www.eugrimas.lt

Šiuo metu beveik be pertraukos skaitau knygą “Mano virtualieji aš” (autoriai – Matthew Fraser, Soumitra Dutta) Ir turiu prisipažinti “užsikabliavau” ant socialinių tinklų Ne ta prasme, kad nuo ryto iki vakaro sėdžiu Facebooke, o ta, kad labai smagu į socialinius tinklus pažvelgti iš teorinės, medijų studijų pusės.

Akivaizdu, kad socialiniai tinklai stoja į vieną gretą kartu su kitomis medijomis: TV, radijas, spauda, internetas, kinas ir t.t. Lietuvoje jau vartojamas terminas socialinė žiniasklaida. Čia man norėtųsi pasidalinti savo įžvalga, nes matau, kad vis bando vykti kažkokios diskusijos, tačiau dėl tvirtų nuomonių nebuvimo tos diskusijos niekur nenuveda. Žurnalistų sąjunga savo tinklalapyje bandė išsiaiškinti, kokia yra žurnalistų nuomonė apie tinklaraštininkus, ar juos galima būtų vadinti žiniasklaida ir mesti ant jų visą žurnalistinę atsakomybę. Iš principo, manau, pradžioje reikėtų pabandyti ištirti ir susegmentuoti Lietuvos tinklaraštininkų rinką. Tokiose platformose kaip www.blogas.lt gimsta daug tinklaraštininkų, tačiau 95 proc. jų yra paprasčiausi “pisarsčiukai”, neretai iš one.lt išėję paaugiai vaikučiai. Tie, kas suvokia, kad šita platforma riboja, perkasi domenus ir ima rašyti šiek tiek profesionaliau. Ką reiškia profesionaliau? Pirmiausia, ne po vieną pastraipą per dieną, be grubių gramatikos klaidų ir keiksmažodžių ir tuomet, kai turi ką parašyti. Aš įžiūriu stiprėjantį pastarąjį tinklaraštininkų segmentą, kuris, manau, po kurio laiko ir suformuos Lietuvoje stiprią socialinę žiniasklaidą. Tinklaraščių autoriai po kurio laiko taps svariais “nuomonės lyderiais” siaurose, jų domėjimosi srityse. Tokiai socialiniai žiniasklaidai jau galima bus kelti klausimus apie etiką ir atsakomybę. O kol kas, kol į tinklaraštininkų sąvoką patenka ir visokie vienos dienos rašinėtojai, kurie kuria bendrą “triukšmo” foną, nėra reikalo kelti klausimų, į kuriuos dar nėra atsakymų.

Labai norėtųsi, kad pas mus nusibrėžtų aiški takoskyra tarp socialinės žiniasklaidos ir socialinių tinklų. Bent jau man, kaip žurnalistei to norisi Socialinis tinklas yra socialinio elgesio fenomenas, vykstantis interneto erdvėje. Socialinė žiniasklaida – tai medijos forma, kurią kuria žmogus internete, tačiau jis operuoja informacija, todėl kaip informacijos skleidėjui, dalyvaujančiam nustatytam formate, jam turi būti keliami kiti reikalavimai.

O socialinius tinklus labai smagu studijuoti kaip reiškinį. Nes čia egzistuoja daug skirtingų sričių mokslininkams įdomių reiškinių: viešumo-privatumo santykių pokyčiai, reputacijos kūrimas, prestižo siekis, segmentavimasis, tapatybės paieškos, ryšių mezgimas. Visus juos labai įdomiai ir analizuoja mano skaitomos knygos autoriai. Aš asmeniškai gyniausi diplominį darbą analizuodama viešas ir privačias erdves TV realybės šou. Tuo metu, kai rašiau tą darbą, tai buvo labai novatoriška TV medijos sritis, dabar nėra nieko novatoriškiau už socialinius tinklus Ir mano narpliotos temos (sakyčiau, beveik amžinos, kaip meilė ir neapykanta) “perbėgo” į šitą erdvę, kad čia įgytų naujas formas ir keltų naujas dilemas.

