Vaikiška “kas būtų jeigu” situacija – skrendi, krenta lėktuvas ir tu su kažkokiais žmonėmis atsiduri negyvenamoj saloj. Visi, aišku, norėtų, kad tarp jų būtų nors vienas medikas. Leidau sau pafantazuoti toliau – jeigu tai krūva medikų, kurie skrenda į kokią nors konferenciją ir gali rinktis net pagal profesijas.

Aš pasirinkčiau minimalios invazijos odontologę, chirurgą ir fitoterapeutą ar homeopatą. Kodėl?

Jei suges dantis ir dar negyvenamoj saloj – tai baisiau nesugalvosi Kadangi dauguma dantistų šiais laikais labai jau instrumentiniai, geriau, kad tokiose ekstremalioj situacijoj būtų platesnio požiūrio dantistas. Toks, kuris greitai džiunglėse ras tinkamą instrumentą dantų valymui, išmokys visus tinkamai valyti dantis, seks, kad juos valytum tris kartus per dieną (negyvena gi sala, veikt nėr ką), po visokių rūgščių vaisių atsigertum vandens ir pan. It tokiu būdu sėdėtume visi toj negyvenamoj saloj su sveikais, baltais dantimis. Saldainių, kavos ir cigarečių gi ten nebūtų

Chirurgas būtų reikalingas ekstra atvejams – jeigu kam nors apendicitas, gimdyti, koja gangrenuoja ir pan. Čia be jų sadizmo išsiversti nepavyktų. Jis dar galėtų turėti papildomą veiklą – skrostų sugautus gyvūnus

O štai gydytojas homeopatas ar fitoterapeutas tam pačiam miškelyje-džiunglėse rastų augaliukų, vabaliukų ir dar kažko, kas išsaugotų gyvybę po invazinių operacijų; padėtų atsistatyti, greičiau gyti ir pan.

Fitoterapeutas ten, džiunglėse, turėtų daugiausia darbo, nes jam reikėtų sugalvoti visokių užpiltinių ir “tablečių” visokiems smulkiems sveikatos sutrikimams ir negalavimams. Jeigu jis dar būtų išklausęs kursus apie minties ir kūno ryšį, galėtų visus išmokyti tinkamai mąstyti, kad savo mintimis negyvenamos salos gyventojai neprisišauktų ligų.

Žodžiu, aš jau turiu apie ką mastyti skrendant lėktuvu, kai pradės purtyti O jus kokių turite pageidavimų dėl negyvenamos salos?

Ieva

vaizdelis

Atrodo, kasmet tampi vis protingesnis ir tokius dalykus kaip kalėdiniai norai palieki vaikams ir reklamos kūrėjams. Tačiau vis tiek sunku atsilaikyti ir nors minutę nepagalvoti apie tai, ko iš tiesų paprašytum Kalėdų Senelio, jei jis toks iš tikrųjų būtų.

Su amžiumi (nerašau senstant – grubokai skamba) vis dažniau tavo linkėjimuose pirmoje vietoje atsiranda žodis “sveikatos”. Ne kažkokios sunkiai suvokiamos ir neapibrėžiamos laimės ar sėkmės, ne pinigų, kurie yra pati efemeriškiausia sąvoka (nes jų niekada nebūna pakankamai), net ne visų svajonių išsipildymo (kartais tik kai jos išsipildo suvoki, kokios kvailos jos buvo), o linki labai aiškios, konkrečios, apčiuopiamos sveikatos.

• Kad nekankintų nugaros, pilvo, sąnarių ir galvos skausmai;
• kad kas mėnesį nevargintų peršalimo simptomai;
• kad nesijaustumėte blogai dėl pilvo pūtimo, vadinasi, kad virškinimo sistema veiktų puikiai;
• ir kad nuo to pertekliaus stresų neatsivertų opa ar nepaaštrėtų gastritas;
• kad niekada nebūtų pleiskanų ir nagų grybelio;
• kad akinius pirktumėte tik dėl įvaizdžio, o ne prastėjančio regėjimo;
• kad neaugtų svoris;
• kad kepenys, inkstai, tulžis ir kiti vidaus organai veiktų puikiai ir ten nesiformuotų akmenys;
• kad spaudimas niekada nekiltų ir kad nebūtų infarktų;
• kad širdis nepavargtų ir būtų sveikut sveikutėlė;
• kad protas ir gera nuotaika jūsų neapleistų, užleisdami vietą depresijai ir kitoms psichikos ligoms;
• kad lėtinės ligos pamirštų kelią į jūsų namus;
• kad onkologija jums skambėtų tik kaip tolimas aidas;
• kad visiems laikams pamirštumėte kelią į polikliniką ir ligoninę…

Ar viso to galima paprašyti Kalėdų Senelio? Jis juk irgi, berods, ne jaunas ir antsvorio turi, turėtų suprasti…

Linkiu visiems SVEIKATOS!

