Susidūriau su viena asmenine dilema, kai pradėjau apie tai daugiau galvoti, supratau, kad atsitrenkiau į pakankamai globalią problemą.

Gali būti, kad artimiausiu metu man bus pasiūlyta pradėti kažkokį išsėtinės sklerozės gydymą. Jau gerą mėnesį mane kamuoja IS simptomai, kitą savaitę apsilankysiu pas neurologę. Baru save, kad per tą stresą, kad blogai jaučiuosi, visai neieškojau informacijos ir būdų, kaip tą savijautą pagerinti. Gavosi, kaip tam posakyje, kai jau žaibas trenkia, tada aš žegnojuosi

Nusprendžiau, kad dar yra laiko morališkai ir informacine prasme pasiruošti tam, kas manęs laukia. Galbūt ligoninė, galbūt kažkoks gydymo kursas. Labiausiai patiktų sanatorinis gydymas ir stebėjimas Truputį paliūdėjau, kad ėmė prastėti savijauta, bet neišvengiamus dalykus reikia priimti ir dėl to nepergyventi. O pergyventi dėl to, ką galime keisti ir kam turime įtakos. Tai štai tas gydymas ir yra tai, kas iš esmės yra mano rankose.

Kažkaip įprasta, kad jei jau tu kažkokia liga sergi, tai ten gydytojai viską žino, rimtais veidais skiria tau gydymą. Tu atiduodi savo kūną jų valiai ir tik savo optimizmu prisidedi prie sveikimo proceso.

Išsėtinės sklerozės gydymo atveju man kai kurie dalykai kelia nerimą ir aš nenoriu atiduoti visko į gydytojų rankas. Nemažai domiuosi ŽIV infekcijos gydymu, ten žmonėms irgi būna didelės dilemos, kai reikia pradėti gydymą, nes jį teks tęsti visą likusį gyvenimą. Tie vaistai irgi cheminiai, ne saldainiai kokia, turi savo pašalinius poveikius ir kartais labai rimtus. Bet išstudijavus vaistų veikimą, viskas akivaizdu – tie vaistai nenužudo viruso, bet gerokai gadina jam gyvenimą ir leidžia išlaikyti žmogaus savijautą. Pačių ŽIV infekuotų žmonių pasakojimai apie jų savijautą yra geriausias pavyzdys, kad tie vaistai veikia. Sergančiųjų išsėtinė skleroze, kurie vartoja medikamentus ir jiems dėkingi už savo gerą savijautą, atsiliepimų tokių kažkaip nėra. Daugiau informacijos apie tai, kad žmonės ieško alternatyvių būdų gerai jaustis.

Internete radau tokio Česlovo tekstus. Jis pats serga IS, bet spjovė į gydymą ir atrado sveikatą enzimuose. Aišku, visi tie rimti medikai Česlovą laiko kvailiu ir laukia tos akimirkos, kada jam pasidarys blogiau ir jie galės sakyti “mes sakėm, kad reikia vaistus gerti”.

Štai kodėl ir manau, kad asmeninis paciento sprendimas prisiimti atsakomybę už savo sveikatą ir gydymąsi yra labai drąsus. Aš nežinau, ar turiu tiek drąsos… Tačiau turiu prednezolono vartojimo patirties ir kai medikų puslapiuose taip atsainiai rašoma, kad visi tie pašaliniai poveikiai praeina, kai vaistas nustojamas vartoti, tai turiu pasakyti, kad tame sakinyje nėra visos tiesos. Aš prisimenu, kaip man reikėjo maždaug metų, kad organizmas visiškai išsivalytų nuo to vaisto. Kaip aš kelis mėnesius nenorėjau eiti iš namų dėl savo išvaizdos, tai buvo psichologinės kančios, mane kamavo besikeičiančios nuotaikos. Tai yra tavo gyvenimo dienos ir negalima manyti, kad kažkaip tas laikas praeis ten, pakentėk. Nenoriu daugiau tokių kančių.

Pačios išsėtinės sklerozės principas nėra iki galo išstudijuotas, medikamentai ten “šnioja” viską pakeliui. Ir iš tų žmonių, kuriuos pažįstu žinau, kad jie ima vis prasčiau jaustis. Gal tai dėl gydymo? Kodėl Česlovui be gydymo pavyksta nejausti jokių atkryčių?

Žodžiu, tokia va dilema, susijusi su asmenine drąsa, atsakomybės už savo savijautą jausmu ir gebėjimu pasipriešinti medikų dogmoms.

Nusprendžiau, kad galėčiau bandyti tokį gydymosi kursą:

• enzymai
• Šiuslerio druskos Nr. 5 ir Nr. 6
• Jadvygos žolių arbata sergantiems išsėtine skleroze.

Ir tada dar pasiklausysiu, ką siūlys neurologė. Bet labai įdomu, ar kiti pacientai turi tokios drąsos? Drąsos nesigydyti medikų siūlomais vaistais.

Ieva

foto

Per pastarąsias kelias savaites antrą kartą guliu namuose, nes manyje vėl virusas! Pirmą kartą buvo peršalimas, kuris prasidėjo nuo gerklės perštėjimo, paskui ten sloga, kosulys, šiek tiek temperatūros. Kadangi ne pirmą kartą gyvenime, tai viską gi moku. Gydomės simptomatiškai, kaip sakant, kas tuo metu opiausia. Ir laukiam, kol imuninė sistema sukurs antikūnius virusui. Antikūniai kuriami kažkur savaitę. Iš čia ta klasikinė frazė, kad sloga gydyk-negydyk, vis tiek savaitę laikosi.

Penkias dienas sąžiningai išgulėjau namie, rūpinausi savo ir visų kitų sveikata. Kai antikūniai pradėjo gamintis, išėjau dirbti.

