Gal dėl to, kad trumpiausias metų mėnuo? Iš tiesų, neseniai iš vienos pažįstamos gavau sąrašą renginių, kurie vyko visą vasario mėnesį. Tie renginiai – tai dažnai galimybė kažkur sudalyvauti nemokamai: išbandyti jogą, šokius ar kokią nors sveikatos procedūrą. Buvo net labai patrauklus pasiūlymas atlikti burnos higieną vos už 30 lt! O kiek visokių įdomių paskaitų…

Šiek tiek pyktelėjau. Tiek daug visko vyko, o aš realiai niekuo nepasinaudojau. O jus? Buvote kur nors pašokti, pasijoginti ar pasportuoti už kelis litus? O gal kokioj paskaitoj sudalyvavote?

Kodėl, kai dabar tiek daug žmonių neturi materialinių galimybių tuo pasinaudoti tokie pasiūlymai buvo prieinami tik vieną mėnesį? Ir reklamą aš mačiau tik apie nemokamus šokius. O kiti renginiai? Apie juos nieko nežinojau.

Jeigu jau savivaldybei taip norisi pamokyti vilniečius gyventi sveikiau, siūlyčiau tuos renginius, kurie buvo sukišti į vieną, trumpiausią mėnesį, išskaidyti per visus metus. Įstaigos, kurios suteikia galimybę pas juos kažką išbandyti nemokamai ar pigiau, tikrai nenubėdnės jeigu dar kurį laiką teiks tokias paslaugas. Be to, jeigu tų įstaigų būtų daugiau, jos nejaustų didelio lankytojų srauto, nes žmonės pasiskirstytų po skirtingas įstaigas. Šiandien atliksiu burnos higieną pas jus už 30 lt., po metų ateisiu ir sumokėsiu pilną kainą, nes žinosiu, kad daro gerai ir poveikis buvo geras. Nueisiu į nemokamus sporto šokius, o po metų grįžiu, nes man patiko ta atmosfera ir įdomus fizinio aktyvumo būdas.

Paskelbkite sveikatos metus! Ir suteikite visiems vilniečiams galimybę išbandyti kažką sveikatinančio, kam galbūt šiandien nėra pinigų. Mieli valdžios atstovai, mąstykite plačiau

Ieva

Vakar vakare pradėjau skaityti Viktorijos Hislop knygą “Sala” ir tik šiandien užverčiau paskutinį knygos puslapį. Jau seniai teko skaityti taip puikiai parašytą kūrinį, su nuostabia fabula. Beje, dar vienas dalykas, kuris patraukė mano dėmesį, kai rinkausi šią knygą bibliotekoje – joje žmonių gyvenimo istorijos glaudžiai susijusios su liga. O ta liga – raupsai.

Dar vienas motyvas skaityti šią knygą buvo tai, kad pasakojimas vyksta Kretos saloje. Prieš metus ten buvau ir man liko patys nuostabiausi prisiminimai apie šią šalį. Nepakartojama gamta, kuri mainosi kiekvieną akimirką. Gamtovaizdis, kurio niekuomet nepamiršiu ir viena trumpa užfiksuota akimirka, kurią radau ir knygoje:  stovi gatvėje ir pro pravertus baltų namų langus matai žydrą jūrą, vos keliais atspalviais besiskiriančią nuo dangaus…

Knyga man paliko didelį įspūdį, nes joje radau viską – graikų istoriją iki Anrojo pasaulinio karo, jų tradicijas ir papročius, jų įprotį garsiai ir linksmai švęsti, gražias siuvinėtas staltieses kiekviename name (vieną tokią atsivežiau į Lietuvą) ir keistą Spinalongą salą. Nesugalvodami geresnio būdo sustabdyti raupsų plitimą graikai susirgusius trėmė į šią salą. Ten gyveno keli šimtai žmonių. Romano herojės šeimai teko sužinoti, koks yra gyvenimas Spinalongoje. Ten buvo kavinukės, biblioteka, sodai, gėlių ir prieskonių vazonai ant namų laiptelių, vietinė valdžia ir kai kurios problemos. Trūko vandens ir elektros. Autorė skaitytojams leidžia nugyventi dvidešimt penkis salos ir jos gyventojų metus. Daug kas per tą laiką keičiasi – politinė situacija pasaulyje, valdžios pasikeitimas Spinalongos saloje, nauji medikamentai nuo raupsų.