Ieva

paveiksliukas

Viena jautriausių visuomenės temų – seksualinis vaikų išnaudojimas. Paramos vaikams centras pradeda socialinę kampaniją „Blogas prisilietimas“, kuria siekiama apsaugoti vaikus nuo blogų prisilietimų ir išmokyti suaugusius atpažinti nuskriaustą vaiką, kad apie tai laiku būtų pranešta atitinkamoms tarnyboms.

Smurtas prieš vaikus

Pernai Paramos vaikams centre pagalba buvo suteikti 57-iems seksualinį smurtą patyrusiems vaikams. Daug vaikų tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje nepatenka
į jokius statistinius duomenis. Blogą prisilietimą patyrę vaikai slepiasi ir nenori būti matomi.

Pasak vaikų psichiatro Lino Šlušnio, suaugę yra linkę manyti, kad seksualinis smurtas yra pats baisiausias, už tai baudžiama atitinkamai. „Nereikėtų pamiršti, kad bet koks smurtas vaikams palieka didelius randus. Tyrimai rodo, kad tie randai yra labai panašūs, nepaisant to, ar tai yra nepriežiūra, fizinis smurtas, psichologinis ar seksualinis. Vaikai patiria tuos pačius sukrėtimus, įvyksta ilgalaikis poveikis jų raidai, vystymuisi. Mes Lietuvoje turime visas smurto rūšis, tačiau mažiau kalbama apie, pavyzdžiui, nepriežiūrą. Tuo tarpu medikams neretai tenka susidurti su vaikais, kurie yra apleisti, neprižiūrėti. Psichologiškai toks vaikas jaučiasi panašiai, kaip patyręs seksualinį smurtą –
jis nori būti nematomas, jų pasitikėjimas savimi ir savivertė yra stipriai palaužti“, – sako psichiatras L. Šlušnys.

Jis ragina suaugusius atsikratyti baimės. „Suaugę išsigąsto to, ką sako vaikas, nes nežino, ką su tuo daryti, ką daryti su vaiko randu. Jie išsigąsta ir ima galvoti, kad gal tai tik vaiko fantazija. Dar sunkiai jiems būna patikėti vaiko žodžiais, nes tie smurtautojai neretai gali būti pažįstami patiems suaugusiems. Todėl vaiko artimieji ima neigti, vengia kontaktų su vaiku ir stengiasi, kad daugiau apie tai su vaiku nebūtų kalbama. Suaugę turi padėti vaikui ir patys nustoti bijoti. Kreipkitės į specialistus, kurie padės išsiaiškinti, ar vaiko kalbos turi pagrindą“, – pataria psichiatras.

Esame atsakingi už vaikus

Mūsų šalies visuomenė skaudžiai priima seksualinio smurto prieš vaikus atvejus. Pasak Vaiko teisių apsaugos kontrolierės Editos Žiobienės, tėvai turi kalbėtis su vaiku apie tai, kas ir kiek gali prie jo prisiliesti.

„Patirtis rodo, kad vaikai seksualinę prievartą patiria iš artimų asmenų, pažįstamų. Tai vyksta jų pačių namuose, mokymo įstaigoje, todėl labai svarbu tą prievartą pastebėti. Atkreipčiau dėmesį į ištirtas bylas, iš jų mes matome, kad dažniausiai tai nebūna vienkartiniai atvejai, vaikas būna išnaudojamas ne vienerius metus. Vaikas negyvena vakuume. Jis kasdien praeina pro kaimynus, mokytojus. Vaikas ima slėptis, užsidaro savyje, kai patiria smurtą. O suaugusių uždavinys matyti tai. Pagal įstatymus, nesvarbu ką mes veikiame ir kokias pareigas užimame, mes visi esame atsakingi už vaikus. Pastebėję kažką negero turime pranešti. Tai visų pareiga, nors ypač atidūs turi būti švietimo, sveikatos įstaigų darbuotojai. Tie žmonės, kurie tiesiogiai susiduria su vaikais, jie neturėtų būti abejingi“, – sako Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė.

Su vaiku reikia kalbėtis

Pasak „Paramos vaikams centro“ direktorės, psichologės-psichoterapeutės Aušros Kurienės, vaikai patys neapsigins nuo jos skriaudžiančių žmonių. „Mes, suaugusieji, turime žinoti, kaip elgtis, kai įtariame, kad vaikas gali būti seksualiai išnaudojamas. Viliamės, kad socialinė kampanija „Blogas prisilietimas“ atkreips dėmesį į seksualinę prievartą patyrusius vaikus bei išmokys suaugusius gebėti atskirti vaikų, patyrusių seksualinį smurtą, elgsenos pokyčius“, – sako A. Kurienė.