Pavaikščiojau kokią savaitę, padirbėjau, organizmas dar, aišku, iki galo nesustiprėjo. Plius prisidėjo visokie stresai stresiukai darbe, nuo to imuninė sistema tik patyrė papildomų smūgių. Žodžiu, aš jai nelabai padėjau stiprėti Išskyrus tai, kad gėriau žuvų taukus.

Ir štai pirmadienį prabundu su savijauta pervažiuoto žmogaus. Vos pramerkiu akis ir suvokiu, kad labai reikia į tualetą Dar visą pirmadienį vaikštau į susitikimus, tvarkau reikalus. Bet pojūtis nekoks, silpna, į tuliką varau jau beveik reguliariai, valgyt nesinori, jaučiu kyla temperatūra.

Grįžus namo matuoju temperatūra, yra, bet 38 nesiekia, tai užtenka kelių tablečių Apap, krentu miegoti. Ryte tampa aišku, kad kažkas mano organizme įsikūrė ir daro ten savo tvarką. Viduriuoju pilnu pajėgumu Po kokio penkiolikto apsilankymo tulike pavargau skaičiuoti. Be to, nustojo būti juokinga.

Suvokiu, kad tai kažkoks virusas. Nuo virusų antibiotikų negeriam, vėlgi dedam viltis į imuninę sistemą, vadinasi, antikūnių nebus savaitę. Gydytis reikia simptomatiškai, t.y., geriu visiems gerai žinomą Smectą, šiltas arbatas, vandenį. Kitą dieną dar pasitelkiu rehidratacinius tirpalus, nes jaučiu, kad prarandu skysčius, o su jais ir jėgas. Antrą dieną viduriuoju mažiau, o trečią dieną Smecta suveikia ir viduriavimas baigiasi. Jėė!

Kas yra praėjęs panašią situaciją, supras mane, kai pasakysiu, kad po džiaugsmo ir palengvėjimo dar kurį laiką kamuoja baimė “o gal vėl?”, o vėliau jau net keista, kad nereikia eiti į tuliką Vos dvi dienos tam tikrų “tradicijų” ir tu prie jų lyg ir prisiriši

Dar kolegė vienos infektologės pasiteiravo apie mano situaciją, tai ji išklausiusi simptomus pasakė, kad tai Nora viruso lengva forma. Nes aukštos temperatūros ir vėmimo nebuvimas byloja apie formos lengvumą, o kad Nora virusas – tai čia ji, matyt, iš patirties žino.

Aš asmeniškai niekada nebuvau pasigavusi jokių tų Rota-Nora virusų. Vaikų artimoj aplinkoj nėra, galvojau, kad tai lyg garantas, kad esi nuo šių virusų apsaugotas. Bet, pasirodo, jeigu jie nori, jie tave suras

Taip kad imunitetą stiprinam visokiais vitaminais, virusus plaunamės žolelių arbatomis, geriau nevalgom viešo maitinimo įstaigose (parą prieš pradedant viduriuoti valgiau kavinėj, todėl šiek tiek į jas šnairuoju), vengiam žmonių susibūrimo vietų, rankas plaunam nenormaliai dažnai

Ir dar kažkaip reikia nesiparinti, kad tavo organizme glūdi baisiai išmintingas padarėlis, toks virusas. Su įdėta nedidele komanda – naikinti! Ką mes iš viso jiems blogo padarėm? Ir kas išmokė juos taip protingai elgtis mūsų organizmuose?..

Laikykitės, atšals, eis tie virusai miegoti

Ieva

Foto – Nora virusas

Junginėdama kanalus aptikau tokį Medica TV kanalą. Jei gerai supratau, jis retransliuoja kažkokio rusų kanalo “Gyvenk” ar “Gyvenk su malonumu” programas. Didesnė dauguma jų – įvairios mankštos. Kadangi mano kabelinė leidžia man savaitei įsirašyti norimas laidas, tai aš ir įsirašiau jogą pradedantiesiems. Paskui kai turi laiko pasižiūri. A.a. dėstytojas Valiulis apie šią galimybę sakė “ateities, programuojama televizija”.

Šian prisiruošiau pažiūrėti tą laidą ir kažkaip įsitraukiau. Žiūriu, jau sėdžiu ant grindų ir darau visas asanas kaip rodo per teliką Visai smagu. Aiškina lėtai, labai nuosekliai, atkreipia dėmesį į galimas klaidas. Tik, žinoma, kitą kartą reikės pasitiesti kokį kilimėlį, gal geriau pramąstyti, kokiu kampu atsigulti, kad geriau matytųsi. Puiku, kad gali sustabdyti, atsisukti atgal, jei ko nesupratai, prasukti kažkokias pozas, kurias nesi dar pajėgus atlikti. Žodžiu, aukščiausio lygio servisas

Dar žiauriai faina, kad nereikėjo niekur važiuoti, mokėti už tai pinigus, mąstyti apie aprangą. Išlieka pojūtis, kad mankštiniesi ne vienas, pačiam nereikia prisiminti asanų, jų eiliškumo.

Kas blogai? Įrašas po savaitės automatiškai dingsta. Tad “chaleva” nėra amžina. Jei tų laidų retransliacija nutrūks, mankštinimasis su teliku nutrūks. Bet ko čia pergyvendinti dėl to, kas dar neįvyko?