Nenoriu visko atskleisti ir atimti iš jūsų skaitymo malonumo, kokį aš patyriau Leisiu sau truputį daugiau pasamprotauti apie raupsus. Knygos gale pateikiama tokia informacija apie šią ligą.

Nors Europoje raupsai išnaikinti, jie vis dar kelia daug rūpesčių besivystančiose šalyse. 2004 metais buvo diagnozuota daugiau nei 400 000 naujų ligos atvejų, apie 70 proc. jų – Indijoje. Raupsus (dar vadinamus Hanseno liga) sukelia bakterija, panaši į tuberkuliozės sukėlėją. Ji paveikia rankų, kojų, veido nervus ir negydoma gali paralyžiuoti rankų ir kojų pirštus bei akių vokus. Sergant gali išnykti skausmo pojūtis, taigi tokie ligoniai linkę susižeisti ar nudegti, ir dėl to kyla sunkių infekcijų pavojus; vėliau galima netekti rankų ir kojų pirštų ar regėjimo. Kuo ilgiau liga negydoma, tuo dažnesnė deformacijų, kas dažnai asocijuojama su raupsais, tikimybė. Dėl socialinių nuostatų, atsiradusių iš nežinojimo ir baimės, tokie ligoniai dažnai atstumiami šeimos ir visuomenės. Tai reiškia, kad daugelis bijo prisipažinti ir pradėti gydymą anstyvoje ligos stadijoje.”

Knygos veikėjai vadina šią ligą seniausia žmonijos liga. Tai tiesa. Apie ją rašoma net Senajame Testamente.

O man norisi nulenkti galvą prieš autorės talentą sulaikyti skaitytoją prie knygos, už puikų pasakojimą ir už tai, kad papasakojo apie ligą, kurią žmonija nori pamiršti – raupsus.

Visuomet sakau, kad žmonijos istorija – ligų istorija. Mes net nesuvokiame, kiek daug pasaulio istorijoje yra įvykių, susijusių su viena ar kita liga. Žmonių, kurie sirgo kokia nors liga. Šeimos dramų, nulemtų ligų. Bet džiugiausia man, kad dar daugiau žmonijos istorijoje puslapių apie pasveikimą, apie ligos nugalėjimą ir gyvenimo džiaugsmą.

Ieva

Vakar įvyko antrasis Sveikatos žurnalistų klubas. Idėjos autorius – aš Bet labai smagu, kad kaskart susirenka vis daugiau žmonių. Vakar buvo aštuonios žurnalistės ir dvi mažos mergaitės, kurios suteikė vakarui jaukumo ir linksmumo

Ką čia sugalvojau? Noriu įsteigti bendraminčių “būrelį” Kad sveikatos temomis rašantys žurnalistai turėtų profesinio tobulėjimo galimybių. Baigiam universitetus ir tobulėjimas lyg ir sustoja. Jeigu kažkokia sritis domina, tai juk neisi iš karto stoti į universitetą, kad patenkintum savo smalsumą. Tad ir norisi kažkokių kursų ir seminarų, orientuotų į sveikatos temomis kuriančius žurnalistus. Sveikata, medicina – labai plačios temos, reikalaujančios išsamesnių studijų. Per darbų gausą ne visuomet lieka laiko į kažką pasigilinti. Norisi ir susitikimų su medikais neformalioje naujienų agentūrų aplinkoje, o kad ir kokioje nors kavinėje. Kad geriant kartu arbatą su skaniu pyragu galėtum apšnekėti jo darbo srities visus niuansus. Žodžiu, reikia didinti sveikatos žurnalistų profesinį lygį, kad Europos mastu nebūtume kaimiečiai ir taip pat turėtume besispecializuojančius žurnalistus.

Reikia kalbėti ir apie etikos dalykus. Mūsų pašnekovai – dažnai jautrūs, ligos pažeisti žmonės, kurie turi gimines ir rašant apie juos reikia žinoti, kaip neįskaudinti, nejučia neįžeisti.

