Visiems karts nuo karto norisi “ko nors”. Juokaujame, kad galėtų parduotuvėse atidaryti tokius “ko nors” skyrius, tada susisiaurintum savo paieškas. Nes iš esmės, niekas nežino, ko nori, kai nori “ko nors”

Šiandien parduotuvėje ir aš ieškojau “ko nors” penktadienio vakaro pasisėdėjimui ir radau Airaną. Daugiau negu keistas dalykas Iš pieno, su gerosiomis bakterijomis Lactobacilus, bet gazuotas Ant pakuotės parašyta:

“Airanas – iš Azijos kildinamas gėrimas, kurį XII-XIII a. išgarsino Čingischano kariai. Dėl gėrimo maistinių savybių ir ilgo galiojimo laiko, kiekvienas raitelis, turėdamas tik airano pripildytą keliamaišį, galėdavo nesustodamas nukeliauti ilgus atstumus”.

Tas gazas labai sudomino, nusprendžiau įsigyti, kaina tris litai, buteliukas nedidelis, puslitrinis. Ir riebumas vos pusė procento.

Skonis – rūgštus pieno gėrimas. Gazuotas. Tas gazas – pats keisčiausias šio gėrimo komponentas Airano tinklalapyje rašoma, kad jis gerai subalansuotas rūgščių prasme, todėl tinkamas, kai karšta. Iš tikrųjų, mažiau norisi gerti, nors šian jau ne tokia ir karšta diena. Dar Airano atvežėjai tikina, kad jis gerai pagyrioms. Pažiūrėsim rytoj

Gero jums penktadienio vakaro

Ieva

Nors mane jau Facebook’e išvadino lietuviška niurzgale, aš vis tiek manau, kad per karšta Suprantu, klimatas keičiasi ir t.t. Bet gegužės pradžioje “ant saulės” +35 ?! Iki rugsėjo pradžios užsidaryti namuose su kondicionieriui bus sudėtinga…

Jei rimtai, tai sergantys išsėtine skleroze, manau, su baime žiūri į vis kylantį termometro stulpelį. Pernai tai buvau išsigudrinusi mieste vaikščioti pavėsyje, gerti daug vandens ir ilgai neužsibūti mieste. Nors turiu pasakyti, kad visi kankinosi, nes naktimis miegoti buvo karšta, dieną buvo dar karščiau. Išeinu į lauką dieną šuniuką pavedžioti, paskui kokį pusvalandį grįžus guliu – nėr jėgų :) Pamenu neurologė sakė, kad į vasaros metu atsirandančius išsėtinės paūmėjimus žiūri atsargiai, nes pabūna žmogus šaltoj patalpoj ir visi alpimai praeina  

Pernai buvau per pačius karščius užsukusi į Ajurvedos centrą, tai ten man pasiūlė puikų dalyką (kurio pavadinimo, deja, neprisimenu – nusipirksiu, vėliau parašysiu) – šaldantį kremą. Su juo pasiūlė padaryti galvos masažą – vos tik atvėso galva, iš karto vėsiau pasidarė Dar galima naudoti tokias gelines kaukes, kurias dedi į šaldytuvą, paskui ant veido ar ant akių.

Dar universalus dalykas nuo tinstančių kojų ir besiplečiančių venų – šalto vandens vonelės. Čia ir nuo prakaituojančių kojų kuriam laikui padeda gerai ir visokie pėdų masažuokliai. Aš turiu tokį Yantra Mat – grįžti iš pasivaikščiojimų ištinusiom kojom, ant jo pastovi ir po dešimt minučių kojos lengvos ir jokių tinimų

Kažkoks priemonių arsenalas yra – tikiuosi, neištirpsim

Galėtų dar sostinės valdžia pastatyti mieste vandens automatus, o ne plastikinius butelius su ištirpusiais kenksmingais ftalatais dalinti Praeitų metų vasarą svečiavausi Vienoje – tokių “girdyklų” vienoj gatvėj net tris mačiau. Žmonės eilutėje stovi, prisipila kas į ką turi ar vietoj atsigeria ir traukia toliau – puikiausia visokių ligų paūmėjimų prevencija. Manau, tikrai bus visokių ligų pasireiškimų dėl tų karščių – tad džiaukitės saule su saiku