Blogas suaugusiųjų elgesys sugriauna vaikų pasitikėjimą žmonėmis, savimi ir pasauliu. Kad tai neįvyktų reikia dažniau kalbėti su vaiku. Pirmiausia, leisti jam aiškiai suvokti, kad jis turi nebijoti kalbėti apie blogus prisilietimus. Antra, patiems suaugusiems tikėti vaiku. „Tyrimai rodo, kad daugybė seksualinės prievartos atvejų lieka nežinomi specialistams. Šalia esantys suaugusieji dažnai netiki vaiko pasakojimais, nepastebi jo siunčiamų signalų arba kilus įtarimui nesikreipia pagalbos. Patiems vaikams sunku atskleisti patirtą prievartą, nes jie bijo, jaučiasi kalti, pasimetę, nesupranta, kas su jais vyksta. Vaikai apie patirtą seksualinę prievartą nemeluoja, jie slepiasi, gėdijasi, o dažnai net nesupranta, kad vyksta kažkas blogo“, – sako psichologė-psichoterapeutė A. Kurienė.

Vaikas keičiasi

Socialinės akcijos sumanytojai ragina tėvus kreipti dėmesį ne tik į savo vaikus. „Esame kaimynai, giminaičiai, draugai. Visiems vaikams reikia pagalbos. Todėl atkreipkite dėmesį į tokius akivaizdžius pokyčius – vaikas ima dažniau sirgti. Jam skauda tai galvą, tai pilvą, gali pykinti, bus padidėję limfmazgiai. Apsilankius pas gydytoją, tyrimai nerodys jokios priežasties“, – sako A. Kurienė.

Ji taip pat rekomenduoja jautriai reaguoti į staigų vaiko elgesio pasikeitimą. Jei vaikas iš linksmo ir aktyvaus virsta rimtu ir užsidariusiu; jei smalsus vaikas nustoja bet kuo domėtis; jei ramesnis vaikas staiga tampa pernelyg linksmas ir t.t. Pasak psichologės A. Kurienės, bet koks vaiko elgesio pasikeitimas rimta priežastis su juo pasikalbėti.

„Žinoma, šis pokalbis gali būti sudėtingas, tačiau labai svarbus, padedantis išvengti seksualinio išnaudojimo. Ruošdamiesi tokiems pokalbiams, galite pasitarti su specialistu – gydytoju, mokytoju ar psichologu“, – pataria A. Kurienė.

Faktai apie seksualinę prievartą:

• PSO duomenimis, apie 20 proc. moterų ir 5-10 proc. vyrų teigia vaikystėje patyrę seksualinę prievartą;
• Remiantis skirtingais tyrimais, atliktais 2008-2010 m., Lietuvoje vaikų, patyrusių seksualinį smurtą, buvo iki 27 proc.;
• Vaiko seksualinis išnaudojimas gali trukti daugelį metų, kartais – iki pilnametystės;
• Didžioji dauguma seksualinio išnaudojimo atvejų niekada nebūna atskleisti;
• 80 proc. seksualinio tvirkinimo atvejų vaikai gerai pažįsta tvirkintoją, tik 10 proc. vaikų nukenčia nuo nepažįstamųjų.
• Jungtinių Tautų vaikų fondo „Unicef“ skaičiavimais, kasmet apie 2 milijonai vaikų patiria seksualinę prievartą.

Kaip apsaugoti vaiką?

• Pasakykite, kad jis turi teisę atsisakyti daryti tai, kas jam kelia nerimą ir atrodo netinkamas elgesys.
• Paaiškinkite, kad vaikas turi pasakyti patikimam suaugusiam, jei kitas žmogus netinkamai jį palietė.
• Visada išklausykite vaiką, kai jis nerimauja ar bijo.
• Paaiškinkite, kur jis gali gauti paramą ir patarimų.
• Jei esate susirūpinę, kad vaikas gali būti nukentėjęs nuo seksualinės prievartos, pasitarkite su psichologu arba vaiko teisių apsaugos specialistu savo rajone.

Kur kreiptis pagalbos?

Paramos vaikams centras. Tel. (8 5) 271 59 80, 8 611 43567, info@vaikystebesmurto.lt

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos linija vaikams – 8 800 01230

Vaikų linija – 116 111.

Jaunimo linija – 8 800 28888

Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai kiekviename mieste ir rajone.

Daugiau informacijos apie vaikų seksualinio išnaudojimo požymius, apsaugos ir pagalbos būdus, apie pagalbą vaikams sužinosite www.vaikystebesmurto.lt

paveiksliukas

Sekmadienį buvau puikiam renginy. Priklausomų asmenų reintegracijos bendruomenės “Aš esu” ir interneto dienraštis www.bernardinai.lt pristatė knygą, kurią planuoja išleisti kitų metų pavasarį. Knyga bus įdomi priklausomiems asmenims, jų artimiesiems. Ten nebus moralų, smerkimo ir ji įneš daug aiškumo. Nes dabar sunku kovoti su mąstymo šablonais:

Priklausomybės – tai žmogaus pasileidimas.

Nesiliauja gerti ar vartoti, nes jam, matyt, patinka.