Antra, norim ne tik straipsniais ir TV siužetais šviesti visuomenę, norim patys būti įvykių sukūry Vadinasi, bus renginių. Gal eisim priduoti  kraujo, gal visi kartu tapsim organų donorais, gal surinksim pinigų ir nupirksim kokį naudingą pacientams ar ligoninei daiktą. O kur dar visokie socialiniai projektai… Žodžiu, veiklos susigalvoti galima

Trečia. Norim tapti aktyviais visuomenės dalyviais. Oficialus klubo statusas leis mums viešai pareikšti savo nuomonę vienu ar kitu svarbiu klausimu. Norime tapti jėga, kurią gerbs

Ir dar – tai bus vieta, kur galima bus susitikti su bendraminčiams. Pasidalinti darbo patirtimi, kažką aptarti, pasikeisti pašnekovų kontaktais, išvysti seniai nematytus kolegas, gal išgirsti kokį patarimą ar tiesiog moteriškai pasitarti vaikų auginimo klausimais

Tad palinkėkite mums sėkmės Ir lauksiu visų pamąstymų, ką dar galėtų nuveikti Sveikatos žurnalistų klubas

Ieva

sveiki,

tai šimtasis mano įrašas, šiokia tokia progelė pateikti savo veiklos ataskaitą

Tinklaraštininke tapau prieš devynis mėnesius. Pradėjau rašinėti www.blogas.lt platformoje, ne taip seniai iš ten išsikrausčiau. Per mėnesį parašau nuo 7 iki 18 tekstų. Viena draugė pastebėjo, kad tekstai tampa ilgesni ir išsamesni

Turiu 3326 peržiūras ir virš dviejų tūkstančių vizitų. Lankomiausių tekstų viršūnėje įsitaisė ne taip seniai parašytas straipsnelis apie seksualines mažumas (112 vizitų ), labai populiarus įrašas apie anoreksikių blogus (88 vizitai), jaučiu, jos man ir komentarų daugiausiai paliko, vienu metu galvojau, kad jau galėčiau sakyti, kad jos mane persekioja

Man pačiai keista, bet labai gerai skaito tekstą apie kraujo tyrimus, kuriuos siūliau atlikti kartą per metus ir surašiau kainas. Matyt, tai yra aktuali informacija.

Mano asmeniniai kaip tinklaraštininkės pasiekimai:

• Buvau Login’e 2009 ir jau nusipirkau bilietą į šių metų renginį.
• Dalyvavau T*INKLAS konferencijoje.
• Užmezgiau pažintį su keliais rimtais blogeriais, jie pas mane lankosi, aš pas juos Žodžiu, kaip ir turiu savo socialinį tinklą, kurį po truputį plečiu.
• Esu įtraukta į eko blogerių konferenciją, kurioje kalbamės apie galimą tokių rašytojų tinklą, dalinamės informacija apie renginius.

Kokie ateities planai? – paklaustų koks smalsus žurnalistas

1. Labai norėčiau surengti sveikatos tinklaraštininkų konferenciją. Šiuo metu buriu Sveikatos žurnalistų klubą, tad po kurio laiko ši idėja gali virsti realybe.
2. Norėčiau pateikinėti daugiau operatyvios informacijos iš įvairių renginių, į kuriuos esu kviečiama.
3. Reikėtų išmokti pačiai pasidaryti šoninius banerius ir prenumeratą per paštą. Bet čia labai tolimos ateities planai
4. Turiu keletą knygų, kurias padovanočiau, tačiau nemoku padaryti šoninės išnašos, kur būtų info apie vykstančią viktoriną. Kadangi knygos negendantis dalykas – tai dar pagalvosiu, kaip jas padovanoti
5. Dar tapau Facebook’ininkė, ten palieku nuorodas į savo įrašus. Beje, iš ten susilaukiu nemažai skaitytojų. Su viena mergina buriame Facebook’o sveikatos žurnalistų klubą. Kviečiu apsilankyti

Tai tiek ataskaitų, būkite sveiki

Ieva

Mes norime būti laisvos, nenorim įsipareigoti vyrui, vaikui. Mes norim kurti. Kurti meną, muziką, papuošalus, šokoladą, rūbus, paveikslus, skanius patiekalus, įdomius straipsnius, rašyti knygas, keliauti po pasaulį. Vakarais sėdėti jaukiausiose pasaulio kavinėse ir diskutuoti apie moterų teises, ekologiją, vegetarizmą, politinius veikėjus. Kartais susitikti būrelyje geriausių draugių, kad kartu išgertum vyno ir juoktumeisi, pasakotum visokias istorijas, dainuotum juokingas dainas, o ryte prabustum patinusiais paakiais ir labai laiminga.

