foto iš http://ulsu.wordpress.com

Asmeniškai man vaikystėje taip stipriai įskiepijo baimę tapti priklausoma nuo narkotikų ir mirti, kad niekuomet į tą pusę nežiūriu. Gal tik su cigaretėmis mano sąmonėje liberaliau, nes ilgą laiką rūkiau Tačiau dabar stengiuosi gyventi ir be šio žalingo įpročio. Ir man visuomet buvo nesuprantama, kaip ir kodėl žmonės visa galva pasineria į narkotikus ir sudirba savo gyvenimą?..

Gavau visai įdomu pranešimą spaudai iš Narkotikų kontrolės departamento, kuriame  pateikta pažintis su JAV Nacionalinio priklausomybių nuo narkotikų instituto (NIDA) tyrimų duomenimis.  Pasirodo, kad ne vienas veiksnys lemia, kodėl žmogus pradeda vartoti narkotikus.

Dažniausiai narkotikai pradedami vartoti:

• Siekiant malonių pojūčių

Daugelis vartojamų narkotikų sukelia stiprų malonumo jausmą. Pradžioje pasireiškiančią euforiją vėliau lydi kiti pojūčiai, kurie priklauso nuo tam tikros narkotikų rūšies. Svaiginimasis narkotikais greitai tampa norma ir žmogus nebejaučia anksčiau patirtų malonų pojūčių, jam narkotiko dozės kaskart reikia vis didesnės ir vis labiau yra pažeidžiama jo smegenų veikla.

• Savijautos pagerinimui

Kai kurie žmonės, kenčiantys nuo socialinių rūpesčių, su stresu susijusių sutrikimų ir depresijos, pradeda vartoti narkotikus, manydami, kad taip sumažins nemalonius sielvarto bei nerimo jausmus. Stresas gali turėti didelę įtaką narkotikų vartojimo pradžiai ir piktnaudžiavimui jais, taip pat sveikstančio nuo priklausomybės asmens atkryčiui.

• Gebėjimų didinimui

Noras padidinti ar pagerinti savo fizinius ar protinius gebėjimus cheminiu būdu gali būti pradinio eksperimentavimo ir tolesnio narkotikų vartojimo priežastimi. Realybė iš tikrųjų yra kitokia – pavyzdžiui, amfetamino suteiktą energijos antplūdį keičia depresija, nusivylimas, nuovargis, apatija.

• Smalsumo vedami ir „kadangi tai daro kiti“

Šiuo požiūriu dėl stiprios bendraamžių įtakos ypač pažeidžiami paaugliai. Jie daugiau yra linkę įsitraukti į „nepatirtą-jaudinantį“ ir „rizikingą“ elgesį.

Jei narkotikai leidžia žmogui jaustis geriau, ar tai yra problema?

Vartojimo pradžioje gali atrodyti, kad narkotikų poveikis yra pozityvus. Žmogus tiki, kad ir vėliau galės kontroliuoti narkotikų vartojimą. Tačiau psichoaktyvios medžiagos gali greitai užgožti jo gyvenimą.

Pavyzdžiui, alkoholiu apsvaigusiam asmeniui atsisėdus už automobilio vairo, malonus poveikis greitai gali virsti tragedija jam pačiam ir kitiems. Per tam tikrą laiką, tęsiant narkotiko vartojimą, malonus poveikis sumažėja ir narkotiko vartojimas asmeniui tampa jau būtinas tam, kad jis jaustųsi normaliai.

Narkotikų vartotojai pasiekia būklę, kai jie ieško ir vartoja narkotikus bet kur ir bet kokia kaina, nepaisydami iškylančių problemų. Psichoaktyvių medžiagų vartojimas tampa lėtine ir psichikos liga, apibūdinama neįveikiamu potraukiu vartoti narkotikus, nekreipiant dėmesio į žalingas pasekmes.

Tai – smegenų liga, nes narkotikai keičia jų struktūrą ir veiklą. Yra duomenų, kad ir vienas pabandymas sukelia negrįžtamus smegenų veiklos pokyčius.

Priklausomybės ligos turi būti gydomos ir gydymas gali tęstis visą likusį gyvenimą.

Tiek.

Ieva

Ilgą laiką organizavau trečiąjį Sveikatos žurnalistų klubą. Pagaliau jis įvyko! Buvo tikrai smagu. Pasakoju tiems, kas nebuvo.