Kai nusprendžiau susikurti tinklaraštį, man iš karto kilo klausimas, ar atvirai demonstruoti savo tapatybę. Juk galėjau rašyti blog’ą daivosnuomone.lt Tačiau jau pirmajame LOGIN’e iš Račo, berods, išgirdau teisingą pastebėjimą apie asmeninį įvaizdį internete. Vos tik atverti visas kortas ir imi rašyti atvirai, neslėpdamas savo tapatybės, tampi atviras, pernelyg atviras. Ir todėl turi galvoti, ar reikia, kad internete būtų tavo tikrasis aš, ar gali sukurti dar vieną Kam ta konspiracija? Pirma, gyvenam labai mažoje šalyje, tapti garsiu čia galima per pusdienį (garsusis “Noriu šventę švęsti” atvejis). Antra, pasakyti kaimynui, kad kitas kaimynas debilas yra nesunku ir jeigu pirmasis kaimynas pritaria tai nuomonei, tai dar turi gerą pokalbį ir puikų socialinį ryšį Tačiau reikšti savo nuomonę internete, tai jau prisiimta atsakomybė už kiekvieną žodį virš ar po tavo pavarde. Nes internetas – tai galinga, plačiai paplitusi ir lengvai visiems prieinama medija, žiniasklaidos kanalas. Tad jeigu rašai savo pavardę ir varai savo nuomonę, galima manyti, kad darai tą tikslingai. Investuoji į savo įvaizdžio ir reputacijos kūrimą.

Dar viena asmeniškai mano priežastis susikurti internete dar vieną Aš – galimybė virtualioje erdvėje turėti atskirą tapatybę. Tai savotiškas žaidimas. Socialinis žaidimas. Nes mano komentatoriai taip pat turi savo internetines tapatybes, o gyvenime jie kiti žmonės. Kai su jais bendrauju gyvenime, jie elgiasi kitaip ir gal net kalbasi kitaip.

Socialiniam tinkle, pavyzdžiui, Facebook, kūriau dar vieną virtualų Aš Nes kažkaip iš karto pajutau, kad beribėje erdvėje, kur prarandi privatumą tik ten patekęs, nenorėčiau rodyti savo tikrojo Aš. Tačiau ir nenorėjau susikurti kažkokio keisto vardo, kaip pavyzdžiui, teko matyti Antaną Benzopjūklą ar Kiaulė Taupyklė. Tai jau personažai, kurių poreikio ten BŪTI nelabai suprantu, bet čia jau kita tema. Socialiniam tinkle noriu “pusiau privato”. Manau, tą pasiekiau dėdama nuotraukas, tačiau turėdama Ievos tapatybę

Pasvarstymus apie virtualiuosius aš norėčiau baigti viena citata iš knygos. Rašo žiniasklaidos kritikas Jeffas Jarvisas savo tinklaraštyje:

“Jaunimas turi kitokį požiūrį į privatumą ir viešumą, nes jie supranta, kad jūs negalite užmegzti ryšių su žmonėmis, jei neatskleidžiate kažko apie save patys: nesusirasite bičiulių slidininkų, jei nepasakysite pasauliui, kad jūs taip pat slidinėjate. Privatumo gynėjus pritrenks tai, kad aš atskleidžiau tinklaraštyje savo asmeniškiausią informaciją: sveikatos duomenis. Bet rašydamas apie savo širdies ligą aš išgyvenu fibriliaciją kartu su Tony Blairu, gaunu kitų žmonių patarimų ir palaikymą. Viešumas turi savo naudą.”

Nepameskite savo tapatybių

Ieva

Matyt, rašysiu mažą trilogiją Jau parašiau apie gyvenimą ligoninėje, dabar papasakosiu, kaip gyvenasi išėjus iš ligoninės, o trečiojoje dalyje teks aptarti, kaip gyvenasi su liga Matot, socialinėje žiniasklaidoje gali puikiai egzistuoti visi klasikiniai žiniasklaidos ir net literatūriniai žanrai