Mes norim būti laisvos ir siekti išsilavinimo. Mes norim tokio pačio dydžio atlyginimo kaip ir vyrų. Mes norim priimti valstybinio masto sprendimus. Mes norim spręsti pačios savo likimus. Mes nenorim būti vyrų ir likimo vergės.

Mes norim pamiršti šimtmečius trūkusią vergovę. Kai kiekviena diena buvo tokia pati: virtuvė, gyvuliai, galybė vaikų. Kai negalima buvo kalbėti apie jausmus. Kai ištekėdavome už nepažįstamo žmogaus ir su juo nugyvendavome visą gyvenimą. Jis galėjo būti nevalyvas, piktas, agresyvus, išgeriantis, gašlus, tačiau mes neturėjom teisės išeiti. Ir elgtis taip, kaip norime.

Mes norim pamiršti tuos laikus, kai mus degino, kai karo metais prievartavo “priešai”, kai mus vertino kaip sandorį. Mes norim pamiršti tuos laikus, kai mūsų kūnas buvo gėdos simbolis, kai reikėjo dengti net pėdas. Pamiršti vyrų diskusijas apie tai, ar moteris turi sielą.

Po daugelio metų mes pagaliau pasijutome laisvos. Mes – laisvų moterų rūšis. Todėl nelįskite prie mūsų su savo kalbomis apie šeimą, šeimos židinio kūrenimą, vaikų gimdymą kaip svarbiausią gyvenimo prasmę. Mes laisvos nedalyvauti šiuose jūsų žaidimuose. Mes laisvos ir po daugelio šimtmečių galime elgtis kaip norime. Galime netekėti, negimdyti vaikų, nesvajoti apie tą židinį. Mes galime elgtis kaip norime. Nes moterų vergystė baigėsi. Ir niekas neprivers mūsų grįžti į tuos laikus.

Mes norim juoktis dainuoti, šokti, keliauti, mylėti, liūdėti, pavydėti ir aukotis. Bet visą tai mes darome, nes pačios to norime. Išaušo laisvų moterų era.

*Tai mintys, kurios kilo pabendravus su gydytoju psichoterapeutu Viktoru Šapurovu. Kai paklausiau jo, kodėl šiais laikais dalis moterų nenori ištekėti ir turėti vaikų. Jis atsakė, kad po šimtmečius trūkusios vergovės kai kurios nusprendė išsilaisvinti ir tas laisvės poreikis verčia jas elgtis ne pagal visuomenės standartus. Šeimoje sunku išsaugoti laisvę ir netapti vyro ir vaikų verge. Kai kurios moterys gyvena šeimoje ir stengiasi išlikti viduje laisvos ir nebūti likimo įkaitėmis. Kitos gi moterys renkasi laisvę – jos vengia ištekėti, nenori vaikų, jos elgiasi, kaip nori.

Vakar žiūrėjau laidą “Be grimo”, kurioje buvo kalbama apie seksualines mažumas, tiksliau jų norą surengti paradą. Ilgai klausiausi tų diskusijų, visokias publikacijas nete skaičiau ir nusprendžiau po vakarykštės laidos, kad jau ir man laikas šia tema parašyti

Aš esu tolerantiškas žmogus. Ne pakantus, abejingas ar atsiribojantis, o tolerantiškas. Mano supratimu, tolerancija – tai pripažinimas, gerbimas ir teisių paisymas tų žmonių, kurie yra kitokie nei tu. Visi esame tolerantiški sergančiam žmogui, ypač vaikui. Štai čia atsiranda visuomenės sąmonės spekuliacija. Esam ne tolerantiški, o abejingi sergantiems alkoholizmu, nes dauguma mano, kad tai ne liga. Atsiribojam nuo narkomanų, prostitučių ir “kitokių netokių”. Taip ir nuo seksualinių mažumų visuomenė nori atsiriboti. Apsimeskime visi, kad jų nėra. Ir tegul jie patys apsimeta, kad jų nėra. Ką vakar laidoje ir pareiškė Rokas Žilinskas.