Susirinkom vidury miesto įskūrusiame labai mielame namuke Tujų g. Salytėje kūrenose židinys, gėrėm raudoną arbatą iš Egipto, kramtėm sausainukus ir klausėmės Sauliaus Urbono. Apie jį daugiau galima pasiskaityti www.susaulium.lt

Jis mus mokė trumpos, kelių minučių mankštos, kuri, pasak jo, puikiai tinkama atlikti ryte ir vakare. Teorinius dalykus jis dėstė įdomiai ir patraukliai, nemažai kolegių iš karto pradėjo derinti su Saulium būsimus interviu. Kai prasidėjo praktiniai užsiėmimai – pasilinksminom iš širdies Sukom riešus, alkūnes, rankas ir kojas; kikenom; kartais net iškaisdavom Trijų minučių trukmės mankštą bandėm įsisavinti gerą valandą. Bet laikas prabėgo greitai.

Po mankštos susėdom vėl prie arbatos puodelių pakalbėti. Apšnekėjom visokias tinginių mankštas, motyvacijas sportuoti, net kuo skalbia rūbus ponas Saulius Jau smalsumas tų žurnalisčių…

Be galo smagu buvo grįžus namo ir įsijungus paštą, rasti Sauliaus laišką. Jis parašė, kad jam buvo labai smagu būry moterų, su tokiomis gyvomis akis. Paprašė dalyvavusių kontaktų ir pažadėjo mus pakviesti, kai surinks kitą grupę. Tuomet mus nemokamai pamokys 30 dienų kurso – ten bus ir ta intriguojanti Sauliaus paminėta dviejų pratimų lovos mankšta Ir paprašė pasakyti, kad jam mūsų susitikimas labai patiko

Taigi, Sveikatos žurnalistų klubas pradeda veikti! Jau ruošiuosi ketvirtam susitikimui. Jo metu jau kalbėsime apie įstatus, rinksim parašus steigiamajam aktui ir, žinoma, bus kažkokia programa.

Sėkmės besidarbuojantiems sveikatos srityje

Ieva

paveikslėlis iš www.inkcinct.com

Džiaugiuosi, kad Lietuvoje pradėjo judėti Slow Food judėjimas – Slow Food Vilnius. Šiandien sudalyvavau jų surengtame renginyje – Skonio mokyklos diskusijoje. Atrodo, dėl skonio nesiginčyjama – tai ką čia šnekėti?.. Iš tikrųjų, išgirdau labai įdomių minčių ir pastebėjimų.

Postsovietiniai žmonės, kurie dar nežinojo apie vienkartines pakuotes, degančius sausainius, maisto priedus E, dažniausiai  savo maloniausius, skaniuosius prisiminimus sieja su kaimu. Skonio mokykloje susirinkę ir maisto gamintojai, ir valgytojai beveik vienbalsiai sutiko, kad tikras, skanus maistas buvo TADA…

Toks daržovių augintojas prisiminė, kaip kas rytą pas močiutę valgydavo tuos pačius krosnyje keptus blynus ir jie nepabosdavo. O jo! Aš tokius blynus irgi prisimenu, didelius per visą lėkštę – kiek galima buvo visokių lankstymo variantų sugalvoti, kad kuo ilgiau įdaras neiškristų Čia žodžiais nenusakomas skonio gilys – juk kas dieną kelis mėnesius iš eilės valgėm ir buvo skanu

Dargužių ūkininkas Valdas pasakė, kad geras skonis jam siejasi su žmonėmis, kurie kartu valgo, vėliau nuskambėjo mintis apie patį produkto procesą, kai tu pats dalyvauji maisto gaminime. Besiklausant diskutuotojų, kažkaip mintys nuklydo į vaikystę ir aš prisiminiau savo grybavimus su tėvais ir giminaičiais. Jau po valandos pavargdavau ir imdavau “chaltūrinti” Matyt, nuo viso to gryno oro, užsinorėdavau miegoti, bet neleisdavau sau užmerkti akių – braidydavau po mišką su suaugusiais, kramtydavau sumuštinius ant kelmelių, tyliai sprukdavau nuo didelių voratinklių. O paskui, grįžus namo, laukdavo siaubiiiingai ilgas grybų valymo ir gaminimo procesas. Bet aš neidavau miegoti, laukdavau grybų Su kokiu malonumu valgydavau aš tuos keptus grybus su bulvėmis ir kartais svogūnais… ech… Ir kai diskutuotojai mane iš prisiminimų gražino nuskambėjus klausimui, koks maistas jums skaniausias – mano galvoje žaibo greičiu susiformavo atsakymas – grybai!