Man tai metų atradimas! Užsiimu joga namuose! Tai gi jėgų jėgelė

Teliko jogistams sekėsi tikrai gerai Aš kai kurių asanų nedrįsau daryti, visgi gerus metus nepraktikavau jogos, bet džiaugiuosi, kad man pavyko kokie 80 proc. rodytų asanų. Nors jei pažiūrėti, kokias asanas siūloma daryti lietuviškuose jogos užsiėmimuose pradedantiesiems, tai rusų užsiėmimuose asanos kitokios, sakyčiau, sunkesnės tempimo prasme, bet negudrios atlikimo prasme. Žodžiu, kas daro jogą, turėtų mane suprast

Tiek įspūdžių iš pasijoginimo su teliku

Ieva

foto

Šią vasarą penkias dienas ilsėjausi sanatorijoje. Be jokių ten gydytojo siuntimų, tiesiog kaip eilinis rusas nusipirkau kažkurį iš paketų ir praleidau vienas nuostabiausių dienų mano gyvenime

Sanatorijoje “viskas įskaičiuota” buvau pirmą kartą, todėl elgiausi labai smalsiai ir viską bandžiau. Para kainavo apie tris šimtus. Į kainą įėjo nakvynė, pusryčių ir pietų maitinimas, trys procedūros ir pirčių kompleksas. Dar buvo gydytojos konsultacija.

Konsultacija sakyčiau, mažiausiai reikšminga, matyt, tiesiog taip reikia. Realiai pati galėjau nuspręsti, kurias procedūras pasirinksiu, nes ten yra tokios procedūrų grupės ir kasdien iš tų grupių išsirenki po vieną. Gal tik gydytojos konsultacija reikalinga, jei nuspręstumėte išbandyti purvo vonią. Be gydytojo leidimo neleidžia užsirašyti į šią procedūrą.

Nors sanatorija labai akcentavo savo keturių žvaigždučių viešbutį, tačiau tos žvaigždutės labai jau avansu duotos. Eilinė lova, eilinis čiužinys su antčiužiniu (kuriuos ištisai per TV reklamuoja), nuo kurio ištisai slinko paklodė. Unitazas buvo iš tų, kur atsisėdi, o jis sujuda Kondicionierius irgi būtų keturių žvaigždučių viešbučio atributas, deja, jo nebuvo. Esu buvusi keturių žvaigždučių viešbutyje, žinau, kaip turėtų būti. Už tai rašyčiau riebų minusą.

Bet į sanatoriją važiavau gi dėl procedūrų. Taigi, procedūros. Išbandžiau visokias vonias. Savijauta po jų buvo puiki, apie odos būklę geriausiai galėčiau papasakoti taip – prieš ten važiuojant mano šuniukas drykstelėjo man per koją, liko toks raudonas randas. Man tokie įbrėžimai, įdrėskimai daugiau nei savaitę gija. Čia jau po kelių pagulėjimų voniose, to randelio neliko.

Pasirinkau masažą nugaros kiekvienai dienai. Paskui nusprendžiau, kad geriau reikėjo pasirinkti kokį nors kitą, nes kasdien man darė tik nugaros masažą. Maloniausia dalis buvo po masažų. Palydėdavo į tokį poilsio kambarį, ten langai iki grindų, už jų medžiai, o tu guli šezlonge, geri arbatą…

Dar už dešimt litų užsisakiau tokią fizioterapinę procedūrą – darvonsalizacija. Nesu tikra, kad ji taip vadinasi, aš ją vadinau galvonizacija Nes su tokiomis didelėmis šukomis braukė per galvą – gerino vietinę kraujotaką, praturtino deguonimi ir gerokai atpalaidavo. Mane ši procedūra atpalaiduodavo labiau nei masažas.

Dar išbandžiau gintaro terapijos procedūrą. Čia efektas, matyt, nematomas, bet tikiu, kad buvo. Labai įdomus gintaro kambarys, gintaro lempos, gintaro smilkalai, gintaro lova. Ir valanda buvimo… kažkur tarp miego ir realybės. Buvau ir druskų kambaryje.

Išgėriau daugybę mineralinio vandens, daug miegojau, vaikščiojau po miesto parkus. Kūnas iš tiesų labai pailsėjo, kai atsipalaidavo visi įsitempę raumenėliai, atsipalaidavo ir įtampa galvoje. Nusprendžiau, kad ateityje reikės atostogas pradėti nuo kelių dienų sanatorijoje. Ten greitai ir efektyviai atpalaiduoja, o tada jau gali sau kokybiškai ilsėtis kur tik nori.

Dar supratau, kad būtinai reikia bent kas antrą dieną sanatorijoje lankytis sporto salėje. Nes iš sanatorijos išvažiavau tokia atsipalaidavusi, kad jaučiausi visai neturinti jėgų net pakelti rankas.

Atlikau mažą tyrimėlį aiškindamasi, ar pavyktų kur Druskininkuose pailsėti pigiau. Jei mėgstate skaičiuoti centų tikslumu ir norite sutaupyti, tai čia irgi yra variantų – nuomotis kokį butą pas žmogų, susidaryti savo planą ir eiti į visas esančias sanatorijas atsirenkant, kurioje viena ar kita procedūra yra pigesnė. Koks “viskas įskaičiuota” privalumas? Galutiniam variante vis tiek gaunasi pigiau – suskaičiavus viską, ką gauni per parą, išeina, kad nemokamai gyveni arba valgai. Ir turi komfortą, nes visą diena su chalatu vaikštai po sanatorijos patalpas, reikia persirengti tik einant valgyti. Pinigų nešiotis nereikia, sakai “įrašykit į kambario sąskaitą” – super

Gal tik stebino labai didelė rusų koncentracija, bet čia jau pakantumo ir tolerancijos klausimai. Iš kelių stebėtų situacijų galiu pasakyti, kad lietuviai labai labai ramūs ir kantrūs žmonės

Bet šiaip labai rekomenduoju išbandyti poilsį sanatorijoje. Tai įdomi patirtis ir tikrai nuostabi savijauta. Kaip man nesinorėjo, kad baigtųsi atostogos Kretoje, taip man nesinorėjo, kad baigtųsi atostogos sanatorijoje