Ieva

pėdutės

Dar vienas įrašas apie Activia projektą. Jogurtus seniai suvalgiau, dabar pati juos perku. Gaila, kad Activia nereklamuoja savo jogurto be jokių priedų – puikaus skonio ir gerųjų bakterijų ne ką mažiau. Gaila, kad šio jogurto pakuotės pakankamai nedidelės ir nėra jokių argumentų, kodėl jos tokio dydžio. Jeigu tas jogurtas laikosi kelias savaites, tai galėtų būti net ir litro talpos.

Kokie mano pamąstymai po dviejų savaičių jogurto valgymo? Jogurtą reikia valgyti kasdien. Ir labai aiškiai suvokti, kodėl tai daroma. Mano nuomone, geriausia turėti motyvą gyventi sveikiau. Vadinasi, į šią sąvoką patenka ir kiti galimi motyvai – sulieknėti, turėti gerą virškinimą, negadinti oro ir pan.

Supratau, kad net valgant jogurtą, galima nesijausti gerai. Nes valgomas bet koks maistas – riebus, nešviežias, jo būna daug, geriama mažai vandens. Nes visą dieną sėdima – jokio papildomo judėjimo, viena persikreipusi poza prie kompo, automobilyje, ant sofos prie teliko.

Prieš metus laiko buvau reabilitacijoje, kur išmokau visokių tempimo pratimų. Visus metus stengiausi juos daryti kasdien arba bent kelis kartus per savaitę. Prabėgus mažiau nei metams, jaučiu, kad iš atminties “išbyrėjo” nemažai tų pratimų ir aš jau apsiriboju keliais banaliais kojų tempimais. Nors kai susikaupiu prisimenu, kad yra pratimų ir kaklui (labai gerai ilgai sėdint prie kompo kartais galvą pasukioti), rankoms; yra pratimų sėdinti ir stovint. Deja, daug ką pamiršau… Tad man kilo mintis, kad vertėtų nusistatyti tokį ritmą – kartą per metus atgaminti atmintį ir vėl apsilankyti sanatorijoje. Kadangi metai nepraėjo, tai man gydymasis sanatorijoje dar nepriklauso. Teks mokėti pinigus arba semtis žinių iš literatūros. Dėl pinigų, tai Pušyno kelyje (čia sanatorija Vilniuje, kur aš reabilitavausi) dirba labai faini kineziterapeutai ir už 40 lt suteikia labai daug informacijos ir pamoko tų pratimų. Kainos ten juokingos, priemonių visokių turi.

Rašau apie mankštą taip lyg tai būtų savaime suprantama gyvenimo dalis. Iš tiesų, taip. Aš net nenoriu diskutuoti apie tai, jog nėra laiko, pinigų ir pan. Čia nerimti pasakymai. Laiko tam atsiranda vakare, kai žiūrimas telikas ar kabama internete. To laiko bent pusvalandį galima skirti kojų ir rankų kilnojimui. Nebūtina bėgti į sporto klubą. Bendrai, pažvelgus į visas senųjų kultūrų mankštas matyti, kad dominuoja lėtas judesys. Manau, jame sveikatos stiprybė. Žmogus pats sau gali būti treniruoklis, nebūtina kilnoti geležų Mankštintis namie pinigų nereikia.

Beje, prie ko čia mankštos prie gero virškinimo? Mankštinantis geriau dirba virškinimo sistema, įvyksta natūralus dujų išleidimas (todėl pradžioj tikrai geriau sportuoti namie), atsiranda lengvumo jausmas ir nesinori apsiryti. Mankšta yra neatsiejama sveikos gyvensenos dalis. Kai mankštiniesi nesinori turėti žalingų įpročių, nesinori daug valgyti, jautiesi žvalesnis, darbingesnis.

Dabar dar vienas dalykas, kurio man šiek tiek trūko Activia valgymo periodu Tai masažai. Anksčiau jų taip nevertinau, o dabar galvoju, kad jie irgi turėtų būti kiekvieno žmogaus gyvenime. Ir dėl kelių priežasčių.   