Iš tiesų, skonis nėra tik fiziologinis saldumo, kartumo ar rūgštumo pojūtis. Tai daugybė visokių dalykų – žmonės, su kuriais valgai; žmonės, kuriems gamini ir kurie gamina tau; valgymo aplinka; valgymo tradiciškumas; pokalbiai valgio metu; produkto gimimo istorija ir t.t. O jus sakot apie skonį nėra ko kalbėti – čia galima be pabaigos kalbėti!

Dar prisiminiau vaikystės žemuogių ir mėlynių miškus ir močiutės sriubą iš mėlynių. Ir ta keisąa sovietinį limonadą Tarchūnas (toks ryškiai žalios spalvos) – bet koks skanus buvo! Kodėl? Nes gaudavau jo tik per šventes. Iš vaikystės yra daug tokių atskirų skanių prisiminų, o ką galiu prisiminti iš suaugusio žmogaus, sąmoningo valgymo periodo? Kažko tokio, kaip tie vaikystės grybai? Ne, nėra.

Kol diskutavom vaišinomės ūkininkų iš Dargužių kaimo sūriu su kalendra ir Vitalijos sviestu, paskanintu visokiomis žolelėmis ir… kanapėmis Būkit ramūs, ten tos legaliosios kanapės, be jokių kvaišinamųjų savybių. Toks sviestukas su ekologiška duonyte – super!

Skonio mokykla gyvuos ir internete. Kol kas dar neveikia, bet greitu laiku turėtų pradėti gyvuoti Slow Food’o judėjimo Lietuvoje tinklalapis www.slowfoodvilnius.lt

Kol kas informacija apie tolimesnius renginius skleidžia restoranas Jalta ir www.vivasol.lt, tikriausiai dar bus galima rasti info www.skaniai.lt – diskusijoje buvo šio tinklaraščio autorius. Artimiausiame susitikime bus kalbama apie miltus ir grūdus. Aš jau žinau, kad dalyvausiu

Beje, jei nežinote, ką reiškia Slow Food, trumpai paaiškinčiau taip: tai žmonės, kurie valgydami nenustoja kokybiškai gyventi. Jie nebando to laiko išnaudoti kitiems darbams nudirbti – kalbėti telefonu, skaityti laikraštį, žiūrėti teliką. Kai jie valgo – jie valgo. Mėgaujasi maistu. Todėl ilgainiui jam ima kelti papildomus reikalavimus – kad jis būtų kokybiškas, pagamintas su meile, neužteršęs aplinkos ir t.t.

Kiek jus randate laiko maistui?

Ieva

foto iš www.cubedtv.com

foto iš www.prelovac.com/vladimir/

Visuomet galvojau, kad visa ta psichozė “gimdykime daugiau vaikų”, “lietuviai nykstanti tauta”, “baltųjų rasės mažėja” yra visiška nesąmonė. Mano giliu įsitikinimu, šioje planetoje ir taip per daug žmonių. Labai seniai buvau kažką skaičiusi šia tema, bet neprisimenu kur. Todėl labai apsidžiaugiau, kai vienas draugas davė paskaityti rusišką žurnalą “Maksim”.

Pasirodo, dar 1798 metais vienam mokslininkui Tomui Maltusui atėjo į galvą ta pati mintis – žmonės per gretai dauginasi Jis pradėjo skaičiuoti ir jo išvada buvo tokia – jeigu žmonija taip greitai dauginsis, vieną dieną pritrūksime maisto. Maltuso nuogąstavimai, matyt, privertė kai kuriuos prekybininkus susimąstyti apie greitus būdus prigaminti daug maisto. Taip gimė genetiškai modifikuotas maistas, atsirado įprotis “nokinti” vaisius vežant juos į prekybos centrus Čia aš, aišku, juokauju, nors gal tame iš tiesų yra dalis tiesos…

Yra paskaičiuota, kad kritinis kiekis žmonių, kiek galėtų ištverti žemė – 40 milijardų. Šiuo metu yra virš šešių milijardų. Atrodytų, yra kur plėstis Bet…