Ieva

foto

Praeitą savaitę lankiausi pas dantų gydytoją. Laiko turėjau nedaug, tad man buvo pasiūlyta ne taisyti dantį (tai užtruktų ilgiau), o atlikti burnos higieną, nes paskutinį kartą buvau daugiau nei prieš pusmetį. Ir gyvenime neprisiminčiau šio vizito, jei ne pasekmė, kuri tęsiasi jau penktą dieną. Situacija ir komiška, ir labai pamokanti

Dantų higiena – tai toks procesas, kurio metu dantys yra valomi nuo akmenų ir apnašų, taip pat išvalomos vadinamos kišenės (dantenų nusileidimo pasekmė). Tuo tikslu odontologai naudoja lazerį, mechaniniu būdu krapšto, paskui nupurškia dantis sodasrove ir dar poliruoja. Aš pasišnekėjusi su kita odontologe labai nenorėjau, kad man darytų tą sodasrovę. Ji sakė, kad tai labai netausojantis dantų emalį reiškinys. Bet mane įtikino, kad reikia. Blemba, reikėjo atkakliau ginti savo nenorą…

Kitą rytą atsikėlus jaučiu, kad peršti lūpų kampučiai, lūpos kažkokios lyg patinusios. Niekada gyvenime man nebuvo herpeso, bet kažkodėl tą rytą į galvą atėjo tik toks atsakymas tiems pokyčiams, kuriuos mačiau veidrodyje. Man herpesas! Išgyvenau visą paletę emocijų – stebėjausi, kad mano imuninė sistema po 33 metų kovos pasidavė tam virusui; bjaurėjausi savo vaizdeliu; panikavau, kad po kelių dienų renginys, o tas virusas nusprendė užkariauti kiek įmanomą didesnį plotą.

Aišku, guglinau. Sužinojau labai įdomių dalykų apie tą virusą – kad jie būna dviejų rūšių, kad apsilanko labai jau reguliariai, kad negydant jie sugeba net paralyžiuoti veidą, kad žmonės iš nevilties gydosi ir ausų siera!  Dar spėjau net mintyse nusistebėti, kokioje siaubingoje virusų apsuptyje mes gyvename. Ir kaip mes iš viso čia išgyvename… Aš tepliojausi labai sąžiningai ir net viršydama anotacijoje leidžiamą 5 kartus per dieną normą visokiais tepaliukais iš aciclovir serijos, išbandžiau ir mamos receptą – su dantų pasta (perštėjo žiauriai). Jie balti, tad dar visą savaitgalį linksminau aplinkinius savo vaizdeliu Bet man nei kiek negerėjo, netgi priešingai – išryškėjo lūpų patinimas ir susiformavo toks taisyklingas raudonas brūknys aplink lūpas – toks, kaip buvo tepama vaistais.

Ir po dviejų dienų kančių, atėjo nušvitimo akimirka – aš ėmiau galvoti, kad gal man ne herpesas, o alergija. Tačiau į ką alergiją? Taigi į sodasrovę. Iš karto prisiminiau, kaip buvo nemalonu, kai ta sodasrovė degino lūpas. Va į ką buvo alergija! Kurią aš su tais acic tepalais ir dantų pasta dar labiau išryškinau ir suteikiau jai ryškesnę išvaizdą… 

Dabar geriu antialerginius vaistus ir tepu lūpas storu aliejaus ir vazelino sluoksniu.  Ir svarstau, ką kaltinta - čia buvo dantistų chaltūra ar mano pačios savigydos pasekmė?

Ieva

foto iš čia

Taip vadinu kasmetinį, jau tradicija tampantį, lankymąsį pas gydytojus. Šiemet prisikaupė visokių skundų, tad vizitas turėjo labai aiškias kryptis – skydliaukės veikla, įtarimai dėl osteochondrozės, nes tirpsta rankų pirštų galiukai ir svaigsta galva, virškinimojo trakto veikla, nes būna visokie pykinimo epizodai pavalgius, nevirškinimas, padidėjęs rūgštingumas ir t.t.

Lankausi sostinės Centro poliklinikoje, tad vos per gatvę perėjus pridaviau visus kraujo tyrimus. Vizito laikas pas šeimos gydytoją, pirminiu mano vertinimu, buvo visiškai nenormalus – 7 val. ryto! Tačiau vėliau tik pasidžiaugiau – žmonių poliklinikoje buvo nedaug, eilės pradėdavo formuotis man išėjus iš kabinetų. Šeimos gydytoja labai parekomendavo pasidaryti vadinamąjį žarnos ryjimą, medicininis pavadinimas šios procedūros ilgesnis. Spyriojausi, bandžiau ieškoti alternatyvų, po penkių minučių pasidaviau su paskutiniu argumentu “3 minutės ir žinosi”. Be to, tyrimą galėjau pasidaryti arba po pusvalandžio arba po mėnesio. Tad pirmasis vizitas buvo įspūdingas – kraujo pridavimas, žarnos ryjimas ir dvi konsultacijos pas šeimos gydytoją. Užtrukau apie dvi su pusę valandos.