O kiek visokių netinkamų požiūrių yra geriančio ar narkotikus vartojančio žmogaus artimųjų galvose! O juk visa sovietmečio karta, kurių tėvai leisdavo laiką ant sofos su buteliu alaus rankose, puikiai žino, kas yra alkoholizmas. Dabartinių paauglių tėvai nežino, ką daryti su į narkotikus įnikstančiais vaikais. Tai kiekvienai šeimai svarbi tema.

Kad sutemos išsisklaidytų ir leidžiama ši knyga. Aš jau finansiškai prisidėjau ir dar prisidėsiu prie jos išleidimo. Raginu ir jus padaryti gerą darbą artimui savo. Artėja Kalėdos, visus tuoj pramuš ant gerumo :) Lai pramuša ir jus

plačiau apie galimybę paremti:

tel. ( 85) 231 3009

redakcija@berbardinai.lt

O čia apie patį bernardinų projektą – www.bernardinai.lt/sveikasgyvenime

Ieva

Pastaruoju metu žodis stresas kažkaip jau ima nusivalkioti. Jį visi vartoja ir jis kuo toliau, tuo mažiau kelia kažkokias neigiamas asociacijas, susirūpinimą ar norą kažką keisti. Gyvenimas įtemptas, kasdieną vis naujiena, stresą patiriame nuolat, todėl sergame ir nieko čia keisto. Kitiems gi tas stresas tai eilinis žodelis, nekeliantis jokių asociacijų. Prieš gerą savaitę mano gyvenime nutiko įvykis, kuris iš esmės pakeitė mano požiūrį į stresą. Patyriau didelį stresą, apie tai net dabar man nėra lengva rašyti.

Turiu nedidelį šunelį, kurį kasdien vedu pasivaikščioti. Buvo eilinis ramus šeštadienio rytas, gatvės tuščios, išėjom pasivaikščioti. Ir mus užpuolė du dideli šunys. Negalvodama čiupau šunį ant rankų ir sukiojausi nuo lojančių užpuolikų, nes suvokiau, kad jei jis atsidurs ant žemės – jie jį sudrąskys. Rėkiau fu, bet vienas šuo toliau mane atakavo. Ir vieną akimirką pajutau jo dantis, slystančius per nugarą. Jei jis būtų užčiaupęs burną, būtų įkandimas. Tada kažkaip, matyt, labiau supykau ir užrėkiau fu. Jis pradėjo trauktis, o aš ryžtingai pasukau namo. Pasukus už kampo nuleidau šunį ant žemės ir mes bėgom. Namie pradėjo labai smarkiai drebėti rankos, apsiverkiau, paskui nusiraminau ir paskambinau pasiskųsti policininkams.

Po to nutikimo pamenu kelias dienas negalėjau prisiversti dirbti, mintyse vis kartojasi ta situacija…  O praėjus lygiai savaitei, vieną rytą prabudau ir supratau, kad man viską skauda: skaudėjo vieną akį, šoną kur inkstai, kelį, kojų raumenis, pykino. Tai tęsėsi visą dieną, nieko nedariau, gulėjau ir sirgau. Kitą rytą nieko neskaudėjo! O juk dar vakar negalėjau sulenkti kojos ir net šlubčiojau. Šnektelėjau apie tai su kūno terapeute Rasa, tai ji pasakė, kad čia iš kūno “išėjo” stresas. Pademonstravau didžiulę drąsą (kai kurie pažįstami sakė, kad būtų metę šunį ir patys gelbėjasi), už drąsa “atsakinga” inkstų zona, o mano jausti simptomai – tai visokių inkstų susirgimų simptomai. Dieną prieš tą “viską skauda” dariausi masažą, pasak Rasos, raumenų atsipalaidavimas leido “atsipalaiduoti” ir stresui. Dar vienas įrodymas, kad masažai yra gerai

Perskaičiau apie stresą tokį netrumpą ir nelabai paprastą, bet geros specialistės straipsnį. Čia yra neblogų patarimų, kaip atsigauti po streso. O Rasa patarė pirmiausia nueiti į tualetą po didelio streso nusišlapinti. Paklausiau, kas būtų jeigu nebūtų man nutikę, jeigu nebūtų tos “viską skauda” dienos. Ji sakė, kad būtų atsiradusi kokia nors liga – iš akies skausmo galėjo išsivystyti konjuktyvitas, iš inkstų – koks akmenligės priepuolis ar uždegimas, galėjo būti ir kelio rimtesnis ir ilgesnis skausmas. Žodžiu, gerai, kad fizine prasme stresas iš kūno išėjo.

Dabar reikia susitvarkyti su baime, kuri liko. Baimė išgirsti šuns lojimą. Baimė vienai vedžioti savo šunį. Tamsių gatvių baimė. Tuščių gatvių baimė. Ir garso, panašaus į šuns letenų caksėjimą, baimė.

Kaip ją išvaryti iš savo kūno?