Iš ligoninės išėjau prieš penkias dienas. Kurį laiką norėjosi jaukiai slėptis savo sraigės namučiuose, gulinėti lovoje ir skaityti. Beje, ligoninėje perskaičiau dvi knygas, nekalbant apie neįsivaizduojamą kiekį populiariųjų žurnalų. Namie knygų vis negalėjau išleisti iš rankų. Kažkaip norėjosi kažko dvasingesnio, čia, matyt, tas neaiškus pojūtis, kad ligoninėje siela truputį atsiskiria nuo kūno ir literatūra padeda sujungti savyje tuos du pradus. Nors iš kitos pusės, knygos puikus poilsis galvai, rimsta emocijos, visuomet ten randi kokių nors genialių ir tavo situacijai labai tinkančių minčių. Be to, pamenu per visą nesibaigiančių darbų įkarštį vis svajojau apie laiką, kai gulėsiu su knyga rankose ir nežiūrėdama į laikrodį galėsiu skaityti kiek norėsiu… Štai kaip kartais (su juodu jumoru) pildosi tos svajonės Ligoninėje į laikrodį tikrai nesidariau ir skaičiau nuo ryto iki vakaro.

Noriu tą įprotį daug skaityti niekur nenukišti, nes knyga – tai geriausias laikas sau, tai dvasinis augimas, tai savišvieta. Ligoninėje suformuotą įprotį skaityti pasilieku gyvenimui ne palatoje

Savo trilogijos pirmojoje dalyje rašiau apie nuostabų ligoninės valgymo periodiškumą – tris kartus per dieną, tuo pačiu metu. Žodžiu, išėjus iš ligoninės šį įprotį taip pat toliau praktikuoju Iš pradžių, buvo juokinga, bet mano skrandyje atsiradęs laikrodukas buvo įkyrokas – “pirma valanda! pietūs!” Sriubytė, antras, salotos… Net ir išėjus iš ligoninės planuoju laikytis šio puikaus maitinimosi plano, nes jis puikiai apsaugo nuo užkandžiavimų ir kažkaip ramu, kai žinai, kelintą valandą tiksliai reikia valgyti

Nors turiu pasakyti, kad jau antrą dieną po ligoninės vakare šiek tiek apsivalgiau. Pramušė kažkoks “kaip man savęs gaila, tokios visos nukankintos po ligoninės, davai suvalgau ko nors skanaus” ir prasidėjo… Tačiau iš karto susiėmiau ir save subariau. Lepinimas maistu gali vykti, tačiau persistengti, manau, nereikia, nes padarysiu sau meškos paslaugą.

Kalbant ne apie tokius praktiškus dalykus, tai gyvenimas ne ligoninėje yra labai judrus Nėra to ligoniniško nuoširdumo, kai visai nepažįstami žmonės prie dušo durų ima kalbėtis, kai šnekasi ir pasakoja vieni kitiems anekdotus palatose, prie gydytojų kabinetų durų. Gyvenime ne ligoninėje visi nesikalba Juda kažkur, greitai, kartais piktai, bet visi labai ryžtingai, stumdosi, lekia. Ta skuba ir įtampa labai jau akivaizdi, bent jau dabar, tik išėjus iš to ramesnio ligoninės gyvenimo.

O man skubėti nesinori. Man gaila žiūrėti į šiek tiek pavargusius mano bendraamžių veidus, kurie laukia atostogų kaip išsigelbėjimo. Klausimas, ar jiems pakaks tų kelių savaičių ar mėnesio, kad jie pilnai pailsėtų, kad pagaliau nurimtų jų protas ir širdis? Vis tiek daugelis vartos alkoholį, švęs šventę per naktis, neišsimiegos, rytais prastais jausis. Ir gali jiems nekalbėti apie tai, kad gal reikėtų sveikesnių atostogų? Kur nors gamtoje, kur būtų tylu, kur duotų šviežio, ekologiško maisto, kur nustatytų tą banalų maisto priėmimo periodiškumą, kur pasakotų gražius dalykus, džiugintų sielą ir širdį gražiomis kalbomis ar reginiais?

Aš asmeniškai gal ir negalėsiu sau leisti tokių labai sveikų atostogų, tačiau, manau, kad nustatysiu tam tikrą rutiniškumą – knygų skaitymas, rašymas, pasivaikščiojimai lauke, vienas filmas, rankdarbiai (mano atveju – dekupažas). Gyvenime ne ligoninėje noriu daugiau rutinos – nuspėjamų, žinomų ir labai man mielų dalykų.

