios mažintų infekcinių ligų paplitimą, nusikalstamumą ir paskatintų juos gydytis.

ŽIV prevencija ir gydymas

Jungtinių Tautų institucijos, pasitelkusios įvairių šalių (tarp jų, ir Lietuvos) ekspertus, apibrėžė švirkščiamųjų narkotikų vartotojams rekomenduojamas teikti ŽIV prevencijos ir gydymo paslaugas, dažnai vadinamas „žalos mažinimu“. Jos yra teikiamos visoje Europos Sąjungoje ir 77-iose pasaulio šalyse. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose, teikiamos visos šios paslaugos įvardijamos ne „žalos mažinimo“ terminu, bet kaip socialinės sveikatos priežiūros pagalba.

Pasaulio sveikatos organizacija, Jungtinių Tautų Narkotikų ir nusikalstamumo biuras bei Jungtinių Tautų AIDS programa 2009 m. šalims parengė Techninį vadovą, kuriame yra aiškiai apibrėžta, kokios paslaugos turėtų būti teikiamos švirkščiamųjų narkotikų vartotojams. Yra išskiriamos 9 svarbiausios ŽIV prevencijai skirtos priemonės:

• Adatų ir švirkštų programos;
• Farmakoterapija opioidiniais vaistiniais preparatais bei priklausomybės nuo kitų narkotinių medžiagų gydymas;
• ŽIV konsultavimas bei testavimas;
• Antiretrovirusinė terapija;
• Lytiškai plintančių infekcijų prevencija ir gydymas;
• Prezervatyvų programos švirkščiamųjų narkotikų vartotojams bei jų lytiniams partneriams;
• Tikslinė informacija, mokymas bei komunikacija su švirkščiamųjų narkotikų vartotojais ir jų lytiniais partneriais;
• Virusinių hepatitų diagnostika, gydymas bei vakcinacija;
• Tuberkuliozės prevencija, diagnostika ir gydymas.

Ribotus išteklius turinčioms šalims rekomenduojama taikyti bent 4 priemones iš 9 – t.y. adatų ir švirkštų programas, farmakoterapiją opiodiniais vaistiniais preparatais, ŽIV konsultavimą bei testavimą, antiretrovirusinę terapiją.

Paslaugų prieinamumas Lietuvoje

Siekiant sumažinti neteisėto narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo sukeliamas sveikatos, socialines, ekonomines bei teisines pasekmes asmeniui ir visuomenei, Lietuvoje kryptingai plėtojamos stacionarios ir mobilios žemo slenksčio paslaugos – švirkščiamųjų narkotikų vartotojams keičiami švirkštai/adatos, suteikiama informacija, vykdomos konsultacijos ir pan. 2009 m. Lietuvoje veikė 12 žemo slenksčio paslaugų kabinetų, tačiau šių paslaugų prieinamumas švirkščiamųjų narkotikų vartotojams dar yra ribotas. Paskutiniai tyrimai rodo, kad Lietuvoje yra iki 7 tūkst. švirkščiamųjų narkotikų vartotojų, iš kurių apie 50 proc. lankosi žemo slenksčio kabinetuose.

Farmakoterapiją opioidiniais vaistiniais preparatais priklausomybės nuo opiodų gydymui 2004 m. taikė Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio priklausomybės ligų centrai ir 7 psichikos sveikatos centrai. Pastaraisiais metais šių paslaugų prieinamumas didėja, tačiau vis dar išlieka nepakankamas – ne kiekvienas švirkščiamųjų narkotikų vartotojas jam reikalingas paslaugas gali gauti savo gyvenamoje vietoje. Farmakoterapija opioidiniais preparatais šiuo metu taikoma daugiau nei 500 asmenų.

foto iš http://ulsu.wordpress.com

Asmeniškai man vaikystėje taip stipriai įskiepijo baimę tapti priklausoma nuo narkotikų ir mirti, kad niekuomet į tą pusę nežiūriu. Gal tik su cigaretėmis mano sąmonėje liberaliau, nes ilgą laiką rūkiau Tačiau dabar stengiuosi gyventi ir be šio žalingo įpročio. Ir man visuomet buvo nesuprantama, kaip ir kodėl žmonės visa galva pasineria į narkotikus ir sudirba savo gyvenimą?..