Bet žmonijos didėjimas turėjo daug neigiamų pasekmių. Užteršėm vandenis, gruntą, orą. Išnaudojom neatsinaujinančius resursus. Prisidėjom prie kai kurių gyvūnų, augalų ir vabzdžių išnykimo. Kai kurios rūšis, priešingai, dėl žmonių kišimosi į gamtos reikalus, pradėjo keistai didėti. Tuomet vėl prireikė juos naikinti…

Išgąstį dėl maisto stygiaus greitai panaikinom sugalvoję visokių “fintų”, kaip tą maistą greičiau užauginti (trąšos, pesticidai), kaip dar nesunokusį nuskinti ir sunokinti vežant į prekybos centrus. Net gi leidom sau prabangą mėgautis egzotiškų kraštų vaisiais ir nužudytais gyvūnais.

Pasijutom pasaulio valdovais…

Ačiū Dievui, kartais Žemė susipurto ir “nusikosėja” kelis ar kelioliką tūkstančių žmonių – per potvynius, žemės drebėjimus, škvalus. Kartais pasaulio valdovai patys vieni kitus “nukosėja”…

Matau daugiau žalos nei naudos iš to, kad pasaulyje kasmet daugėja žmonių. Ir juokingos tos visos kalbos apie išnykimą. Žemei žmonių daugiau nereikia!

Ieva

Iš Sveikatos apsaugos ministerijos gavau kvietimą sudalyvauti kitą savaitę nacionaliniame gripo forume “Buvo vakar, bet aktualu ir šiandien”. Iš pradžių pasipiktinau ir nusprendžiau ištrinti laišką, bet paskui paskaičiau programą.

Kodėl pasipiktinau? Nes kiek gi galima? Kiek galima būti idiotais valstybiniu lygmeniu? Užjaučiu visus, kurie prarado artimus žmones dėl gripo. Tačiau būkime biedni, bet teisingi. Nuo vėžio, širdies ligų, kraujo užkrėtimo ir šimtų kitų ligų kasdien miršta žmonės. Kasdien. Kodėl tiek dėmesio ir tiek daug pinigų skiriama tam, kas nusineša iki kelių dešimčių gyvybių?

200 000 lt  išmesta skiepams nuo pandeminio gripo, tačiau, matyt, pasiskiepijo tik tie, kurių aplinkoje buvo nukentėjusių nuo gripo. Nes juos buvo užvaldžiusi didelė baimė, kurią dar puikiai maitino žiniasklaida garsiai rėkdama apie kiekvieną naują mirtį. Dabar keletas tūkstančių bus įkišta į šį forumą. Už tiek pinigų Vilniaus stoties rajone įsikūrusi nevalstybinė įstaiga “Demetra” galėtų pusę metų vykdyti prevencinę ŽIV veiklą su prostitutėmis. Šios organizacijos savanorės dirba už grašius, rūpinasi moterimis, kurios yra užsikrėtusios ŽIV infekcija. Prostitutės kasdien turi lytinius santykius (dažniausiai be prezervatyvų) su dešimtimis vyrų. “Demetra” iš privačių lėšų dalina prostitutėms prezervatyvus, ragina jais naudotis, rūpinasi prostitučių vaikais ir saugo visą miestą nuo lytiškai plintančių ligų protrūkio, tačiau negauna iš valstybės nei cento! Nes valstybė galvoja, kad šiuo gyvenimo laikotarpiu svarbiau yra padiskutuoti apie gripą!..

Žinot, net apmaudu, kaip pikta. Tačiau aš nusprendžiau į tą forumą nueiti. Nes bus diskusijos

Ieva

foto iš www.liveinternet.ru

Šitą terminą “prosumeris” radau antrajame žurnalo Green’as numeryje. Tai anglų kalbos naujadaras, atsiradęs iš dviejų žodžių: “professional” – profesionalus ir “consumer” – vartotojas. Prosumeris – profesionalus vartotojas. Ką tai reiškia?

Prosumeriai  - tai mąstantys pirkėjai. Jie savo piniginėmis “balsuoja” už vienas ar kitas prekes. O nebalsuodami verčia gamintojus peržiūrėti savo gaminamų produktų sudėtį. Vis atsimenu lietuvišką atvejį, kai tinklalapyje www.sveikasvaikas.lt buvo paskelbta apie kažkokio vaikams skirto produkto visai nevaikišką sudėtį. Ir tinklalapio kūrėjai, ir aš džiaugiausi, kai gamintojai atsižvelgė į pastabas ir išėmė kažkokią netinkamą sudėtinę dalį. Jeigu norite sužinoti tiksliau, užsukite į tą tinklalapį.

