Nuotrauka iš AIDS 2010 konferencijos. Konferencija vyko Vienoje.

Konferencijoje AIDS 2010 ne kartą teko girdėti tris žodžius: stigma, diskriminacija ir netolerancija. Iš pradžių, galvojau, kad tai sinonimai, tačiau po kurio laiko supratau, kad tai visai skirtingi dalykai. Pabandysiu paaiškinti skirtumą.

Stigma – tai mūsų galvose gimstantys įsitikinimai. Pavyzdžiui, pusė Lietuvos galvoja, kad gėjus yra pirma stadija pedofilo. Todėl lietuviai stigmatizuoja gėjus, tuo pačiu visas seksualines mažumas. Nors, leisiu sau nukrypti, jeigu seksualines mažumas reprezentuotų moterys situacija gal keistųsi greičiau Ir lietuviai nestigmatizuotų seksualinių mažumų. Taip stigmatizuojami kitataučiai, kitos rasės, tikėjimo, įsitikinimų žmonės. Stigmatizuojami ir sergantieji. Tą puikiai galėtų papasakoti neįgalūs žmonės, sėdintys vežimėliuose ar neregiai. Neretai dėl ligos žmonės atleidžiami iš darbo, su jais nustojama bendrauti – visa tai yra stigma. ŽIV infekuoti mūsų šalyje taip pat stigmatizuojami. Sakyčiau, net valstybiniu mastu, nes dabartinė politika rodo, kad šiuos žmones norima nustumti į visuomenės paraščius, kur jau nustūmė narkotikų vartotojus, sex workerius ir kitus. Žodžiu, apsimeskim, kad jų nėra. Todėl Lietuvoje ŽIV nustatyto testas yra mokamas ir nevyksta raginimai profilaktiškai jį atlikti. O kam reikia? Juk paskui gali išaiškėti, kad sergančių ŽIV šalyje yra kokie penki tūkstančiai. Dabar ramu.

Diskriminacija – tai stigma, kuri virsta kūnu: kartais žodžiu, tyliu nepasitenkinimu, o kartais veiksmu. Koks pavyzdys? Prisiminkime neseniai vykusį mūsų šalyje seksualinių mažumų eitynes. Tai, kas vyko iki jų buvo akivaizdi diskriminacija – leisti-neleisti; pripažinti-nepripažinti. Kaip diskriminuojami ŽIV žmonės? Pavyzdžiui, Rusijoje įstatymu numatyta, kad gydymo vaistais negauna migrantai ir kaliniai. Atvažiavai į šalį ir turi ŽIV, vaistus perki pats. Patekai į kalėjimą dviems metams – ten ir mirsi, nes be medikamentų per du metus žmogaus gyvybė užgęsta. Lietuvoje nuo metų pradžios ŽIV turintys žmonės negauna siuntimo atlikti kartą per metus privalomo viruso rezistentiškumo tyrimo. Nors gydymo metodikose jis nurodytas kaip privalomas ir yra valstybės kompensuojamas. Taip “taupoma” ant tų, kurie yra “blogi”.

Visas nueitas kelias nuo stigmos užsimezgimo galvoje iki įsitvirtinimo širdyje, vainikuojasi netolerancija. Kai paprasčiausiai atmetama viskas, kad nedera su įsitikinimu.

“Žydai yra blogi, gėjai yra blogi, ŽIV infekuoti yra blogi, narkomanai yra blogi, prostitutės yra blogos”, vėliau – “Jie neturi jokių teisių! Užčiaupkim juos! Išvarykim juos iš miesto ir iš mūsų šalies!”, galiausiai – “Tie vyrai stovi pernelyg arti vienas kito, jie gėjai, man tai nepriimtina!”; “Nesąmones šneka tie, kurie sako, kad Lietuvoje jiems blogai, viskas pas mus nuostabu”.

Štai tokia žmogaus teisių pamokėlė

Ieva