Praeitą savaitę lankiausi pas dantų gydytoją. Laiko turėjau nedaug, tad man buvo pasiūlyta ne taisyti dantį (tai užtruktų ilgiau), o atlikti burnos higieną, nes paskutinį kartą buvau daugiau nei prieš pusmetį. Ir gyvenime neprisiminčiau šio vizito, jei ne pasekmė, kuri tęsiasi jau penktą dieną. Situacija ir komiška, ir labai pamokanti

Dantų higiena – tai toks procesas, kurio metu dantys yra valomi nuo akmenų ir apnašų, taip pat išvalomos vadinamos kišenės (dantenų nusileidimo pasekmė). Tuo tikslu odontologai naudoja lazerį, mechaniniu būdu krapšto, paskui nupurškia dantis sodasrove ir dar poliruoja. Aš pasišnekėjusi su kita odontologe labai nenorėjau, kad man darytų tą sodasrovę. Ji sakė, kad tai labai netausojantis dantų emalį reiškinys. Bet mane įtikino, kad reikia. Blemba, reikėjo atkakliau ginti savo nenorą…

Kitą rytą atsikėlus jaučiu, kad peršti lūpų kampučiai, lūpos kažkokios lyg patinusios. Niekada gyvenime man nebuvo herpeso, bet kažkodėl tą rytą į galvą atėjo tik toks atsakymas tiems pokyčiams, kuriuos mačiau veidrodyje. Man herpesas! Išgyvenau visą paletę emocijų – stebėjausi, kad mano imuninė sistema po 33 metų kovos pasidavė tam virusui; bjaurėjausi savo vaizdeliu; panikavau, kad po kelių dienų renginys, o tas virusas nusprendė užkariauti kiek įmanomą didesnį plotą.

Aišku, guglinau. Sužinojau labai įdomių dalykų apie tą virusą – kad jie būna dviejų rūšių, kad apsilanko labai jau reguliariai, kad negydant jie sugeba net paralyžiuoti veidą, kad žmonės iš nevilties gydosi ir ausų siera!  Dar spėjau net mintyse nusistebėti, kokioje siaubingoje virusų apsuptyje mes gyvename. Ir kaip mes iš viso čia išgyvename… Aš tepliojausi labai sąžiningai ir net viršydama anotacijoje leidžiamą 5 kartus per dieną normą visokiais tepaliukais iš aciclovir serijos, išbandžiau ir mamos receptą – su dantų pasta (perštėjo žiauriai). Jie balti, tad dar visą savaitgalį linksminau aplinkinius savo vaizdeliu Bet man nei kiek negerėjo, netgi priešingai – išryškėjo lūpų patinimas ir susiformavo toks taisyklingas raudonas brūknys aplink lūpas – toks, kaip buvo tepama vaistais.

Ir po dviejų dienų kančių, atėjo nušvitimo akimirka – aš ėmiau galvoti, kad gal man ne herpesas, o alergija. Tačiau į ką alergiją? Taigi į sodasrovę. Iš karto prisiminiau, kaip buvo nemalonu, kai ta sodasrovė degino lūpas. Va į ką buvo alergija! Kurią aš su tais acic tepalais ir dantų pasta dar labiau išryškinau ir suteikiau jai ryškesnę išvaizdą… 

Dabar geriu antialerginius vaistus ir tepu lūpas storu aliejaus ir vazelino sluoksniu.  Ir svarstau, ką kaltinta - čia buvo dantistų chaltūra ar mano pačios savigydos pasekmė?

Ieva

foto iš čia

Taip vadinu kasmetinį, jau tradicija tampantį, lankymąsį pas gydytojus. Šiemet prisikaupė visokių skundų, tad vizitas turėjo labai aiškias kryptis – skydliaukės veikla, įtarimai dėl osteochondrozės, nes tirpsta rankų pirštų galiukai ir svaigsta galva, virškinimojo trakto veikla, nes būna visokie pykinimo epizodai pavalgius, nevirškinimas, padidėjęs rūgštingumas ir t.t.

Lankausi sostinės Centro poliklinikoje, tad vos per gatvę perėjus pridaviau visus kraujo tyrimus. Vizito laikas pas šeimos gydytoją, pirminiu mano vertinimu, buvo visiškai nenormalus – 7 val. ryto! Tačiau vėliau tik pasidžiaugiau – žmonių poliklinikoje buvo nedaug, eilės pradėdavo formuotis man išėjus iš kabinetų. Šeimos gydytoja labai parekomendavo pasidaryti vadinamąjį žarnos ryjimą, medicininis pavadinimas šios procedūros ilgesnis. Spyriojausi, bandžiau ieškoti alternatyvų, po penkių minučių pasidaviau su paskutiniu argumentu “3 minutės ir žinosi”. Be to, tyrimą galėjau pasidaryti arba po pusvalandžio arba po mėnesio. Tad pirmasis vizitas buvo įspūdingas – kraujo pridavimas, žarnos ryjimas ir dvi konsultacijos pas šeimos gydytoją. Užtrukau apie dvi su pusę valandos.