Gavau visai įdomu pranešimą spaudai iš Narkotikų kontrolės departamento, kuriame  pateikta pažintis su JAV Nacionalinio priklausomybių nuo narkotikų instituto (NIDA) tyrimų duomenimis.  Pasirodo, kad ne vienas veiksnys lemia, kodėl žmogus pradeda vartoti narkotikus.

Dažniausiai narkotikai pradedami vartoti:

• Siekiant malonių pojūčių

Daugelis vartojamų narkotikų sukelia stiprų malonumo jausmą. Pradžioje pasireiškiančią euforiją vėliau lydi kiti pojūčiai, kurie priklauso nuo tam tikros narkotikų rūšies. Svaiginimasis narkotikais greitai tampa norma ir žmogus nebejaučia anksčiau patirtų malonų pojūčių, jam narkotiko dozės kaskart reikia vis didesnės ir vis labiau yra pažeidžiama jo smegenų veikla.

• Savijautos pagerinimui

Kai kurie žmonės, kenčiantys nuo socialinių rūpesčių, su stresu susijusių sutrikimų ir depresijos, pradeda vartoti narkotikus, manydami, kad taip sumažins nemalonius sielvarto bei nerimo jausmus. Stresas gali turėti didelę įtaką narkotikų vartojimo pradžiai ir piktnaudžiavimui jais, taip pat sveikstančio nuo priklausomybės asmens atkryčiui.

• Gebėjimų didinimui

Noras padidinti ar pagerinti savo fizinius ar protinius gebėjimus cheminiu būdu gali būti pradinio eksperimentavimo ir tolesnio narkotikų vartojimo priežastimi. Realybė iš tikrųjų yra kitokia – pavyzdžiui, amfetamino suteiktą energijos antplūdį keičia depresija, nusivylimas, nuovargis, apatija.

• Smalsumo vedami ir „kadangi tai daro kiti“

Šiuo požiūriu dėl stiprios bendraamžių įtakos ypač pažeidžiami paaugliai. Jie daugiau yra linkę įsitraukti į „nepatirtą-jaudinantį“ ir „rizikingą“ elgesį.

Jei narkotikai leidžia žmogui jaustis geriau, ar tai yra problema?

Vartojimo pradžioje gali atrodyti, kad narkotikų poveikis yra pozityvus. Žmogus tiki, kad ir vėliau galės kontroliuoti narkotikų vartojimą. Tačiau psichoaktyvios medžiagos gali greitai užgožti jo gyvenimą.

Pavyzdžiui, alkoholiu apsvaigusiam asmeniui atsisėdus už automobilio vairo, malonus poveikis greitai gali virsti tragedija jam pačiam ir kitiems. Per tam tikrą laiką, tęsiant narkotiko vartojimą, malonus poveikis sumažėja ir narkotiko vartojimas asmeniui tampa jau būtinas tam, kad jis jaustųsi normaliai.

Narkotikų vartotojai pasiekia būklę, kai jie ieško ir vartoja narkotikus bet kur ir bet kokia kaina, nepaisydami iškylančių problemų. Psichoaktyvių medžiagų vartojimas tampa lėtine ir psichikos liga, apibūdinama neįveikiamu potraukiu vartoti narkotikus, nekreipiant dėmesio į žalingas pasekmes.

Tai – smegenų liga, nes narkotikai keičia jų struktūrą ir veiklą. Yra duomenų, kad ir vienas pabandymas sukelia negrįžtamus smegenų veiklos pokyčius.

Priklausomybės ligos turi būti gydomos ir gydymas gali tęstis visą likusį gyvenimą.

Tiek.

Ieva