Be to, dar kažkur labai giliai manyje formuojasi kažkoks naujas požiūris į tolimesnį gyvenimą. Sunku tą nusakyti žodžiais, tačiau taip, matyt, nutinka visiems ištrūkusiems iš ligoninės. Norisi kažkokio TIKRO gyvenimo tikslo, TIKRO užsiėmimo, AIŠKAUS suvokimo, ką daryti toliau. Tie dalykai, manau, manyje dar formuojasi ir auga ir po kurio laiko, kai išmoksiu gyventi su liga, viską aiškiai aiškiai suvoksiu

Ir nepykit, miestiečiai, tačiau dabar visai nenoriu į miestą. Pas jus ten per triukšminga, nėra nuoširdumo ir labai viskas vyksta greitai. O aš noriu neskubėti Mano gyvenimas išėjus iš ligoninės bus lėtas. Lėtinė liga, kurią sužinojau turinti, verčia mane gyventi sveikiau. Turėsiu vengti buvimo karštyje, turėsiu nesinervinti, tausoti save, savo nervų sistemą, nepersitempti, turėti fizinį aktyvumą. Kartais, matyt, ir gauname tas ligas tam, kad pagaliau po visų savo nesibaigiančių pasiteisinimų pradėtume gyventi sveikai. Nes liga jau neleidžia gyventi kitaip. Nes ligą mes gerbiam ir atsižvelgiam į jos keliamus mums reikalavimus. Lenkiu galvą prieš savo išsėtinę sklerozę – jaunų, veiklių žmonių, savęs netausojančių darboholikų ligą

tačiau apie gyvenimą su ja – jau paskutinėje trilogijos dalyje

Ieva

paveiksliukas iš www.clipartqiude.com

Visiškai nesuderinus su manimi, liga paguldė mane beveik dviem savaitėms į ligoninę. Apie savo ligą papasakosiu vėliau, nes jai, matyt, skirsiu dabar nemažai dėmesio, juk ji bus mano gyvenimo dalimi O dabar norisi pasidalinti įspūdžiais iš gyvenimo ligoninėje.

Ligoninėje gulėjau prieš beveik dešimtį metų, todėl viskas man buvo nauja. Aišku, viskas prasidėjo nuo priimamojo skyriaus. Beje, kreipiausi į Santariškių ligoninę. Vis dėlto tiek gydytojų kalbinta, tiek ten aparatūros, naujovių visokių. Jau tokioje ligoninėje tai tikrai neturėtų leisti mirti Bent jau ne taip greitai

Priimamajame pirma staigmena. Moteriškė sako “jeigu išaiškės, kad jūsų būklė nėra ūmi, turėsite susimokėti”. Dėl Dievo meilės, niekas nereagavo į tuos žodžius! Visiems gi ką nors skaudėjo, buvo bloga, silpna – ar gali žmogus su paprasčiausiu galvos skausmu ateiti į ligoninės priimamąjį? Man mokėti neprireikė, tačiau pati situacija su tuo apmokėjimu pasirodė komiška.

Patekau į LOR skyrių. Viena palatos kaimynė jį praminė ornitologiniu. Pirma, sunku ištarti pilną pavadinimą, antra – dauguma to skyriaus pacientų kažkuo buvo panašūs į paukščius po visų tų operacijų, su tvarsčiais ant nosių

Iš karto pamilau ligoninės režimą – devintą jau miegam, šeštą keliamės tikrintis temperatūros. Vėliau išaiškėjo, kad kiekviename skyriuje ši tvarka gali skirtis. Neurologiniam (į kurį buvau perkelta) temperatūros šeštą ryto niekas netikrina ir visi keliasi tik apie aštuntą. O kadangi dar yra puikus dušas, tai po visų vakarinių maudynių, šviesos palatose užgęsdavo jau po dešimtos. Režimas man patiko, nes esu vyturys – mėgstu anksti eiti miegoti, todėl ir atsikelti anksti nėra sunku