Žarnos ryjimas, turiu pasakyti, labai jau prastą įvaizdį turintis tyrimas. Teko girdėti tokių atsiliepimų, kad buvau nusprendusi, jog šio tyrimo jau geriau niekada nesidaryti. Ir šiaip kažkaip nefiziologiška – sukiša tau gyvam esant į skrandį žarną Kadangi laukiamajame yra televizoriukas ir ten vis kažką rodė, tai tas dešimt minučių kol laukiau prie tyrimo kabineto durų pavyko užsimiršti. Net sužinojau, kad poliklinikoj yra naujas toks aparatas, kuriuo galima greitai pasitikrinti apgamus dėl jų pyktybiškumo (reikės pasitikrinti – sutaupysiu kokius 150 lt). Užėjus į kabinetą man buvo užšaldyta gerklė, paskui tas šaldiklio skonis dar gerą pusdienį buvo burnoje. Atsiguliau ant šono ir per tas kelias minutes visko įvyko labai daug – pamačiau žarną su video kamera, įsikandau laikyklį, porą kartų supykino, apsiverkiau, išgirdau, kad procedūra baigėsi. Atsikėliau ir pagalvojau, kad mano baimė buvo gal kokį tūkstantį kartų didesnė nei čia buvo pagrindas bijoti. Nesmagu ir tiek, bet taip trumpai trunka, kad nespėji net įsijausti ir pradėti galvoti “kada tai baigsis?” Vėliau viena draugė sakė, kad šio tyrimo įvaizdis prastas, nes anksčiau tos žarnos nebuvo lanksčios ir todėl ten visko nutikdavo – ir sudrąskydavo žmogui gerklę ir nuo to žarnos nelankstumo ir storumo likdavo ilgam įspūdis, kad dar kažką turi gerklėje.

Tyrimo rezultatas – žinojimas, kad mano skrandyje jokių žaizdelių nėra, tik yra nedidelis stemplės uždegimas. Gavau vaistų dviems savaitėms ir rekomendacijas nevalgyti rūkytų, gazuotų ir aštrių patiekalų. Taip pat valgyti mažiau ir dažniau, bei ilgai kramtyti.

Kaklo dalies rentgenas parodė, kad mano įtarimai dėl osteoporozės buvo teisingi. Ir nors kurį laiką kankinausi galvodama, kad tie galvos svaigimai ir pirštų tirpimai tikrai susiję su mano lėtine liga – išsėtine skleroze, savotiškai apsidžiaugiau, kai sužinojau, kad šių skundų priežastis kita. Rekomendacija - reguliarūs masažai, mankštelės. Ką jau ir taip darau.

Liko endokrinologas, skydliaukės tyrimai, paskui tulžies, kasos tyrimas echoskopu. Pilnai techapžiūrai dar reikia okulisto, ginekologo ir mamologo patikrinimų – čia be skundų, bet kasmet privalus vizitas.

Bent jau kol kas laiko prasme nejaučiu, kad tie apsilankymai iš manęs jo labai daug atimtų. Tas jausmas, kai sužinai, kas tau darosi, kompensuoja tuos nepatogumus poliklinikoje. Nors pasiėmus kokį žurnalą ar knygą ir susitaikius su mintimi, kad čia greitai nebus, visai gerai tas laikas prabėga. Be to, mane labai šildo mintis, kad aš labai daug pinigų sutaupau, kai einu ir darausi tyrimus poliklinikoje, o ne privačiuose kabinetuose. Prieš kelis mėnesius apsilankymas pas kardiologą privačiam kabinete man kainavo virš 200 litų.

Dar šių metų apsilankymas pas šeimos gydytoją man parodė, kad esant lėtinei ligai negalima visų sveikatos skundų “nurašyti” tai ligai. Šis tikrųjų priežasčių žinojimas mane labai teigiamai veikia, nes galvoje nustoja suktis mintys apie naują išsėtinės sklerozės ataką ar ten kažkokį ligos paūmėjimą. Visi turime teisę turėti ne vieną ligą Kaip keistai tai beskambėtų, bet kartais tai yra gerai.

Ieva

paveiksliukas

  Lietuvoje vyksta, mano nuomone, viena geriausių akcijų – po šalies provinciją važinėja autobusiukas-laboratorija ir tikrina vyrus dėl prostatos vėžio. Daugelis jau, tikriausiai, žino, kad PSA tyrimas – tai pats humaniškiausias tyrimas  Imamas kraujas iš venos. Jautruoliams vyrams geresnio tyrimo nesugalvosi

Gerai ir tai, kad šiuo atveju kalnas pats ateina pas Mahometą. Provincijos vyrai iš viso eina pas gydytoją tik tada, kai jau kažkas nukrenta, nulūžta. O čia reikia tik išeiti iš savo trobos ir nukulniuoti šiek tiek iki autobusiuko.

Prie šios akcijos prisidedu ir aš kviesdama visus vyresnius nei 50 m. vyrus priduoti kraują. Kodėl tą reikia daryti? Pasakysiu paprastai – kad nenumirtumėt nuo vėžio. Ypač nuo tokio, kuris lengvai gydosi ankstyvose stadijose, yra žinių, kad ir vėlesnės stadijos – dar ne mirties nuosprendis.

Jei jau vyrai apkerpėję, tai tada, mielos moterys, imkit juos už čiuprynos ir tempkit prie to autobuso

Daugiau informacijos apie akciją, apie autobusiuko-laboratorijos maršrutus rasite www.issaugokimevyrus.lt

Ieva

Vieną dieną skubu sau kažkur Vilniaus gatve ir sutinku Saulių Urboną. Ne kartą esu jį kalbinusi įvairiems straipsniams, todėl nenustebau, kai tiesiog gatvėje ėmėme kalbėtis apie mitybą, mankštas.

