Drąsa nesigydyti

Susidūriau su viena asmenine dilema, kai pradėjau apie tai daugiau galvoti, supratau, kad atsitrenkiau į pakankamai globalią problemą.

Gali būti, kad artimiausiu metu man bus pasiūlyta pradėti kažkokį išsėtinės sklerozės gydymą. Jau gerą mėnesį mane kamuoja IS simptomai, kitą savaitę apsilankysiu pas neurologę. Baru save, kad per tą stresą, kad blogai jaučiuosi, visai neieškojau informacijos ir būdų, kaip tą savijautą pagerinti. Gavosi, kaip tam posakyje, kai jau žaibas trenkia, tada aš žegnojuosi 🙂

Nusprendžiau, kad dar yra laiko morališkai ir informacine prasme pasiruošti tam, kas manęs laukia. Galbūt ligoninė, galbūt kažkoks gydymo kursas. Labiausiai patiktų sanatorinis gydymas ir stebėjimas 🙂 Truputį paliūdėjau, kad ėmė prastėti savijauta, bet neišvengiamus dalykus reikia priimti ir dėl to nepergyventi. O pergyventi dėl to, ką galime keisti ir kam turime įtakos. Tai štai tas gydymas ir yra tai, kas iš esmės yra mano rankose.

Kažkaip įprasta, kad jei jau tu kažkokia liga sergi, tai ten gydytojai viską žino, rimtais veidais skiria tau gydymą. Tu atiduodi savo kūną jų valiai ir tik savo optimizmu prisidedi prie sveikimo proceso.

Išsėtinės sklerozės gydymo atveju man kai kurie dalykai kelia nerimą ir aš nenoriu atiduoti visko į gydytojų rankas. Nemažai domiuosi ŽIV infekcijos gydymu, ten žmonėms irgi būna didelės dilemos, kai reikia pradėti gydymą, nes jį teks tęsti visą likusį gyvenimą. Tie vaistai irgi cheminiai, ne saldainiai kokia, turi savo pašalinius poveikius ir kartais labai rimtus. Bet išstudijavus vaistų veikimą, viskas akivaizdu – tie vaistai nenužudo viruso, bet gerokai gadina jam gyvenimą ir leidžia išlaikyti žmogaus savijautą. Pačių ŽIV infekuotų žmonių pasakojimai apie jų savijautą yra geriausias pavyzdys, kad tie vaistai veikia. Sergančiųjų išsėtinė skleroze, kurie vartoja medikamentus ir jiems dėkingi už savo gerą savijautą, atsiliepimų tokių kažkaip nėra. Daugiau informacijos apie tai, kad žmonės ieško alternatyvių būdų gerai jaustis.

Internete radau tokio Česlovo tekstus. Jis pats serga IS, bet spjovė į gydymą ir atrado sveikatą enzimuose. Aišku, visi tie rimti medikai Česlovą laiko kvailiu ir laukia tos akimirkos, kada jam pasidarys blogiau ir jie galės sakyti “mes sakėm, kad reikia vaistus gerti”.

Štai kodėl ir manau, kad asmeninis paciento sprendimas prisiimti atsakomybę už savo sveikatą ir gydymąsi yra labai drąsus. Aš nežinau, ar turiu tiek drąsos… Tačiau turiu prednezolono vartojimo patirties ir kai medikų puslapiuose taip atsainiai rašoma, kad visi tie pašaliniai poveikiai praeina, kai vaistas nustojamas vartoti, tai turiu pasakyti, kad tame sakinyje nėra visos tiesos. Aš prisimenu, kaip man reikėjo maždaug metų, kad organizmas visiškai išsivalytų nuo to vaisto. Kaip aš kelis mėnesius nenorėjau eiti iš namų dėl savo išvaizdos, tai buvo psichologinės kančios, mane kamavo besikeičiančios nuotaikos. Tai yra tavo gyvenimo dienos ir negalima manyti, kad kažkaip tas laikas praeis ten, pakentėk. Nenoriu daugiau tokių kančių.

Pačios išsėtinės sklerozės principas nėra iki galo išstudijuotas, medikamentai ten “šnioja” viską pakeliui. Ir iš tų žmonių, kuriuos pažįstu žinau, kad jie ima vis prasčiau jaustis. Gal tai dėl gydymo? Kodėl Česlovui be gydymo pavyksta nejausti jokių atkryčių?

Žodžiu, tokia va dilema, susijusi su asmenine drąsa, atsakomybės už savo savijautą jausmu ir gebėjimu pasipriešinti medikų dogmoms.

Nusprendžiau, kad galėčiau bandyti tokį gydymosi kursą:

Ir tada dar pasiklausysiu, ką siūlys neurologė. Bet labai įdomu, ar kiti pacientai turi tokios drąsos? Drąsos nesigydyti medikų siūlomais vaistais.