Žarnos ryjimas, turiu pasakyti, labai jau prastą įvaizdį turintis tyrimas. Teko girdėti tokių atsiliepimų, kad buvau nusprendusi, jog šio tyrimo jau geriau niekada nesidaryti. Ir šiaip kažkaip nefiziologiška – sukiša tau gyvam esant į skrandį žarną Kadangi laukiamajame yra televizoriukas ir ten vis kažką rodė, tai tas dešimt minučių kol laukiau prie tyrimo kabineto durų pavyko užsimiršti. Net sužinojau, kad poliklinikoj yra naujas toks aparatas, kuriuo galima greitai pasitikrinti apgamus dėl jų pyktybiškumo (reikės pasitikrinti – sutaupysiu kokius 150 lt). Užėjus į kabinetą man buvo užšaldyta gerklė, paskui tas šaldiklio skonis dar gerą pusdienį buvo burnoje. Atsiguliau ant šono ir per tas kelias minutes visko įvyko labai daug – pamačiau žarną su video kamera, įsikandau laikyklį, porą kartų supykino, apsiverkiau, išgirdau, kad procedūra baigėsi. Atsikėliau ir pagalvojau, kad mano baimė buvo gal kokį tūkstantį kartų didesnė nei čia buvo pagrindas bijoti. Nesmagu ir tiek, bet taip trumpai trunka, kad nespėji net įsijausti ir pradėti galvoti “kada tai baigsis?” Vėliau viena draugė sakė, kad šio tyrimo įvaizdis prastas, nes anksčiau tos žarnos nebuvo lanksčios ir todėl ten visko nutikdavo – ir sudrąskydavo žmogui gerklę ir nuo to žarnos nelankstumo ir storumo likdavo ilgam įspūdis, kad dar kažką turi gerklėje.

Tyrimo rezultatas – žinojimas, kad mano skrandyje jokių žaizdelių nėra, tik yra nedidelis stemplės uždegimas. Gavau vaistų dviems savaitėms ir rekomendacijas nevalgyti rūkytų, gazuotų ir aštrių patiekalų. Taip pat valgyti mažiau ir dažniau, bei ilgai kramtyti.

Kaklo dalies rentgenas parodė, kad mano įtarimai dėl osteoporozės buvo teisingi. Ir nors kurį laiką kankinausi galvodama, kad tie galvos svaigimai ir pirštų tirpimai tikrai susiję su mano lėtine liga – išsėtine skleroze, savotiškai apsidžiaugiau, kai sužinojau, kad šių skundų priežastis kita. Rekomendacija - reguliarūs masažai, mankštelės. Ką jau ir taip darau.

Liko endokrinologas, skydliaukės tyrimai, paskui tulžies, kasos tyrimas echoskopu. Pilnai techapžiūrai dar reikia okulisto, ginekologo ir mamologo patikrinimų – čia be skundų, bet kasmet privalus vizitas.

Bent jau kol kas laiko prasme nejaučiu, kad tie apsilankymai iš manęs jo labai daug atimtų. Tas jausmas, kai sužinai, kas tau darosi, kompensuoja tuos nepatogumus poliklinikoje. Nors pasiėmus kokį žurnalą ar knygą ir susitaikius su mintimi, kad čia greitai nebus, visai gerai tas laikas prabėga. Be to, mane labai šildo mintis, kad aš labai daug pinigų sutaupau, kai einu ir darausi tyrimus poliklinikoje, o ne privačiuose kabinetuose. Prieš kelis mėnesius apsilankymas pas kardiologą privačiam kabinete man kainavo virš 200 litų.

Dar šių metų apsilankymas pas šeimos gydytoją man parodė, kad esant lėtinei ligai negalima visų sveikatos skundų “nurašyti” tai ligai. Šis tikrųjų priežasčių žinojimas mane labai teigiamai veikia, nes galvoje nustoja suktis mintys apie naują išsėtinės sklerozės ataką ar ten kažkokį ligos paūmėjimą. Visi turime teisę turėti ne vieną ligą Kaip keistai tai beskambėtų, bet kartais tai yra gerai.

Ieva

paveiksliukas

  Lietuvoje vyksta, mano nuomone, viena geriausių akcijų – po šalies provinciją važinėja autobusiukas-laboratorija ir tikrina vyrus dėl prostatos vėžio. Daugelis jau, tikriausiai, žino, kad PSA tyrimas – tai pats humaniškiausias tyrimas  Imamas kraujas iš venos. Jautruoliams vyrams geresnio tyrimo nesugalvosi

Gerai ir tai, kad šiuo atveju kalnas pats ateina pas Mahometą. Provincijos vyrai iš viso eina pas gydytoją tik tada, kai jau kažkas nukrenta, nulūžta. O čia reikia tik išeiti iš savo trobos ir nukulniuoti šiek tiek iki autobusiuko.

Prie šios akcijos prisidedu ir aš kviesdama visus vyresnius nei 50 m. vyrus priduoti kraują. Kodėl tą reikia daryti? Pasakysiu paprastai – kad nenumirtumėt nuo vėžio. Ypač nuo tokio, kuris lengvai gydosi ankstyvose stadijose, yra žinių, kad ir vėlesnės stadijos – dar ne mirties nuosprendis.

Jei jau vyrai apkerpėję, tai tada, mielos moterys, imkit juos už čiuprynos ir tempkit prie to autobuso

Daugiau informacijos apie akciją, apie autobusiuko-laboratorijos maršrutus rasite www.issaugokimevyrus.lt

Ieva

Vieną dieną skubu sau kažkur Vilniaus gatve ir sutinku Saulių Urboną. Ne kartą esu jį kalbinusi įvairiems straipsniams, todėl nenustebau, kai tiesiog gatvėje ėmėme kalbėtis apie mitybą, mankštas.

Kažkaip viskas atrodė keistokai – aplinkui po darbų kažkur skubantys žmonės, kas dar skambina telefonu, kas jau geria popietinės kavos puodelį, kažkas mintyse planuoja vakarą. O mes stovim ir kalbamės apie pieną, apie žaliavalgystę. Saulius pasakoja, kad vartoja sviestą, atskleidžia savo “duonelės” receptą. Aš jį provokuoju sakydama, kad mums reiktų susitikti šalčiausią metų dieną ir aš jo paklausiu, kaip jam sekasi žaliavalgiauti. Jis klausia, kiek pieno aš išgeriu ir siūlo mažinti šio produkto vartojimą. Imu vardinti savo pieno dozę kasdieniame racione. Beje, po mūsų pokalbio baigiu išstumti pieną iš kavos – jį pakeičiau ryžių, kokosu pienu.

Abu lyg ir sutariam, kad nereikia stengtis išsilaukyti kažkurioje kategorijoje “vegetaras”, “žaliavalgis” ar “veganas”. Kiekvienas pagal savo organizmo poreikius turi atrasti savo valgiaraštį.

Paskui teiraujuosi Sauliaus, kaip mankštų eksperto, apie raumenų jėgą. Iki pradedant eiti į jogą, ėmiau jausti, kad dingsta jėga rankose. Sanatorijos kineziterapeutė vis minėjo, kad reikia stengtis išsaugoti judesio amplitudę. Po metų mums susitikus ji buvo patenkinta mano amplitude. Tačiau apleidus mankštinimąsi, jaučiu, kad mažėja ne amplitudės, o jėga. Klausiau Sauliaus, gal reikėtų man dar su kokiais treniruokliais padirbėti. Jis pasiūlė kas rytą atlikti jo sukurtą “Pirmo rato” mankštą. Pasiskundžiau, kad man iš atminties greitai išgaruoja pratimai ir net jeigu užsirašau, po kurio laiko nesuvokiu, ką turėjau omeny. Štai todėl aš ir ne šokėja Jis pasakė, kad mankšta yra nufilmuota ir įdėta tinklalapyje. Patogu, žiūri ir darai. Pabandykit ir jus - “Pirmas ratas” čia.

Štai taip smagiai, lengvai per pusvalandį aptarėm svarbiausius dalykus – mitybą, kažkokius produktus ir receptus, mankštą. Ir tai vyko tą pusvalandį, kai visas miestas išprotėjęs džiaugėsi darbo dienos pabaiga.

Ieva

gatvė

Šiandien gavau pranešimą spaudai apie vyresnio amžiaus žmonių regėjimą. Kažkada esu dariusi TV reportažą šia tema ir rašiau straipsnių, manau, kad tai labai svarbi tema daugeliui. Vyresnio amžiaus žmonių sveikata – tai krūva receptų ir šiek tiek abejingas gydytojas, nes “ką čia padarysi… senatvė yra senatvė”. Gyvenimiški pavyzdžiai rodo, kad kartais senatvėje žmogus gali būti toks sveikas, pozityviai nusiteikęs ir kupinas gyvenimo džiaugsmo, kad dažnas jaunuolis gali tik pavydėti. 

Perspausdinu pranešimą spaudai.  

Reprezentatyvi gyventojų apklausa atskleidė, kad absoliuti dauguma vyresnio amžiaus žmonių Lietuvoje skundžiasi prastu regėjimu ir net trečdalis jų dėl prasto regėjimo yra patekę į sveikatai pavojingą situaciją. Šiandien, prasidedant akių ligos – amžinės geltonosios dėmės degeneracijos (AGDD) – minėjimo savaitei, šia liga sergančių pacientų draugija įspėja, kad prasto regėjimo nereikėtų priskirti senėjimo padariniams, nes tai gali būti klastingos ligos požymiai.

Rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ atliktas tyrimas atskleidė, kad absoliuti dauguma (83,8 proc.) vyresnio amžiaus žmonių Lietuvoje skundžiasi prastu regėjimu. Apklausiami gyventojai skundėsi ne tik konkrečiomis akių ligomis, bet ir rimtais simptomais: mirgančiu ar judančiu vaizdu, prieš akis matomomis dėmėmis, šešėliais, besiliejančiu vaizdu, kreivomis linijomis ir pan.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto VšĮ Kauno klinikų gydytoja oftalmologė dr. Jūratė Balčiūnienė pasakodama apie vyresnio amžiaus žmonėms pasireiškiančią AGDD teigia, kad sunerimti reikėtų tuomet, kai vaizdai tampa netaisyklingi, linijos iškraipytos. AGDD taip pat pasireiškia matoma pilka ar juoda dėmė prieš akis, skaitant – „šokinėjančiomis“ raidėmis. „AGDD – tai dėl amžiaus atsirandantis centrinės tinklainės – geltonosios dėmės – pakenkimas. Užklupus šiai ligai, geltonojoje dėmėje nyksta ląstelės, pradeda silpti centrinis regėjimas“, – teigia gytytoja oftalmologė.

Pasak AGDD pacientų draugijos vadovės Dalios Marijos Žižliauskienės, Lietuvoje gyventojai apie AGDD, kuri tampa dažniausia aklumo priežastimi, nėra girdėję. „Lietuvoje diagnozuotų AGDD atvejų yra keliasdešimt tūkstančių, tačiau koks realus ligos paplitimo mastas nėra žinoma, kadangi žmonės AGDD simptomus priskiria senatvės procesui ir į gydytojus nesikreipia“, – teigia D. M. Žižliauskienė.

Sudėtinga apsipirkti, nesaugu lipti laiptais

Net trečdalis (34,8 proc.) respondentų teigė, kad dėl prasto regėjimo yra patekę į sveikatai pavojingą situaciją. Pati su AGDD kovojanti pacientų draugijos vadovė pasakoja, kad dažniausias traumų pavojus – kai nepastebima kliūtis, už kurios užkliūnama bei parvirstama. „Sergantiesiems AGDD sudėtinga lipti laiptais žemyn, nes į juos žiūrint jų tiesiog nesimato arba jie matomi iškreiptai. Einant per gatvę sudėtinga tiksliai įvertinti, kokiu atstumu yra nutolę automobiliai. Be to, pavojus gresia vartojantiems vaistus pacientams, kadangi įžiūrėti tablečių pavadinimą sudėtinga“, – teigia D. M. Žižliauskienė.