Jus galite save vadinti prosumeriu, jeigu:

• Apsipirkinėdami skaitote produktų etiketes, o ne automatiškai dedate į krepšį iš reklamų atpažįstamus prekinius ženklus.
• Apsipirkdami nekalbate mobiliuoju telefonu, o atidžiai žiūrite, ką perkate.
• Įvertinate produktų kokybę.
• Nesivaikote garsių prekinių ženklų.
• Norite sužinoti, koks buvo produkto kelias iki parduotuvės lentynos.
• Renkatės vietinę produkciją. Ir suvokiate, kad tikrų braškių žiemos metu nebūna.
• Nevengiate apsilankyti nedidelėse parduotuvėlėse, kur turite kontaktą su pardavėjais, o gal net už prekystalio stovinčiais gamintojais.
• Neperkate tik dėl to, kad dabar akcija ir kažką galima nusipirkti pigiau, nors to produkto jums gal visai ir nereikia.

Iš tiesų, galima būtų vardinti be galo. Aš tik norėčiau papasakoti savo prosumeriavimo truputį komišką atvejį Nusprendžiau apsilankyti Tymo turgelyje (čia Vilniuje yra toks garsusis ūkininkų turgelis, kuris pirmasis pasiskelbė parduodantis ekologišką produkciją). Teko skaityti apie ekologiškuose ūkiuose humaniškai auginamus gyvulius, todėl norėjau įsigyti tokios “šiek tiek mažiau blogos” vištienos ar jautienos. Taip pat girdėjau, kad Tymo turguje jau mažai liko tikrai ekologiškų ūkininkų. Nemažai prekybininkų turi tik ūkininko pažymėjimą, kuris negarantuoja, kad jie į savo gyvulių pašarus nededa augimo hormonų. Taigi, ėjau rimtai nusiteikusi susirasti tą teisingiausią ūkininką. Mėsa prekiavo vos keli ūkininkai. Tad pradėjau rinktis. O rinkausi klausinėdama tokių dalykų: “Kaip yra auginamos jūsų vištos? Ar jos eina pasivaikščioti į lauką? Kas nutinka, kai jos suserga? Kaip gydote savo jautukus? Kokius jie geria vaistus?”…

Tik po kurio laiko, kai kažkam papasakojau šią istoriją, supratau, kaip juokingai atrodžiau iš šalies Tačiau iš tiesų nemažai sužinojau. Vienas ūkininkas dievagojosi, kad jo vištos lesa natūralius lesalus iš visokių grūdų, buvo paminėti kukurūzai. Na žinote, kukurūziniai pašarais nepatikės niekas, kas skaito spaudą! Didesnė dalis kukurūzinių pašarų yra genetiškai modifikuoti. Ir jeigu ūkis neturi ekologiško ūkio pažymėjimo, tai niekas ir nekontroliuoja, kad tokie pašarai nebūtų naudojami.

Vyras, kuris prekiavo jautiena, apie gyvulių gydymą pasakė, kad jautukus paskerdžia dar pakankamai jaunus, tad jie niekuo nespėja susirgti. Gal ir gerai, bet nuo žodžio “skersti” kažkaip dingsta noras valgyti mėsą… Kitą kartą galvoju eiti pirkti žuvies. Juolab, kad sostinėje jau yra keletas vietų, kur klaipėdiškiai parduoda žuvį. Neseniai, beje, sužinojau, kad Lietuvoje nėra tokio dalyko, kaip ekologiškas upėtakis. Mūsų šalyje nėra visai (ar vienas koks) ekologišką sertifikatą turintis žuvų ūkis. Tad visai tikėtina, kad žuvų prekeiviai užsiima “green washing” – smegenų plovimu

Man kaip pradedančiajam prosumeriui, reikėtų apsilankyti tikrų, ekologiškų prekių turguose. Tatūlos turgeliai – tikriau nebūna. Šioje programoje dalyvaujantys ūkininkai turi sertifikatus, todėl jais pasitikėti galima labiau nei ekologiškų upėtakių prekeiviais. Kai apsilankysiu tokiame turgelyje, būtinai parašysiu