Teko bendrauti su ajurvedos tradicijų besilaikančia Kauneckų šeima. Jie kasdien vienas kitam daro masažus, nuo gimimo masažuoja dukras. Man tai pasirodė keista, bet paskui supratau, kad tai puiki sveikatos priemonė ir nuostabus būdas suartinti žmones. Prisilietimai reikalingi visiems, liečiant vienas kitą mes dalinamės geromis emocijomis, savo šiluma, rodome, kad tas žmogus mums rūpi ir yra brangus. Aišku, masažo salone antro komponento negausi Tačiau gausi profesionaliai atpalaiduotus raumenis, panaikintas visas įtampas, sumažintus nugaros skausmus. Ir tapsi šiek tiek ramesnis  

Beje, net jogoje yra tokia asana, kai reikia atsiklaupti, sugniaužti kumščius ir juos laikyti prie šonų, o tada galvą padėti ant žemės – puikus pilvo savimasažas. Leidžiu sau manyti, kad jogai irgi turėjo virškinimo problemų

Grįžtant prie jogurtų, dvi savaitės buvo puiki proga apmąstyti iš naujo savo gyvenimo būdą, suvokti, kokias turiu spragas, prisiminti mankštas, masažus. Daugiau įsiklausiau į savo virškinimo sistemą, žiūrėjau, kaip ji reaguoja į tam tikrą maistą, kas darosi, kai aš stresuoju (man kyla rūgštingumas – tada reikia daugiau vandens, mankštos arba masažo).

Supratau, kad per mažai geriu vandens, per dažnai jautriai reaguoju į kasdienes-stresines situacijas, tą stresą “gesinu” saldumynais ir riebesniu maistu. Tingiai mankštinuosi. Ir kad turiu nemažai virškinimo problemų – pilvo pūtimą, susikaupusias dujas, skrandžio rėmenį. Žodžiu, pamiršau save.

Siūlau ir jums sudalyvauti jogurto valgymo akcijoje, kad per tas dvi savaites suprastumėte, jog pamiršote patį svarbiausią žmogų – save

Ieva 

masažas ir mankšta

Šis vasaris stebėtinai darbingas mėnuo, jau senokai neturėjau tiek darbų, pareigų, užduočių, įsipareigojimų ir ATSAKOMYBĖS (Iš didžiosios, kad suprastumėte šio žodžio svarbą ir jėgą ).

Nuo ryto iki vakaro viską įgyvendinant, kuriant ir generuojant, karts nuo karto mane aplanko… tuštybės poreikis. Taip užsimanau nusipirkti ką nors visiškai kvailo, nereikalingo ir, pavyzdžiui, rožinio Noriu stoksoti į kokias nors tuščių žvaigždžių tuščias fotosesijas su prabangiomis suknelėmis, superiniu makiažu ir brangiausiais aksesuarais. Norisi pažiūrėti kokį nors serialą, kur užkadrinis juokas sufleruoja, kada pradėti šypsotis ir žvengti. Ir norisi su kuo prie didelio puodelio baltos kavos dideliame prekybos centre pasišnekėti apie vakarykštį super stiprų vėją…

Tuštybės poreikis. Nes pavargo galva. Nes ten per daug vietos užima ATSAKOMYBĖS jausmas. Nes reikia dėmesį koncentruoti į naujus laiškus, naujus skambučius ir naujas užduotis vienu metu. Nes smegenis spaudžia sąrašiukas darbų, kurį reikia padaryti… vakar.

Ir tam tokiam varginančiam chaose minčių, emocijų ir veiksmų staiga įsivyrauja tyla. Nes tu apžiūrinėji batus. Su raudonu padu. Nukainuotus. Su platforma. Ir jie visai patogūs, nežiūrint aukšto kulno. Juodi, o padas raudonas. Pajutot akimirkos tuštybės didingumą? Aha…

Štai todėl mes, matyt, perkam tiek visko, ko mums visai nereikia. Kaifuojam nuo tuštybės, nes pagaliau galvoje įsivyrauja tyla, nes sustoja akimirka, nes nutyla šurmulys, nes ATSAKOMYBĖ sumažėja iki atsakomybės.