Ieva

 

foto

 

https://www.lesta.lt/e-parduotuve/pramonine-ir-buitine-chemija

13 thoughts on “Drąsa nesigydyti

  1. Sveika, peskaiciau, nes labai noriu palaikyti Tave moraliskai. Ir labai suvokiu, koks tai sunkus apsisprendimas. Bet visad sau ir sakau: situos sprendimus turime kiekvienas nuolat priimineti- tiek gimstant vaikui, su vaistais ar be, tiek mazus gydydami- su vaistais ar be, tiek spresdami klausimus jau sergant sunkiomis ligomis. Mano viena aukletoja sirgo veziu. Tris kartus buvo atkritimai- tris kartus matem, kiek jai kainuoja jegu spresti- rinktis chemija, ar alternatyva. Kol budavo issveikusi, gilindavosi i visas alternatyvas, gyvendavo sveikuoliskai, KITAIP, kai liga atselindavo- pasiduodavo gydytoju spaudimui. Tik deja, trecia karta patys gydytojai chemija nutrauke- nebeveike. Patys gydytojai nuleido rankas. BET. Kaip sunku paciam zmogui apsispresti, vaje vaje. Kol su tuo nesusiduri, gali palaikyti, gali smerkti, gali patarineti, mokyti. Visaip. Bet labai labai labai linkiu Tau stiprybes ir tikejimo. Linkejimai, Ingrida

  2. Ingrida, ačiū labai už palaikymą 🙂 Onkologinių ligų atveju chemoterapija kaip gydymas man atrodo lyg ir be variantų… Nors ir smarkiai žaloja žmogų, bet gelbėja gyvybę. Mano atveju, nėra kalbos apie gyvybės gelbėjimą – čia kalbama apie gyvenimo kokybę. Todėl dilema ir didelė 🙂

  3. Manau, reikia išbandyti taikomąją kineziologiją, tik pas gerą specialistą – kūnas pats pasakys, ko jam reikia… Ir dar kaip pasakys.

  4. Taikomoji kineziologija ieško ligos priežasties (visatos dėsnis juk priežastis-pasekmė, veiksmas – atoveiksmis). Kūnas pats pasako, kur slypi problema, kur jos šaknys. Patarčiau pasidomėti gyd. Lakštausko metodais, jei gyvenate Vilniuje. Geras gydytojas yra tas, kuris turi patirties ir supranta, kad žmogus yra psichoemocinių, biocheminių, struktūrinių procesų visuma – ne tik kūnas :), ir kad reikia ne simptomus gydyti, o priežastis.

  5. Man labai gaila, kad prastai jautiesi. Stiprybes tau tavo pasirenktame kelyje. Tikiu, kad kiekvienas organizmas yra skirtingas ir tik mes patys priimame mums tinkamiausia sprendima. Gyvename gausios pasiulos pasaulyje. Viskas tobuleja, vystosi technologijos. Tik vel gi, niekas nezino koks galutinis rezultatas is to bus.
    Kartu su ligos draugais analizuojame ivairius budus. Dalinomes informacija. Pavyzdziui, pradejau analizuoti koks yra mitybos poveikis. Atradau, kad blogai jauciuosi suvalgius pieno produktus. Riebus maistas, miesa irgi apsunkina. Taip pat isbandome ivairius pratimus ir analizuojame kas kam tinka. Pavyzdziui joga – vieniems padeda, o man bet kuris pratimas- taip pat ir kinezioterapija – sukelia didelius skausmus ir bloga savijauta. Ligos kolegei Elenai padeda spec. masazuojantis kilimelis. Pazistu nemazai zmoniu, atsisakiusiu gydymo ir isdrisusiu bandyti kitokius budus. Nezinau kas yra geriau. Gerbiu kiekvieno pasirinkima. Mano atveju, as neisdrisau atsisakyti tradicines medicinos. Buvo perdidele rizika, o gyvent kokybiskai norejosi cia ir dabar. Taciau neapsiribojau vien tradicine medicina. Manau visi budai yra gerai, bet jie turi papildyti vienas kita, kad rezultatas butu teigiamas. Mano stazas 10metu. Praejau chemioterapija. Sedejau vezimelyje apie 2 metus. Dabar jau antri metai jauciuosi stabiliai gerai. Darbingumas padidejo nuo 20% iki 30%. Pati jauciuosi tiek fiziskai tiek moraliskai ir protiskai, kaip sugrizusi i tuos laikus, kai mano IS buvo kontroliuojama, o simptomai tik retkarciais pasireiksdavo. Kai IS atsuko man nugara savo neprognozuojamu agresivumu, o prognozes buvo itin gasdinancios – negalejau atmest tradiciniu medicininiu metodu. Taip ir gyvenu – nesustodama ieskau balanso.
    Ieva, nuosirdziai linkiu tau atrasti savo balansa ir kad nereiketu tersti savo organizma cheminemis medziagomis. O jei, kartais, tai butu neisvengiama – linkiu atrasti labaiusiai TAU tinkamas naturalias organizma palaikancias ir valancias priemones. Sekmes tau tavo nelengvame kelyje.

  6. Na sekmes tau taip… Nes man jei ne tie vaistai nezinau. Paciai yra 16 metu ir jei ne jie nezinau kas butu buve, nes nespedavau grizti is ligonines o ten tikraiatstatydavo vel ten. O dabar turiu leidziamus vaistus ir esu laiminga, vel galiu butu aktyvi ir panasiai.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *