www.vrm.lt puslapyje radau tokį pranešimą spaudai:

Policijos departamentas (PD) prie Vidaus reikalų ministerijos (VRM) pateikė ataskaitą apie tris mėnesius trukusios narkomanijos prevencinės akcijos Vilniaus romų tabore rezultatus. Vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis jau ne kartą siūlė PD vadovybei imtis griežtų prevencinių veiksmų kovojant su tabore klestinčia prekyba narkotikais. Suaktyvintos policijos priemonės leido vienos dienos narkotinių medžiagų apyvartą sumažinti keturis kartus – tokie duomenys paskaičiuoti atsižvelgiant į akcijos metu gerokai sumažėjusį žmonių srautą į taboro teritoriją.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 2-ojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnai šiemet pradėjo per 100 ikiteisminių tyrimų, susijusių su narkotinėmis medžiagomis. Pernai iki birželio mėnesio buvo pradėta 12 tokių tyrimų. Per šių metų gegužės mėnesį, sustiptinus romų taboro kontrolę, už narkotinių medžiagų vartojimą buvo surašyti apie 1100 protokolų (2009 m. per 5 mėnesius buvo surašyti 228 protokolai).

Taip pat buvo sustiprinta Kelių eismo taisyklių (KET) kontrolė – per balandžio ir gegužės mėnesius kelių patruliai romų taboro prieigose patikrino daugiau nei 1200 transporto priemonių, už narkotinių medžiagų vartojimą sulaikė per 100 vairuotojų, nustatyti kiti 145 KET pažeidimai.

Atkreipkite dėmesį, kad policininkai niekaip nebaudė tų, kurie turėtų būti baudžiami – narkotikų platintojų, t.y., čigonų. Kiek bylų iškelta jiems? Vėl kriminalizuojami vartotojai ir vairuotojai (prie ko čia jie?), o ne narkotikų platintojai. Keista politika. Kas bus tuo pasiekta?

Ministras klausia –  kokią įtaką policijos veiksmai padarė narkotikų vartojimui mieste? Tiesioginę. Nebus narkotikų tabore, prekeiviai ir vartotojai įsikurs kokiam nors miesto rajone. Nejaugi nelogiškai?

Manau, bausti reikia čigonus, o ne narkotikų vartotojus. Jiems reikia suteikti pagalbą, jie serga priklausomybe, o čigonai iš jų pinigus darosi.

Ieva

Nuotrauka iš AIDS 2010 konferencijos. Konferencija vyko Vienoje.

Konferencijoje AIDS 2010 ne kartą teko girdėti tris žodžius: stigma, diskriminacija ir netolerancija. Iš pradžių, galvojau, kad tai sinonimai, tačiau po kurio laiko supratau, kad tai visai skirtingi dalykai. Pabandysiu paaiškinti skirtumą.

Stigma – tai mūsų galvose gimstantys įsitikinimai. Pavyzdžiui, pusė Lietuvos galvoja, kad gėjus yra pirma stadija pedofilo. Todėl lietuviai stigmatizuoja gėjus, tuo pačiu visas seksualines mažumas. Nors, leisiu sau nukrypti, jeigu seksualines mažumas reprezentuotų moterys situacija gal keistųsi greičiau Ir lietuviai nestigmatizuotų seksualinių mažumų. Taip stigmatizuojami kitataučiai, kitos rasės, tikėjimo, įsitikinimų žmonės. Stigmatizuojami ir sergantieji. Tą puikiai galėtų papasakoti neįgalūs žmonės, sėdintys vežimėliuose ar neregiai. Neretai dėl ligos žmonės atleidžiami iš darbo, su jais nustojama bendrauti – visa tai yra stigma. ŽIV infekuoti mūsų šalyje taip pat stigmatizuojami. Sakyčiau, net valstybiniu mastu, nes dabartinė politika rodo, kad šiuos žmones norima nustumti į visuomenės paraščius, kur jau nustūmė narkotikų vartotojus, sex workerius ir kitus. Žodžiu, apsimeskim, kad jų nėra. Todėl Lietuvoje ŽIV nustatyto testas yra mokamas ir nevyksta raginimai profilaktiškai jį atlikti. O kam reikia? Juk paskui gali išaiškėti, kad sergančių ŽIV šalyje yra kokie penki tūkstančiai. Dabar ramu.