Svarbiausias klausimas – kodėl reikia būti prosumeriu? Mano asmeninis atsakymas – nenoriu būti mulkinama. Kodėl turiu nemąstydama pirkti labai reklamuojamą dešrelę, nors jos sudėtyje yra nuostabiausiojo E621 penktojo elemento, kuris net užbarstytas nat gumos sukurtų nuostabų skonį? Kodėl turiu pirkti prekę, kurios sudėties nesuprantu, išskyrus žodį “vanduo”? Kodėl turiu pirkti duoną, ant kurios parašyta “ruginė”, o pradėjus skaityti sudėtį pirmasis žodis būna “kviečiai”?..

Noriu tikro, gero, sveiko maisto. Sveiko ne ta prasme, kad ten pridėta vitaminų, karotinų (ar Omega-3 į rūkytas dešras – sveikatos lašelis į iš principo nesveiką produktą?), o ta, kad nuo to maisto aš nesusirgsiu. Man nepūs vidurių, neskaudės pilvo ir nepradės vystytis kokie augliai nuo visos gausybės maisto priedų ir genetiškai modifkuotų sudėtinių dalių. Aš noriu žinoti, ką valgau O jūs?

Ieva

P.S. beje, apie naujas valgymo tendencijas išsamiau pasiskaityti galima žurnalo Green’as pirmajame ir antrajame numeriuose.

Pastarojo laikmečio tendencijos “žalėti” verčia daugelį iš mūsų peržiūrėti įprastus, kasdien naudojamus dalykus. Pavyzdžiui, buitinė chemija, rūbai, kosmetika. Kalbant apie pastarąją, man asmeniškai visuomet norėjosi kažko, kas būtų tobuliau už visą jau sukurtą kosmetiką.

Kodėl man nepatiko esama? Nes pirmi keli užtepimai ant veido būdavo su puikiu efektu – atrodydavo, kad veidas ima “kvėpuoti”, spalva graži atsirasdavo ir dingdavo tempimo jausmas. Tačiau po kurio laiko apimdavo jausmas, kad tepu sviestą – jokio efekto. Nuspręsdavau – netikęs tas kremas ir pirkdavau kitą, nors ano dar nebūdavau išnaudojusi… Sutinku, labai neekonomiška

Kai mūsuose pradėta kalbėti apie ekologišką kosmetiką, apsidžiaugiau. Sužinojau, kad čia tie nelemtieji parabenai duodavo tą “pirmųjų kartų efektą”. Kad tų reklamuojamų medžiagų kosmetikos sudėtyje gal tik su dideliu žiburiu ir rasi… Išbandžiau ekologišką šampūną ir kremą – esu labai patenkinta. Nors jie neturi “pirmo karto efekto”, tačiau po kelių savaičių vartojimo imi pastebėti pokyčius. Svarbiausia, būti kantriam

Dabar noriu pasidalinti nauju atradimu – pirmuoju lietuvišku, natūraliu kremu. Apie jį galima pasiskaityti www.guroco.eu Labai išsamiai apie sudėtį, apie gamybą. Iš savo pusės galiu pasakyti, kad gera pakuotė – jokio kontakto su oru (žiūrėkite nuotrauką). Išbandžiau. Malonus, man šiek tiek Afrikos šilumą primenantis kvapas (čia gal tik man, nes tokį kvapą aš užuosdavau Tunise). Be to, paperka šio kremo sukūrimo istorija. Gyveno vaikinas su mergina, kuri turėjo labai jautrią veido odą. Mergina kankinosi, o vaikinui skaudėjo širdį. Vieną dieną jis nusprendė sukurti jai kremą, kad merginos oda nekeltų jai problemų. Čia ne aš sugalvojau, man papasakojo Manau, kad kai kuriama su meile ir rūpesčiu, gaunasi nuostabūs dalykai.  Nevertinkite to kaip reklamos, tiesiog norisi pasidžiaugti tautiečių sumanumu. Lietuviai visuomet mėgo pirkti prekę lietuvišką, tokie ir išlikime

Gražių švenčių Išgirdau gražų palinkėjimą, sakomą prieš šv. Velykas – linkiu atgimti, prisikelti naujam, geresniam gyvenimui! To jums ir linkiu

Ieva