Kažkaip viskas atrodė keistokai – aplinkui po darbų kažkur skubantys žmonės, kas dar skambina telefonu, kas jau geria popietinės kavos puodelį, kažkas mintyse planuoja vakarą. O mes stovim ir kalbamės apie pieną, apie žaliavalgystę. Saulius pasakoja, kad vartoja sviestą, atskleidžia savo “duonelės” receptą. Aš jį provokuoju sakydama, kad mums reiktų susitikti šalčiausią metų dieną ir aš jo paklausiu, kaip jam sekasi žaliavalgiauti. Jis klausia, kiek pieno aš išgeriu ir siūlo mažinti šio produkto vartojimą. Imu vardinti savo pieno dozę kasdieniame racione. Beje, po mūsų pokalbio baigiu išstumti pieną iš kavos – jį pakeičiau ryžių, kokosu pienu.

Abu lyg ir sutariam, kad nereikia stengtis išsilaukyti kažkurioje kategorijoje “vegetaras”, “žaliavalgis” ar “veganas”. Kiekvienas pagal savo organizmo poreikius turi atrasti savo valgiaraštį.

Paskui teiraujuosi Sauliaus, kaip mankštų eksperto, apie raumenų jėgą. Iki pradedant eiti į jogą, ėmiau jausti, kad dingsta jėga rankose. Sanatorijos kineziterapeutė vis minėjo, kad reikia stengtis išsaugoti judesio amplitudę. Po metų mums susitikus ji buvo patenkinta mano amplitude. Tačiau apleidus mankštinimąsi, jaučiu, kad mažėja ne amplitudės, o jėga. Klausiau Sauliaus, gal reikėtų man dar su kokiais treniruokliais padirbėti. Jis pasiūlė kas rytą atlikti jo sukurtą “Pirmo rato” mankštą. Pasiskundžiau, kad man iš atminties greitai išgaruoja pratimai ir net jeigu užsirašau, po kurio laiko nesuvokiu, ką turėjau omeny. Štai todėl aš ir ne šokėja Jis pasakė, kad mankšta yra nufilmuota ir įdėta tinklalapyje. Patogu, žiūri ir darai. Pabandykit ir jus - “Pirmas ratas” čia.

Štai taip smagiai, lengvai per pusvalandį aptarėm svarbiausius dalykus – mitybą, kažkokius produktus ir receptus, mankštą. Ir tai vyko tą pusvalandį, kai visas miestas išprotėjęs džiaugėsi darbo dienos pabaiga.

Ieva

gatvė

Šiandien gavau pranešimą spaudai apie vyresnio amžiaus žmonių regėjimą. Kažkada esu dariusi TV reportažą šia tema ir rašiau straipsnių, manau, kad tai labai svarbi tema daugeliui. Vyresnio amžiaus žmonių sveikata – tai krūva receptų ir šiek tiek abejingas gydytojas, nes “ką čia padarysi… senatvė yra senatvė”. Gyvenimiški pavyzdžiai rodo, kad kartais senatvėje žmogus gali būti toks sveikas, pozityviai nusiteikęs ir kupinas gyvenimo džiaugsmo, kad dažnas jaunuolis gali tik pavydėti. 

Perspausdinu pranešimą spaudai.  

Reprezentatyvi gyventojų apklausa atskleidė, kad absoliuti dauguma vyresnio amžiaus žmonių Lietuvoje skundžiasi prastu regėjimu ir net trečdalis jų dėl prasto regėjimo yra patekę į sveikatai pavojingą situaciją. Šiandien, prasidedant akių ligos – amžinės geltonosios dėmės degeneracijos (AGDD) – minėjimo savaitei, šia liga sergančių pacientų draugija įspėja, kad prasto regėjimo nereikėtų priskirti senėjimo padariniams, nes tai gali būti klastingos ligos požymiai.

Rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ atliktas tyrimas atskleidė, kad absoliuti dauguma (83,8 proc.) vyresnio amžiaus žmonių Lietuvoje skundžiasi prastu regėjimu. Apklausiami gyventojai skundėsi ne tik konkrečiomis akių ligomis, bet ir rimtais simptomais: mirgančiu ar judančiu vaizdu, prieš akis matomomis dėmėmis, šešėliais, besiliejančiu vaizdu, kreivomis linijomis ir pan.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto VšĮ Kauno klinikų gydytoja oftalmologė dr. Jūratė Balčiūnienė pasakodama apie vyresnio amžiaus žmonėms pasireiškiančią AGDD teigia, kad sunerimti reikėtų tuomet, kai vaizdai tampa netaisyklingi, linijos iškraipytos. AGDD taip pat pasireiškia matoma pilka ar juoda dėmė prieš akis, skaitant – „šokinėjančiomis“ raidėmis. „AGDD – tai dėl amžiaus atsirandantis centrinės tinklainės – geltonosios dėmės – pakenkimas. Užklupus šiai ligai, geltonojoje dėmėje nyksta ląstelės, pradeda silpti centrinis regėjimas“, – teigia gytytoja oftalmologė.

Pasak AGDD pacientų draugijos vadovės Dalios Marijos Žižliauskienės, Lietuvoje gyventojai apie AGDD, kuri tampa dažniausia aklumo priežastimi, nėra girdėję. „Lietuvoje diagnozuotų AGDD atvejų yra keliasdešimt tūkstančių, tačiau koks realus ligos paplitimo mastas nėra žinoma, kadangi žmonės AGDD simptomus priskiria senatvės procesui ir į gydytojus nesikreipia“, – teigia D. M. Žižliauskienė.