Tyrimas atskleidė, kad prastai matantieji kasdien susiduria su neįveikiamais uždaviniais. Net 86 proc. prastai matančiųjų teigė, kad jiems parduotuvėje sudėtinga įžiūrėti kainas, nemaža dalis respondentų teigė, kad dėl prastesnio regėjimo jiems sudėtinga išsirinkti tinkamas prekes (76 proc.), skaityti (75 proc.), rašyti (64 proc.), įsisiūti sagą (44 proc.), saugiai įlipti į viešąjį transportą (25 proc.), tvarkyti namus (12 proc.), saugiai gaminti maistą (11 proc.), nusikirpti nagus (9 proc). 11,5 proc. respondentų teigė, kad dėl prasto regėjimo jiems sudėtinga orientuotis aplinkoje.

„Susirgus AGDD gyvenimo kokybė ženkliai pablogėja, nes tam tikrose situacijose tampi bejėgis ir esi priklausomas nuo kitų, pavyzdžiui, nežinai į kurį autobusą įlipti, kol kas nors neatsako į klausimą, kokio maršruto autobusas atvažiavo. Todėl labai svarbu profilaktiškai tikrintis akis, kad AGDD būtų laiku diagnozuota ir dar būtų galimybė sustabdyti ženklų regėjimo pablogėjimą ar net jo netekimą“, – teigia D. M. Žižliauskienė.

D. M. Žižliauskienė pasakoja, kad AGDD, ypač šlapioji jos forma, progresuoja itin greitai: geltonoji dėmė gali surandėti net per porą mėnesių, o tai reiškia, kad nebegali būti taikomas joks gydymas, gresia regėjimo netekimas. „Labai apmaudu, kad tiems žmonėms, kurie kreipiasi medicininės pagalbos, vietoj to, kad būtų stabdomas ligos progresavimas, tenka laukti milžiniškose eilėse, kol jie gauna reikiamą pagalbą“, – dėl gydytojų perkrovimo darbu apgailestauja pacientų draugiją įkūrusi D. M. Žižliauskienė.

Pasak dr. J. Balčiūnienės praėjusių metų pabaigoje buvo atliktas sergančiųjų AGDD gyvenimo kokybės tyrimas. Jis atskleidė, kad AGDD yra tokia pati sekinanti liga, kaip ir kitos lėtinės negalią sukeliančios ligos, pvz., artritas, lėtinė obstrukcinė plaučių liga ir AIDS. O sveikatos būklės įvertinimas buvo panašus kaip ir sergant krūties vėžiu, sėklidžių vėžiu, cukriniu diabetu, AIDS, ištikus insultui, miokardo infarktui, sergant osteoartritu, opiniu kolitu ar dializėmis gydoma inkstų liga. Gydytoja oftalmologė pasakoja, kad siekiant išvengti AGDD, būtina propaguoti sveiką gyvenseną (mitybos rėžimo priežiūra, rūkymo atsisakymas).

Reprezentatyvi gyventojų telefoninė apklausa atlikta š. m. rugsėjo 13-19 d. Rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ apklausoje dalyvavo 507 vyresnio nei 60 metų amžiaus respondentai iš visos Lietuvos.

AGDD simptomai:

• Pablogėjęs centrinis matymas.
• Regėjimo lauke atsiranda tamsi dėmė.
• Vaizdo formos ir dydžio iškraipymai.
• Spalvinio matymo sutrikimai.
• Akis lėčiau prisitaiko prie tamsos.

Rizikos veiksniai:

• Amžius: paplitimas didėja priklausomai nuo amžiaus. Pradinės stadijos AGDD paplitimas 43-54 metų amžiaus grupėje – 8%, o 75 ir vyresnių – 30%.
• Lytis: moterys AGDD serga šiek tiek dažniau nei vyrai.
• Rasė: baltaodžiai serga daug dažniau nei kitų rasių atstovai.
• Rainelės spalva: kuo šviesesnė rainelė, tuo didesnė AGDD rizika.
• Genetiniai veiksniai: sergančiųjų šeimose AGDD paplitimas gerokai didesnis ir liga prasideda 10-20 metų anksčiau.
• Rūkymas: 2 kartus padidina AGDD riziką.
• Saulės šviesa: turi neigiamą poveikį tinklainei ir skatina AGDD progresavimą.
• Padidėjęs kraujo spaudimas.
• Nutukimas/aterosklerozė.
• Mitybos sutrikimas: antioksidantų, mikroelementų, karotinoidų trūkumas didina AGDD riziką. 

Apie amžinę geltonosios dėmės degeneraciją

Amžinė geltonosios dėmės degeneracija (AGDD) – tai dėl amžiaus atsirandantis centrinės tinklainės – geltonosios dėmės – pakenkimas, kuomet geltonojoje dėmėje nyksta ląstelės ir ima silpti centrinis regėjimas.

Tai viena dažniausių aklumo priežasčių Lietuvoje. Manoma, kad Lietuvoje toli pažengusia AGDD forma sergančiųjų yra apie 40 tūkst. ir kasmet jų padaugėja nuo 1,6 iki 3 tūkstančių. Apie 80 proc. AGDD atvejų sudaro vadinamoji sausoji forma – ji nėra pagydoma. Kita AGDD forma – eksudacinė, dėl jos regėjimą praranda iki 90 proc. AGDD ligonių. Būtent tie pacientai, kuriems nustatoma šios formos slaptoji neovaskuliarizacija, vieninteliai negauna jokio tinkamo gydymo ir yra pasmerkti regėjimo netekimui.

Rugsėjo 21 d. kasmet prasideda AGDD savaitė, kurios metu visame pasaulyje stengiamasi atkreipti žmonių dėmesį į šią klastingą akių ligą.

Daugiau informacijos teirautis:

Amžinės geltonosios dėmės degeneracijos pacientų draugijos vadovė Dalia Marija Žižliauskienė, tel. (8 5) 245 0123, 8611 11391.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės akių ligų klinikos oftalmologė dr. Jūratė Balčiūnienė, tel. 8698 36472.