Ieva

šuo

Ne taip seniai buvo minima Kovos su prekyba žmonėmis diena. O štai neseniai Facebook’e buvo mušami pavojaus varpai, nes dingo mergina. Paskui vienas dienraštis rašė, kad ta mergina gal yra elitinė sekso darbuotoja, nes kažkur buvo rastas skelbimas su nuotrauka. Jau įsivaizduoju, ką pagalvojo minia – “čia visi pergyvena, o ji ten pramogauja”. O gal ji tokia veikla užsiima ne savo noru? Bet ne apie tai čia noriu išvedžioti. O apie neadekvatų požiūrį į dingstančius asmenis. Jie nėra dėl to kalti.

Gal šiek tiek pavėluotai, bet įdėsiu vieno pranešimo spaudai, skirto šiai temai, ištrauką:

Kas tampa auka?

Tarptautinė migracijos organizacija (TMO) rašo, kad prekyba žmonėmis yra viena iš didžiausių migracijos problemų Lietuvoje. Lietuva yra tranzito ir
kilmės šalis prekybos žmonėmis maršrutams iš Rytų į Vakarų Europą.

Pasak psichologės Jurgos Dapkevičienės, neretai galvojama, kad prekybos žmonėmis aukomis tampa tik seksualines paslaugas teikiančios moterys (SPT). „Žinoma, jos labiau rizikuoja, nes gyvena ekonominiame šešėlyje – verčiasi nelegaliu darbu, neretai būna priklausomos nuo narkotikų ir alkoholio. Jų suteneriai, „draugiški” klientai, kuriuos aptarnauja nemokamai, visapusiškai jas išnaudoja ir netgi parduoda. Tapti prekybos žmonėmis aukomis labiau rizikuoja neseniai pradėjusios dirbti gatvėje moterys, jos dar neturi gatvės gyvenimo patirties, nežino šio gyvenimo normų ir taisyklių. Taip pat didesnis pavojus kyla toms, kurios dirba vienos. Tačiau prekybos žmonėmis auka gali tapti bet kuris žmogus, kurio gyvenime atsiranda žmonių pardavėjas”, – sako su prekybos žmonėmis aukomis
dirbanti psichologė Jurga Dapkevičienė.

Ekonominis sunkmetis pakeitė prekybos žmonėmis formas, mastus, prekybos žmonėmis aukų verbavimo taktiką ir išnaudojimo būdus. Krizės metu išnaudojimo formos darėsi daug įvairesnės, o į verbuotojų pinkles pateko vis daugiau aukštesnį išsilavinimą turinčių žmonių, kurių anksčiau prekybos žmonėmis problema nepasiekdavo.

Kaip gyventi po to?

Asociacijos „Demetra” kabineto duris neretai praveria moterys, kurios išsilaisvino iš prekybos žmonėmis vergovės. Pasak psichologės J. Dapkevičienės, jų patirtos traumas dydį sunku pervertinti. „Tai iš tiesų vienas didžiausių nusikaltimų prieš žmogų, pasikėsinimas į sielą ar net jos nužudymas. Klasta, prievarta, melas,
pasikėsinimas į laisvę, nežinomybė – visa tai primena trėmimo siaubą. Parduota moteris nustoja būti žmogumi, tampa verge, kuri neturi jokių teisių, žodžio
laisvės, nežino, kas jos laukia ateityje, patiria grėsmę gyvybei. Visa tai sukrečia, sukelia sunkiai aprėpiamus ir įsisąmoninamus emocinius išgyvenimus, kurie paskui iškyla kaip košmariški sapnai, baimės, nemiga, migrena, psichosomatiniai sutrikimai. Baimė, gėda, prislėgta nuotaika, bejėgiškumas, verksmingumas, žema savivertė, kaltės jausmas, pyktis, savižudiškos mintys, nepasitikėjimas savimi ir aplinkiniais (ypač vyrais) taip pat būdingi trauminio patyrimo bruožai. Reikia ne vienerių metų terapijos bei gyvenimo saugioje, palaikančioje aplinkoje, kad prekybos žmonėmis aukai grįžtų adekvatus pasaulio, aplinkinių ir savęs suvokimas”, – sako psichologė.

„Seksualines paslaugas teikiančios moterys, kurios tapo prekybos žmonėmis aukomis, išsivadavo ir grįžo namo, patiria dvigubą stigmą. Jos nenori kreiptis į
policiją, nes jas pažįsta kaip dirbančias gatvėje. Jei kreipiasi, nori nubausti prekeivį žmonėmis, joms pasakoma, kad pačios kaltos. Visuomenės logika ir
moralė šitoje vietoje pasidaro labai lanksti. Tarsi seksualines paslaugas teikianti moteris, pradėjusi tuo verstis, praranda teisę į savo kūną. Jei vyras
sumoka pinigus, jis gali tyčiotis, mušti, žeminti? Ir parduoti? Atimti teisę į laisvę?” – retoriškai klausia psichologė.