Sudėtinga apsipirkti, nesaugu lipti laiptais

Net trečdalis (34,8 proc.) respondentų teigė, kad dėl prasto regėjimo yra patekę į sveikatai pavojingą situaciją. Pati su AGDD kovojanti pacientų draugijos vadovė pasakoja, kad dažniausias traumų pavojus – kai nepastebima kliūtis, už kurios užkliūnama bei parvirstama. „Sergantiesiems AGDD sudėtinga lipti laiptais žemyn, nes į juos žiūrint jų tiesiog nesimato arba jie matomi iškreiptai. Einant per gatvę sudėtinga tiksliai įvertinti, kokiu atstumu yra nutolę automobiliai. Be to, pavojus gresia vartojantiems vaistus pacientams, kadangi įžiūrėti tablečių pavadinimą sudėtinga“, – teigia D. M. Žižliauskienė.

Tyrimas atskleidė, kad prastai matantieji kasdien susiduria su neįveikiamais uždaviniais. Net 86 proc. prastai matančiųjų teigė, kad jiems parduotuvėje sudėtinga įžiūrėti kainas, nemaža dalis respondentų teigė, kad dėl prastesnio regėjimo jiems sudėtinga išsirinkti tinkamas prekes (76 proc.), skaityti (75 proc.), rašyti (64 proc.), įsisiūti sagą (44 proc.), saugiai įlipti į viešąjį transportą (25 proc.), tvarkyti namus (12 proc.), saugiai gaminti maistą (11 proc.), nusikirpti nagus (9 proc). 11,5 proc. respondentų teigė, kad dėl prasto regėjimo jiems sudėtinga orientuotis aplinkoje.

„Susirgus AGDD gyvenimo kokybė ženkliai pablogėja, nes tam tikrose situacijose tampi bejėgis ir esi priklausomas nuo kitų, pavyzdžiui, nežinai į kurį autobusą įlipti, kol kas nors neatsako į klausimą, kokio maršruto autobusas atvažiavo. Todėl labai svarbu profilaktiškai tikrintis akis, kad AGDD būtų laiku diagnozuota ir dar būtų galimybė sustabdyti ženklų regėjimo pablogėjimą ar net jo netekimą“, – teigia D. M. Žižliauskienė.

D. M. Žižliauskienė pasakoja, kad AGDD, ypač šlapioji jos forma, progresuoja itin greitai: geltonoji dėmė gali surandėti net per porą mėnesių, o tai reiškia, kad nebegali būti taikomas joks gydymas, gresia regėjimo netekimas. „Labai apmaudu, kad tiems žmonėms, kurie kreipiasi medicininės pagalbos, vietoj to, kad būtų stabdomas ligos progresavimas, tenka laukti milžiniškose eilėse, kol jie gauna reikiamą pagalbą“, – dėl gydytojų perkrovimo darbu apgailestauja pacientų draugiją įkūrusi D. M. Žižliauskienė.

Pasak dr. J. Balčiūnienės praėjusių metų pabaigoje buvo atliktas sergančiųjų AGDD gyvenimo kokybės tyrimas. Jis atskleidė, kad AGDD yra tokia pati sekinanti liga, kaip ir kitos lėtinės negalią sukeliančios ligos, pvz., artritas, lėtinė obstrukcinė plaučių liga ir AIDS. O sveikatos būklės įvertinimas buvo panašus kaip ir sergant krūties vėžiu, sėklidžių vėžiu, cukriniu diabetu, AIDS, ištikus insultui, miokardo infarktui, sergant osteoartritu, opiniu kolitu ar dializėmis gydoma inkstų liga. Gydytoja oftalmologė pasakoja, kad siekiant išvengti AGDD, būtina propaguoti sveiką gyvenseną (mitybos rėžimo priežiūra, rūkymo atsisakymas).

Reprezentatyvi gyventojų telefoninė apklausa atlikta š. m. rugsėjo 13-19 d. Rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ apklausoje dalyvavo 507 vyresnio nei 60 metų amžiaus respondentai iš visos Lietuvos.

AGDD simptomai:

• Pablogėjęs centrinis matymas.
• Regėjimo lauke atsiranda tamsi dėmė.
• Vaizdo formos ir dydžio iškraipymai.
• Spalvinio matymo sutrikimai.
• Akis lėčiau prisitaiko prie tamsos.

Rizikos veiksniai:

• Amžius: paplitimas didėja priklausomai nuo amžiaus. Pradinės stadijos AGDD paplitimas 43-54 metų amžiaus grupėje – 8%, o 75 ir vyresnių – 30%.
• Lytis: moterys AGDD serga šiek tiek dažniau nei vyrai.
• Rasė: baltaodžiai serga daug dažniau nei kitų rasių atstovai.
• Rainelės spalva: kuo šviesesnė rainelė, tuo didesnė AGDD rizika.
• Genetiniai veiksniai: sergančiųjų šeimose AGDD paplitimas gerokai didesnis ir liga prasideda 10-20 metų anksčiau.
• Rūkymas: 2 kartus padidina AGDD riziką.
• Saulės šviesa: turi neigiamą poveikį tinklainei ir skatina AGDD progresavimą.
• Padidėjęs kraujo spaudimas.
• Nutukimas/aterosklerozė.
• Mitybos sutrikimas: antioksidantų, mikroelementų, karotinoidų trūkumas didina AGDD riziką. 

Apie amžinę geltonosios dėmės degeneraciją

Amžinė geltonosios dėmės degeneracija (AGDD) – tai dėl amžiaus atsirandantis centrinės tinklainės – geltonosios dėmės – pakenkimas, kuomet geltonojoje dėmėje nyksta ląstelės ir ima silpti centrinis regėjimas.