Nes, po velnių, turi ką nors gauti kaip dovaną už visą tą triūsą!

O ką daryti? Juk brendam iš krizės. Kiekvienas kaip mokam…

Ieva

foto iš čia

Iš Pinkcity sužinojau, kad blogosferoje klaidžioja kažkoks apdovanojimas Stylish Blog ir staiga savo komentare matau, kad Amiga man jį suteikia, malonu Tikiuosi apdovanojimą gavau už stilingą turinį

Pažiūrėjau apdovanojimo gavimo taisykles, tai vietoj kuklių “ačiū, ačiū” reikia surašyti septynis dalykus apie save. Kebloka užduotis… Neseniai priėmiau sprendimą iš tinklaraščio pašalinti bet kokią informaciją apie save, kažkaip pasijutau nejaukiai, nes gal kartais per smarkiai čia pavarau Na, ir šiaip, kas jau suvokė, kas tokia esu, tas tegu ir žino. O kitiems gal ir nereikia…

Bet jeigu jau yra toks prašymas, tai pabandysiu įvardinti septynis dalykus apie save:

1. Mėgstu miegoti ne mažiau kaip 9 val. Ir keltis be žadintuvo visą savaitę.
2. Per savo žurnalistinę veiklą gerokai išeikvojau savo pakantumą svetimam kvailumui, tad šiuo klausimu esu nekantri.
3. Iš antro teiginio išplaukia trečiasis – apie 15 metų dirbu žurnalistinį darbą. Iš pradžių žurnalistika man buvo pomėgis, vėliau virto gyvenimo būdu, galiausiai įgavo normalią – darbo formą.
4. Mėgstu skaityti protingas protingų ir įdomių žmonių knygas. Dostojevskį skaitau tik rusiškai.
5. Mėgstu šunis.
6. Domiuosi žmogaus teisėmis sveikatos srityje, todėl dažnai rašau apie ŽIV infekuotus žmones, turinčius priklausomybę narkotinėms medžiagoms – šie asmenys yra labiausiai pažeidžiami, nes visuomenė juos stigmatizuoja. Nors neretai mūsų šalyje diskriminaciją patiria ir kitomis ligomis sergantys žmonės. 
7. Norėčiau, kad žurnalistai nustotų vartoti nepagarbius ir žeidžiančius žodžius – prostitutė ir narkomanas. Ir išmoktų labiau tolerantiškus žodžių junginius – sekso paslaugų teikėja ir priklausomas žmogus. Tikiu, kad žurnalistai turėtų būti didžiausi tolerancijos skatintojai.

Atrodo, tiek. Turiu apdovanojimą perduoti kitam blogeriui. Ankstesniame įraše surašiau tinklaraščius, kuriuos skaitau, tad jų dar kartą nevardinsiu, o perduosiu šį apdovanojimą blogeriui, kuris man artimas aptariamų temų prasme, man jis imponuoja savo drąsa ir ryžtu, na, ir tikėjimu, kad pasaulį galima padaryti geresniu  - tai Audrius Šimaitis.

Šiemet prisijungus prie savo tinklaraščio supratau, kad pernai buvau, matyt, pati neaktyviausia blog’ų skaitytoja. Kai gyvenau www.blogas.lt, neišvengiamai pasidairydavai į kitus, nes jie ten lyg ir po ranka. O dabar, kai sėdžiu savo kaime, turiu gerokai pasukti galvą, kad prisiminčiau, pas ką čia į svečius nueiti. Tuo tikslu ir buvo sugalvota naujienų prenumerata.