Žinot, tai ne tolerancija, tai kaimietiškumas. Paskui istorijos vadovėliuose iš Lietuvos vėl bus lengvai juokiamasi – “kaip ir krikštas, renesansas, ekologiškas mąstymas ir kiti dalykai, taip ir tolerancija seksualinėms mažumoms į Lietuvą atėjo gerokai pavėluotai. Kai visas pasaulis jau tą dalyką “praėjo”.”

Juokinga buvo žiūrėti į diskusiją TV laidoje susirinkusius piliečius, kurie pasisakė prieš homoseksualus ir jų paradą. Kažkoks mažas vaikinukas, kuriam akivaizdžiai viduje kyla daug vidinių psichologinių problemų dėl savo vyriškumo, nes jis mažas, plonas, didele galva. Aišku, jis jaučia tos stipriosios visuomenės spaudimą, kad gal jis nėra tobulas vyras. Tai kaip jis galėtų tokiu tapti? Juk jis taip nori būti visuomenės dalimi. Jis nusprendžia tapti kategorišku seksualinių mažumų atžvilgiu. Ir savo kalboje jis dažnai sako gėjai, bet nei žodžiu neužsimena apie lesbietes. Nes iš tiesų jo neapykantos šaltinis yra nevyriški vyrai. Tai, ko jis nenori matyti ir savyje. Jis naikins juos, jis rodys į juos pirštu, jis juos smerks ir tada niekas jam negalės prikišti, kad jis pats nevyriškas. Nes, deja, jis dar sau nesuformulavo ir nesusivokė, kas yra vyriškumas.

Kitas diskutuotojas – labai jaunas, entuziastingas vaikinas, “pasipuošęs” militaristiniu megztuku. Jam taip pat akivaizdžiai stinga vidinės stiprybės, vyriškumo pojūčio, todėl jis, tikriausiai, žavisi kariniais dalykėliais. Mėgsta, kad aplink jį būtų kuo daugiau visokių vyriškų dalykėlių.

Pas psichologus tokius! Išsiaiškinkit savo asmenines problemas pas specialistus, o ne lįsdami į TV ekranus.

Išprusęs, inteligentiškas ir TOLERANTIŠKAS žmogus priima ir gerbia kitaip mąstančius, kitaip atrodančius. Jis nespjaudo ir neliepia sėdėti namie neįgaliesiems invalido vežimėlyje (nes kaip vaikui paaiškinti, kas čia per žmogus, kai jis juos gatvėje pamatys – klausė antihomoseksualas), turintiems Dauno sindromą, akliems, bomžams, berankiams ar narkomanams. Šioje planetoje turime įsitekti visi. Kas pasakė, kad homoseksualams čia nėra vietos? Būtent Lietuvoje jie neturi teisės surengti viešumoje sau šventės?

Nes jie, matai, nenori, kad viešai būtų demonstruojamas tų mažumų seksualumas. Klausykit, bijokit Dievo už tokį veidmainiškumą! Nenormaliu seksualumu perpildytas visas eteris, visa reklamos pramonė laikosi iš nuogo moters kūno. Brazilijoje vyksta paradai, kur moterys žingsniuoja nuogomis krūtinėmis centrinėmis miesto gatvėmis. Jeigu taip būtų Lietuvoje – tikriausiai, tiems homofobams patiktų (paskui turėtų ką veikti tualete). Bet ką jie pasakytų savo vaikams, kai pro jų nosį pražingsniuotų nuoga moteris? Jie dabar sau leidžia svarstyti, kad ta tolerancija pagimdys palaidą visuomenės moralę. Tačiau tradicinės seksualinės orientacijos demonstravimas taip pat skatina palaidą moralę ir sukelia oho kokias pasekmes. Berniukai nustoja idealizuoti mergaites, nuolatinis nuogumo matymas atima iš jų pagarbą moteriai. Idealių proporcijų ir seksualumo rodymas mergaites paskatina vieną dieną nuspręsti, kad ji “per stora” ir nusprendžiama tai jau pirmose klasėse. Tokios mergaitės greitai virsta bulimikėmis ir anoreksikėmis, nes jos gi mato, kaip į ūsą šypsosi tėtukas, kai mato tas nuogas tetas…

Nustokime spekuliuoti vaikais, morale ir kitais dalykais, kurių tikrosios vertės nesuvokiam. Geriau pasistenkime tapti labiau išprusę.