Tai viena dažniausių aklumo priežasčių Lietuvoje. Manoma, kad Lietuvoje toli pažengusia AGDD forma sergančiųjų yra apie 40 tūkst. ir kasmet jų padaugėja nuo 1,6 iki 3 tūkstančių. Apie 80 proc. AGDD atvejų sudaro vadinamoji sausoji forma – ji nėra pagydoma. Kita AGDD forma – eksudacinė, dėl jos regėjimą praranda iki 90 proc. AGDD ligonių. Būtent tie pacientai, kuriems nustatoma šios formos slaptoji neovaskuliarizacija, vieninteliai negauna jokio tinkamo gydymo ir yra pasmerkti regėjimo netekimui.

Rugsėjo 21 d. kasmet prasideda AGDD savaitė, kurios metu visame pasaulyje stengiamasi atkreipti žmonių dėmesį į šią klastingą akių ligą.

Daugiau informacijos teirautis:

Amžinės geltonosios dėmės degeneracijos pacientų draugijos vadovė Dalia Marija Žižliauskienė, tel. (8 5) 245 0123, 8611 11391.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės akių ligų klinikos oftalmologė dr. Jūratė Balčiūnienė, tel. 8698 36472.

Nežinau, ar toks žodis iš viso egzistuoja, bet aš pastaruoju metu labai gilinuosi į vieną dalyką – mūsų emocijų, jausmų ir įvairių susirgimų ryšį. Gal kažkam tai jau jokia naujiena, o kai kam tai atrodys visiškai jokio ryšio neturintys reiškiniai. Tačiau yra žmonių, kurie teigia, kad egzistuoja neįtikėtinai glaudus ryšys tarp mūsų jausmų ir mūsų kūno. Nenoriu dabar perpasakoti tą gausybę knygų, kurias perskaičiau, ten nurodyta daug faktų, įrodančių šį ryšį. Apie tai kalbėjo net Froidas ir kai kurie jo mokiniai. Šią jausmų ir kūno sąsają toliau analizavo daugybė gydytojų, gyduolių, psichologų ir kitų specialistų.

Man į rankas pateko viena labai įdomi knyga – Lise Bourbeau “Tavo kūnas sako: “Mylėk save!”. Jį tą ryšį vadina metafizika. Ir yra įsitikinusi, kad viskas, kas nutinka mūsų gyvenimuose emociniame lygmenyje, atsispindi ir mūsų kūne. Atsimenat Oskaro Vaildo jaunuolį, kai buvo nutapytas jo paveikslas? Juk tai puikus pavyzdys, kad jei tik žmogus sugebėtų visus savo darbus, mintis, jausmus “užkonservuoti” kur nors, nieko neišliktų jo kūne. Taip ir O. Vaildo personažas po daugybės metų pašėlusio gyvenimo išliko jaunas ir gražus, o jo paveikslas buvo pasibjaurėtinas (filmas buvo tikrai įspūdingas).

Man pasirodė labai įdomus tas ryšys. Juk iš tiesų, žmogaus fantazija gali daug, kai motina taip išsigąsta dėl savo vaiko, jos fantazija gali nuvesti ją į beprotybės pasaulį. Gal iš tiesų, visos ligos prasideda ir baigiasi mūsų galvose? Kaip sako mano kūno psichoterapeutė, reikia išklausyti žmogaus skundus, vadinamuosius simptomus ir paskui pasakyti jo negalavimų priežastį. Jokiu būdu negalima įsprausti jo į kažkokios diagnozės rėmus. Jeigu pasakai žmogui diagnozę, jis perskaito viską, ką randa apie tą ligą ir užsideda sau kažkokį nematomą antspaudą. Kaip galvojate, jeigu visiškai sveikam žmogui pasakytum, kad jis serga, pvz, išsėtine skleroze, ar jis nepradės jau kitą dieną jausti būdingesnių simptomų?

Tai štai L. Bourbeau pateikia emocinį paaiškinimą daugelio susirgimų. Leisiu sau parašyti, ką ji galvoja apie išsėtinės sklerozės psichoanatomiją:

“Emocinis lygmuo

Žmogus, sergantis išsėtine skleroze, paprastai siekia pats surandėti, kad mažiau kentėtų tam tikrose gyvenimo situacijose. Praradęs lankstumą, jis nebesugeba prisitaikyti prie aplinkos. Jam atrodo, kad kažkas tiesiog groja jo nervais, tuomet kyla vidinis įniršis, nukreiptas į tą žmogų. Kada tai peržengia jo galimybių ribas, jis palūžta ir nebežino, ką daryti.

Išsėtine sklerozė gali užklupti ir tokį žmogų, kuris trypčioja vienoje vietoje, nebesivysto dvasiškai. Jis norėtų, kad juo kažkas pasirūpintų, bet slepia tai, nes nenori pasirodyti nesavarankiškas. Jis bet kokia kaina stengiasi atrodyti tobulas kitų akyse, todėl yra labai reiklus sau.

Kadangi vienas jis nesugeba susikurti gyvenimo, kuris atitiktų jo nerealius idealus, liga tampa jam puikia dingstimi pasiteisinti, kodėl jis to nedaro. Taip pat toks žmogus negali susitaikyti su mintimi, kad kiti, kurie stengiasi mažiau negu jis, pasiekia gyvenime žymiai daugiau.