Šį mėnesį tinklaraštininkai užsiima savireklama, tad turiu puikią progą prisiminti, pas ką į svečius eidavau pernai. Dar kartą atsiprašau, kad retokai

www.nezinau.lt – čia lyg ir privalomas vizitas prenumeruoju naujienas. Nors turiu pripažinti, kad Džiugas vienu metu su blogoramomis irgi buvo užmetęs.

www.pinkcity.lt – viena pirmųjų mano prenumeratų. Labai patinka netikėtas rašymo stilius, visuomet gerokai nubloškiantis nuo kasdienybės pilkumos.

www.simaitis.lt – galėtų būsimajame LOGIN’e gauti metų debiuto titulą.

www.g-taskas.lt – geras sprendimas tiems, kas neturi laiko aktyviau kultūrintis. Kultūra ateina tiesiai į pašto dėžutę naujienų pavidalu. Beje, vieno konkurso metu esu laimėjusi knygą

http://racas.lt – puikus įrodymas, kad tinklaraštininkai gali kartais “pavaryti” ir išlikti gyvi

http://euroblogas.lt – geras pavyzdys, kaip bloginimą įsisavino organizacija ir nepasišiukšlino.

www.ekonaujienos.lt – startavęs kaip vieno žmogaus blog’as virto rimtu ekologiškos minties tinklalapiu. Patinka, kad kasdien pateikia ne vieną naujieną.

http://lies.lt – ištikimas mano komentatorius

http://praeivis.lt – jis vis čia praeina, pasišnekam

http://www.commonsense.lt – sudėtingas pavadinimas ir net nesu tikra, ar ne per daug jame pasikartojančių raidžių čia pastarojo meto mano nauja prenumerata. Iš vyriškų blog’erių serijos, bet kartais būna įdomu.

http://skaniai.lt – pramogai

BAISUS NEAPSIŽIŪRĖJIMAS, pamiršau paminėti http://dali.us Šimtas atsiprašymų

Šiemet gaivaliojantis nuo pošventinės depresijos, šiek tiek palandžiojau po tinklaraščius ir štai keletas mano naujų atradimų: rokiškis, utyra, reporteris, mantas.malcius.

Nors visus praeitus metus nebuvau tokia aktyvi skaitytoja ir komentatorė, net retai rasdavau laiko pabūti normalesnia rašytoja, tačiau kai kurios įžvalgomis norėčiau pasidalinti.

Pastebėjau, kad nemažai tinklalapių paprasčiausiai nustojo būti rašomi.

googlas kažkaip kritiškiau pradėjo žiūrėti į tinklaraštininkus ir visų jau nekiša į pirmą paieškos langą. Matyt, susikūrė kažkokią specialią atrankos sistemą, skirtą blog’eriams.

Ėmė dominuoti keletas tinklaraštininkų rūšių: vyrai, IT’istai, žurnalistai ir moteriškas laisvalaikis. Kažkada su Ežiukais iš www.studentusmedicus.lt paklejojom, kad galima būtų burtis tinklaraštininkams pagal temas, net galvojom, gal kursim sveikatos blog’erių tinklą. Analogiškų pamąstymų apie ekologistus girdėjau vieno Green drinks’o metu, tačiau pačiai internete teko aptinkti tik receptų tinklaraščių puslapį, kur sudėtos nuorodos į visus tokius blog’us.

Akivaizdu, kad lietuviška blogosfera išgyveno transformacijas, pokyčius, išsigrynino. Labai tikiuosi, kad kovo mėnesio LOGIN’e kas nors apie tai papasakos Mėgstu, kai kalba sociologai Visuomenėje vykstančius reiškinius stebėti įdomu ir smagu būti jų dalyviais

Ieva

foto iš čia

Viename žurnaliuke perskaičiau vienos etnologės žodžius, kad praėjusių metų palydėtuvės turi simbolinį ryšį su žmogaus gyvenimu – metai primena nugyventą gyvenimą. Nuo Kalėdų imame jausti mirties alsavimą ir elgiamės lyg prieš mirtį – atiduodame skolas, atsiprašome, nuveikiame kažkokius svarbiausius darbus, kelias dienas bandome pailsėti, pagulėti, pamąstyti.

