Radau įdomią informaciją internete apie, matyt, pirmąją ekologišką stovyklą, skirtą plačioms masėms. Pažiūrėkit, gal susidomėsite

„Vėjų slėnis” yra savanoriška, pelno ar kitų savanaudiškų tikslų nesiekianti iniciatyva, turinti pagrindinį tikslą – suburti Lietuvos žmones besidominčius ekologija į 3-ijų dienų bendruomenines eko pamokas – pramogas, kurias kurs kiekvienas jų dalyvis.

2010 m. birželio 18-20 d. Yurta Backpackers’ PASVIRĘS LAUKAS (TRAKŲ raj.) taps 3-ijų dienų bendruomeninės rimtų ir ekologiškų pamokų – pramogų vieta.

Drauge įkursime palapinių miestelį, tvarkysime, teritoriją, gaminsime valgį, dalinsimės tuo, ką mokame ir suprantame geriausiai: paskaitomis, praktiniais eko užsiėmimais, kūrybinėmis eko dirbtuvėmis, filmais, muzika, aktyviais žaidimais ir viskuo, kas padeda tobulėti, daugiau sužinoti ir augti.

Įsikurti ir tobulėti „Vėjų slėnyje” kviečiami neriboto amžiaus, profesijos žmonės, besidomintys ekologija ir šiuolaikinio gyvenimo alternatyvomis. Laukiami būsimos bendruomenės nariai nuo kūdikėlių nešioklėse iki pagarbaus amžiaus žilaplaukių, nes „Vėjų slėnyje” ką veikti ir ko pasimokyti bus kiekvienam.

Festivalio programa suskirstyta į tris dalis:

Protui – pamokos skirtos tobulėjimui ekologijos, alternatyvaus švietimo ir kt. temomis, kurias ves „Vėjų slėnio” geriausiai tai išmanantys bendruomenės nariai. Taip pat bus rodomi įvairūs dokumentiniai filmai, praktiniai seminarai gautoms teorinėms žinioms įsisavinti.

Kūnui – apima aktyvias veiklas, skirtas kūno tobulinimui ir aktyviam laisvalaikio praleidimui: dviračių žygiai, frizbio, orientacinės varžybos, žongliravimo pamokos, pirtelė, naktinės maudynės ežere ir dar daugiau.

Sielai – pramogos sielos atgaivai. Įvairios ekologinės dirbtuvės, žemės mandalos kūrimas, pasakos, koncertai ir visa kita veikla, kuri džiugina sielą.

Visas veiklas galite rasti mūsų tinklalapyje: www.vėjuslenis.lt.

Į „Vėjų slėnį” dalyviai kviečiami atvykti: Dviračiais (organizuojami dviračių žygiai iš Vilniaus ir Vievio {traukiniu iš Kauno}), tranzuojant ir kitais ekologiškais keliavimo būdais, nes mašinoms bus taikomas eko-mokestis.

Visus, norinčius dalyvauti festivalyje, prašome registruotis iki birželio 10 d. adresu : veju.info@gmail.com .

Kviečiame aktyviai prisijungti prie „Vėjų slėnio” bendruomenės kūrimo, skleidžiant informaciją apie jį savo bendruomenėse, tinklalapiuose, bloguose ir kitoje internetinėje bei popierinėje erdvėje, kad žinia apie festivalį tinkamu laiku pasiektų reikiamus žmones.

Festivalio neremia jokios komercinės struktūros, todėl kiekvieno iš Jūsų savanoriška pagalba yra labai laukiama.

Detalesnė informacija apie festivalį: www.vejuslenis.lt

foto http://blog.kir.com

Sekmadienį bus minima mirusiųjų nuo AIDS diena. Pažinojau du žmones, kurie sirgo šia liga ir jų jau nebėra… Gyvųjų kova už teisę būti lygiaverčiais visuomenės nariais mane įkvepia.

Radau tokį tekstą, kurį parengė UNAIDS organizacija, aprašydama padėtį Afrikos šalyse:

<…> po truputį apleidžiama prevencija, ankstyva diagnostika ir tuberkuliozės gydymas.