Mentalinis lygmuo

Kuo sunkesnė liga, tuo greičiau tu turi veikti. Tavo kūnas siunčia svarbų perspėjimą, kad leistum pasireikšti savo prigimtiniam švelnumui ir nustotum apsimetinėti kietu tiek prieš save, tiek prieš kitus. Leisk sau priklausyti nuo kitų jasmų sferoje, kol dar liga pati neprivertė tavęs tai padaryti.

Atsipalaiduok ir nebereikalauk tiek daug iš savęs. Patariu tau peržiūrėti susikurtą žmogaus idealą, kurio sieki, ir tuomet tu suprasi, kad tai nerealu ir viršija tavo galimybių ribas. Neprivalai niekam nieko įrodinėti. Mesk iš galvos mintis, kad gali kažkam nepatikti. Ši baimė trukdo tau būti pačiam savimi, trukdo tobulėti taip, kaip to trokšta tavo širdis.

Galimas dalykas, kad kažkada taip nusivylei savo tėvu ar motina (tos pačios lyties kaip ir tu), jog dabar stengiesi daryti viską, kad tik nebūtum panašus į jį, todėl esi toks reiklus sau. Susitaikymas ir atleidimas (ypač pačiam sau už tai, kad taip smerkei savo tėvą ar motiną) labai pagreitins išgijimą.”

 Man asmeniškai kokius pirmus tris kartus visai nesinorėjo tikėti tuo, ką ji čia parašė Bet reikia atverti protą, nustoti būti ribotu savo mąstyme ir priimti tai, kas galbūt, yra pakankamai skausminga…

Ieva

veidai

Vasara – metas, kai daugelis išjungia smegenis ir tiesiog voliojasi saulėje. Man smegenys kažkaip neišsijungia, netgi priešingai, apie daug ką mąstau, giliai, analitiškai ir kritiškai

Imu suvokti, kad dabar metas, kai smarkiai keičiasi mano požiūris į ankstesnes vertybes. Visuomet buvau šventai įsitikinusi, kad sveikata – pagrindinė vertybė. Mes turime stengtis būti sveiki, paisyti savo sveikatos, rūpintis savimi ir pan. Kelyje į šį tikslą yra daugybė keliukų, tačiau kai kurie iš jų man atrodė ypač akivaizdūs, teisingi ir platūs. Dabar galvoju, gal tas vertybes sufomulavo reklama? Juk visi iki skausmo žinome tokias frazes: “Patikrinta farmacinėje įmonėje”; “Kokybę garantuoja …” kokia nors farmacinė laboratorija ar didelis žmonių sukurtas koncernas; “įsigyti galima vaistinėje”; “ilgai kurta ir patentuota formulė”; “nesukelia alergijos, nes testuota super druper laboratorijose” ir t.t., ir pan.

Bet juk visa tai yra niekai! Kas dar šiais laikais tiki farmacininkais? Žmonėmis, kurie kraunasi pinigus iš ligų. Kurie viena ranka glosto, kiti muša. Vaistas kažką išgydo, bet sukelia šimtus pasekmių, kitų ligų. Kremas, kuris tepamas kasdien mažina raukšles, naikina spuogus, tačiau odoje užsuka lėtinio uždegimo mechanizmą, paverčia odą jautria ir vieną dieną ima netikti joks kremas. Vaistinė nustojo man būti kokybės ir patikimumo sinonimu, nes ten parduodama visa ta niekinė produkcija. Kam reikalingos tos ilgai kurtos, patentuotos ir ant gyvūnų bandytos formulės? Kam reikalingos beždžionėlių ar pelyčių kančios ir mirtys tik tam, kad būtų išrastas kažkoks kremas?

Viskas jau seniai surasta ir atrasta. Dabar rinka kemšama natūraliomis kosmetikos priemonėmis, kurių sudėtyje didelis procentas natūralių aliejų, kažkokių vaisių ar daržovių. Ir tos kosmetikos niekas nebando su gyvūnais. Tai kam ją pirkti? Nusipirkai aliejaus, ko nors ten prisilašinai ir turi universalų dalyką – pilingą (jei įdedi cukraus ar druskos, ar kavos tirščių), kaukę plaukams, kremą kūnui ar veidui. Ir aliejai turi apsaugą nuo UV spindulių, ir drėkina, ir odą minkština, ir raukšles tas pačias mažina ir pan.

Kalbant apie gydymą, kasdien vis labiau nusiviliu tablete. Joje nėra tos stulbinančios galios, kaip maniau. Didžiausia galia slypi žmogaus galvoje. Ligos prasideda ir baigiasi mūsų galvoje. Ten mes susergame, bet ten ir pasveikstame. Žmogaus kūne slypi didžiuliai ir neišmatuojami sveikatos resursai. Pakaktų jų be reikalo neeikvoti rūkant, vartojant alkoholį, narkotikus, daug riebaus maisto. Kartais reikėtų pasimankštinti, nustoti tiek daug dirbti ir jautriai reaguoti į bet kokią kritiką ar pastabas. Vaistai kartais reikalingi. Tačiau ne tiek dažnai ir ne tokiais kiekiais, kokiais yra vartojami.

Paskutiniame žurnalo “Laima” numeryje sveikatos rubrikoje publikuojamas unikalus straipsnis, kuris ištaškė paskutinius mano buvusių vertybių likučius. Jame pasakojama apie moterį, kurios gyvenimas būtų susiklostęs nežinia kaip, jei ji būtų paklususi toms mano vertybėms – gėrusi vaistus, viską operavusi, ką jai liepė operuotis gydytojai. Ir po kelių metų, sunkių, kupinų nežinios, “kovos dėl gyvybės”, ji, tikriausiai, būtų mirusi. Ji nepakluso nustatytoms taisyklėms (kiek laiko tos taisyklės egzistuoja? Šimtą metų-du? Kodėl jos tapo neginčijama norma?). Dabar ji turi vaiką, nėra susigadinusi galutinai sveikatos dėl visokių chemoterapijų ir ji tiki Dievu.