Pagalvojau, kad per visą gyvenimą mes turime daugybę tokių metų trukmės gyvenimėlių. O jeigu taip žmogus tiksliai tiksliai žinotų, kad galės nugyventi ne vieną gyvenimą…

Vieną iš turimų gyvenimų tikrai praleisčiau darydama karjerą – visiškai nesvarbu kokioje srityje. Kaučiausi ir kovočiau, dieną naktį mąstyčiau tik apie darbą ir tikslo siekimą. Lipčiau per galvas ir svajočiau apie paaukštinimą. Nugyvenčiau šį gyvenimą suvokdama darbo ir pastangų svarbą siekiant tikslo.

Kitą gyvenimą pašvęsčiau kilniems darbams – rūpinčiausi vargšais gyvūnais, paliktais gatvėse, kąsčiau tunelius po greitkeliais varlėms, gal net išvykčiau į tolimus kraštus prižiūrėti dramblių ar į šiaurę ginti ruoniukų nuo žiaurių medžiotojų. Šis gyvenimas suteiktų man aiškų suvokimą, ką gali žmogiškas gerumas.

Trečią gyvenimą būčiau banditė, piktadarė, vagė, žudikė. Gyvenčiau gatvėje, kalėjimuose. Patirčiau visą purvą, slypintį žmogaus prigimtyje. Leisčiau sau būti bloga ir dėl to nesigailėti.

Ketvirtajame gyvenime tapčiau politike. Perprasčiau visas politines machinacijas, išmokčiau manipuliuoti žmonių sąmone, valdyti mases. Mėgaučiausi valdžia ir turtais. Dėl galios padaryčiau ką nors baisaus. Tapčiau korumpuota, imčiau kyšius. Paskui susivokčiau ir tapčiau švaria. Man nugyvenus šį gyvenimą, žmonės dar ilgai mane prisimintų, gal net būčiau įtraukta į vadovėlius.

Dar vieną gyvenimą paskirčiau tik sau – skaityčiau knygas, užsiimčiau dvasinėmis praktikomis, daug medituočiau, daryčiau jogą. Keliaučiau po įvairias šalis, ieškodama dvasingumo. Sutikčiau ne vieną Mokytoją. Gyvenimo pabaigoje parašyčiau apie tai knygą ir mirčiau šypsodamasi.

Šeštas gyvenimas būtų kaip eilinė diena, nes tai būtų eilinio žmogaus eilinis gyvenimas. Tiesiog dirbčiau, gimdyčiau ir auginčiau vaikus, kartais prabalsuočiau, savaitgaliais eičiau į svečius, galbūt teatrą, pirkčiau įvairius daiktus, dalyvaučiau mažuose renginiuose prekybos centruose. Ir taip visą gyvenimą. Ramų ir nuspėjamą.

Dar vieną gyvenimą būčiau kovotoja – už žmonių teises, už aplinkos apsaugą, už gyvūnus, už teisę turėti teises, žodžio laisvę ir dar daug už ką. Kiekviena diena tokio gyvenimo primintų mažą karą. Tapčiau labai stipria, gudria kovotoja, kuri turėtų visuotinę pagarbą ir kai kas manęs net bijotų. Nuveikčiau daug gerų darbų – dėl mano kovos būtų keičiami įvairių šalių įstatymai, žmonės keistų savo sustabarėjusią nuomonę, nustotų vadovautis šablonais. Pasaulis dėl mano veiklos taptų šiek tiek geresnis. O aš suprasčiau, kiek daug gali vienas žmogus.

Dar nugyvenčiau kelis nesusipratimų ir klaidų kupinus gyvenimus – viename iš jų būčiau priklausoma nuo narkotikų, kitame turėčiau nenormalius santykius su vyrais, dar viename būčiau priklausoma nuo tironiškos mamytės ir pusę gyvenimo vaduočiausi iš jos priklausomybės; kitame susirgčiau kokia nors liga, kuri mane palaužtų ir aš taip ir nesuprasčiau, kodėl susirgau; dar vienas būtų skirtas suvokti, kokiame pasaulyje gyvenu, nes biurokratinės klaidos ar visiško atsitiktinumo dėka tapčiau aplinkybių įkaite ir su tuo tektų susitaikyti; vieną gyvenimą ieškočiau vieots po saule ir taip nesuprasčiau, dėl ko aš gimiau.