Diskriminacija – tai stigma, kuri virsta kūnu: kartais žodžiu, tyliu nepasitenkinimu, o kartais veiksmu. Koks pavyzdys? Prisiminkime neseniai vykusį mūsų šalyje seksualinių mažumų eitynes. Tai, kas vyko iki jų buvo akivaizdi diskriminacija – leisti-neleisti; pripažinti-nepripažinti. Kaip diskriminuojami ŽIV žmonės? Pavyzdžiui, Rusijoje įstatymu numatyta, kad gydymo vaistais negauna migrantai ir kaliniai. Atvažiavai į šalį ir turi ŽIV, vaistus perki pats. Patekai į kalėjimą dviems metams – ten ir mirsi, nes be medikamentų per du metus žmogaus gyvybė užgęsta. Lietuvoje nuo metų pradžios ŽIV turintys žmonės negauna siuntimo atlikti kartą per metus privalomo viruso rezistentiškumo tyrimo. Nors gydymo metodikose jis nurodytas kaip privalomas ir yra valstybės kompensuojamas. Taip “taupoma” ant tų, kurie yra “blogi”.

Visas nueitas kelias nuo stigmos užsimezgimo galvoje iki įsitvirtinimo širdyje, vainikuojasi netolerancija. Kai paprasčiausiai atmetama viskas, kad nedera su įsitikinimu.

“Žydai yra blogi, gėjai yra blogi, ŽIV infekuoti yra blogi, narkomanai yra blogi, prostitutės yra blogos”, vėliau – “Jie neturi jokių teisių! Užčiaupkim juos! Išvarykim juos iš miesto ir iš mūsų šalies!”, galiausiai – “Tie vyrai stovi pernelyg arti vienas kito, jie gėjai, man tai nepriimtina!”; “Nesąmones šneka tie, kurie sako, kad Lietuvoje jiems blogai, viskas pas mus nuostabu”.

Štai tokia žmogaus teisių pamokėlė

Ieva

Lietuvių sukurtas nepasitenkinimo plakatas, kurį išvydo konferencijos AIDS 2010 dalyviai.

daugiau informacijos apie konferenciją www.aids2010.org ir Facebook.

Trečia diena kaip esu Vienoje, tarptautinėje AIDS 2010 konferencijoje. Šiandien šiek tiek laisvesnė diena, todėl galiu aprašyti savo įspūdžius. Konferencijoje apsilankys virš 25 000 žmonių, vien žurnalistų pustrečio tūkstančio. Konferencijų centras (Messe) įsikūręs miesto centro pakrašty. Jame yra keletas salių, kurių kodinių pavadinimų sistemą galutinai perpratau tik šiandien. To kaina – skaudančios kojos Jei teisingai supratau austrų kalbą, tai visas konferencijų centras yra aštuonių kvadratinių kilometrų. Sunku ginčytis, nes nevyriausybinių organizacijų atstovai, pacientai ir aktyvistai besibazuojantys salėje pavadintoje “Global Willage” nutolę nuo pagrindinės salės tiek, kad reikia gerų 40 min. iki jos nusigauti. Pagrindinėje salėje su dideliais telikais ir kelis tūkstančius talpinančia sale jau pasisakė Bilas Klintonas, Bilas Geitsas. Ten nuolat vyksta rimtų dėdžių rimti pranešimai.

O štai sekmadienį bachūriukai ir mergikės iš globalaus kaimo nusprendė, kad tie dėdės iš didelės salės ir tie dėdės, kurie sėdi skirtingų šalių seimuose ir vyriausybėse švaisto savo pinigus neargumentuotai, skiria per mažai lėšų tikslingam darbui stabdant ŽIV/AIDS plėtrą ir, bendrai, skiria mažai dėmesio šiai problemai, nevykdo tarptautinių pažadų užtikrinti ŽIV kontrolę, profilaktiką, gydymą. Vakare, kai vyko oficialus konferencijos atidarymas, jie pasidabino raudonais skėčiais (sekso darbuotojų simbolis), raudonais kaspinėliais, dideliais plakatais ir skardžiais balsais, surengė visuotinį protestą!

Apie jį buvo šnibždamasi jau nuo sekmadienio ryto. Kaip supratau, rimtieji organizatoriai šito nežinojo Trimituodami, rėkdami (Sex work is work, Abama meluoja, milijonai miršta, My body – my bisnes, my right, my choise) ir šokdami jie patraukė prie pagrindinės salės. Ten pasisakė atstovai iš skirtingų šalių, per ruporą O paskui staiga visi sugulė ant žemės, taip trukdydami praeiti konferencijos dalyviams. Protestavo gulėdami

Vien šiai konferencijai buvo išleista tris milijonai eurų. Bet tai įvairių fondų, rėmėjų pinigai. Kažin, ar prie to prisidėjo valstybiniai skirtingų šalių biudžetai.

Protestavo ir lietuviai Mūsų Infekcinių ligų ir AIDS centro direktorius Saulius Čaplinskas bandė įtikinti visus, kad Lietuvoje pilna gerų geros praktikos pavyzdžių, kaip susidoroti su ŽIV. Tikrai apgailėtina! Per pusmetį Lietuvoje vos ne dvigubai padaugėjo ŽIV infekuotų (išlindo yla iš maišo, kai vyko dviejų įstaigų sujungimas), tie, kurie serga negauna jiems priklausančio viruso rezistentiškumo tyrimo, viskas sukoncentruota Vilniuje, nėra jokių lėšų skyrimo kitiems miestams (kad iš AIDS centro būti steigiami kabinetai ar daromos kokios patikros programos), pacientų organizacijoms neleidžia renginių metu daryti ekspres testų, testavimas net rizikos grupių žmonėms (narkotikų vartotojams, sex workeriams) yra mokamas. Tai, kai taip viskas blogai, kaip galima sakyti, kad Lietuvoje viskas gerai?

Aš daug bendrauju su Centrinės ir Rytų Europos pacientų organizacijų atstovais. Bandysiu parengti tekstus apie padėtį Kazachstane, Baltarusijoje. Apie Ukrainą esu rašiusi www.bernardinai.lt Dar turiu informacijos apie Kiniją. Labai smagiai konferencijoje save pristato Afrikos šalių organizacijos. Galima nusipirkti sex workerių padarytų papuošalų, batų, skarelių, rankinių Taip jos renka pinigus savo organizacijos nariams.

Šiaip tie šimtai, tūkstančiai žmonių išvargina. Malonu, aišku, po vienu stogu matyti tokį viso pasaulio Babiloną Jų daug, jie skirtingi, juos visus vienija viena liga, tačiau jie visi turi teisę gyventi. Ir jie susirinko, kad paprašytų – leiskite mums gyventi. Ir dar jie nori apsaugoti mus – jie kviečia mus mylėtis vienas kitą saugiai

“Love smart – be safe” – kviečia užrašas ant vieno pro šalį praeinančio dalyvio marškinėlių. Gražaus veido vaikinas su gražia figūra ir puošnia krūtine Aš tolerancijos šventėje

Kol kas tiek įspūdžių

Ieva

Aktyvių gamtos apsaugos entuziastų prašymu, perspausdinu informaciją apie Baltijos antibranduolinį infoturą. Informacija verčianti susimąstyti, ypač dabar, kai visi masiškai traukia prie jūros “sveikatos pasisemti”. Kažin, ar verta…

Pirmoji Baltijos antibranduolinio infoturo diena: „Baltijos jūra – ne pamazgų duobė!”

Baltijos jūra yra pati radioaktyviausia pasaulyje. Valio, draugai! Savo ataskaitoje tai patvirtino solidūs ekspertai iš tarpvalstybinės Helsinkio Komisijos Baltijos jūros aplinkai saugoti: „Antropogeninių (žmogaus sukurtų) radionuklidų kiekis Baltijos jūroje yra didesnis nei bet kuriame kitame pasaulio vandens telkinyje”.

Pagrindinį indėlį į tokius bjaurius taršos rodiklius įnešė senesniais laikais atliktų atominių bombų sprogdinimai atmosferoje, Černobylio avarijos ir Selafielde (Didžiojoje Britanijoje) veikiančios branduolinių medžiagų perdirbimo gamyklos išmesti radioaktyvūs teršalai, per Atlantą pasiekė Baltijos jūrą.

Vadinasi, nuvykus į pajūrį pasisemti sveikatos, galima gauti radiacijos dozę ir parsivežti vėžį. Juk mokslininkai tvirtina, kad net mažos radiacijos dozės yra kenksmingos žmonėms ir gali sukelti vėžinius susirgimus. Tik valdžios institucijos to dar nepripažįsta, nes teks pripažinti ir kitą nemalonų faktą – kad branduolinės pramonės kompleksas su urano rūdos kasimu, sodrinimu, branduolinio kuro gamyba, perdirbimu, radioaktyvių atliekų laidojimu ir šios piramidės viršūnėje esančia atomine elektrine prisideda prie nematomos, bet mirtinai pavojingos radioaktyvios taršos plitimo.

O tokio „gėrio“ pilna Baltijos jūros pakrantėse Švedijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Rusijoje. Lenkijos valdžia atominę nori pasistatyti prie jūros, Baltarusijos – prie Neries, o V. Putinas Kaliningrado atominę ketina aušinti Nemuno vandeniu. Tik mes savo naująjį monstrą Visagine aušinsime iš ežero – į pašildytą kūdrą virstančiu Drūkšių vandeniu. Nors užskaitomas ir mūsų indėlis – senoji Ignalinos AE.

Drumstame Baltijos vandenyje ir pakrantėje tyko nematomi radionuklidai, pavyzdžiui, cezis-137. Tai visai ne vitaminai. Žuvies iš Baltijos jūros jau senai nepatariama valgyti, nes ji nuodinga nuo cheminių teršalų, kuriais Baltija taip pat pirmauja. Jūra čempionė – labiausiai užteršta cheminėmis ir radioaktyviomis medžiagomis pasaulyje, su nuodingomis žuvimis, kurių politikai dar neuždraudė gaudyti ir tiekti mūsų stalui, kad bedarbiais tapę žvejai neitų protestuoti ir nereikalautų kompensacijų.

Atominės elektrinės aplink Baltiją nuolat išleidžia radioaktyvias atliekas į jūrą. Baltijos vanduo naudojamas reaktorių aušinimui, po to jis patenka atgal į jūrą. Tai lemia cheminę, terminę (šiluminę)  ir radioaktyvią jūros vandens taršą, bloginančią vandens kokybę. Pasirodo, švedų atominė Baltiją teršia labiau nei rusų. 2005 m. ištirta, kad Forsmarko (Švedija) žemo ir vidutinio radioaktyvumo atliekų saugykloje nuotėkos į Baltijos jūrą kartais net 10 kartų viršija „normalius“ radioaktyvaus cezio normatyvus. Nuotėkos iš radioaktyvių atliekų konteinerių, kuriems buvo teikiama 50-100 metų saugumo garantija, dėl vandens sukeltos erozijos pradėjo tekėti jau po 10 metų!

Europos komiteto dėl radiacijos rizikos mokslinis sekretorius profesorius Chrisas Busby sielvartauja: „Kas atsitiko skandinavams, kurie buvo visko, kas jautru bei teisinga, ikona ir mokė visą pasaulį gyventi ekologiškai?“. Suomijos parlamentas, nepaisydamas mokslininkų argumentų bei visuomenės protestų, leido pradėti 2 naujų branduolinių reaktorių statybą ant Baltijos kranto. Be to, nusižiūrėję į švedus, užsimanė įsirengti atidirbusio branduolinio kuro kapinyną uolienose po Baltijos dugnu. Tie pavojingų radioaktyvių atliekų kapinynai šalia Olkiluoto AE Suomijoje ir prie Forsmarko Švedijos pakrantėje turėtų būti saugūs artimiausius 100 000 metų! Ar galime rimtai žiūrėti į tuos, kas dalina tokias garantijas?

Bet mes jau vejamės Vakarus ir nežinome, kur dingo Ignalinos AE uždarymui ES skirti milijardai litų, kas už juos atlikta, kodėl 3 metus vėluoja svarbiausias projektas – panaudoto branduolinio kuro saugykla – ir aiškinamės santykius su jos statytoja „NUKEM“ kompanija.

Pasakyti norime štai ką: „Baltijos jūra – NE pamazgų duobė!“ Todėl reikalaujame:

1. Įtraukti radioaktyvią taršą į visus Baltijos jūros taršos mažinimo planus.
2. Vykdyti radioaktyvios taršos šaltinių stebėseną ir prevenciją bei atlikti išsamius tyrimus dėl radionuklidų Baltijos jūroje: vandenyje, žuvyse ir dugno nuosėdose.
3. Paskelbti moratoriumą – sustabdyti naujus atominės energetikos projektus Baltijos jūros pakrantėje, įskaitant planuojamus Suomijos ir Švedijos panaudoto branduolinio kuro galutinio laidojimo vietas po Baltijos jūra!

Linas Vainius

Informacija apie Baltijos jūros antibranduolinį infoturą http://baltic-tour.nuclear-heritage.net

Prisijunkite prie stebėsenos tinklalapio „Baltic Sea Region Radioactivity Watch“: www.bsrrw.org

„Facebook“ grupė „Aš prieš, kad Lietuvoje ir prie jos sienų būtų 3 atominės elektrinės“ http://www.facebook.com/group.php?gid=320389204259

Kelias pastarąsias dienas leidau žiūrėdama serialą “Mental” (čia kad nostalgija neužpjautų laukiant naujų Hauso serijų ). Lietuviai išvertė “Psichiatras” (nors pagal jo gydymo taktiką, sakyčiau jis labiau psichoterapeutas, nes nelabai mėgsta vaistus), o rusai – “Pasąmonė”. Serialas mane privertė susimąstyti, taip gal visai vaikiškai – o kas būtų, jeigu susirgtų mano protas (ar siela)?

Jeigu mane apsėstų mintis, kad mane persekioja vabzdžiai, ar kad mano kūnas bus tobulas, jeigu aš neturėsiu plaštakos, ar kad man reikia susideginti, ar žaisti savo pačios susikurtą žaidimą. Dar galima susirgti šizofrenija, obsesiniu kompulsiniu sutrikimu, neuroze, pasigauti narcizo kompleksą, ryžtis suicidui. Žodžiu, diagnozių psichiatrijoje ne ką mažiau negu kitose medicinos srityse. Tik čia susirgti baisiau…

Kodėl? Nes nustoji būti savo likimo, savo gyvenimo, priimamų sprendimų valdovu. Nuo tavęs nuplėšia tavo mažos karalystės karaliaus karūnėlę ir esi priverstas nuleidęs galvą daryti tai, ką tau liepia. Neturėti valios, neturėti sprendimų galios, nuomonės, kurios klauso – man tai atrodo baisu. Nes tu nustoji būti tu, na, gal kažkur giliai pasąmonėje lieki savimi, tik kad jau niekam tas nerūpi.

Čia tik filmuose visi rūpinasi ir nori padėti psichiškai sergančiam žmogui. Realiame gyvenime psichiatrinės yra vieta, kur nelinkėčiau niekam patekti. Teko kelis kartus lankyti artimą žmogų, gulintį psichiatrinėje, jau buvo kraupu vien nuo ligoninės aplinkos, personalo elgesio su pacientais, pacientų…

Aišku, kai išprotėji, jau nesuvoki savo situacijos beviltiškumo. Gal tik, kai gauni vaistus ir po truputį grįžta protas ir realus pasaulio suvokimas. Tačiau tada dar kartą norisi išprotėti… Niekas Lietuvoje (gal tik labai turtingi) negalėtų sau leisti gydymo privačiose įstaigose (mačiau reklamą pirmos privačios psichiatrinės ligoninės). Aišku, žmonės krapštys paskutinius pinigus ir stengsis išgydyti savo artimą, kuris norėjo nusižudyti, nustojo valgyti ar ėmė kalbėtis su nematomu draugu. Tačiau tokia šeima patiria dideles finansines išlaidas, sugriūna tos šeimos normalus gyvenimas, jie kenčia. Ir daug problemų išsispręstų, jeigu tik nereikėtų galvoti apie pinigus… Deja, paradoksų kupinoje šalyje (kurią nežiūrint viso š… bent jau Marijonas iš tikrųjų myli), rūpinamasi naujomis skulptūromis miestuose, milijonai europinių lėšų skiriama kažkokiems mistiškiems mokymams. Man norisi kalbėti apie prioritetus. Nejaugi jie kažkurioje pasaulio šalyje yra kitokie? Visuomenės sveikata, švietimas, socialinė gerovė. Ar šautuvėliai, lėktuvėliai, motoroleriai yra už tai svarbiau?..

Delfyje perskaičiau, kad pietiečiai per siestas eina į erdves bažnyčias, ten vėsu. Kai Lietuvoje bus įteisinta siesta, užsukite į kokią bažnyčią ir karštai pasimelskite, kad Dievas niekada neleistų susirgtų jūsų protui.

Ieva

foto iš http://usacac.army.mil

Gavau puikų pranešimą spaudai iš Narkotikų kontrolės departamento. Iš tiesų, jau ima pyktis, kai BNS spausdina melagingą informaciją, pavyzdžiui, neseniai jie rašė, kad naujai patvirtintoje ŽIV-AIDS programoje nurodyta, kad tarp narkomanų yra tik 8 proc. ŽIV infekuotų. Juokinga! Kaip gali žiniasklaidos priemonė rašyti politikų skleidžiamą melą? – Klausiu grynai retoriškai

Perspausdinu pranešimą, nes jame atskleista visa š… Lietuvos situacija. Nepykite už grubumą, bet vieną kartą reikia liautis gyventi saviapgaulėje ir leisti kitiems mus apgaudinėti.

2010 m. liepos 12 d. Vilnius Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centras (ENNSC) skelbia, kad Europoje iš tūkstančio 15-64 m. amžiaus gyventojų švirkščiamuosius narkotikus gali vartoti net iki 15 žmonių. Europos vidurkis – 2,5 švirkščiamųjų narkotikų vartotojo vienam tūkstančiui gyventojų.

Kalėjimuose švirkščiamuosius narkotikus teigia vartojantys nuo 1 iki 31 proc. įkalintų asmenų.

Probleminiai narkotikų vartotojai Lietuvoje

Pasak Narkotikų kontrolės departamento prie LR Vyriausybės direktorės dr. Audronės Astrauskienės, švirkščiamųjų opioidų ir kelių narkotikų vartotojai sudaro probleminių narkotikų vartotojų grupę. Lietuvoje vienam tūkstančiui 15-64 m. amžiaus gyventojų tenka 2,4 probleminiai narkotikų vartotojai (2007 m. duomenys). Mūsų šalyje priskaičiuojama iki 7 000 tokių asmenų.

Panaši statistika pastebima ir Vokietijoje, Nyderlanduose, Graikijoje bei Kipre. Lenkijoje ir Latvijoje paplitimas – nuo 4 iki 7 atvejų, o Estijoje yra vienas iš didžiausių – daugiau nei 8 atvejai tūkstančiui gyventojų (15-64 m.).

Lietuvoje dažniausiai probleminiais narkotikų vartotojais yra jauni, darbingo amžiaus asmenys. 2007 m. beveik pusės jų (40,9 proc.) amžius – 25-34 metai ir kas penkta iš jų yra moteris.

Švirkščiamųjų narkotikų vartotojų gydymas

ENNSC duomenimis, Lietuvoje daugiau nei 90 proc. asmenų, užsiregistravusių gydytis dėl priklausomybės nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų, šias medžiagas vartotojo švirkšdamiesi. Tai didžiausias rodiklis Europos Sąjungoje. Tuo tarpu Nyderlanduose tokių asmenų yra apie 2 proc.

Jungtinių Tautų AIDS programos duomenimis, trečdalis ŽIV infekcijos atvejų pasaulyje yra nustatyta tarp narkotikų vartotojų, kurie dalinasi ir naudojasi ta pačia užkrėsta narkotinių medžiagų švirkštimosi įranga. A. Astrauskienės aiškina, kad dėl šios priežasties švirkščiamųjų narkotikų vartotojams turi būti teikiamos jiems skirtos paslaugos, kurios mažintų infekcinių ligų paplitimą, nusikalstamumą ir paskatintų juos gydytis.

ŽIV prevencija ir gydymas

Jungtinių Tautų institucijos, pasitelkusios įvairių šalių (tarp jų, ir Lietuvos) ekspertus, apibrėžė švirkščiamųjų narkotikų vartotojams rekomenduojamas teikti ŽIV prevencijos ir gydymo paslaugas, dažnai vadinamas „žalos mažinimu“. Jos yra teikiamos visoje Europos Sąjungoje ir 77-iose pasaulio šalyse. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose, teikiamos visos šios paslaugos įvardijamos ne „žalos mažinimo“ terminu, bet kaip socialinės sveikatos priežiūros pagalba.

Pasaulio sveikatos organizacija, Jungtinių Tautų Narkotikų ir nusikalstamumo biuras bei Jungtinių Tautų AIDS programa 2009 m. šalims parengė Techninį vadovą, kuriame yra aiškiai apibrėžta, kokios paslaugos turėtų būti teikiamos švirkščiamųjų narkotikų vartotojams. Yra išskiriamos 9 svarbiausios ŽIV prevencijai skirtos priemonės:

• Adatų ir švirkštų programos;
• Farmakoterapija opioidiniais vaistiniais preparatais bei priklausomybės nuo kitų narkotinių medžiagų gydymas;
• ŽIV konsultavimas bei testavimas;
• Antiretrovirusinė terapija;
• Lytiškai plintančių infekcijų prevencija ir gydymas;
• Prezervatyvų programos švirkščiamųjų narkotikų vartotojams bei jų lytiniams partneriams;
• Tikslinė informacija, mokymas bei komunikacija su švirkščiamųjų narkotikų vartotojais ir jų lytiniais partneriais;
• Virusinių hepatitų diagnostika, gydymas bei vakcinacija;
• Tuberkuliozės prevencija, diagnostika ir gydymas.

Ribotus išteklius turinčioms šalims rekomenduojama taikyti bent 4 priemones iš 9 – t.y. adatų ir švirkštų programas, farmakoterapiją opiodiniais vaistiniais preparatais, ŽIV konsultavimą bei testavimą, antiretrovirusinę terapiją.

Paslaugų prieinamumas Lietuvoje

Siekiant sumažinti neteisėto narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo sukeliamas sveikatos, socialines, ekonomines bei teisines pasekmes asmeniui ir visuomenei, Lietuvoje kryptingai plėtojamos stacionarios ir mobilios žemo slenksčio paslaugos – švirkščiamųjų narkotikų vartotojams keičiami švirkštai/adatos, suteikiama informacija, vykdomos konsultacijos ir pan. 2009 m. Lietuvoje veikė 12 žemo slenksčio paslaugų kabinetų, tačiau šių paslaugų prieinamumas švirkščiamųjų narkotikų vartotojams dar yra ribotas. Paskutiniai tyrimai rodo, kad Lietuvoje yra iki 7 tūkst. švirkščiamųjų narkotikų vartotojų, iš kurių apie 50 proc. lankosi žemo slenksčio kabinetuose.

Farmakoterapiją opioidiniais vaistiniais preparatais priklausomybės nuo opiodų gydymui 2004 m. taikė Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio priklausomybės ligų centrai ir 7 psichikos sveikatos centrai. Pastaraisiais metais šių paslaugų prieinamumas didėja, tačiau vis dar išlieka nepakankamas – ne kiekvienas švirkščiamųjų narkotikų vartotojas jam reikalingas paslaugas gali gauti savo gyvenamoje vietoje. Farmakoterapija opioidiniais preparatais šiuo metu taikoma daugiau nei 500 asmenų.

paveikslėlis iš www.naschools.net

Gavau pranešimą spaudai iš Sveikatos apsaugos ministerijos dėl karščių. Jų perspėjimas yra teisingas, kai taip karšta nemažai daliai žmonių įvyksta visokie sveikatos sutrikimai. Ministerija mini sergančius širdies kraujagyslių ligomis, kepenų, inkstų, besilaukainčias moteris, vaikus. Siūlyčiau įtraukti ir sergančius išsėtine skleroze. Dėl sutrikusio nervinio impulso šia liga sergantys jautriai reaguoja į karštį, nes karštis prisideda prie impulsų sklidimo prastėjimo.

Beje, įdomu tai, kad ministerija siūlo nebūti saulėje nuo 10 iki 16 val. Štai puikus pavyzdys, kaip klimato kaita koreguoja įprastus dalykus. Anksčiau buvo rekomendacija nuo 12 iki 16 val. O dabar – karšta visada!

Štai dar keletas patarimų:

• Dažnai naudokitės šaltu dušu ar vonia;
• Ribokite fizinį aktyvumą, ypač vidurdienį – nuo 10 iki 16 valandos. Sodo, daržo bei kitus ūkio darbus geriau atlikite anksti ryte arba vakare;
• Poilsiaudami gamtoje pasirinkite vietą pavėsyje, būkite po skėčiais, ribokite buvimo atviroje saulėje laiką;
• Jeigu sergate širdies – kraujagyslių sistemos ligomis, būkite dėmesingi sveikatai, stebėkite savo sveikatos būklę;
• Atminkite, kad esant dideliems karščiams, jums paskirtų vaistų poveikis gali pakisti. Būtinai pasitarkite su gydytoju dėl vaistų vartojimo, jų dozės.
• Gerkite dažniau nei ima troškinti – skysčius gerkite nuolat, po truputį, visą dieną, nelaukdami, kol ištrokšite. Geriausiai tam tinka mineralinis, mineralizuotas, geriamasis arba pasūdytas vanduo.

Tad paisykime šių patarimų, kad netektų vidury vasaros atsidurti ligoninėje.

Ieva

foto iš http://ffffound.com

Ketvirtadienį buvau įdomioje diskusijoje, kurią organizavo “Ekoinstitutas”. Jis dabar organizuoja filmų peržiūrą kavinėje “Balti drambliai”. Tai po vieno filmo, buvo nuspręsta susirinkti padiskutuoti apie ekologiškumą, kaip Kvailumo amžiaus madingą reliktą.

Diskutavo:

prof. dr. Arūnas Bukantis, Hidrologijos ir klimatologijos katedros vedėjas,

dr. Guoda Azguridienė, UAB „Sveiki produktai“ bendrasavininkė ir LLRI asocijuota ekspertė,

Žilvinas Šilėnas, LLRI vyresnysis ekspertas,

Silvinija Simonaitytė, visuomenininkė, „Ekoinstituto“ vadovė,

Artūras Necejauskas, nemokamo ekologiško kultūros gido ,,Ozonas” direktorius.

Diskusija prasidėjo nuo klimato kaitos temos. Tikrai įdomių ir vertingų minčių bei faktų išsakė profesorius Bukantis. Išsamesnį pokalbį apie tai kviečiu klausytis liepos 12 dieną 10 val. radijo laidoje “Grynas gyvenimas” (Laisvoji banga).

Besiklausant diskutuotojų,neišvengiamai vieną akimirką kilo paniškas klausimas – tai ką daryti?? Mes visi mirsime nuo ekologinės, mūsų vaikai niekuomet nesulauks šimto metų!.. Ar bendrai gali ką nors padaryti vienas žmogus? Ypač, kaip išaiškėjo iš Šilėno kalbos, verslui nenaudinga būtų ekologišku. Priesakas – mažiau vartokime – jiems iš viso yra kaip peilis, nes mažesnis vartojimas sukuria visą grandinę pasekmių – nevartoja, nereikia tiek daug gaminti, žmonės atleidžiami i darbų, nustoja cirkuliuoti pinigai ir t.t. Šilėnas truputį užsiminė apie tai, kad ateityje gal žmonija pradės pirkti rečiau, bet brangesnius daiktus ir tai kompensuos tą visą masinio vartojimo psichodeliką. Tačiau, jo nuomone, visos gražios žmonijos idėjos vis tiek susiveda į žmogaus komformizmą, kurio jis nori net gyvendamas kaimo trobelėje. Ir visi ekologiški “navarotai” (Led’iniai telikai, taupančios lemputės, A+A+A klasės šaldytuvai) yra tas pats vartojimas, tik su pakabinta ant kaklo gražesne lentele “aš rūpinuosi gamta”.

Čia diskutuotojai vėl grįžo prie diskusijos temos – kvailumo amžius. Visi sutarė, kad kiekvieną amžių iš laiko perspektyvos gali pavadinti kvailu, nes tik po kurio laiko tampa akivaizdžios klaidos ir kvailumai, kurie buvo amžininkų daromi rimtais veidais.

Tačiau ekologinė banga, vargu, ar kvailumo amžiaus rodiklis. Tai greičiau neišvengiamas reiškinys ir jeigu mes visi šios “mados” neperiimsime, po kurio laiko būsime įrašyti į žmonijos istoriją kaip didžiausio per visą žmoniją kvailumo amžiaus atstovai. Nors teisingumo dėlei, reikėtų pasakyti, kad ne pastarieji dešimtmečiai daugiausiai prisidėjo prie klimato kaitos, kai kas gamtoje vyksta nepriklausomai nuo žmogaus, o kai kuriuos savo darbelius žmonės pradėjo jau devynioliktame amžiuje ir dar anksčiau (vienkartinės prekės, pakuotės, žavėjimasis technologijomis, melioracijos, importavimai ir t.t.).

Grįžtant prie klausimo – ką gali kiekvienas iš mūsų? Galime tikrai nemažai:

• vartoti mažiau. Ir tai nėra sudėtinga. Nuoširdžiai sau atsakykite, ar tikrai jums reikia šešiolikto rankinuko, ketvirtos basučių poros ir vėl naujo maudimuko? Mąstykite apie tai, kaip suteikti daiktui antrą gyvenimą, kaip jį galima perdirbti. Siūlau dažniau užsukti į padėvėtų rūbų parduotuves. Nepirkdami naujų daiktų, jus prisidedate prie mažėjančios pramonės, mažiau dirba gamyklos – mažiau teršiama aplinka. Laikantis šio priesaiko, jau padarysite daug
• Galvoti apie alternatyvius energijos šaltinius ir jų pritaikymą savo buityje. Naudoti energiją tausojančias lenmputes.
• Dažniau palikti automobilį namuose, naudotis dviračiais, visuomeniniu transportu, vaikščioti pėsčiomis.
• Renkantis maistą, laikytis keleto svarbių principų – jokių pakuočių, jokių maisto priedų, jokių stambių gamintojų. Remti vietinius, ekologiškus ūkininkus ir t.t. (Daugiau informacijos apie šiuos principus ieškokite naujausiame žurnalo Green’as numeryje, ieškokite nuo liepos vidurio)

Žodžiu, diskusija tikrai buvo turininga, man asmeniškai labai patiko. Moderatorius dirbo puikiai, diskutuotojai turėjo argumentų, vieta puiki, net nusprendžiau grįžti į Dramblius paragauti jų vegetariškų patiekalų

Net jeigu ir gyvename Didžiausio Kvailumo Amžiuje, noriu tikėti, kad vienintelis protingas šio laikmečio dalykas – tai gyvenimas, tausojant planetą Prisiminkite tą ilsėdamiesi gamtoje.

Ieva