Kai atsikračiau tų senų vertybių, man pasidarė lengviau. Kažkaip net lengviau kvėpuoti. Nes atsirado daugiau vietos tikėjimui. Vidiniais žmogaus resursais. Vis dar nutinkančiais stebuklais. Dievu.

Ieva    

piešinys

Šalčiaus paskaita

Prieš savaitę buvau pajūry ir bendravau su eile Vaiskos stovyklos lektorių. Ši stovykla organizuojama jau antrus metus gražioje Vyto sodyboje Šventojoje.

Pirmojoje stovykloje nebuvau, dalyvavo mano kolegės, sakė, kad buvo smagu. Šiemet aš ten vykau pasikalbinti stovyklos lektorių, kad iš to parengčiau krūvą straipsnių Ir taip pat norėjau pati asmeniškai pasisemti žinių. Juk tarp lektorių buvo L. Šalčius – žinomas natūralios medicinos gydytojas. Jis man buvo didžiausias traukos elementas. Tačiau susipažinusi su kitais lektoriais, supratau, kad kiekviena paskaita ir kiekviena diena buvo naudinga Buvo rytinės  mankštos, gongo garsai vakarais, dieną – paskaitos. Pas vieną lektorę – gintaro terapeutę – net buvau nuvykusi pasidaryti masažo. Įspūdis apie masažą liko labai geras Gintaras tikrai yra tas mums artimiausias akmuo, kurį be reikalo buvome ilgam pamiršę. Ir masažuotoja Edita Vigelytė turi nuostabias rankas, nenuostabu, kad tą savaitę pajūryje gausiai susirinkusiems H. Davidson motociklų gerbėjams sunkiai rado laiko savo darbo kalendoriuje. Odiniais rūbais apsirėdžiusios baikerės norėjo išbandyti labai lietuvišką gintaro masažą Tikrai puikus masažas, tokiu galėčiau mėgautis kas savaitę

Patiko ir gongo garsų muzika. Pirmą vakarą gongas skambėjo prie jūros, saulei leidžiantis. Gaila, kad nebuvau, manau, turėjo būti įspūdinga

Garso specialistas R. Binkauskas

Aleksadras Vaidaicevas papasakojo neįtikėtiną savo gyvenimo istoriją – sibirietis liko gyventi Lietuvoje, nes pamilo mūsų šalį, jos žmones, jis net sukūrė lietuvišką pankrationą, pademonstravo lėtuosius jogos pratimus (jų pagalba galima po mėnesio tapti modelio figūros) ir penkis pratimus, kurie sugrąžina prarastą energiją (labai paprasti, lengvai padaromi).

Lektorius Vladimiras

Visus šiuos pasakojimus bus galima rasti leidinyje “Geras žurnalas”, jis išeina kiekvieną trečiadienį. Tikriausiai, jau nuo liepos vidurio šio žurnalo puslapiuose pasirodys pokalbiai su Vaiskos lektoriais. 

Manau, žmonės savaitę praleidę šioje stovykloje, namo grįžo įkvėpti noro gyventi sveikiau ir harmoningiau. Tokią savaijautą į sostinės triukšmą ir dulkes parsivežiau ir aš…

Ieva

foto – Žilvino Šilinsko

Visi, tikriausiai, stebime keistus mirties atvejus nuo daržovių, kaip paskui išaiškėjo nuo patobulėjusių bakterijų. Elementariausios E. coli! Taigi ją pagydo su antibiotikais, o kartais net užtenka spanguolių, kad ji neprisitvirtintų ir nepradėtų daugintis. Gal bakterija mutuoja, nes antibiotikus kai kurie žmonės geria net nuo galvos skausmo?

Nors iš tiesų, reikia atiduoti deramą pagarbą bakterijoms. Koks ten buvo filmas, kur ateiviams beveik pavyko užkariauti pasaulį, tačiau jie išmirė nuo mūsų planetos mažiausios gyvybės formos – bakterijų?  Filme išmirė ateiviai, o realybėje gal po truputį mirštam mes?

Šiandien į paštą gavau Youtubinę nuorodą į, matyt, ispano, gydytojo onkologo Tullio Simoncini pasakojimą apie vėžį ir bakterijas. Jis sako, kad vėžys yra grybelinė infekcija. Iš pradžių stebina, bet pasiklausius, lyg ir logiška…

Pasirodo, teorija apie vėžį kaip nenormalų ląstelių dalinimąsi yra viso labo teorija. Per šimtą metų taip ir nepatvirtinta jokiais rimtais moksliniais tyrimais. Tullio visą laiką abejojo genetine vėžio predispozicija. Per metus nuo skirtingų lokalizacijų vėžių miršta apie 8.5 milijono žmonių, o pasaulis taip ir nesugalvojo, kaip kovoti su šia liga.