Ir dar norėčiau vieno gyvenimo, kuriame būtų visų šių gyvenimų patirtys ir įgyta išmintis. O gal galima daugybės gyvenimų patirimus išgyventi tik vieno gyvenimo metu?

Linkiu nugyventi tokius metus, per kuriuos galėtumėte gyventi taip, kaip jus norite. Ir kad jose tilptų visos jūsų viltys, norai, geri ir blogi ketinimai, netektys ir atradimai, džiaugsmas ir skausmas. Pačių geriausių jums metų!

Ieva

Netyčia pažiūrėjau kriminalines naujienas (šiaip tokių naujienų vengiu) ir esu daugiau nei nustebinta. Pasirodo, lietuviai labai mėgsta vogti. Ir taip nevaikiškai – su dujomis bambilina Snoro bankomatukus, per vakarą apvažiuoja kelias rajono degalines ir “pasidaro” kelis tūkstančius. Nu fantastika!

O Holivudas kuria filmus apie bankų vagis. Štai čia mūsų kišeninėj Lietuvėlėj ketvirtą ryto sprogdinami bankomatai! Sutinku, ne bankas, bet toks lyg ir mažas bankiukas Vis tiek, sutikite, nerealiai drąsu

Aišku, mes turim tradicijas. Visi žinome Tadą Blindą, puikų vyrą, kuris iš vieno atiminėjo, kitiems davė. Jis buvo geras ir savotiškas herojus. Tad nenuostabu, kad palikuonys irgi kažko panašaus imasi. Tik klausimas, o kam ir ar bendrai duoda dabartiniai blindos? Dabar mes juos, tikriausiai, smerkiame, tačiau kaip pasikeistų mūsų nuomonė, jeigu išaiškėtų, kad dalį sumos jie perveda kokiems nors vargšams, na, ten vaikų namams ar vietinėms ligoninėms?  

Juk visi giliai širdyje galvojame, kad apiplėšti banką, tai įvykdyti kažkokį teisingumą. Ar ne taip?

Nes jie lobsta iš mūsų pinigų, iš visokių ten procentų, kuriuos iš mūsų nugręžia, nuo vienų daugiau (per būsto paskolas), nuo kitų mažiau (už algos pervedimus ar pinigų nusiuntimą mamai). Bankai yra blogi, jie lygioj vietoj pinigus kraunasi. Tad nieko blogo juos apvogti. Nedrąsūs mintyse apie tai pasvajoja, o drąsūs ima ir veikia.

Gimsta unikalios naujos legendos mūsų šalyje. Apie drąsią Lietuvą, kur gyvena drąsūs žmonės, ir Drąsius, ir tie, kas drąsiai sprogdina bankomatus, apvaginėja degalines su kaukėmis ant veido, drąsiai paišo netikrus pinigus, augina kanapes!.. Kaip smagu ir drąsu gyventi tokioje, drąsioje šalyje!

Galėtų koks Skaisgirys kurti tokį serialą kaip rusai turi “Naša Raša”, tik lietuvišką variantą – Drąsių žmonių drąsi šalis. Ką manot? Gal net visai nejuokingas gautųsi…

Ieva

vaizdelis iš   http://lt.wikipedia.org/wiki/Vaizdas:Tadas_Blinda_Pradzia_002_TB_be_veido.jpg

foto iš Facebook’o platybių

Leisiu sau pasigirti – šį penktadienį duosiu interviu Lietuvos radijo žurnalistei iš laidos “Mes, moterys”. Kalbėsimės apie mano blog’ą Džiaugiuosi, kad tradicinės žiniasklaidos atstovai susidomi broliais savo mažaisiais – tinklaraštininkais. Kadangi nedažnai tenka būti šitoj barikadų pusėj, t.y. būti kalbinamai, o ne pačiai pateikinėti klausimus, imu šiek tiek pergyventi Ir labai puikiai dabar suprantu visus savo pašnekovus, kuriems mano skambučiai sukelia nemažą stresą

Kada transliuos mano pokalbį dar nežinau. Dar kartą nepasikuklinsiu ir vėliau parašysiu tikslesnį laiką Tinklaraštininkai jėga!

Ieva