Tenka pripažinti, kad Lietuvoje ŽIV/AIDS situacija primena Afrikos tautų padėtį. Nors Lietuva, aišku, žengė dar toliau:

• pas mus sergantieji negauna gydymo, nes nepakanka lėšų vaistams įsigyti,
• infekuotiems ŽIV neatliekami privalomi testai,
• ŽIV nustatymo testai yra mokami (Europoje šiuo klausimu tokie esam vieninteliai),
• turintiems ŽIV neteikiamos jokios psichologinio palaikymo paslaugos.

Tad šiemet, manau, minėdami pasaulinę mirusiųjų nuo AIDS dieną, turime dar aiškiau suvokti, kad ši liga arčiau mūsų nei kada anksčiau. Kodėl?

• vaistus gaunantys ŽIV infekciją turintys žmonės sumažina savo organizme viruso kiekį iki kelių procentų, kai kuriems vaistai jį visai panaikina. Vadinasi, vaistų negaunantis infekuotas vėl tampa infekcijos platintoju.
• jei infekuotiems ŽIV neatliekami viruso atsparumo vaistams testai (reikia tik kartą per metus), gali išsivystyti atsparus medikamentams naujas ŽIV viruso tipas. Dėl to problemų turės visas pasaulis.
• Kadangi ŽIV nustatymo testavimas nevyksta taip, kaip galėtų, yra gausybė nediagnozuotų atvejų. Kaip plačiai seksualiai aktyvus vaikinas, turintis ŽIV ir to nežinantis, gali paskleisti virusą?..
• Vilniuje kelios dešimtys prostitucija užsiimančių moterų turi ŽIV. Jos gatvėse dirba ir toliau. Šiuo metu neskiriami pinigai prevenciniam darbui su šia žmonių grupe, jos negauna prezervatyvų, jos nėra tikrinamos, niekas neprižiūri, kad jos gertų medikamentus.

Šiemet ŽIV infekciją turintys asmenys žvakutes degs tam, kad Lietuvos valdžia pagaliau susiprotėtų, nustotų tik krautis pinigus į savo kišenes ir pagaliau pradėtų į šią ligą žiūrėti rimtai.

Ieva

foto iš www.britainsorchieds.fieldguide.co.uk

Gyvenimo ne mieste tema manęs kažkaip pastaruoju metu nepaleidžia Pirma, tai pati išsikėliau iš miesto gyventi į priemiestį. Turiu pasakyti, kad čia vos vos juntamas miesto alsavimas – rytais kartais girdisi pravažiuojančių automobilių gausmas. O šiaip jaučiuosi gyvenanti beveik kaime Pro miegamojo langą matosi miškas, pro virtuvės – beržai ir pievos. Jau imu elgtis visai ne miestietiškai – prisiskabiau pievoj rūgštynių, bandysiu virti sriubą; iš obelų žiedų išsiviriau kvapniausios pasaulyje arbatos – galvoju reikėtų jų daugiau pasirinkti ir pasidžiovinti; auginu prieskonius ant palangės ir dar noriu išmokti atpažinti augalus, nes neabejoju, kad pievoj įsikūrusi visa gamtos vaistinė

Neseniai bibliotekoje paėmiau paskaityti knygą “Ponios Fiton gyvenimas kaime” – nuostabus pasakojimas apie brandaus amžiaus moterį, kuri įskaudinta ir išduota vyro išsikrausto į kaimą. Ten ji įsigyja įdomią šeimininkę turėjusį namą ir pati nusprendžia būti tikra kaimietė: augina daržoves, verda uogienes, lieja žvakes. Puikiai praleidau kelis vakarus skaitydama šią knygą. Beje, reikia pripažinti, kad gyvenimas kaime verčia tave keistis

Ir štai vakar baigiau rašyti straipsnį apie žmones, kurie miestą iškeitė į kaimą. Trys skirtingi žmonės, trys skirtingos istorijos, tačiau labai panašūs motyvai išsikelti, labai panašūs jausmai pradėjus gyventi kaime ir visų ryžtingas nenoras grįžti į miestą. Šis straipsnis bus ketvirtame žurnalo Green’as numeryje, kuris turėtų pasirodyti liepos pradžioje.