Nežinau, ar toks žodis iš viso egzistuoja, bet aš pastaruoju metu labai gilinuosi į vieną dalyką – mūsų emocijų, jausmų ir įvairių susirgimų ryšį. Gal kažkam tai jau jokia naujiena, o kai kam tai atrodys visiškai jokio ryšio neturintys reiškiniai. Tačiau yra žmonių, kurie teigia, kad egzistuoja neįtikėtinai glaudus ryšys tarp mūsų jausmų ir mūsų kūno. Nenoriu dabar perpasakoti tą gausybę knygų, kurias perskaičiau, ten nurodyta daug faktų, įrodančių šį ryšį. Apie tai kalbėjo net Froidas ir kai kurie jo mokiniai. Šią jausmų ir kūno sąsają toliau analizavo daugybė gydytojų, gyduolių, psichologų ir kitų specialistų.

Man į rankas pateko viena labai įdomi knyga – Lise Bourbeau “Tavo kūnas sako: “Mylėk save!”. Jį tą ryšį vadina metafizika. Ir yra įsitikinusi, kad viskas, kas nutinka mūsų gyvenimuose emociniame lygmenyje, atsispindi ir mūsų kūne. Atsimenat Oskaro Vaildo jaunuolį, kai buvo nutapytas jo paveikslas? Juk tai puikus pavyzdys, kad jei tik žmogus sugebėtų visus savo darbus, mintis, jausmus “užkonservuoti” kur nors, nieko neišliktų jo kūne. Taip ir O. Vaildo personažas po daugybės metų pašėlusio gyvenimo išliko jaunas ir gražus, o jo paveikslas buvo pasibjaurėtinas (filmas buvo tikrai įspūdingas).

Man pasirodė labai įdomus tas ryšys. Juk iš tiesų, žmogaus fantazija gali daug, kai motina taip išsigąsta dėl savo vaiko, jos fantazija gali nuvesti ją į beprotybės pasaulį. Gal iš tiesų, visos ligos prasideda ir baigiasi mūsų galvose? Kaip sako mano kūno psichoterapeutė, reikia išklausyti žmogaus skundus, vadinamuosius simptomus ir paskui pasakyti jo negalavimų priežastį. Jokiu būdu negalima įsprausti jo į kažkokios diagnozės rėmus. Jeigu pasakai žmogui diagnozę, jis perskaito viską, ką randa apie tą ligą ir užsideda sau kažkokį nematomą antspaudą. Kaip galvojate, jeigu visiškai sveikam žmogui pasakytum, kad jis serga, pvz, išsėtine skleroze, ar jis nepradės jau kitą dieną jausti būdingesnių simptomų?

Tai štai L. Bourbeau pateikia emocinį paaiškinimą daugelio susirgimų. Leisiu sau parašyti, ką ji galvoja apie išsėtinės sklerozės psichoanatomiją:

“Emocinis lygmuo

Žmogus, sergantis išsėtine skleroze, paprastai siekia pats surandėti, kad mažiau kentėtų tam tikrose gyvenimo situacijose. Praradęs lankstumą, jis nebesugeba prisitaikyti prie aplinkos. Jam atrodo, kad kažkas tiesiog groja jo nervais, tuomet kyla vidinis įniršis, nukreiptas į tą žmogų. Kada tai peržengia jo galimybių ribas, jis palūžta ir nebežino, ką daryti.

Išsėtine sklerozė gali užklupti ir tokį žmogų, kuris trypčioja vienoje vietoje, nebesivysto dvasiškai. Jis norėtų, kad juo kažkas pasirūpintų, bet slepia tai, nes nenori pasirodyti nesavarankiškas. Jis bet kokia kaina stengiasi atrodyti tobulas kitų akyse, todėl yra labai reiklus sau.

Kadangi vienas jis nesugeba susikurti gyvenimo, kuris atitiktų jo nerealius idealus, liga tampa jam puikia dingstimi pasiteisinti, kodėl jis to nedaro. Taip pat toks žmogus negali susitaikyti su mintimi, kad kiti, kurie stengiasi mažiau negu jis, pasiekia gyvenime žymiai daugiau.

Mentalinis lygmuo

Kuo sunkesnė liga, tuo greičiau tu turi veikti. Tavo kūnas siunčia svarbų perspėjimą, kad leistum pasireikšti savo prigimtiniam švelnumui ir nustotum apsimetinėti kietu tiek prieš save, tiek prieš kitus. Leisk sau priklausyti nuo kitų jasmų sferoje, kol dar liga pati neprivertė tavęs tai padaryti.

Atsipalaiduok ir nebereikalauk tiek daug iš savęs. Patariu tau peržiūrėti susikurtą žmogaus idealą, kurio sieki, ir tuomet tu suprasi, kad tai nerealu ir viršija tavo galimybių ribas. Neprivalai niekam nieko įrodinėti. Mesk iš galvos mintis, kad gali kažkam nepatikti. Ši baimė trukdo tau būti pačiam savimi, trukdo tobulėti taip, kaip to trokšta tavo širdis.

Galimas dalykas, kad kažkada taip nusivylei savo tėvu ar motina (tos pačios lyties kaip ir tu), jog dabar stengiesi daryti viską, kad tik nebūtum panašus į jį, todėl esi toks reiklus sau. Susitaikymas ir atleidimas (ypač pačiam sau už tai, kad taip smerkei savo tėvą ar motiną) labai pagreitins išgijimą.”

 Man asmeniškai kokius pirmus tris kartus visai nesinorėjo tikėti tuo, ką ji čia parašė Bet reikia atverti protą, nustoti būti ribotu savo mąstyme ir priimti tai, kas galbūt, yra pakankamai skausminga…

Ieva

veidai