Ligoninės maistas man patiko. Pateikimas minučių tikslumu, porcijos neapsivalgysi, tačiau ir nebūsi alkanas. Gal tik kisieliaus buvo daugoka Už visą gyvenimą atsigėriau. Nors jo kartais net norėdavosi, nuo tų vaistų gausos skrandis imdavo protestuoti ir kisieliaus konsistencija jam, matyt, buvo kaip balzamas Ornitologiniam skyriuje maitino daugiausiai kotletais, bet tokiais kur jau kramtyti beveik nereikia Vieną dieną atnešė didžiausią gabalą virtos kiaulienos – net apšalau Buvo ir dešrelių, ir obuolių, ir apelsinų, ir bandelių, ir sausainių. Aišku, rytais daugiausia košės, bet jų irgi labai vaistų išerzintiems skrandžiams norėdavosi. Sriubos dažniausiai makaronų ir bulvių. Paskutinę mano buvimo dieną buvo net balandėliai, nors teko pripažinti, kad kopūstai buvo neišvirę, tad liko šioks toks blogas prisiminimas…

Laikas ligoninėje bėga kažkaip kitaip. Diena lyg ir prasideda anksti, tačiau tu nuolat gulinėji, miegi, tau ką nors lašina, geri vaistus, važiuoji daryti kokius nors tyrimus, ateina gydytojai, stebi, kas vyksta su tavo kaimynais. Diena pralekia nepastebimai. Kai šiek tiek pagerėja, kad jau gali skaityti ir bendrauti, tuomet prasideda poilsinis ligoninės periodas. Bendrauji su kaimynais, daug sužinai apie jų ligas, apie juos pačius, apšneki gydytojus, seseles, maistą, “dovanėles”. Vėliau imi skaityti, tada daug žiūri pro langą ir mąstai. Apie ligą, save, apie save be ligos ir su liga, apie gyvenimą, kuris vyksta TEN ir apie įvykius, kurie vyksta ČIA. Ir labai daug apie tai, kaip reikės gyventi, kai iš ČIA grįši į TEN.

Man, kaip sveikatos žurnalistei, matyt, paties likimo buvo skirta patekti į ligoninę, kad suprasčiau ar prisiminčiau kai kuriuos labai svarbius dalykus. Suvokiau ligą iš naujo, jos poveikį kiekvienam atskiram žmogui. Kaip blogai, jei tau operuoja polipą ar vakar išsiliejo kraujas smegenyse. Visiškai nesvarbu diagnozė, visi nori pasveikti ir kuo greičiau grįžti namo. Nes namai – tai, tikriausiai, gyvenimo tąsos simbolis.

Prisiminiau, kad už kiekvienos diagnozės yra šimtai tūkstančių žmonių, už kai kurių tik kelios dešimtys. Ir visai nesvarbu, kiek tokių kaip tu, kai sužinai diagnozę labiausiai norisi pamatyti nors vieną žmogų, kuriam jau teko tai išgirsti, kuris sėdėtų prieš tave ir sakytų, kad tu vis tiek gyvensi, kad jis šypsotųsi ir vien savo buvimu paneigtų mirties grėsmę…

Kiekviename ligoninės skyriuje yra vietų, kurias žiūrint objektyviai galima būtų pavadinti jaukiomis. Galėtum ten susėsti su draugu, gerti arbatą, kramsnoti obuolį ir apie ką nors svarbaus kalbėtis. Tačiau nei gražūs ligoninės parkai, nei tie jaukūs kampeliai nėra tokie svarbūs. Labiausiai norisi, kad neliktum tik kūnu, kad tavyje medikai matytų ir žmogų, kad nebūtum mėsos gabalėliu, tampomu nuo vieno stalo ant kito, į kurį bedamos adatos, kateteriai, švirkštai… Nors ligoninėje kažkas nutinka ir dažnai siela kažkaip nutolsta nuo kūno. Manęs šis pojūtis neaplenkė. Aš dabar po truputį bandau susilipdyti

Jau kelios dienos esu namuose ir bandau sudėlioti į tinkamas vietas sąvokas ČIA ir TEN. Bandau suklijuoti į vieną asmenybę savo kūną ir sielą. Bandau gyventi toliau. Netrukus parašysiu, kaip man sekasi gyventi ne ligoninėje

Būkite sveiki

Ieva