Pokalbiai su jais privertė mane susimąstyti apie miesto svarbą, apie jo vaidmenį tavo gyvenime, apie gyvenimą be jo. O svarbiausia, apie gyvenimo miške privalumus. Pamenu, mokykloje teko skaityti tokio pavadinimo knygą “Gyvenimas miške”, tik dabar nepamenu autoriaus pavardės, reikės paieškoti bibliotekoje… Atrodo, žmonijai visuomet buvo būdinga būti šalia gamtos, gyventi gamtoje, vienu ritmu ir darnoje. Kas nutiko, kad gyvenimus kaime iškeitėme į miestą? Ir kuriems velniams mums to reikėjo?

Mano pašnekovai išvardijo daug dalykų, kuriuos jie rado kaime ir kurių neturėjo mieste – gaivų orą, rytinę rasą, paukščių čiulbėjimą, upelių čiurlenimus. Aš klausiausi jų ir vardijau savo atradimus: beveik melodingi šunų lojimai, žvaigždės danguje, rytinis gaidžio giedojimas, sraigės paliktas pėdsakas ant lapo ir jos ūsai iš po lapo ir niekur neskubančio laiko pojūtis

Gal jau laikas grįžti atgal į kaimą?

Ieva

foto iš www.nobochamp.de/bilder/

Faktai: pernai nuo erkių įkandimo sukeltų ligų mirė keli šimtai lietuvių. Lietuva – padidinto erkių aktyvumo zona. Nuo Laimo ligos vaistų nėra, įkas erkė – pasekmes jausite visą gyvenimą.

Kontrafaktai: kiek erkių Lietuvoje gali būti erkinio encfalito ir kitų ligų platintojos?

Tik 2 proc. įkandus erkėms suserga kokia nors liga.

Kas renka informaciją apie mirties nuo erkių sukeltų ligų atvejus? Kas ją viešina?

Pasvarstymai. Lietuvoje pastebėjau, yra labai skirtingai pateikiama informacija apie erkių prabudimo pradžią. Vieni rašo, kad kovo mėnesį, kiti, kad tik birželį. Aš asmeniškai jau iš savo šuniuko vieną ištraukiau, vieną pastebėjau ropinėjančią po ranką, o kitą radau vonios kamabryje, ropinėjančią po grindis – neatrodė, kad jos norėjo įsisiurbti, kaip turistės atrodė

Visos sėkmingai žuvo. Bet aš gamtos apsupty gyvenu, mes po pievą ir mišką vaikštom tris kartus per dieną.

Emocijos: labai bjauriai atrodo tos erkės. Ir kai jos įkiša savo galvytę į odą, nuo tokio vaizdelio galima mažų mažiausiai nualpti.

Dar neseniai per teliką pradėjo rodyti reklamą apie erkes, kurios gali ant tavęs užlipti net tau ramiai sėdint miesto parke ant suoliuko. Taip, užlipti gali, bet jeigu užlipo ant kelnių, tai ir nulipo, nes ką jai veikti ant rūbo? Be to, ta teliko reklama labai per emocijas kerta – iš karto pasidaro baisu ir norisi skiepytis.

Skiepai kainuoja apie šimtą litų ir reikia kelių skiepijimų. Nėra jokios informacijos apie tai, kas yra tame skiepe, iš ko jis padarytas, kaip veikia suleistas į organizmą. Tad man asmeniškai pasitikėjimo nekelia.

Sprendimai: mąstykite blaiviai, nesivadovaukite emocijomis. Ir nevaikščiokite po nešienautas pievas (o jeigu tai neišvengiama – gal imkite ir nušienaukite tą pievą). O į mišką geriau eiti apsirengus atitinkamai: ilgaauliai guminukai, ilgos rankovės, kepurė. Bent jau aš tokio dress kodo laikausi Ir masinei panikai nepasiduodu.

Ieva