Asociacijos „Demetra” patalpose kasdien lankosi seksualines paslaugas teikiančios moterys. Jos čia gauna medicinines konsultacijas, psichologinę ar socialinę pagalbą. Ir tik čia jos išdrįsta pasakyti, kad buvo tapusios prekybos žmonėmis aukomis.

„Dažniausiai apie šią nelaimę prasitarima lyg tarp kitko, nors iš tikrųjų ji yra persmelkusi visą asmenybę. Sunku nupiešti prekybos žmonėmis aukos portretą, nes jis – pilkas ir bespalvis. Atrodo, kad emocijos, ryškūs asmenybės bruožai nusitrynė ir liko tik nepastebima, neįsidėmėtina kaukė. Gali būti, kad toks ištirpimas minioje – tai apsauginė reakcija, stengiantis niekam nekristi į akis, nebepakliūti į jokį akiratį“, – pasakoja psichologė.

Ieva

Plakatas sukurtas asociacijos “Demetra”

Visais laikais netyla viena suaugusių problema – kaip bendrauti su paaugliu? Jie nesiklauso, jie prieštarauja, jie maištauja. Mano giliu įsitikinimu, tai vienintelis periodas žmogaus gyvenime, kai jis yra sąžiningas, kai jis elgiasi ir mąsto teisingai. Jeigu žmonija išliktų nuolatinėje paauglystėje – pasaulis būtų gražesnis, mes nenaikintume savęs ir kitų, mes gal išliktume žmonėmis…

Iki 13-14 metų žmogui “sueina” pagrindinė informacija apie gyvenimą šiame pasaulyje, apie tą gausybę prieštaravimų, su kuriais vėliau teks gyventi, apie nuolatinę žmonių dviveidystę, apie neteisybę, kurią jie patys sukuria ir pateisina, apie gobšumą, kuris vadinamas versliškumu. Įsivaizduokit, gyveni sau tokiam pasauly, kur viskas rožine spalva, kur daug mielų žvėriukų, kur visi geri ir duoda saldainių. Ir staiga tave užgriūna tokia lavina suvokimo, kas yra gyvenimas.

Argi nelogiška, kad tai suvokus sakai – “na ir šūdas!”, “kaip taip galima?”, “ir visi su viskuo sutinka?”, “ir man iki mirties reikės šitam pasauly gyventi?”. “Aš nesutinku, man tai nepatinka, tai nepriimtina, tai neteisinga!” – “Toks gyvenimas”. Nesąmonė! Štai kodėl paaugliai pradeda rūkyti, nes tai pasąmoninis noras nusižudyti. Dabar jau populiariau vartoti narkotikus – tai padeda kuriam laikui “išeiti” iš šitos planetos. Paskui jie ima daryti viską priešingai nei sako tėvai, nes tėvai yra tokie patys nudebilėja šio pasaulio nariai. Todėl prieštaraujant jiems, prieštaraujama visai sistemai – prisidarai skylių kūne, tatuiruočių, rengiesi taip, kad nervintum kitus, ryškiai dažaisi veidą, keikiesi ir pan. Kai tampa visai nepakeliama – atsiranda minčių apie mirtį. Juk akivaizdoje visos tos ateities, kurią tau siūlo suaugę, kitos išeities nėra – reikia pabėgti… Ir Dieve, kaip tai tikra ir nuoširdu!..

O paskui sistema (tėvų, mokytojų, visuomenės pavidalu) sulaužo tą jauną žmogų, perlenkia kaip jauną medį, nulaužo jam sparnus, nuplėšia jo rožinius akinius, nuplauna ryškų gotišką makiažą. Ir paauglys užauga. Nes tokių sąžiningų, teisingų maištininkų niekam nereikia. Jei jų bus daugiau, jie gali sugriauti sistemą. Dar privers prekybininkus, farmacininkus ir kitokius pinigų darytojus būti sąžiningais ir teisingais. Dar žiūrėk, reikės nustoti žaisti tuos žaidimus, kurie vadinasi politika. Gal dar nustosime žudyti vieni kitus, gyvūnus, paukščius ir žuvis? Gal reiks liautis medžioti ir kariauti? Ne, niekam to nereikia. Todėl pasistenkime kuo greičiau paauglius paversti “normaliais” suaugusiais.

Džiaugiuosi, kad žemėje vis dėlto net ir praėjus paauglystei lieka žmonių, kurie nenustoja prieštarauti sistemai, kurie kovoja, maištauja, kurie atvirai sako, kad “karaliai nuogi”, kad skriaudžiamam skauda, kad blogai krautis turtus kitų gyvybių sąskaita, kad melagiai, apgavikai, vagys valdo pasaulį. Gal dar šitas pasaulis gali būti išgelbėtas?