O parado organizatoriams linkiu sėkmės Ir leisiu sau pasvarstyti dėl pačio parado principo. Ten, kur yra paradų tradicijos, egzistuoja toks dalykas – parado šūkis. Manau, dabar visuomenė nesuvokia, kam tas paradas reikalingas. Kad išlįstumėte iš pogrindžio ir pasakytumėte – mes tokie esame? Dėl to gal neverta judinti emocijų. TV laidoje nuskambėjo nemažai gražių “žinučių”, kurios ir galėtų tapti parado idėja.

“Mama, aš gėjus. Bet aš tavo sūnus.” “Tėti, man nepatinka vyrai. Bet aš esu moteris.” “Tėti, aš gėjus. Bet, prašau, nemušk manęs” – tai yra šūkiai, kurie parodytų vieną dažniausių problemų – artimųjų netoleranciją, nepripažinimą. Jei tai šventė homoseksualams ir jų artimiesiems, tai ir reikia galvoti apie jų tarpusavio santykius. Tai gali būti šių metų žinutė. Kitais metais galima bus kalbėti apie smurtą prieš seksualines mažumas, apie diskriminacijos kolektyve mažinimą, apie jų žodžio laisvę ir t.t.

Yra paradų, kur primenama, kad seksas turi būti saugus, kur visuomenė informuojama apie lytinių keliu plintančių ligų riziką. Sakykit, ką norit, bet mūsų puritoniškai/katalikiškoje valstybėje lytiniu keliu plintančios ligos, ankstyvi nėštumai, nėštumo nutraukimai yra didelė problema. Ir kodėl apie tokius dalykus negali kalbėti tie, kurie džiaugiasi gyvenimu Juk jų vėliava – vaivorykštė – vienas gražiausių dalykų šioje žemėje

Kažkada, kai Vilniaus gatvėmis pradėjo vaikščioti krišnaistai su savo dainelėmis, į juos irgi žiūrėjo keistai. Po kokių dešimt metų lietuviai suvokė, kad pasaulyje yra vietos kitokioms religijoms.  Štai kaip greitai keičiasi mūsų mąstymas… Būkite greitesni

Ieva

www.africam.com

Dantys – viena opiausių lietuviui temų ir jeigu jie sugedę – dar ir nemalonus sveikatos sutrikimas. O jeigu pradėti kalbėti apie dantų taisymo kainas – apima liūdesys ir kartais net neviltis…

Statistika teigia, kad 95 proc. lietuvių turi problemų su dantenomis. Jos kraujuoja, ten vystosi visokie uždegimai, kurie sukelia dar rimtesnių sveikatos sutrikimų burnoje (parodontozė, kaulų tirpimai).

Mano galvoje yra savotiška baimė dėl burnos ertmės sveikatos. Teko girdėti (gal skaityti), kad nesutvarkyti dantys – tai infekcijos į organizmą patekimo galimybė. Taip pat yra ryšys tarp sugedusių dantų, prastos dantenų būklės ir vidaus organų ligų. Jei tiksliai pamenu, berods, virškinamojo trakto sutrikimai. Todėl visokių skylučių burnoje atsiradimas man sukelia baimę pasigauti kokią “papildomą” ligą

Kodėl mūsų tokie prasti dantys? Aš asmeniškai galvoju, kad neturime jų priežiūros įpročių. Siūlai, dantų krapštukai, skalavimo skysčiai ir teisingas valymas du kartus per dieną – nemažai daliai lietuvių “aukštasis pilotažas”.