Onkologas demonstruoja keletą skirtingų vėžių (storosios žarnos, plaučių, skrandžio) ir visur rodo po vėžiniu ląstelių sankaupomis įsikurūsias grybelinės infekcijos kolonijas. Jis prisiminė vieno savo kolegos žodžius “jeigu skrandyje randu Candida, vadinasi, tikrai vėžys”. Tik Tullio žengia toliau, jis nusprendžia panaikinti tas grybelines Candida kolonijas natrio bikarbonato tirpalu. Ir sako, kad augliai – tai viso labo organizmo reakcija į besiskverbiantį grybelį. Grybelis lenda, organizmas ginasi augindamas toje vietoje ląsteles. Jo plovimai buvo rezultatyvūs jau po keturių kursų. Aišku, ne visur išplausi, o jis sako, kad kol kas kol nėra sukurta vaistų, kovojančių su Candida grybeliu, belieka tik mechaniniu būdu plauti.

Tą Candida grybelį turi 97 proc. žmonių, jis randamas beveik visų tyrimų metu. Jeigu turite pleiskanų, sergate psoriaze – jus turite kažkokią Candida formą. O tų Candida formų yra daug…

Žodžiu, Tullio sako, kad tyrimai onkologijoje – viena didelė nesekmė. Tad laikas gydytojams nulipti iš savo didelio bokšto ir pasistengti dėl žmonių. Blemba, jeigu tas ispanas teisus, tai vėžį greitu laiku bus galima pagydyti kokiomis dviem tabletėm…

Ieva  

candida

Pastaruoju metu tai dažniausias klausimas, kurį girdžiu iš savo pažįstamų. Viena net pasakė, kad nusprendusi sužinoti, kaip gyvenu, nuėjo paskaityti mano blog’o, o paskui jau skambino man Žodžiu, aš valgau jogurtus. Jei atvirai, tai per dieną dažnai neapsiriboju vienu indeliu  Man tai skanus produktas, svarbiausia, saldus (aš laaabai mėgstu saldumynus), todėl išbandžiau jau visus Activia skonius.

Kalbant apie mano anksčiau rašytus pilvo reikalus, tai įžiūriu keletą dėsningumų. Jeigu pusryčiam suvalgau vaisių su jogurtu – nebūna jokio pilvo pūtimo. Jeigu per dieną nevalgau kepto, riebesnio maisto - pilvo pūtimo nebūna. Jeigu geriu vandenį, o ne vien tik kavą – pilvo pūtimo nebūna. Jeigu visiškai nekreipiu dėmesio į tai,  ką valgau, valgau eidama, automobilyje, prieš pat miegą – dujų balionėlis pilve garantuotas.

Tiems, kurie manęs klausė apie jogurto veikimą, atsakydavau, kad viskas priklauso nuo to, ką jie turi omeny “veikia”? Jeigu kalbam apie dujų formavimąsi, tai jogurtas nepadarys stebuklų, jeigu į burną dėsi bet ką. Jeigu kalbam apie lieknėjimą, tai manau, kad net nereikėtų tapatinti šių dviejų temų – jogurto ir lieknėjimo. Pilvo sumažėjimas – tai ne lieknėjimas, tai geresnio virškinimo sistemos darbo išraiška. Kalbam šiuo atveju apie sveikatą, ne apie grožį. Sveikas žmogus ir taip gražus  

Manau, kad daugeliui moterų prioritetas būtų ne lieknumas (pilvo nebuvimas), o gera savijauta (kad nepūstų pilvo, kad nekamuotų atsiraugėjimai, keisti garsai iš virškinimo sistemos ir pan.). Mano tokį įsitikinimą patvirtina ir tyrimai:

Moterų skundai dėl virškinimo sistemos

• 48 % Lietuvos moterų patiria virškinimo sutrikimų, kurie pasireiškia pilvo pūtimu, diskomfortu pilvo srityje ir pan.
• 23 % girdi nuolatinius gurguliavimus pilve.
• 22 % – sunkumas pilvo srityje.
• 22 % – užkietėję ar laisvi viduriai.
• 15 % – sutrikęs virškinimas
• 11 % – skausmas pilvo srityje.

Kaip matote, skundų čia yra gausybė. Ir esu įsitikinusi, kad jų sprendimas turi būti prioritetinis prieš tiesiog kompleksavimą dėl didesnio, išsišokusio pilvuko. Turiu pavyzdinį valgiaraštį, kurį rekomenduoja gydytoja dietologė. Visi, kurie pavargo nuo tų visų skundų, imkite ir pabandykite. Tikrai nebadausite! Dietologai nemėgsta kankinti savo pacientų

Dar kartą grįžtant prie to paties klausimo – ar jogurtai veikia? Jeigu pridedi nors kiek pastangų, jeigu tikrai nori jaustis geriau ir turėti geresnį virškinimą – jie tikrai veikia

Vienos dienos valgių ir užkandžių pavyzdys

Pusryčiai: • arbata arba kava • stiklinė pieno, jei organizmas toleruoja laktozę • riekė ruginės (juodos) duonos, griežinėlis sūrio ir agurko • vaisiai.

Užkandis: jogurtas „Activia“.

Pietūs: Rupių miltų makaronai su tunu ir vyšniniais pomidorais • salotos (iš agurko, salotų lapų ir kukurūzų), lengvas salotų užpilas.

kitas pietų variantas: makaronai su vyšniniais pomidorais, bazilikais ir mocarela • vaisiai • stiklinė kefyro ar geriamojo jogurto.

Užkandis: vaisių salotos.

Vakarienė: orkaitėje kepta lašišų filė su virtomis bulvėmis • lengvas grietinės padažas  • riekelė ruginės duonos • daržovės.

Užkandis po vakarienės: lėkštė uogų pudingo.

P.S. Dar nekalbėjau apie vieną svarbų komponentą, kuris padeda gerai nusiorinti – apie mankšteles. Tačiau apie tai bus kitas įrašas.