Todėl noras žudytis nėra protingas sprendimas. Sprukti nėra drąsu, tai silpnumo požymis. Geriau kovoti, pabandyti pakeisti ir netikėti tais, kurie sako, kad vienas nieko negali. Didžiausias revoliucijas pasaulyje sukeldavo dažniausiai vienas žmogus. Viskas prasideda nuo vieno žmogaus. Ir aš tikiu paaugliškos sielos tyrimu. Tikiu, kad įdingiausia sistema nepajėgi sugriauti ir sunaikinti to nuoširdaus pasipiktinimo, tos vidinės atskiro žmogaus jėgos. Ir net vieno žmogaus pastangos gali pakeisti pasaulį.

Tereikia neleisti savyje numirti paaugliškam tyrimui, idealizmui, entuziazmui, nuoširdžiam kovotojui.

O ar jums viskas patinka šioje žemėje? Tai kodėl su tuo susitaikėt?

Ieva

nuotrauka 

 Irina Teplinskaja

Šiuo metu prenumeruoju naujienas iš vieno Vakarų Europos ir Centrinės Azijos tarptautinės koalicijos dėl ŽIV gydymo tinklalapio. Jau kelios dienos kaip šis regionas dūzgia kaip avilys. Pasienyje buvo sulaikyta ir narkotikų gabenimu įtariama žymi ŽIV aktyvistė Irina Teplinskaja. Esu apie ją anksčiau rašiusi, man asmeniškai teko su ja bendrauti, kai ji lankėsi Vilniuje. 

Situacija labai įtempta, nes akivaizdu, kad moteris buvo “pakišta”, kad ją galima būtų visiems laikams nutildyti. Irinos gyvenimo istorija – tai ilga ir sunki kova su priklausomybe nuo narkotikų. Ji išbandė pakaitinį gydymą metodonu, tačiau, aišku, ne toje šalyje, kur ji gyvena. Irina yra iš Kaliningrado, vadinasi, iš Rusijos, vadinasi, pakaitinis gydymas – tai narkotikų platinimas, nes Rusijoje visi nuo priklausomybės sveiksta tik Dievui padedant. Metadonas pas juos įstatymiškai uždraustas kaip ir kiti narkotikai.

Irina vieną dieną užsikrėtė ŽIV. Kažkas (jos žodžiais, pakaitinis gydymas) padėjo jai atsitiesti ir tapti aktyvia veikėja. Pati daug ką praėjusi, ji suvokia priklausomų nuo narkotikų asmenų poreikius, žino, kaip yra pažeidžiamos jų teisės, turėdama ŽIV, ji patiria papildomą diskriminaciją ir stigmą. Irina savtiškai išgarsėjo, kai apskundė Rusiją žmogaus teisių gynimo organizacija dėl pakaitino gydymo nuo narkotikų nebuvimo.

Iš štai dabar, po trijų mėnesių buvimo Ukrainos vienuolyne (kur ji praeidinėjo reabilitaciją, ten ji gėrė tik tabletes, reikalingas ŽIV gydymui), ji grįžta namo, į Kaliningradą. Ją sulaiko oro uoste, jos daiktų apžiūra, jos pačios tikrinimu užsiima apie penkiolika žmonių. Negudriame jos bagaže – rankinis krepšys ir tašė su dviem pyragais iš Ukrainos, po iškratimo, staiga atsiranda kažkokia tabletė. Ją suima.

Trečią dieną stebiu įvykius iš tarptautinio susirašinėjimo. Irina suėmimo dieną prisipažįsta, kad bijo, nes kalėjime ji gali mirti, antiretrovirusinį gydymą gaunančiam ŽIV infekuotam asmeniui, pakanka kelias dienas negauti šio gydymo, kad imuninė sistema pasiduotų ir prasidėtų AIDS. Vėliau ji rašo, kad net keturi juristai, žmogaus teisių gynėjai, imasi jos ginti. Ji pati pasisiūlo atlikti kraujo tyrimą dėl narkotinių medžiagų – jos kraujyje nieko nerasta.

Įvairių ŽIV pacientų organizacijų atstovai siūlo jai pagalbą – rašyti kreipimąsi į valdžios institucijas, platina informaciją žurnalistams, kai kas siūlė bėgti iš Kaliningrado ir prisiglausti pas juos. Apie tai aš irgi pagalvojau. Juk ji sėkmingai galėjo prašyti bet kurios šalies politinio prieglobsčio. Akivaizdu, kad ten tame orouoste buvo veikiama pagal 1937 m. Rusijoje galiojusią tvarką – nutildyk kitaip kalbantį, mąstantį ar veikiantį. Jei jau Baltarusijos žurnalistė Natalja Rodina prašėsi politinio prieglobsčio iš Lietuvos valdžios, kodėl kaliningradietė negali pasiprašyti?