1. Neprižiūrime dantų kasdien;
2. taupome pinigus “rimtoms situacijoms”, todėl neiname porą kartų per metus atlikti profesionalios burnos higienos;
3. todėl perkame bet kokias dantų pastas ir dantų šepetukus;
4. todėl vizito pas dantų gydytoją vengiame iki stipraus ir vaistais jau nebenuslopinamo dantų skausmo;
5. mažai domimės, todėl nežinome, kokias medžiagas naudoja gydytojas, kodėl būtent šitas, o ne kitas;
6. ir dažnai labai ilgai nekreipiame dėmesio į kritines situacijas burnoje. O tai galiausiai išsivysto į rimtas, gydymo prasme, brangiai kainuojančias ligas.

Jei kasdien daugiau dėmesio skirtume burnos higienai – vėliau nereikėtų daug pinigų išleisti brangioms gydymo procedūroms.
Ką jau šiandien galėtumėte padaryti dėl savo dantų? Kad nebūtume bedančiai ateityje

Ieva

www.coactivate.org

Taip galima būtų apibūdinti mūsų odos būseną Iš tiesų, keistas reiškinys. Vaikštai apsirengęs keliais sluoksniais rūbų, pirštinės, šalikai, kepurės, o viso kūno oda atrodo lyg leistų laiką Sacharoje. Ji išdžiūsta, yra sausa, kartais net pleiskanoja. Tokį gauname “bonusiuką” iš žiemos

Kadangi panašių skundų dėl odos pastaruoju metu girdžiu beveik kasdien, norisi šia tema pasamprotauti. Labiausiai žmonės stebisi ir sako “bet anksčiau man taip nebuvo”. Taip, tai natūrali nuostaba. Čia galima replikuoti, kad viskam yra savas galiojimo terminas. Jūsų oda kurį laiką susitvarkė su drėgmės netekimu, stengėsi išlikti elastinga, tačiau vieną dieną pasidavė. Ir priklausomai kur pasiduodama pirmiausiai, ten išryškėja dehidratacijos požymiai. Kai kurioms moterims blauzdos, kitoms rankos, o daugumai – veido ir rankų oda. Šie plotai yra labiausiai veikiai šalčio.

Ką galime padaryti?
Pirmiausia, siūlau nugalėti save ir net per šalčius gerti vandenį. Jeigu net šalta apie tai pagalvoti, gerkite šiltą vandenį. Tuo pačiu išsispręs ir vidurių užkietėjimo problema Šiltas vanduo turi vidurius laisvinančių savybių, ypač jei geriate “ant tuščio skrandžio”.
Antra. Visuomet galima drėkinti patalpas, kuriose esate. Atviri vandens indai šalia radiatorių. Gėlės jums padėkos ir jūsų oda taip pat.
Trečia. Aišku, dabar džiaugiasi visi kosmetikos gamintojai, nes be visokių išorinių priemonių neapsieisime. Nors siūlau pabandyti ekologiškus ir natūralius būdus prižiūrėti odą. Hidroliatas ir aliejus – puikus derinukas šaltam metų laikui.
O kiekvieną savaitgalį užsidarom vonioje, kad ant veido užsiteptume drėkinančią kaukę (aš paskutiniu metu susižavėjau Biocell hialurono kaukę), kūną nusišveistume “pilingu” ir tada kremukai. Dar vasarą įsigijau Adelės (tos garsiosios žolininkės) kremą “Ieva”, jis aliejinio pagrindo, tai vakare pasitepus ryte būna pati švelniausia pasaulyje odytė. Ir pigu, ir veiksminga.
Svarbiausia, nepamirškite padukų, alkūnių – šie ploteliai labai sausėja.

Kodėl bendrai reikia rūpintis sausėjančia oda? Nes išsausėjusi oda blogai atrodo, kartais net sukelia niežulį, kartais gali joje išsivystyti uždegimas, kartais ji sutrūkinėja, įsimeta infekcija ir tada jau labai rimtos bėdos prasideda. Taip kad žiemos metu daugiau dėmesio savo odai, o tuo pačiu ir sau Sėdit sau su kauke ant veido, geriat arbatas su medučiu, skaitote spaudą ar žiūrite linksmas savaitgalio laidas

Ieva