Bėda tame, kad kuris laikas Lietuvos politikai irgi galvoja, kad pakaitinio gydymo mūsų šalies narkotikų vartotojams nereikia. Kaip visada, “originalių” žmogaus teises pažeidžiančių sprendimų sumanytojas – Kazimieras Uoka. (Kodėl niekas garsiai nepasako, kad tokie pasiūlymai byloja apie žmogaus parsidavimą narkotikų prekeiviams? Juk žmogus, kuris negauna išeities iš narkomanijos, toliau lieka vartotoju, vadinasi, neša pinigus narkotikų gamintojams ir platintojams). Atsirado net 50 ne mažiau “genialių” Seimo narių, kurie tą įstatymo projektą pasirašė. Pasaulio sveikatos organizacija greitai į tai sureagavo pasipiktinimo raštais. Iš tikrųjų, mes juk Europa, pas mus demokratija ir teisės į gydymą pažeidinėti nereikėtų. Tačiau jeigu jau nuėjo tokia banga ir net iš Seimo, tai kaip reikėtų elgtis aukščiausio lygio valdžios pareigūnams, jeigu tektų prieš visą Europą pasakyti “mes nepritariam tam, kas dedasi Rusijoje”?

Labai tikiuosi, kad Irinos neuždarys į kalėjimą. Tikiuosi, kad tie jos juristai sugebės apginti jos teisumą. Priešingu atveju… Nugalės sistema, o ne paprastas žmogiškumas. 

Ne veltui Rusijoje gyvena toks rašytojas Vladimir Sorokin. Baisiai jau sukrečiančiai, bet galbūt, teisingai jis rašo. Knygoje “Opričniko diena” jis pasakoja apie keistą ateities Rusiją, kurioje kažkaip keistai derės naujosios technologijos ir senieji sprendimai. Su šilumos radarais randi besislepiantį tau nepatinkantį žmogų ir paskui prie jo namų, kieme, jį ir pakari, nes jis “neteisingas” pagal valdžios suvokimą. Sorokin’as galbūt, kaip daugelį dešimtmečių, įprasta Rusijoje, kitais būdais (per literatūrą, muziką, kiną) bando pasakyti teisybę? O štai istorija su Irina Teplinskaja – tai dar vienas įrodymas, kad ta aprašyta sistema veikia. Tik kas atras drąsos jai pasipriešinti? Buvusi priklausoma, ŽIV infekuota? Ją palaužti lengviau nei bet ką kitą…

Ieva

Skaitau labai mažo tiražo knygą rusų kalba apie įtaką, daromą per socialinius tinklus. Ir radau nemažai įdomios informacijos ir skaičių apie tinklaraštininkus. Pacituosiu:

“Šiandien pasaulyje 200.000.000 tinklaraščių. 54 proc. tinklaraštininkų publikuojasi kasdien.

Pirmas tinklaraštis atsirado, atrodytų, ne taip seniai, 1992 m., o šiandien vien Runete skaičiuojama 18,5 aktyvių interneto dienoraščių. Kiekvieną dieną kiekvienas iš jų gauna savo porciją atvirumų, lyg naminis gyvūnas, laukiantis maisto nustatytu laiku. Dienoraščio savininkas, susitikęs su savimi, išleidžia garą, išlieja negatyvius jausmus arba dalinasi džiaugsmais, pasakodamas apie pamatytą, kas sukrėtė ar sužavėjo.

Socialinis dienoraštis gali žaibo greičiu jo savininkai paversti įžymybe. Taip nutiko Maiklui Barnetui (Michael Barnett), kuris savo tinklaraštyje https://interdictor.livejournal.com pasakojo apie tai, kas vyko uragano Kotrina metu. Jo operatyvūs pasakojimai jį išgarsino visame pasaulyje.

Tačiau tinklaraštininkų tarpe yra tokių, kurie rašydami savo įrašus absoliučiai viešoje erdvėje, gali išlikti anonimiški ir niekam nematomi. Jie gali būti labiau skaitytojai negu rašytojai.

Galvojate, tai lengva plepėti? Ne, tai ne plepalai. Tai balsas kiekvieno atskiro žmogaus, balsas žmonių, daugybės individualybių. Tai Balsų Pasaulis!

Kiekvienas ketvirtas rezultatas ieškant prekių – tai nuoroda į tinklaraštį. 34 proc. tinklaraštininkų publikuoja savo nuomonę apie įvairias prekes ir paslaugas. 78 proc. pirkėjų pasitiki socialinių tinklų vartotojų nuomone. Vos 14 proc. tiki reklama. 

70 proc. pasaulio piliečių nuo 18 iki 34 metų žiūri televizorių per internetą. 25 proc. amerikiečių sako, kad žiūri video per savo telefoną. 24 laikraščiai iš 25 užfiksavo tiražo kritimus.

Sveiki atvykę į Socialinę revoliuciją!”

Štai tokiais laikais gyvenam Man asmeniškai tai smagu būti viena iš tos gausios armijos tinklaraštininkų

Ieva

!!!! P.S. Į stovyklą nemokamai priimami onkologinėmis ligomis sergantys vaikai!!!!